Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Gintauto Tamulionio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. K. nekilnojamajam turtui: žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini), pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. K. buvo kaltinamas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad neteisėtai praturtėjo, o būtent: 2011 m. liepos 18 d. už 40 000 litų (11 584,80 eurų) jis įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 18 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. pastatė 214 731,26 eurų vertės gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 86 948,92 eurų vertės ūkinį pastatą su pirtimi ir garažu (unikalus pirties Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus garažo Nr. (duomenys neskelbtini)), ir taip nuo 2015 m. gruodžio 11 d. turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (18 830 eurų) vertės turtą, žinodamas, kad šio 313 264,98 eurų bendros vertės žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu jis negalėjo įsigyti teisėtomis pajamomis.

2. Atsižvelgiant į duomenis apie kaltinamojo pajamas ir išlaidas nuo (duomenys neskelbtini) m., į tai, kad kaltinamasis visą gyvenimą dirbo, turėjo verslus, į jo amžių, ne banke turėtas santaupas, sudarytus civilinius sandorius (dovanojimo, paskolų, panaudos), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad negalima daryti neginčijamos išvados, kad A. K. lėšas gyvenamojo namo ir kitų statinių įgijimui gavo neteisėtu būdu, ar, kad jis žinojo, jog jo turimas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Byloje nesant pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad A. K. neteisėtai praturtėjo, t. y. kad turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (18 830 eurų) vertės turtą, teismas A. K. iš kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Gintautas Tamulionis prašo pakeisti kaltinime A. K. nurodytos veikos faktines aplinkybes ir kaltinimą jam suformuluoti taip: „kaltinamas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad neteisėtai praturtėjo, o būtent: 2011 m. liepos 18 d. įgijo nuosavybės teise 40 000 litų (11 584,80 eurų) vertės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 18 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. įgijo ir nuosavybės teise užsiregistravo ne mažesnės kaip 150 000 eurų vertės gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą su pirtimi ir garažu (unikalus pirties Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus garažo Nr. (duomenys neskelbtini)), ir taip nuo 2015 m. gruodžio 11 d. turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (18 830 eurų) vertės turtą, turėdamas ir galėdamas žinoti, kad šis, ne mažesnės kaip 161 584,80 eurų bendros vertės, žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu negalėjo būti faktinio savininko įgytas teisėtomis pajamomis“. Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 200 MGL dydžio (10 000 eurų) baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, inkriminuotos nusikalstamos veikos dalyką – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkiniu pastatu su pirtimi ir garažu (unikalus pirties Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus garažo Nr. (duomenys neskelbtini)) – konfiskuoti kaip baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos priemonę ir rezultatą.

4.1. Atsiliepime advokatas nurodo, kad A. K. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Išteisintojo versija dėl kaltinime nurodyto turto įgijimo už sutaupytas lėšas iš verslų bei sutarčių – dovanojimo ir paskolų, kurios buvo gautos iš mamos N. K. ir sesers B. S., surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nepaneigta. Vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Eksperto V. Š. atlikta ekspertizė yra netiksli, kadangi ginčo turto (gyvenamasis namas, ūkinis pastatas su pirtimi ir garažu) vertė buvo vertinama šiuos pastatus statant rangos būdu, tačiau iš tiesų statybos vyko ūkio būdu. Nustatytos galutinės kainos netikslumas gali siekti iki 50 proc. Be to, liko neatsižvelgta į A. K. pateiktas patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri į šių patalpų remontą investavo 58 408,58 Lt. VMI specialistas išteisintojo gautas paskolas skaičiavo kaip jo asmenines išlaidas ir minėtų patalpų remontui skirtas lėšas. Išlaidas patalpų remontui patyrė ne A. K., tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ir patyrė nuostolius. Advokatas atsiliepime pažymi, kad teismas, matydamas, jog specialisto išvada yra neišsami ar prieštaraujanti bylos duomenims, šiuos prieštaravimus ar neaiškumus gali šalinti ne vien apklausdamas išvadas pateikusį specialistą, bet ir skirdamas naujus ekspertinius tyrimus, šiuo atveju tai nepadaryta.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Gintauto Tamulionio apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

7. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus bei papildomai atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, taip pat laikėsi teismų praktikos šios kategorijos bylose ir padarytą išvadą dėl A. K. išteisinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį pakankamai išsamiai, aiškiai ir nuosekliai motyvavo. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka prokuroro lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

9. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintu kaltu padarius BK 189¹ straipsnyje nurodytą nusikaltimą neabejotinai turi būti nustatyta, jog: 1) asmuo turėjo nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turto, 2) šis turtas asmens negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis ir 3) šį turtą asmuo įsigijo po šio baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019).

