- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- eP-73-525/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01125-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Vienintelė instancija
- Rezultatas
- Atsisakyti atnaujinti procesą.
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybine
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-496-602/2021 pagal pareiškėjo K. S. apeliacini? skunda? dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skunda? atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybine? teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimu? panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2019 m. sausio 25 d. raštą Nr. A51-8424/19(2.15.1.1-MP3) ,,Dėl bendrojo plano keitimo pasiūlymų“ (toliau – ir Administracijos raštas); 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, Inspekcija, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2019 m. vasario 28 d. raštą Nr. 2D-2851 (skunde įvardijamas kaip 2019 m. vasario 6 d. raštas) ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo į pateiktus pasiūlymus dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių“ (toliau – ir Inspekcijos raštas); 3) įpareigoti Administraciją pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, žemės sklypo plotas 0,5927 ha. Vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 30-991 „Dėl Vilniaus m. sav. teritorijos bendrojo plano keitimo pradžios“, pradėtas bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) keitimas. Pagal parengto Bendrojo plano sprendinius žemės sklypas, priklausantis pareiškėjui buvusiame (duomenys neskelbtini), patenka į Paslaugų funkcinę zoną (duomenys neskelbtini), kita žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini) patenka į intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorijas.
Pareiškėjas, susipažinęs su parengto teritorijų planavimo dokumento sprendiniais ir nesutikdamas su jo sklypui nustatytu taikomu reglamentu, viešo svarstymo metu pateikė 2018 m. gegužės 21 d. pasiūlymą dėl Bendrojo plano sprendinių keitimo, kuriame prašė sumažinti želdinių plotą Žemės sklype pagal priklausomųjų želdynų normą, t. y. 10–15 proc. nuo sklypo bendro ploto, tačiau atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo pasiūlymus urbanizuoti visą pasiūlymuose nurodytą Žemės sklypą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 18 d. atsakymu, pateikė skundą Inspekcijai, kuri 2018 m. spalio 29 d. priėmė privalomąjį nurodymą Nr. PN-1387, kuriame nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 18 d. raštas yra nemotyvuotas, neišsamus, nekonkretus, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis ir faktiniais argumentais, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymo, VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Inspekcija įpareigojo atsakovą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo pateiktus pasiūlymus. Administracija, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2019 m. sausio 25 d. rašte nurodė, jog galiojančio Bendrojo plano sprendiniuose yra numatyta želdynų zona, kuri atskirtų esamą gyvenamąjį kvartalą nuo verslo, gamybos ir pramonės zonos, nes taip pageidavo minėto gyvenamojo kvartalo gyventojai. Pareiškėjas teigė, kad nesutikęs su atsakovo 2019 m. sausio 25 d. raštu, pateikė skundą Inspekcijai, kuri 2019 m. vasario 6 d. raštu informavo pareiškėją, jog atsakovas tinkamai įvykdė privalomąjį nurodymą.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato privalomojo reikalavimo, jog gyvenamasis kvartalas turi būti atskirtas želdinių zona nuo verslo, gamybos ir pramonės zonos. Vilniaus miesto teritorijoje yra aibė gyvenamųjų namų kvartalų, kurie besiriboja su pramonės kvartalais, bet jie nėra atskirti želdinių zonomis, nes teisės aktai to nenumato. Administracija tik nurodė, kad pareiškėjo žemės sklypo dalis patenka į Intensyviai naudojamų želdynų funkcinę zoną, bet nenurodė naudojimo paskirties (pavyzdžiui, parkas, skveras, želdynas (želdynas su pliažais), žalioji jungtis; atskirasis mokslinės kultūrinės ir memorialinės paskirties želdynas: botanikos sodas, kapinės ir t. t). Pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau – ir Želdynų įstatymas) 5 straipsnį savivaldybės nurodoma Intensyviai naudojamų želdynų funkcinė zona atitinka klasifikacijai želdyno kaip atskiro želdyno, kuris atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 punkto sąvoką t. y. priskiriamas prie rekreacinės paskirties želdynų parkus, miesto ir miestelio sodus, skverus, žaliąsias jungtis ir kitus poilsiui skirtus želdynus. Šiuo atveju želdyno plotas, pareiškėjo nuomone, turėjo būti nustatomas pagal miestiečių poilsio poreikių tenkinimui pagal Bendrajame plane nustatytus apsirūpinimo želdynais reglamentus gyvenamosioms teritorijoms. Bendrojo plano Aiškinamojo rašto lentelėje yra centrinių, rajoninių, vietinių parkų sąrašas. Taip pat Bendrojo plano rengėjas nurodo, kad vietiniai želdynai dėl didelės jų gausos sąraše neįvardijami. Todėl pareiškėjo žemės sklypo dalis yra priskiriama prie vietinių želdynų, o sklype numatytas Intensyviai naudojamų želdynų funkcinei zonai skirtas plotas yra daug mažesnis (yra 0,30 ha) nei numato Bendrojo plano rengimo tvarkymo principai.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų, tačiau pagal šio plano sprendinius buvo ne pakeista dabartinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas, bet pareiškėjui buvo užkirstas kelias jam nuosavybės teise priklausančios žemės paskirtį (žemės ūkio) ir naudojimo būdą keisti pareiškėjo interesus labiausiai atitinkančiu, jo pageidaujamu ir viešajam interesui neprieštaraujančiu būdu – į paslaugų funkcinę zoną, t. y. verslo, gamybos, pramonės teritorijos. Tokiu būdu priimant naują Bendrąjį planą pareiškėjo pusė žemės sklypo dalies (0,30 ha) bus paimta visuomenės poreikiams, nustatant naudojimo žemės sklypo paskirtį į intensyviam naudojimui įrengiamą želdynų funkcinę zoną. