- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-09
- Bylos Nr.
- AS-1349-502/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02049-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Vidaus reikalų minsterija
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 1 d. (pašto žyma ant voko) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1D-2090(11); 2) priteisti solidariai iš VRM ir Lietuvos valstybės 5 468,95 Eur (18 883,20 Lt) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti paskirtą 558,71 Eur (1 929,13 Lt) pensiją (b. l. 1-4).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo K. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą, bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. taikytų Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, nutraukė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. S. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2015 m. rugsėjo 18 d. (pašto įstaigai įteiktas 2015 m. rugsėjo 16 d.) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 46–51), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą. Taip pat pateikė prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti (b. l. 56–57).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (b. l. 59) atsisakė priimti pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą nustatęs, kad 14 dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti baigėsi 2015 m. rugsėjo 9 d., pareiškėjas apeliacinį skundą išsiuntė 2015 m. rugsėjo 16 d., t. y. praleidęs terminą apeliaciniam skundui paduoti ir neprašo jo atnaujinti.
II.
Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą 2015 m. spalio 1 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir prašymą dėl termino atnaujinimo apeliaciniam skundui paduoti atnaujinti. Nurodė, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, todėl teismo nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad jis neprašė atnaujinti praleistą terminą (b. l. 61–62).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas, sutikdamas su atskiruoju skundu, 2015 m. spalio 2 d. nutartimi (b. l. 65–66), vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 150 straipsnio 1 dalies 1 punktu, panaikino 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį. Pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti netenkino ir K. S. apeliacinį skundą atsisakė priimti, nutarčiai įsiteisėjus, nutarė apeliacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Teismas, remdamasis ABTĮ 127 straipsniu, 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paskelbtas 2015 m. rugpjūčio 26 d., todėl ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas 14 dienų terminas jam apskųsti baigėsi 2015 m. rugsėjo 9 d. Pareiškėjas apeliacinį skundą teismui paštu išsiuntė 2015 m. rugsėjo 16 d., t. y. praleidęs nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą ir nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo sprendimą gavo tik 2015 m. rugsėjo 4 d., dėl teisinių žinių stokos pats negalėjo parengti apeliacinio skundo, todėl turėjo konsultuotis su teisininkais. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad objektyvių ir nuo pareiškėjo valios bei pasirinkto elgesio būdo nepriklausiusių aplinkybių, kurios sukliudė laiku ir tinkamai paduoti apeliacinį skundą, nenustatyta. Priešingai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad terminas buvo praleistas dėl pareiškėjo pasirinkto pasyvaus savo teisių gynimo būdo. Teismo sprendime jo apskundimo tvarka yra nurodyta aiškiai, sprendimas pareiškėjui išsiųstas laikantis ABTĮ 93 straipsnyje nustatytos tvarkos, t. y. kitą dieną po jo paskelbimo. Teismas pažymėjo, kad netgi pripažinus, jog teismo sprendimą pareiškėjas gavo 2015 m. rugsėjo 4 d., jis, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, siekdamas savo teises įgyvendinti tinkamai, turėjo pakankamai laiko iki termino apeliaciniam skundui paduoti pabaigos paduoti apeliacinį skundą arba nedelsiant kreiptis teisinės konsultacijos. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir priklausė išimtinai nuo pareiškėjo valios bei pasirinkto savo teisių gynimo būdo, todėl negali būti pripažintos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.
Pagal ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktą, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nenustatytas, pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atsisakytina priimti ir jis grąžintinas pareiškėjui.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti ir atsisakyta priimti apeliacinį skundą, ir prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti tenkinti bei priimti pareiškėjo apeliacinį skundą.