Motyvuojamoji dalis

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroras A. K. kaltę iš esmės grindžia (duomenys neskelbtini) gruodžio 20 d. specialisto išvados „Dėl A. K. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ duomenimis, kuriais nustatyta, kad 2011-2015 metais išteisintojo išlaidos gerokai viršijo pajamas, todėl jis negalėjo įsigyti kaltinime nurodyto turto teisėtomis pajamomis. Vis dėlto, asmuo turtą kaupia visą gyvenimą, todėl būtina vertinti ne pavienius įrodymus, tačiau jų visumą. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014), todėl yra būtina įvertinti visus pajamų šaltinius (darbovietes, gautas paskolas, turimą turtą ir pan.) nuo asmens (įskaitant ir jo šeimos narius) darbinės veiklos pradžios.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas nuo 2015 m. gruodžio 11 d. turintis didesnės nei 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad šio turto (313 264,98 Eur bendros vertės) – žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu, esančiais (duomenys neskelbtini), jis negalėjo įsigyti teisėtomis pajamomis. Ginčas dėl tikrosios minėto turto vertės iškilo dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi objektą vertinę ekspertai V. Š. ir T. M. nustatė skirtingas statybos kainas. Daugiau nei 300 000 Eur gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą įvertinęs V. Š. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad namo vertės skaičiavimus atliko pagal 2015 m. spalio mėnesio sistemos kainyną. Vertė skaičiuojama tik baigtos statybos, nes tada yra kubatūra, kurios kainos yra kainyne. Vizualiai apžiūrėjęs pastatus, jis nusprendė kainą padidinti 1,2 koeficientu, nes namo statybai buvo naudotos aukščiausios kokybės medžiagos, įranga ir pan. Į kainą taip pat buvo įskaičiuota, jog darbus atliko pasamdyta įmonė. Darbų kaina gali svyruoti iki 50 procentų, jei yra dirbama ūkio būdu, taupoma medžiagoms ir pan. (6 t., b. l. 120). Ekspertas T. M. objektą bendrai įvertino 193 528 Eur, savo išvadą jis grindė tuo, jog statybos darbai buvo vykdomi ūkio būdu. Pastatai buvo detaliai apžiūrėti, išmatuoti jų pagrindiniai parametrai. Atlikus kiekių matavimus, medžiagų identifikaciją, pasinaudojus programine įranga, buvo sudaryta lokalinė sąmata pagal duotus įkainius. Kainos buvo skaičiuojamos pagal faktinius duomenis. Eksperto vertinimu, šiame objekte nieko ypatingo nėra, stogas vienšlaitis, pastatų forma taisyklingo stačiakampio. Statybos darbus galėjo atlikti ir pats savininkas, jei turi tokio darbo patirties. Taip pat buvo įvertinta darbų dalis, atlikta ankstesniais metais, nei pastatai įregistruoti Registrų centre. 2011 m. ir 2012 m. kainos buvo mažiausios, vėliau jos palaipsniui didėjo (6 t., b. l. 121).

12. Išteisintasis A. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad namą statė ūkio būdu, t. y. įmonės nesamdė, didžiąją darbų dalį (80–85 proc.) atliko pats (darė pamatus, mūrijo), darbininkus samdė tik specialiems darbams atlikti, pavyzdžiui, santechnikos sujungimui ir pan. Namo statybos ir įrengimas galėjo kainuoti apie 150 000 Eur, kuriuos jis turėjo susitaupęs iš savo verslų. Be to, jis yra taupus žmogus, medžiagas pirkdavo per akcijas, čekių nerinko. Išteisintasis pažymėjo ir tai, kad namas yra apie 200 m², tačiau jis pilnai neįrengtas, neįrengtų patalpų dalis sudaro apie 60 m² (7 t., b. l. 72). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal pateiktą projektą namo ir ūkinio pastato sąmatą sudarė specialistė A. B.. Sąmatoje yra detalizuoti žemės darbai, perdangos, namo stogas, vidaus apdaila. Pagal skaičiavimus objekto suma gavosi 532 395,05 Lt (154 192,26 Eur). Ši suma paskaičiuota lyg darbus vykdytų rangovas, statant ūkio būdu kaina sudarytų 467 040,40 Lt (135 264,25 Eur). Liudytojos (A. B.) teigimu, A. K. sugebėtų pagal projektą pasistatyti ir įsirengti namą, nes ir leidime parašyta, kad tai nesudėtingas statinys, tuo tarpu A. K. yra dirbęs objektuose kaip kvalifikuotas statybininkas, atlikdavęs įvairius statybos darbus – mūrijimą, lauko ir vidaus apdailą ir kt. (6 t., b. l. 122–123).