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje ir 4.39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiškėjo teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti žemę ir ja disponuoti, kartu nustatyta, kad šia teise galima naudotis tik nepažeidžiant įstatymų, taip pat, kad ši teisė gali būti apribota įstatymais. Taigi, kaip nurodė pareiškėjas, įstatymas įtvirtina principinę nuostatą, jog nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatymu. Šiuo atveju bendrojo plano sprendiniai riboja suplanuotos teritorijos savininkų teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti žemę. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcija tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo, neišsiaiškino, kokiais teisės aktais remdamasi yra nustatoma želdinių zona pareiškėjo žemės sklype.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Administracijos 2019 m. sausio 25 d. raštu Nr. A51-8424/19(2.15.1.1-MP3), minėtą raštą apskundė Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nustatė, jog šiuo atveju Administracija įvykdė Inspekcijos privalomąjį nurodymą Nr. PN-1387. Be kita ko, Inspekcija, išnagrinėjusi planavimo organizatoriaus atsakymą, nustatė, kad atsakyme išsamiai ir motyvuotai paaiškintas pasiūlymo nepriimtinumas, atsakymas pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir objektyviais duomenimis, todėl Administracija nepažeidė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 37 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų (galiojanti aktuali redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Nuostatai) 6.4.2 papunkčio reikalavimų bei VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat tinkamai vykdė privalomąjį nurodymą. Atsakovas nurodė, kad šiuo nagrinėjamu atveju Administracijos 2019 m. sausio 25 d. atsakymo pagrįstumą ir motyvavimo pareigos įgyvendinimą patvirtina ir teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, todėl nėra pagrindo abejoti skundžiamo atsakymo teisėtumu ir pagrįstumu.
Atsakovas teigė, kad ginčo sklypo teritorija atskiria gyvenamąjį kvartalą nuo paslaugų zonos, kuri skirta viso miesto ar jo rajono gyventojams aptarnauti reikalingiems prekybos, paslaugų objektams, administracinės paskirties pastatams, kitiems negyvenamosios paskirties pastatams, kuriuose vykdoma ūkinė veikla, nesusijusi su taršia gamyba. Dar 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą Nr. 1-1519 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų ir jo sprendinių patvirtinimo“, kuriuo priimtas sprendimas ginčo teritorijai nustatyti intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinę zoną ((duomenys neskelbtini)).
Atsakovo įsitikinimu, jis tinkamai motyvavo skundžiamą 2019 m. sausio 25 d. raštą Nr. A51-8424/19(2.15.1.1-MP3), kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo pasiūlymą dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo. Rengiamo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti vertinamas ir nustatytų sprendinių teisingumas bei pagrįstumas. Šiuo nagrinėjamu atveju Administracija privalo vertinti visus visuomenės (viešuosius) interesus, atsižvelgti į želdynų poreikį bei kitus visuomenės (viešuosius) interesus.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo teismų praktiką, kurioje išaiškinta, jog pasiūlymai planavimo organizatoriui nėra privalomi, o svarbu tik išlaikyti procedūrą ir motyvuotai atsakyti pareiškėjui, t. y. teismų praktikoje išaiškinta, jog Inspekcija šioje stadijoje neturi pareigos tikrinti planavimo organizatoriaus atsisakymo atitikimo teisės aktų reikalavimams, o tik patikrina, ar atsisakymas buvo pakankamai motyvuotas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Inspekcija patikrino, ar Administracija pakankamai motyvavo savo atsakymą, ar tinkamai įvykdė privalomąjį nurodymą ir ginčijame sprendime konstatavo, jog Administracija įvykdė privalomąjį nurodymą ir motyvavo pasiūlymų atmetimą. Teigė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą planavimo organizatorius neturėjo pareigos priimti pasiūlymų dėl Vilniaus miesto bendrojo plano keitimo sprendinių, bet turėjo pareigą motyvuotai atsakyti pareiškėjui. Įvertinusi minėtą 2019 m. sausio 25 d. atsakymą, Inspekcija padarė išvadą, kad šią pareigą Administracija įvykdė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. S. skundą.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nurodė, kad gamtos apsauga priskirtina prie visuomenės (viešojo) intereso, todėl rengiant bendrąjį planą turi būti atsižvelgiama į visus visuomenės interesus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas privačius interesus kelia aukščiau viešojo intereso į kraštovaizdžio, gamtos išteklių apsaugos ir racionalaus naudojimo greta gyvenamosios vietos užtikrinimo. Teismas vertino, kad pritarimas tik pareiškėjo interesui prieštarautų darnios plėtros principams. Šiuo atveju teritorijų planavimo organizatorius, t. y. Administracija, privalo įvertinti ir kitus viešo intereso aspektus bei racionalumą.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad Administracija tinkamai argumentavo ginčijamą 2019 m. sausio 25 d. raštą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo pasiūlymą dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo. Be to, teismas pažymėjo, kad rengiamo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti vertinamas ir nustatytų sprendinių teisingumas bei pagrįstumas. Teismas nurodė, kad Administracija privalo vertinti visus visuomenės (viešuosius) interesus, atsižvelgti į želdynų poreikį bei kitus visuomenės (viešuosius) interesus, ginčijamas Administracijos raštas dėl pareiškėjo skundo atmetimo atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Administracija įvertino visus pareiškėjo pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento, o juos atmesdama, atsakymą tinkamai argumentavo. Teismas taip pat įvertino, kad Inspekcija pareiškėjo skundą dėl pasiūlymų teritorijų planavimo dokumentui atmetimo išnagrinėjo tinkamai, priėmė argumentuotą 2019 m. vasario 6 d. sprendimą, konstatuodama, jog planavimo organizatorius argumentuotai atmetė pareiškėjo pasiūlymus, pagrįstai atsisakė panaikinti Administracijos 2019 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. A51-8424/19(2.15.1.1-MP3) ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti skundą.
