- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- 1A-59-843/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-68635-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė, Aušra Valinskienė
- Kaltinamasis
- V. K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. (V. K.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. kaltinamajame akte buvo kaltinamas tuo, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, apsvaigęs nuo alkoholio, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, 2015 m. lapkričio 20 d., apie 12.00 val., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), turimais užvedimo rakteliais atrakinęs paliktą plauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „Opel Vivaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedęs automobilio variklį išvažiavo ir tokiais savo veiksmais pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 14 000 eurų vertės automobilį „Opel Vivaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.
Teisiamojo posėdžio metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui V. M. pateikus dokumentus, patvirtinančius, kad 2016 m. balandžio mėnesį automobilis „Opel Vivaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas už 3 000 eurų sumą, prokurorei prašant veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį, teismas nustatė, jog V. K. šioje byloje kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį, kuriuo V. K. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują nuosprendį: V. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl automobilio pagrobimo), ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį.
Skunde nesutinka su teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju kaltinamasis nors ir neteisėtai, savavališkai, tačiau tik laikinai pasinaudojo minėtu automobiliu (jį vairavo), neturėdamas tikslo jį negrįžtamai pasisavinti, jį valdyti kaip savo ir pan.
Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę, nors ir trumpam laikui, neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Valdymo esmė suprantama, kaip turto buvimas savininko žinioje, naudojimosi teisė leidžia pasinaudoti naudingomis daikto savybėmis, o disponavimo teisė - tai teisinės turto padėties nustatymas savininko valia. Tačiau vagyste nelaikomi tokie atvejai, kai tarp savininko ir kito asmens yra nusistovėjusi praktika, leidžianti pastarajam naudotis daiktu savininkui sutikus, tačiau tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant (pvz., asmuo, kuriam savininkas leisdavo naudotis automobiliu, kartą juo pasinaudoja savininkui nežinant, po to gražina automobilį). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis išteisintajam V. K. neleido naudotis savo automobiliu, todėl jo veiksmai pripažįstami vagyste, kadangi jis be savininko žinios užvaldė svetimą turtą ir taip įgijo galimybę, nors ir trumpam laikui, neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.
Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo išvada, kad V. K. veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio - tikslo. Pažymi, kad teismų praktikoje šis požymis nelaikomas būtinu, o tik leidžia geriau juos suprasti bei atskirti vagystę nuo kitų nusikalstamų veikų. Paprastai vagystei būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti, tačiau tikslai ir motyvai esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, jie gali būti reikšmingi tik individualizuojant bausmę.
Prokurorė pažymi, kad, teismo nuomone, tikslo pagrobti automobilį nebuvimą patvirtina V. K. parodymai, kad jis norėjo pervaryti automobilį į kitą plovyklą, o ne pagrobti. Tačiau V. K. parodymai negali būti laikomi patikimais, kadangi išteisintasis juos ikiteisminio tyrimo metu keitė. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, V. K. parodė, kad nurodytą dieną ir nurodytu laiku, būdamas neblaivus, norėjo pasivažinėti plovykloje plauti paliktu automobiliu. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad automobilį norėjo pervaryti iš plovyklos Oslo gatvėje į kitą įmonės plovyklą Ukmergės gatvėje, kadangi automobilį tą dieną reikėjo grąžinti nuplautą, o kadangi jis buvo neblaivus, negalėjo jo nuplauti. Tokie V. K. parodymai vertintini kritiškai ir laikytini nelogiškais ir nenuosekliais. Atkreiptinas dėmesys, kad V. K. teigia, kad buvo tiek neblaivus, kad negalėjo nuplauti automobilio, tačiau nepaisant tokios savo būsenos nusprendė pervaryti automobilį į kitą plovyklą, neturėdamas teisės vairuoti. Be to, jo teigimu, parodymus jis pakeitė, nes aplinkybę, kad jis norėjo pervaryti automobilį į kitą plovyklą, jam nurodė kiti asmenys, nors pirminės apklausos metu teigė, kad norėjo pasivažinėti plovykloje plauti paliktu automobiliu. Visi šitie prieštaravimai kelia abejonių dėl V. K. parodymų patikimumo, ir jo vėlesni parodymai ikiteisminio tyrimo metu laikytini nelogiškais.
Darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju V. K. veikoje nustatyti visi būtini BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tarp jų ir tyčia pagrobti svetimą turtą, dėl ko V. K. turi būti pripažintas kaltu. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, V. K. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį jam susitaikius su nukentėjusiuoju.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – skundą atmesti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas prašė atleisti V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės.