13. Įvertinus šiuos duomenis, akivaizdu, jog 2018 m. rugpjūčio 6 d. statybų kainos nustatymo ekspertizės akte Nr. 115 nurodytos kainos nepasitvirtino, nes jos buvo apskaičiuotos vertinant, jog pastatai buvo statomi rangos būdu, be to, nepagrįstai taikytos vien 2015 m. kainos, nes objektas statytas 2011–2015 m. laikotarpiu. Taip pat nebuvo pagrindo taikyti padidinto koeficiento naudotoms medžiagoms, nes objektyvių duomenų, kad namo statybai bei apdailai buvo pirktos pačios brangiausios, kokybiškiausios bei moderniausios medžiagos, byloje nėra. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, prokuroras sutinka, jog pastatų vertė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta tinkamai, todėl prašo pakeisti kaltinimą, nurodant, kad A. K. laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 18 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. įgijo ir nuosavybės teise užsiregistravo ne mažesnės kaip 150 000 Eur vertės gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą su pirtimi bei garažu, ir 11 584,80 Eur vertės žemės sklypą, tokiu būdu nuo 2015 m. gruodžio 11 d. turi ne mažesnės kaip 161 584,80 Eur bendros vertės turtą. Taigi, teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, analizuoja, ar išteisintasis turėjo (galėjo turėti) sukaupęs lėšų minėtos vertės turtui įgyti.

14. Prokuroro vertinimu, A. K. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, kas verčia abejoti jo išsakytų teiginių nuoširdumu, tačiau apeliacinės instancijos teismas esminių prieštaravimų nenustatė. Pabrėžtina, kad kaltinamasis (ankstesnėse proceso stadijose – įtariamasis) turi teisę atsisakyti duoti parodymus, taip pat jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą. Toks BPK įtvirtintas reglamentavimas užtikrina kaltinamojo teisę neduoti parodymų prieš save, taip pat teisę į gynybą. Ikiteisminio tyrimo metu A. K. pasinaudojo BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatyta teise ir atsisakė duoti parodymus, paaiškindamas, jog nori susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Ši aplinkybė, priešingai nei ją vertina prokuroras, negali sunkinti kaltinamojo teisinės padėties.

15. Kadangi, jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu A. K. duoti parodymus atsisakė, todėl prokuroras lygino jo parodymus, duotus teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, su parodymais, duotais kaip liudytojo ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo tiriamos nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis (šiuo metu tyrimas yra užbaigtas, byla išnagrinėta priimant apkaltinamąjį nuosprendį A. J., I. D. ir D. Š. atžvilgiu). Būtent šio tyrimo metu, vykdant veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, buvo užfiksuoti pokalbiai tarp A. J. ir kitų asmenų apie namo statybas. Iškelta versija, jog žemės sklypas su jame esančiais pastatais, (duomenys neskelbtini), faktiškai priklauso A. J., tačiau yra įregistruotas A. K. vardu. Atkreiptinas dėmesys, kad minėti pokalbiai, kurių pagrindu vėliau A. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį, vyko 2017 m. rugsėjo 26 d. ir 2017 m. spalio 3 d., taigi, 2017 m. spalio 31 d., 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. A. K. apklausiant liudytoju, jau buvo susidarytas tam tikras vidinis įsitikinimas dėl pastarojo galimai padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas pradėtas 2018 m. sausio 24 d. tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 22). Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad minėtą BPK įtvirtintą nuostatą būtina aiškinti platesniame – tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimų kontekste. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad verčiant liudyti prieš save pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, apklausų ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) metu A. K. iš esmės buvo verčiamas duoti parodymus prieš save, nes apie tiriamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, jis nebuvo apklausiamas, visų apklausų pagrindinė tema buvo žemės sklypo ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo aplinkybės. Parodymai, kurie buvo gauti iš asmens neleistinu būdu, byloje laikytini neatitinkančiais įrodymų leistinumo reikalavimo, todėl jais negalima remtis byloje. Teisėsaugos institucijos ir teismai yra saistomi pareigos imtis visų teisėtų priemonių ir, prieš apklausiant asmenį kaip liudytoją, įvertinti, ar tokio asmens apklausa nereikš savęs apkalbėjimo, būsimo kaltinimo pagrindimo rizikos. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nesivadovauja A. K. 2017 m. spalio 31 d., 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. apklausų ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) duotais parodymais, juo labiau, kad jie nei patvirtina, nei paneigia jam inkriminuotą kaltinimą pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį.