Teismas, įvertinęs Administracijos 2019 m. sausio 25 d. rašto, kuriuo buvo atmesti pareiškėjo pasiūlymai, turinį ir ginčijamo Inspekcijos 2019 m. vasario 6 d. rašto, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, turinį, konstatavo, kad šiuose administraciniuose aktuose argumentų išdėstymas yra aiškus, suprantamas ir pakankamas, juose atsakyta į visus pareiškėjo pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento. Teismas nenustatė, kad vertinant pasiūlymus ar nagrinėjant skundą dėl pasiūlymų atmetimo buvo padaryti kokie nors procedūriniai pažeidimai, kurie būtų pagrindas pripažinti neteisėtu ginčijamą atsakovo raštą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad Administracija, vertindama pareiškėjo pasiūlymus, nustatė visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė.
Teismas pažymėjo, kad Administracija privalėjo įvertinti tiek privačius, tiek viešojo intereso aspektus. Administracija pagrįstai prioritetu laikė visuomenės gyvenimo kokybę, gamtos apsaugą, darnaus kraštovaizdžio formavimą pagal teritorijų planavimo ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, lemiančius darnią plėtrą kuriant gyvenamosios aplinkos ir visaverčio gyvenimo sąlygas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas pateiktame teismui skunde teigė, jog: „ties (duomenys neskelbtini) pakraščiu nėra taip arti nei vieno gyvenamojo namų kvartalo ir nėra nei vieno viešiems želdiniams skirto ploto“. Todėl Administracija, rengdama naujus bendrojo plano sprendinius ir siekdama teritorijų planavimo proceso tęstinumo, pagrįstai ginčo teritorijoje numatė intensyviai naudojamų želdynų funkcinę zoną. Be to, nustatant tam tikras funkcines zonas, planavimo organizatorius privalo vertinti atitinkamą teritoriją kaip visumą, o ne atskirus joje esančius sklypus. Bendrojo plano sprendiniuose sklypai nėra formuojami, neperformuojami, nekeičiamos esamos, neprojektuojamos naujos sklypų ribos, vadinasi, sklypų formavimo klausimų bendrojo plano sprendiniai nesprendžia.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo turinys patvirtina, jog pareiškėjas suprato pasiūlymo atmetimo argumentus, pareiškėjas iš esmės nesutinka ne dėl jų nebuvimo, o dėl jų turinio. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų apie (duomenys neskelbtini) mikrorajono vakarinės dalies želdynų poreikį, esamus plotus ir su tuo susijusios informacijos. Teismas atmetė šiuos argumentus, nes Administracijos 2019 m. sausio 25 d. rašte pasiūlymui dėl želdynų skirta trečia pastraipa, kurioje nurodomi teisės aktai, pagal kuriuos pasiūlyme nurodyto žemės sklypo dalyje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) numatyta intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinė zona, kuri atskiria dar iki galiojančio Bendrojo plano patvirtinimo užstatytą gyvenamąjį kvartalą nuo galiojančiu bendruoju planu numatytos verslo, gamybos, pramonės teritorijų funkcinės zonos (gyvenamasis kvartalas suformuotas pagal teritorijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (prie sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nedidelių veiklos mastų detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 2457V). Teismas nurodė, kad rengiant keičiamo bendrojo plano sprendinius, siekiama įgyvendinti Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsnio nuostatas, jog rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Todėl intensyviam naudojimui įrengiama želdynų funkcinė zona pareiškėjo sklypo dalyje paliekama, kaip ir numatyta galiojančiame bendrajame plane, nes vystyti naujus gyvenamuosius kvartalus šalia esamo gyvenamojo kvartalo ir miesto (duomenys neskelbtini) bendrasis planas nenumato. Ši želdynų zona, kaip ir galiojančiame bendrajame plane, atskiria gyvenamąjį kvartalą nuo paslaugų zonos, kuri skirta viso miesto ar jo rajono gyventojams aptarnauti reikalingiems prekybos, paslaugų objektams, administracinės paskirties pastatams, kitiems negyvenamosios paskirties pastatams, kuriuose vykdoma ūkinė veikla, nesusijusi su taršia gamyba.
Teismas atkreipė dėmesį, kad Administracija ginčijamame 2019 m. sausio 25 d. rašte išsamiai ir aiškiai pažymėjo, jog keičiamo bendrojo plano sprendiniuose numatomos paslaugų funkcinės zonos turinys iš esmės atitinka galiojančio bendrojo plano sprendiniuose kitaip įvardytos funkcinės zonos turinį (verslo, gamybos, pramonės teritorijos), nes taip įvardytos „verslo, gamybos, pramonės“ funkcinės zonos nėra numatyta nuo 2014 metų galiojančiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-1009 patvirtintoje Teritorijų planavimo erdvinių duomenų specifikacijoje). Teismas pažymėjo, kad Bendrojo plano sprendiniuose užstatymo reglamentai nustatomi funkcinėms zonoms. Priklausomuosius želdynus reglamentuoja Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normos ir Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. Dl-694, o BP sprendiniuose priklausomieji želdynai nėra reglamentuojami.