Byloje atlikus dalinį įrodymų tyrimą buvo apklaustas išteisintasis V. K., kuris nurodė, kad automobilį paėmė norėdamas jį pervaryti į kitą plovyklą iš Oslo g. į Ukmergės g. 46. Tą dieną dirbo vienas, prisigėrė ir norėjo plovyklą uždaryti. Skambino įmonės vadybininkei, ši iš jo kalbos suprato, kad jis nori pervaryti mašiną, ką jam vėliau papasakojo. Jis važiavo link Kardiolitos, tačiau eismo įvykis įvyko važiuojant link Karoliniškių, jis matyt apsisuko. Ne viską pamena, nes buvo stipriai išgėręs. Po įvykio paskambino automobilio savininkui, kurį pažinojo, pasakė apie įvykį. Dar dėl įvykio skambino direktoriui.
Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą paduoto apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad V. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.
Teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2009, Nr. 2K-326/2010, 2K-6/2012, 2K-122/2012, 2K-108/2013 ir kt.) pripažįstama, kad turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Turto grobimo objektyviosios pusės požymis – veika – apima du momentus: 1) neteisėtą slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir 2) neatlygintiną turto pasisavinimą. Abu šiuos veiksmus įstatymų leidėjas įvardija kaip turto grobimą, todėl vien turto paėmimas dar nereiškia jo pasisavinimo arba pagrobimo baigtumo. Subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė pasižymi tuo, kad turto pagrobimas yra tik tyčinis nusikaltimas, todėl paprastai šiai veikai būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį gražinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų vagystės sudėties požymių. Ir nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, ką pagrįstai pažymi ir prokurorė apeliaciniame skunde, vis tik jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų. Tik nustačius veiksmų motyvą, tikslą, įvertinus tolesnį kaltininko elgesį, galima atskleisti jo tyčios turinį, kuris šiuo atveju yra svarbus nustatant vagystės subjektyviosios pusės požymius.
Byloje yra pagrįstai nustatyta, kad V. K. neteisėtai, savavališkai, tai yra be darbdavio ar automobilio savininko žinios ir sutikimo, pasinaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu automobiliu „Opel Vivaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tai yra juo važiavo iki kol įvyko eismo įvykis. Tačiau vien šių faktinių aplinkybių nustatymas, remiantis aukščiau pateiktu BK 178 straipsnio 2 dalies aiškinimu ir esama teismų praktika, nėra pakankamas automobilio vagystės konstatavimui. Visų pirma būtina įvertinti tai, kad tiek paties V. K., tiek liudytojo A. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus V. M. parodymai patvirtina, jog įvykio dieną tiek pats automobilis „Opel Vivaro“, tiek jo valdymo raktas buvo patikėti V. K. žinion automobilio plovimo darbams atlikti. V. K. savo paaiškinimais teisme tvirtino, kad dirbo vienas, darbo vietoje išgėręs alkoholinių gėrimų norėjo automobilį pervaryti į kitą įmonės plovyklą, o savo darbo vietą uždaryti. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 57-58, 61-62, 66-67) V. K. teigė, kad paimtu automobiliu norėjo pasivažinėti, tai yra jis nurodė kiek kitus savo veiksmų tikslus ir motyvus, nei vėliau nurodė teisme. Šitai akcentuojama ir apeliaciniame skunde, tai vertinant kaip išteisintojo parodymų prieštaringumą, nepatikimumą. Tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į kitus V. K. parodymus bei byloje surinktus įrodymus. Visų pirma pabrėžtina, kad visų apklausų metu, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, V. K. nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad pasisavinti automobilio neketino. Sprendžiant, ar tikėti šiais jo teiginiais, atsižvelgtina ir į nustatytą įvykio situaciją. Kaip minėta, automobilis buvo patikėtas V. K. žinion, jis dirbo vienas. Taigi, automobilio savininkui bei išteisintojo darbdaviui buvo žinoma, kieno konkrečiai žinioje buvo automobilis, tad jį pasisavinęs V. K. būtų greitai išaiškintas, kas automobilio pagrobimo veiksmus daro nelogiškus, neprotingus. Be to, įvykus eismo įvykiui V. K. nebandė bėgti ar panašiai. Jis iš karto susisiekė telefonu tiek su automobilio savininku, tiek su savo darbdaviu, informavo juos apie situaciją, nurodė tik ketinęs automobilį pervaryti į kitą plovyklą. Tai patvirtino ir liudytojų A. A., V. M. parodymai. Šių argumentų pagrindu teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju byloje nėra įrodyta, jog V. K. veikė tiesiogine tyčia, nėra įrodyta, kad jo žinion patikėtą automobilį jis valdė siekdamas jį pasisavinti ir tokiu būdu padaryti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę žalą. Tuo pačiu nėra įrodyta ir BK 178 straipsnio 2 dalyje aprašyto nusikaltimo sudėtis.
Nepagrįstas prokuroro skundo argumentas, kad neturi reikšmės, koks buvo išteisintojo tikslas paimant svetimą turtą. Apylinkės teismas, esant aptartiems faktiniams duomenims, teisingai nustatė, kad išteisintasis E. S. neturėjo tiesioginės tyčios pagrobti savo tėvo automobilį. Todėl pastarojo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., sudėties. Taigi pirmosios instancijos teismas E. S. pagrįstai išteisino Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.