17. Apeliaciniame skunde, prašydamas pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes, prokuroras patikslino ne tik A. K. turimo turto vertę, tačiau naujai išdėstė ir neteisėto praturtėjimo formuluotę, t. y. nurodė, jog A. K. turėjo ir galėjo žinoti, kad žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu negalėjo būti faktinio savininko įgytas teisėtomis pajamomis. Kas yra šis faktinis savininkas, konkrečiai neįvardijama, tačiau iš skundo turinio matyti, kad šiuo asmeniu prokuroras laiko A. J., kuris yra nuteistas kitoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia kaltinimo formuluotė šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra visiškai nepagrįsta, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo renkami ir analizuojami duomenys, susiję su A. K. ir A. J. ryšiais. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. K. žinojo ar galėjo žinoti apie A. J. daromas nusikalstamas veikas, ar kad ginčo objektu esančius pastatus statė ne išteisintasis, o A. J. ar pastarojo pasamdyti asmenys. Taip pat nėra jokių duomenų apie kažkokį buvusį susitarimą tarp minėtų asmenų nekilnojamąjį turtą registruoti ne faktinio savininko vardu, bei naudą, kurią turtą užsiregistravęs asmuo galėjo gauti ar gavo, jei šiuo turtu negali naudotis. Taigi, pakeistoji kaltinimo formuluotė tėra prokuroro prielaida, kuri visiškai nepagrįsta bylos medžiaga.

18. Bylos medžiaga patvirtina tik tai, kad A. K. leido pagal panaudos sutartį A. J. šeimai gyventi jam priklausančiame name, (duomenys neskelbtini). Pastarieji ruošėsi emigruoti į (duomenys neskelbtini), pardavinėjo savo butą, todėl išteisintasis sutiko leisti jiems iki išvykimo į užsienį gyventi savo name tam, kad šis nestovėtų tuščias, būtų mokami mokesčiai, tvarkoma aplinka ir pan. Šis namas buvo statomas kaip investicija į nekilnojamąjį turtą, todėl pats A. K. jame, vos užbaigus statybas, nesiruošė gyventi. Galvojo, jog namo gali prireikti dukrai, jei ši grįžtų iš užsienio gyventi į Lietuvą. Bet kokiu atveju statybų tikslas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, svarbu tik tai, ar A. K. turėjo teisėtų pajamų statybų vykdymui. Šiame kontekste nereikšminga ir aplinkybė, jog A. J., gyvendamas išteisintajam priklausančiame name, elgdavosi kaip šio namo savininkas bei šeimininkas. Liudytojas J. Č. A. J. apibūdino kaip „šnekorių“, mėgstantį pasigirti, parodyti savo statusą, t. y. A. J. stengdavosi sudaryti turtingo žmogaus įvaizdį, nors iš tiesų galimai nieko labai vertinto ir neturėjo (5 t., b. l. 185–187). Liudytojas A. L. taip pat patvirtino, jog A. J. turi tokią būdo savybę, nors ir nepiktybiškai, tačiau savintis kitiems priklausančius dalykus, save parodyti iš geresnės pusės, girtis (5 t., b. l. 188–191). A. J. teisme paaiškino, kad nemėgsta savęs nuvertinti, todėl galėjo ne vienam asmeniui pasakyti, jog namas, kuriame A. K. leido gyventi jo šeimai, priklauso jam. Niekada nieko neįrodinėjo, tiesiog taip pasakydavo ir viskas. Užfiksuotuose pokalbiuose jis apibūdino kaip statytųsi savo namą, taip pat galėjo kalbėti apie uošvių namą, pokalbių turinio tiksliai neprisimena. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančios pokalbių stenogramos (3 t., b. l. 42, 44, 46, 48) yra itin trumpos bei lakoniškos. Neaiškus pokalbių kontekstas, nenurodytas nei namo adresas, nei kiti namą identifikuojantys duomenys, todėl daryti patikimą, objektyvią išvadą apie tai, jog kalbama būtent apie A. K. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrindo nėra.