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, priėjo prie išvados, kad atsakovas objektyviai, išsamiai ir detaliai įvertino pareiškėjo pasiūlymą, jį išanalizavo, pateikė faktiškai ir teisiškai pakankamai išsamius argumentus, kodėl pasiūlymai atmetami, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris negali būti panaikintas skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad Inspekcija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nes ji, kaip teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, pagrįstai vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje apibrėžtas Inspekcijos veiklos modelis nagrinėjant tokius ginčus, t. y. pareiga patikrinti atsakymo argumentavimą, nevertinant jo atitikimo teisės aktų reikalavimams (kaip minėta, toks vertinimas atliekamas kitoje teritorijų planavimo stadijoje). Teismas vertino, kad Inspekcija būtent ir laikėsi šios pareigos, t. y. patikrino, ar Administracija pakankamai argumentavo savo sprendimą, pažymėjo, kad pakankamai argumentuotas ginčijamas raštas buvo pateiktas tik po Inspekcijos, kaip teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos, pateikto privalomojo nurodymo. Todėl Inspekcija tinkamai vykdė savo funkcijas, įpareigojo Administraciją argumentuoti raštą ir tik po 2019 m. sausio 25 d. rašto pateikimo konstatavo, kad Administracija įvykdė privalomąjį nurodymą, jį tinkamai argumentavo, atmesdama pareiškėjo pasiūlymus.
III.
Pareiškėjas K. S., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą tenkino, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 25 d. raštą Nr. A51-8424/19(2.15.1.1-MP3) ,,Dėl bendrojo plano keitimo pasiūlymų“ ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2019 m. vasario 28 d. raštą Nr. 2D-2851 ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo į pateiktus pasiūlymus dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių“ bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šios administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-266-502/2021. Teisėjų kolegija buvo nustačiusi, kad administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021 sprendžiama dėl analogiško reikalavimo kaip ir nagrinėjamoje byloje, pastarojoje byloje siūloma sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.
Administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021 buvo kilęs ginčas dėl Administracijos atsisakymo tenkinti pareiškėjų pasiūlymus, rengiant naująjį Bendrąjį planą, jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose tikslinti ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorijų funkcinės zonos ribas ir numatyti tokias funkcines zonas, kuriose būtų leistina kitose planavimo stadijose nustatyti sklypo paskirties teritorijų naudojimo būdą su galimybe statyti pastatus, susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių naudojimo būdą ir performuoti sklypų ribas, taip pat dėl Inspekcijos atlikto tokio Administracijos atsisakymo vertinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. birželio 2 d. sprendimu tenkino apeliacinį skundą ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, šioje dalyje priėmė naują sprendimą – pareiškėjo (padavusio apeliacinį skundą) skundą tenkino ir panaikino Administracijos bei Inspekcijos raštus, įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pasiūlymus, pateikiant jam motyvuotą atsakymą.
Minėtoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas, kurio 37 straipsnyje (ginčui aktuali straipsnio redakcija, galiojusi iki 2021 m. vasario 1 d.) įtvirtintos nuostatos dėl pasiūlymų teikimo planavimo organizatoriui ir jų nagrinėjimo. Pagal šio straipsnio 1 dalį, pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu ar Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje (toliau – ir TPDRIS) per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešo svarstymo pabaigos, o viešo svarstymo metu pasiūlymai teikiami ir žodžiu. Planavimo organizatorius apie parengtą ir pagal pasiūlymus, į kuriuos atsižvelgta, pataisytą teritorijų planavimo dokumentą, susipažinimo su juo, svarstymo tvarką, vietą ir laiką turi paskelbti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje ir sprendimą rengti teritorijų planavimo dokumentą priėmusios valstybės institucijos ar savivaldybės interneto svetainėje.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčui aktuali iki 2021 m. vasario 1 d. galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakcija nustatė, kad planavimo organizatorius, išnagrinėjęs visuomenės pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų, parengia priimtų ir motyvuotai atmestų pasiūlymų apibendrinimo medžiagą su paaiškinimais, kaip atsižvelgta į visuomenės nuomonę; apibendrinamąją medžiagą, visuomenės pasiūlymų kopijas kartu su parengtais teritorijų planavimo dokumentais teikia teritorijų planavimo dokumentą tikrinančiai institucijai. Pasiūlymus pateikusiems asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu arba Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje, jeigu pasiūlymai buvo pateikti šioje sistemoje. Planavimo organizatoriaus atsakymas per 10 darbo dienų gali būti apskųstas atitinkamai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai. Planavimo organizatoriaus atsakyme nurodoma, kad planavimo organizatorius pritaria visuomenės pasiūlymams arba atmeta pasiūlymus, išsamiai nurodydamas pasiūlymų nepriimtinumą (nepagrįstumą).
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 6.4 papunktyje, reglamentuojančiame pasiūlymų teikimą ir nagrinėjimą teritorijų planavimo dokumentų rengimo viešinimo stadijoje: pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu ir (ar) Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laiką iki viešo svarstymo pabaigos, viešo svarstymo metu pasiūlymai teikiami ir žodžiu (rekomenduojama pasiūlymų teikimo forma pateikta 1 priede) (6.4.1 p.); visus gautus pasiūlymus planavimo organizatorius registruoja ir kartu su teritorijų planavimo dokumento rengėju išnagrinėja, apsvarsto, įvertina ir priima arba atmeta; sprendimus dėl pritarimo pasiūlymams ar jų atmetimo priima planavimo organizatorius; pasiūlymus teikusiems asmenims planavimo organizatorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo pasiūlymo gavimo atsako raštu arba Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje, jeigu pasiūlymai teikti šioje sistemoje, nurodydamas, ar į pasiūlymus atsižvelgta ar neatsižvelgta, ir pateikdamas motyvus, kodėl neatsižvelgta (6.4.2 p.); planavimo organizatorius, išnagrinėjęs visuomenės pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų, parengia priimtų ir motyvuotai atmestų pasiūlymų apibendrinimo medžiagą su paaiškinimais, kaip atsižvelgta į visuomenės nuomonę; visuomenės dalyvavimo ataskaitą, visuomenės pasiūlymų ir atsakymų į juos kopijas kartu su parengtais teritorijų planavimo dokumentais planavimo organizatorius teikia teritorijų planavimo dokumentą tikrinančiai institucijai (6.4.3 p.).