Pareiškėjas atskirajame skunde (b. l. 69–71) nurodo, kad teismo posėdyje nagrinėjant administracinę bylą jis nedalyvavo, todėl teismo sprendimas jam buvo išsiųstas neregistruotu paštu, kurį jis gavo 2015 m. rugsėjo 4 d., radęs laišką pašto dėžutėje. Neturėdamas teisinio išsilavinimo, pareiškėjas savarankiškai negalėjo surašyti apeliacinio skundo, todėl privalėjo kreiptis į teisininkus konsultacijos. Trumpi terminai apeliaciniam skundui paduoti bei teismo sprendimo gavimas pavėluotai, be to dar buvo 2 išeiginės dienos, lėmė, kad pareiškėjas nežymiai praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti. Teisininkams reikėjo laiko susipažinti su teismo sprendimu, teisės aktais, todėl tai užėmė laiko. Pareiškėjas nurodo, kad jis ėmėsi priemonių kuo greičiau surašyti ir pateikti apeliacinį skundą, tuo pačiu siekdamas aukštesnės kokybės skundo paruošimo, kad nebūtų nepagrįstai vilkinamas procesas taisant apeliacinio skundo trūkumus. Pareiškėjo konstitucinė teisė apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus gali būti realizuota tik apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Mano, kad termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastys yra pakankamai svarbios.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties, kuria teismas, atsisakęs atnaujinti terminą, nepriėmė pareiškėjo K. S. apeliacinio skundo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teismas, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, savo išvadą motyvavo tuo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys – 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo sprendimą gavo tik 2015 m. rugsėjo 4 d., dėl teisinių žinių stokos pats negalėjo parengti apeliacinio skundo, todėl turėjo konsultuotis su teisininkais, yra subjektyvaus pobūdžio ir priklausė išimtinai nuo pareiškėjo valios, todėl negali būti pripažintos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.
Pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis nustato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo terminą praleidusio asmens valios nepriklausiusios, aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo savo teisėmis turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).
Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pastebėtina, jog ABTĮ nenumato konkrečiai, kokios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA92-6/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013). Termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinis 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-53/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje TA822-89/2012). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-601/2006, AS6-247/2006, AS6-208/2006).
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad apeliacinio skundo padavimo terminą praleido dėl to, kad skelbiant teismo sprendimą nedalyvavo, teismo sprendimą gavo tik 2015 m. rugsėjo 4 d., sprendimas išsiųstas neregistruotu paštu, be to, neturi teisinio išsilavinimo.
Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas pareiškėjui išsiųstas nepažeidžiant ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. kitą dieną (b. l. 45). ABTĮ nenumato, kad teismo sprendimo nuorašai turi būti siunčiami registruotu paštu, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Pažymėtina, kad administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojantis ABTĮ apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu. ABTĮ nėra įtvirtintos galimybės pradėti skaičiuoti apeliacinio skundo padavimo teismui termino pradžią ne nuo nurodyto momento, todėl ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas keturiolikos dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar šalis dalyvavo paskelbiant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA552-52/2012).
Be to, kaip matyti iš pareiškėjo pateikto voko, kuriame gautas teismo sprendimo nuorašas, kopijos, laiškas Šiaulių pašto skyriuje gautas 2015 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 55), įrodymų, kad pareiškėjas laišką gavo tik 2015 m. rugsėjo 4 d., nėra pateikta. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, net ir vertinant, kad teismo sprendimą pareiškėjas gavo 2015 m. rugsėjo 4 d., jis turėjo pakankami laiko per įstatyme nustatytą terminą pateikti apeliacinį skundą.
Pareiškėjo atskirojo skundo aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo padavimo terminas praleistas ir dėl to, jog pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pati savaime negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi ir vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą. Administracinių teismų praktikoje savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, ir maža termino praleidimo trukmė; tai pagal teismų praktiką nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-19/2012).
Šiuo atveju apeliacinio skundo termino praleidimą nulėmė paties pareiškėjo nepakankamas atidumas, rūpestingumas. Apeliacinio skundo padavimo terminas yra praleistas dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, kurios negali būti pripažintos svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Išdėstytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo paduoti praleido dėl nesvarbios priežasties, todėl jo prašymas atnaujinti terminą pagrįstai netenkintas.
Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis, kuria teismas atsisakė atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą ir nepriėmė pareiškėjo K. S. apeliacinio skundo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.