19. Šiame kontekste didelės reikšmės neturi ir prokuroro apeliaciniame skunde aprašyta situacija, kai žemės sklypo pardavėja M. P. ikiteisminio tyrimo metu iš jai pateiktų fotonuotraukų nesugebėjo atpažinti A. K., kaip žemės sklypo pirkėjo (3 t., b. l. 78–81), tuo tarpu apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ji atpažino A. K., kaip pirkusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad nors liudytoja iš jai parodytų nuotraukų A. K. neatpažino, tačiau apklausos metu įvardijo pirkėjo pavardę „Karosas“, nurodydama, jog ši pavardė jai įsiminė dėl to, jog yra tokia žuvis. Pirmosios instancijos teisme M. P. A. K. pamatė gyvai, todėl pagrįsta teigti, jog tokiu būdu iškilo prisiminimai ir ji galėjo geriau atpažinti jos parduoto žemės sklypo pirkėją. Pažymėtina, jog vizualiai A. K. iš tiesų skiriasi nuo užfiksuoto nuotraukoje (neaišku, kuriais metais ikiteisminio tyrimo metu naudota nuotrauka daryta), todėl nepatikimu laikyti A. K. atpažinimą teisiamojo posėdžio metu – pagrindo nėra.

20. Vertinant išteisintojo finansines galimybes teisėtomis pajamomis įgyti 161 584,80 Eur turtą, pažymėtina, kad A. K. yra verslininkas, įvairiais gyvenimo laikotarpiais dirbęs skirtingus darbus, taip pat vystęs įvairius verslus. Specialistas R. R., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad savo teiktoje išvadoje nustatė, jog 2003 m. pabaigai A. K. turėjo 50 000 Lt pinigų likutį. Jei turėjo daugiau grynųjų pinigų, juos privalėjo deklaruoti, teikdamas vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, tačiau tai padaryta nebuvo. Duomenų apie išteisintojo ūkinę veiklą, verslą jis neturėjo, todėl į galimas pajamas iš šių veiklų neatsižvelgta. Vis dėlto, vien aplinkybė, jog A. K. laiku nepateikė atitinkamos deklaracijos, nesudaro pagrindo išvadai, jog 2003 m. gruodžio 31 d. jis turėjo ne daugiau kaip 50 000 Lt sumą. Nors šiuo metu objektyviai (tiksliai) nustatyti, kiek minėtu metu išteisintasis turėjo grynųjų pinigų ne bankuose nėra galimybės, tačiau toliau šioje nutartyje aptariami duomenys liudija, jog minėta suma galėjo būti gerokai didesnė.

21. Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. yra solidaus amžiaus, gim. (duomenys neskelbtini) m., darbinę veiklą jis pradėjo dar (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“. Vėliau dirbo „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje. (duomenys neskelbtini) m. pradėjo savo pirmąjį verslą – agurkų bei pomidorų auginimą ir prekybą. Šį verslą plėtojo apie ketverius metus, paties A. K. teigimu, užsidirbo apie 200 000 rublių. Išteisintojo parodymus šioje dalyje patvirtino liudytojas V. D., nurodęs, jog A. K. iš tiesų plėtojo agurkų verslą, jis taip pat dalyvavo šiame versle, tačiau turėjo dvigubai mažiau šiltnamių nei A. K., todėl pastarojo uždarbis turėjo būti ženkliai didesnis. Išteisintasis pats dirbdavo šiltnamiuose, naktimis kūrendavo, taupiai tvarkėsi, visada mokėjo elgtis su finansais (6 t., b. l. 166). Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti A. K. parodymais, jog agurkų bei pomidorų auginimo veikla jam gerai sekėsi ir buvo pelninga. Kitas išteisintojo pajamų šaltinis buvo metalų pirkimas ir perpardavinėjimas, vykdomas Rusijoje (duomenys neskelbtini) metais, taip pat įvairių prekių vežimas iš Lietuvos į Rusiją. Šio verslo egzistavimą patvirtino liudytojas R. S., kuris pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad po Nepriklausomybės atgavimo atsirado galimybė važiuoti į užsienį, todėl jis užsiėmė prekių į Lietuvą gabenimu, taip pat kartu su A. K. dalyvavo spalvotųjų metalų versle, kuris tuo metu buvo labai pelningas. Jis matė, jog išteisintasis disponuoja didelėmis sumomis grynųjų pinigų, galėdavo nesunkiai sumokėti už keturias sunkiasvores mašinas metalo, kas rodo, jog verslas šiam sekėsi. Vis dėlto, keičiantis šalies ekonomikai bei rinkos paklausai, metalų verslas buvo užbaigtas (5 t., b. l. 184). (duomenys neskelbtini) m. A. K. kartu su buvusia žmona D. K. nusipirko du butus Kėdainiuose, Liaudies g. 7-1 ir 7-2, kur po rekonstrukcijos įkūrė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei atidarė maisto prekių parduotuvę, kurioje iki šiol užima direktoriaus pareigas. Šalia šio verslo (duomenys neskelbtini) m. A. K. kartu su G. G. gabeno naudotus automobilius iš Amerikos, kuriuos suremontavę parduodavo Lietuvoje, Rusijoje bei Kazachstane. Liudytojo G. G. teigimu, per mėnesį būdavo parduodama apie penkias mašinas ir uždirbama apie 20 000–30 000 Lt, kuriuos dalindavosi į dvi dalis. Automobilius į Lietuvą plukdydavo laivais, o mokėdavo pavedimais arba jis, arba A. K.. Verslas buvo sėkmingas, nes tuo metu tokio pobūdžio verslas dar tik prasidėjo, automobilių pardavėjų nebuvo daug, vėliau atsirado įvairios mokestinės prievolės, todėl nuspręsta jo nebevystyti (5 t., b. l. 165).