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aiškinant nurodytų teisės normų turinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nepaisant to, jog aptariami pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui, minėtose teisės normose inter alia (be kita ko) yra nustatytas planavimo organizatoriui privalomo elgesio modelis – laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju administraciniams teismams yra būtina patikrinti, ar buvo laikomasi nurodytų reikalavimų ir, nustačius tam tikrus šių reikalavimų pažeidimus, vertinti juos pagal ABTĮ 89 straipsnyje (2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje ABTĮ redakcijoje – 91 str.) nustatytus kriterijus, t. y. išsiaiškinti, ar nustatyti procedūriniai pažeidimai gali būti laikomi esminiais šio straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Taigi, nors suinteresuoto asmens pateiktas pasiūlymas dėl bendrojo plano sprendinių planavimo organizatoriui nėra privalomas, tačiau jį planavimo organizatorius turi išnagrinėti ir, jei pasiūlymas nepriimamas, privalo motyvuotai atsakyti, be to, nepriklausomai nuo pasiūlymo priėmimo ar nepriėmimo, asmens pateiktas pasiūlymas turi būti įtrauktas į pasiūlymus apibendrinančią medžiagą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pateikti visuomenės pasiūlymai ir jų priėmimo ar atmetimo motyvai, t. y. konkrečių pasiūlymų atmetimo motyvų turinys jų teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, vertinami atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu ne skundų dėl planavimo organizatoriaus atsakymų į pateiktus pasiūlymus nagrinėjimo metu, o teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadijoje. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad minėta praktika buvo pradėta formuoti taikant dar iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymą, pagal kurio 10 straipsnio 5 dalies 2 punktą bendrojo teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija apėmė ir tikrinimą valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatyme kompleksinio teritorijų planavimo dokumento tikrinimas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioje institucijoje išskiriamas kaip atskira baigiamojo etapo stadija (25 str. 6 d. 3 p.). Atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 (2013 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. D1-985/3D-888 redakcija) patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 7.7 papunktį, dokumento tikrinimo metu, be kita ko, patikrinama, ar dokumentas pataisytas pagal planavimo organizatoriaus ataskaitoje nurodytus priimtus visuomenės pasiūlymus ir ar pagrįstai atmesti gauti visuomenės pasiūlymai.
Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad minėtos nuostatos iš esmės įtvirtina du galimus planavimo organizatoriaus elgesio modelius gavus visuomenės pateiktus pasiūlymus: jiems pritarti (visiškai ar iš dalies į juos atsižvelgti, atitinkamai pakoreguojant teritorijų planavimo dokumentą) arba motyvuotai atmesti. Pagal aptartą ginčui aktualų teisinį reguliavimą, prieš priimdamas sprendimą dėl gautų visuomenės pasiūlymų, planavimo organizatorius juos privalo išnagrinėti, apsvarstyti ir įvertinti kartu su teritorijų planavimo dokumento rengėju, o priėmus sprendimą pasiūlymus atmesti, planavimo organizatoriaus atsakyme turi būti išsamiai nurodomos pasiūlymų nepriimtinumo (nepagrįstumo) priežastys. Tai suponuoja planavimo organizatoriaus pareigą atlikti išsamų ir visapusišką gautų visuomenės pasiūlymų nagrinėjimą, o jeigu gauti pasiūlymai atmetami – raštu (arba Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje, jeigu pasiūlymai buvo pateikti šioje sistemoje) nurodyti šiuos pasiūlymus pateikusiems asmenims aiškius ir išsamius pasiūlymų nepriimtinumą (nepagrįstumą) lėmusius motyvus. Įstatymų leidėjui suteikus teisę visuomenei teikti pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų ir asmenims nusprendus šia teise pasinaudoti, toks naudojimasis nurodyta teise turi būti ne formalus, o realiai padėti siekti ja numatytų tikslų – veiksmingai įgyvendinti teritorijų planavimo viešumo principą ir visuomenės dalyvavimo teisę teritorijų planavimo dokumentų rengimo procese, derinant privačių asmenų, savivaldybių ir valstybės interesus bei sudarant sąlygas racionaliam žemės naudojimui.
Kitaip tariant, nors planavimo organizatorius, gavęs nurodytus pasiūlymus, turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti, visuomenės pasiūlymų dėl teritorijų planavimo dokumentų nagrinėjimo procedūra negali būti vykdoma tik formaliai ir planavimo organizatoriaus atsakymai į visuomenės pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų negali būti grindžiami išimtinai tik planavimo organizatoriaus diskrecijos teise tokiems pasiūlymams pritarti arba juos atmesti, visiškai nepaaiškinant atitinkamo sprendimo priėmimo motyvų. Planavimo organizatoriui priėmus sprendimą pasiūlymus atmesti, atsakyme išdėstyti tokių pasiūlymų atmetimo motyvai, visų pirma, turi atliepti pasiūlymus pateikusių asmenų nurodytus argumentus (būti individualizuoti) ir turi būti pakankamai išsamūs, kad tiek šio teisinio santykio dalyviams, tiek teritorijų planavimo proceso valstybinę priežiūrą vykdantiems subjektams ar teismui (jeigu toks ginčas vėliau būtų inicijuotas) būtų aiškios atitinkamo sprendimo priėmimą lėmusios priežastys (kodėl pareiškėjų pateiktiems pasiūlymams negali būti pritarta) ir iš šio atsakymo būtų matyti, jog planavimo organizatorius realiai įvykdė pareigą išnagrinėti jam pateiktus pasiūlymus, juos apsvarstė bei įvertino. Priešingas minėtų nuostatų aiškinimas iš esmės neatitiktų visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese esmės ir neužtikrintų galimybės suinteresuotiems asmenims tinkamai pasinaudoti įstatymuose bei kituose teisės aktuose jiems garantuojamomis teisėmis teritorijų planavimo procese.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų pateikusio asmens teisių bei įstatymo saugomų interesų apsaugos užtikrinimo požiūriu nurodyti pasiūlymai yra būdas apsaugoti asmens teises bei įstatymų saugomus interesus teritorijų planavimo procedūros eigoje. Visuomenės pasiūlymų dėl teritorijų planavimo dokumentų teikimas ir nagrinėjimas yra svarbi su teritorijų planavimo viešumo principo įgyvendinimu susijusi procedūra. Todėl siekiant įgyvendinti teritorijų planavimo viešumo principą ir tinkamai užtikrinti visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese, itin svarbu išsamiai motyvuoti šio proceso metu priimamus sprendimus, kad visiems suinteresuotiems asmenims būtų aiškūs jų priėmimo motyvai. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai baigiamasis teritorijų planavimo proceso dokumentas yra norminis administracinis aktas, kuriam ABTĮ nustatyta speciali apskundimo tvarka ir ribotas subjektų, galinčių inicijuoti tokių aktų teisėtumo patikrą, ratas. Be to, išsamių visuomenės pasiūlymų atmetimo motyvų pateikimas kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinių viešinimo stadijoje inter alia sudaro prielaidas sklandžiam teritorijų planavimo procesui sekančiose stadijose.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teikė pasiūlymą Administracijai dėl Vilniaus miesto bendrojo plano keitimo, siekdamas, jog būtų patikslintos ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorijų funkcinės zonos ribos, kiek jos numatytos Žemės sklypo teritorijoje. 2018 m. gegužės 21 d. gautame prašyme pareiškėjas tvirtino, kad galiojančiame bendrajame plane ir rengiamame Bendrajame plane intensyviam naudojimui įrengiama želdynų funkcinė zona sudaro 50 proc. Žemės sklypo ploto, todėl yra neproporcingo dydžio. Pareiškėjas tokią poziciją grindė tuo, kad minėti želdynai priskiriami priklausomųjų želdynų kategorijai, minimai Želdynų įstatyme, todėl šiuo atveju taikytinas želdynų normavimas. Kadangi Žemės sklypas pagal galiojantį bendrąjį planą priskirtas prie paslaugų zonos, jame galimi šie žemės naudojimo būdai: komercinės paskirties objektų teritorijos, pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, o pagal naudojimo būdą nustatyta želdynų norma – 10 proc.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Administracija ginčijamame rašte tinkamai motyvavo atsisakymą tenkinti pareiškėjo pasiūlymą. Administracijos rašte pateikti pareiškėjo pasiūlymų atmetimo motyvai yra pernelyg abstraktūs ir neatliepia pareiškėjo nurodytų argumentų dėl pateiktų pasiūlymų. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 21 d. prašyme nurodė nesutinkantis, kad 50 proc. Žemės sklypo ploto ir toliau būtų priskiriama intensyviai naudojamų želdinių zonai, ir prašė sumažinti želdinių plotą, tačiau Administracijos rašte nepasisakyta dėl konkretaus intensyviam naudojimui įrengiamos želdynų funkcinės zonos dydžio. Atsakovas abstrakčiai pažymėjo, kad, rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus, būtina įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius bei kad Bendrojo plano sprendiniuose priklausomieji želdynai nėra reglamentuojami, bet nepaaiškino, kokiais teisės aktais vadovaujantis buvo nustatyta būtent 0,30 ha dydžio želdynų funkcinė zona Žemės sklype, kodėl šis dydis negali būti keičiamas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad galiojantis Bendrasis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu, tačiau iš Administracijos rašto turinio nematyti, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo pasiūlymą, ištyrė per laikotarpį iki 2018 m. gegužės 21 d. prašymo gavimo galbūt įvykusius pokyčius, įskaitant teisinio reglamentavimo pokyčius. Aplinkybė, kad tapatus sprendinys yra numatytas galiojančiame Bendrajame plane, savaime neatleidžia atsakovo nuo anksčiau minėtos pareigos išsamiai motyvuoti teritorijų planavimo proceso metu priimamus sprendimus. Iš pareiškėjo 2019 m. vasario 5 d. skundo Inspekcijai turinio matyti, jog atsisakymo priimti pateiktus pasiūlymus motyvai jam nebuvo visiškai suprantami (pvz., pareiškėjas spėlioja, kokie teisės aktai taikytini nustatant želdynų funkcinę zoną, jis abejoja deklaratyviais atsakovo teiginiais, jog dar rengiant galiojantį Bendrąjį planą gyvenamojo kvartalo gyventojai būtent Žemės sklype pageidavo želdynų zonos, ypač atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypas iki šiol tėra „plynas laukas“, be jokių želdinių). Išanalizavus Administracijos rašto turinį, laikytina, kad minėti neaiškumai pareiškėjui kilo pagrįstai.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, nepakankamai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentams, pakartodamas jų teiginius procesiniuose dokumentuose bei ginčijamuose raštuose, tačiau nepateikė jokios išsamesnės Administracijos ir Inspekcijos raštų turinio analizės. Apeliacinės instancijos teismas, pabrėždamas, kad pareiškėjas privačius interesus kelia aukščiau viešojo intereso į kraštovaizdžio, gamtos išteklių apsaugos ir racionalaus naudojimo greta gyvenamosios vietos užtikrinimą (Administracijos rašte viešieji interesai minimi tik netiesiogiai, užsimenant apie gyventojų išreikštą pageidavimą), nepateikė nuorodos į jokius atsakovo argumentus, kodėl minėtam viešajam interesui užtikrinti būtina 0,30 ha dydžio Žemės sklypo dalis, nors pareiškėjas 2018 m. gegužės 21 d. prašymą (pasiūlymą) teikė būtent dėl numatomos želdynų funkcinės zonos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Administracija ir Inspekcija tinkamai vykdė savo funkcijas, nėra tinkamai motyvuota ir pagrįsta.
IV.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo LVAT administracinėje byloje Nr. eA-496-602/2021, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo, pagrįsdamas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodo, kad LVAT 2021 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą dėl tarpinio dokumento, kuris pareiškėjui nesukelia jokių materialinių teisinių pasekmių. Pažymi, kad byloje ginčijami Administracijos 2019 m. sausio 25 d. raštas ir Inspekcijos 2019 m. vasario 28 d. raštas buvo priimti Bendrojo plano baigiamo etapo viešinimo stadijoje, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 patvirtinus bendrąjį planą, jie (ginčijami raštai) vertintini kaip tarpiniai dokumentai, kurie nesukelia pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių. LVAT, nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, turėjo nutraukti administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas jau po Bendrojo plano patvirtinimo (2021 m. birželio 2 d.) ir įsigaliojimo (2021 m. birželio 8 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas galėjo ir turėjo žinoti apie tai, kad skundžiami administraciniai aktai laikytini tarpiniais dokumentais, nesukeliančiais materialinių teisinių pasekmių. Pažymi, kad bendrojo plano procesas buvo viešas, dokumentai skelbti viešai ir prieinami visuomenei.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, LVAT 2021 m. birželio 23 d. sprendimu sukūrė teisinėje sistemoje negalimą situaciją, kuomet priėmė sprendimą dėl tarpinio dokumento ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pasiūlymus, nors minėtas teisinis reglamentavimas imperatyviai nurodo, kad tokia situacija nėra galima, nes Bendrasis planas yra patvirtintas. Inspekcijos nuomone, LVAT 2021 m. birželio 23 d. sprendimu panaikinus tarpinius administracinius aktus, kurie nesukelia jokių materialinių teisinių pasekmių, buvo padaryti esminiai materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimai, turintys esminės reikšmės sprendimo teisėtumui, todėl procesas atnaujintinas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo, pagrįsdamas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo, kad LVAT nagrinėtoje byloje nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią baigus teritorijų planavimo procedūrą (nagrinėjamu atveju – patvirtinus Bendrąjį planą), tarpiniai administraciniai aktai jokių savarankiškų teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Inspekcija mano, kad šiuo atveju atnaujinus procesą būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą minėtais aspektais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad LVAT vadovavosi 2021 m. birželio 2 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021, pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis, tačiau neįvertino, kad nagrinėjamu atveju šis sprendimas negalėjo būti taikytinas, nes faktinės bylos aplinkybės nebuvo analogiškos, t. y. LVAT 2021 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021 buvo priimtas ir byla išnagrinėta dar iki bendrojo plano patvirtinimo. Šias atvejais ginčo dalykai ir jų (ne)sukeliamos teisinės pasekmės buvo skirtingos. Inspekcijos nuomone, nukrypimas nuo LVAT praktikos, lėmęs nevienodos teismų praktikos formavimą, yra pagrįstas pagrindas bylai atnaujinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime palaiko Inspekcijos poziciją dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais ir prašo tenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Atsakovo teigimu, LVAT, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, neatsižvelgė į tai, jog Administracijos 2019 m. sausio 25 d. raštas ir Inspekcijos 2019 m. vasario 28 d. raštas buvo priimti Bendrojo plano baigiamo etapo viešinimo stadijoje, o po Bendrojo plano patvirtinimo ir įsigaliojimo laikytini tarpiniais dokumentais, kurie nebesukelia jokių materialinių teisinių pasekmių, nes Bendrojo plano procedūra yra užbaigta, priimtas galutinis sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 buvo patvirtintas bendrasis planas, todėl byla turėjo būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Atsakovas nurodo, kad įvykdė LVAT 2021 m. birželio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-496-602/2021 ir 2021 m. liepos 19 d. pateikė pareiškėjui atsakymą Nr. A51-63469/21(3.3.16.1E-AD24) „Dėl bendrojo plano keitimo pasiūlymų“, kuriame nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjo pasiūlymus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimui, susijusius su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, teikia pakartotinį atsakymą, kuriuo informuoja, jog buvo priimtas sprendimas pasiūlymų netenkinti. Be kita ko, pareiškėjas buvo informuotas, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimą, kuris yra įregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre (TPDR), TPD Nr. T00086338 ir Bendrojo plano keitimas tapo galiojančiu teritorijų planavimo dokumentu – Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu.
Pareiškėjas K. S. atsiliepimu nesutinka su Inspekcijos prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašo jį atmesti.
Pareiškėjas pažymi, kad būtent Inspekcija ir Administracija nutylėjo apie tai, jog buvo patvirtintas Bendrasis planas. Mano, kad tokie veiksmai buvo padaryti sąmoningai, siekiant sukelti kuo sunkesnes pasekmes pareiškėjui, kad jo teisėti lūkesčiai teritorijų planavimo procese nebūti apskritai įgyvendinti. Pareiškėjo nuomone, teismas Inspekcijai ir Administracijai privalo skirti baudą už objektyviai nesąžiningą neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Jeigu savalaikiai Inspekcija ir Administracija būtų informavusi teismą apie tai, jog Bendrasis planas buvo patvirtintas, teismas, išeidamas į pasitarimų kambarį priimti sprendimą, galėtų atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ABTĮ 81 straipsnio 9 dalyje numatytais pagrindais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nebuvo viešai pranešta, jog 2021 m. birželio 2 d. bus tvirtinamas Vilniaus miesto savivaldybės bendrasis planas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad pagal suformuotą LVAT praktiką Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ yra priskiriamas prie norminių administracinių aktų, kurio sprendinius pareiškėjas negali ginčyti. Pareiškėjas sutinka, kad jis negali ginčyti ir planavimo organizatoriaus atsakymo į pateiktus pasiūlymus viešojo svarstymo metu, taip pat Inspekcijos atsakymo dėl planavimo organizatoriaus patikrinimo akto, nes tai yra tarpiniai procedūriniai dokumentai. Tačiau pareiškėja pastebi, kad pagal LVAT suformuotą praktiką asmuo realiai negali dalyvauti teritorijų planavimo procese, kai teritorija suplanuota Bendruoju planu. Tokiu atveju valstybės institucijos neužtikrina asmenų realaus dalyvavimo teritorijų planavimo procese. Pareiškėjas teigia, kad Bendrojo plano sprendiniais turi būti išreiškiama ne tik vietos savivaldos institucijų politika dėl konkrečios teritorijos, bet ir kompromisas tarp savivaldybės, jai atstovaujančių institucijų, nekilnojamojo turto savininkų ir suinteresuotos visuomenės bei atskirų jos narių, todėl tik įstatymų ir poįstatyminių teises aktų nuostatų laikymasis teritorijų planavimo procese yra prielaida suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teistus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).
Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).
Trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte, kuriame numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020).
Savo prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja LR Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio (prašyme klaidingai nurodomas 23 straipsnis) 3 dalies 1 punktą, kuris numato, kad skundai ar pranešimai dėl su teritorijų planavimo procesu susijusių administracinių sprendimų nenagrinėjami, jeigu nuo administracinio sprendimo praėjo daugiau kaip vieni metai arba teritorijų planavimo dokumentas yra patvirtintas. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas minėtos normos pagrindu turėjo nutraukti administracine bylą, nes teismo posėdžio dieną Vilniaus miesto bendrasis planas jau buvo patvirtintas.
Prašymą atnaujinti procesą nagrinėjanti teismo kolegija pirmiausia pažymi, kad LR Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta teisės norma yra procesinė teisės norma, tuo tarpu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu proceso atnaujinimas yra galimas jeigu nustatomas akivaizdus materialiosios teisės normų pažeidimas, todėl vien dėl to nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.
Teismo kolegija taip pat pažymi, kad LR Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta norma taikytina tais atvejais, kai skundas ar prašymas pateikiamas teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijoms ir yra nustatoma, kad teritorijų planavimo dokumentas yra patvirtintas. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. eA-496-602/2021 buvo sprendžiama dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 25 d. rašto Nr. A51-8424/19(2.15.1.1-MP3) ,,Dėl bendrojo plano keitimo pasiūlymų“ ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. vasario 28 d. rašto Nr. 2D-2851 ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymo į pateiktus pasiūlymus dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių“, kurie buvo priimti iki Vilniaus miesto bendrojo plano patvirtinimo. LR Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta norma niekaip neriboja teismo įgalinimų patikrinti tokių byloje skundžiamų raštų teisėtumą ir pagrįstumą. Bendrojo plano patvirtinimas nėra kliūtimi teismui įvertinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 25 d. rašto Nr. A51-8424/19(2.15.1.1-MP3) ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. vasario 28 d. rašto Nr. 2D-2851 teisėtumą ir pagrįstumą, nes ginčas kilo dar besitęsiant Bendrojo plano baigiamo etapo viešinimo stadijai, pareiškėjai tinkamai realizavo teisę teikti savo pasiūlymus.
Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir atsakovo nurodytus argumentus, atsižvelgusi į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo kitų teisės normų, kurias jo manymu bylą nagrinėjęs teismas aiškino ir taikė akivaizdžiai neteisingai, nenurodė, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrindė, kad pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos jo nurodytos teisės aktų nuostatos. Trečiojo suinteresuoto asmens prašyme nėra nurodyta jokių reikšmingų aplinkybių, kurios suponuotų akivaizdžią išvadą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo neteisėtumo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo taip pat yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte, kuriame numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu.
Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).
Trečiasis suinteresuotas asmuo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu grindžia argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021 pateiktu išaiškinimu, tačiau minėtas sprendimas, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, neatspindi susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. sprendime nurodyta pozicija formuoja praktiką klaidinga linkme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. eA-266-502/2021 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. sprendimą priėmė išplėstinės kolegijos sudėtyje, byloje buvo sprendžiama faktinė situacija iš esmės tapati tai, kuri susiklostė nagrinėjamoje byloje. Todėl konstatuotina, kad teismo kolegija 2021 m. birželio 23 d. sprendime nenukrypo nuo formuojamos administracinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr. eA-496-602/2021 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-496-602/2021 atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-496-602/2021.
Nutartis neskundžiama.