22. Įvertinus aptartus duomenis, darytina išvada, jog išteisintasis visada buvo verslus ir apsukrus žmogus, puikiai numatantis, kokiose srityse būtų galima plėtoti verslą ir gauti pajamas. A. K. veiklos buvo vykdomos atsižvelgiant į esamą šalies ekonominę bei politinę situaciją, tuo metu atsiskaitinėti grynaisiais pinigais buvo įprasta verslo praktika, be to, keitėsi valiutos, pinigai greitai nuvertėdavo, todėl išteisintasis nuolat investuodavo turimus pinigus į vienus ar kitus verslus, tokiu būdu neleisdamas jiems nuvertėti, o kartu ir didindamas savo turimą turtą. Duomenų, kad kuris nors jo vykdytas verslas būtų itin nepelningas, pridaręs daugiau nuostolių nei atnešęs naudos, bylos medžiagoje nėra, todėl teisėjų kolegija pritaria A. K. teiginiams, kad 2003 m. pabaigai jis turėjo ženkliai didesnę grynųjų pinigų sumą nei 50 000 Lt. Šią išvadą patvirtina ir pakankamai ilgas įvairių verslų vykdymo laikotarpis, iki 2003 m. išteisintasis verslą vystė daugiau nei penkiolika metų (nuo (duomenys neskelbtini) m.), kas rodo, jog šioje veikloje jis nebuvo naujokas, priešingai, buvo patyręs verslininkas, turintis daug partnerių tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, kitose užsienio šalyse.

23. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo kritiškai vertinti A. K. teiginius apie jam sesers paskolintus ir mamos padovanotus pinigus, t. y. šias sutartis dėl pinigų skolinimo ir dovanojimo pripažinti fiktyviomis, kadangi jos buvo pateiktos tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, be to, gautos didelės pinigų sumos nebuvo laiku deklaruotos, todėl patikrinti šių sutarčių realumo šiuo metu objektyvios galimybės nėra. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Teismas gali taikyti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą tik visiškai įsitikinęs dėl pajamomis nepagrįsto turto turėjimo realumo. Tai ypač aktualu, kai vertinami piniginiai sandoriai, kuriuos patvirtina tik rašytiniai dokumentai ir (ar) suinteresuotų asmenų parodymai. Tokiais atvejais teismai, konstatuodami buvus turto turėjimo būklei, turi įsitikinti, kad vertinami sandoriai buvo tikri (ne tariami) ir kad kaltinamajam iš tikrųjų nuosavybės teise priklausė inkriminuojama pinigų suma. Tam būtina vertinti ne tik dokumentus, patvirtinančius sandorius, bet ir jų sudarymo logiką, tikslus, kontekstą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014).

24. Nagrinėjamu atveju A. K. yra pateikęs šešias sutartis (dvi paskolų sutartis ir keturias dovanojimo sutartis), kurios patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) B. S. broliui A. K. paskolino iš viso 100 000 Lt (5 t., b. l. 119–120), o N. K. (duomenys neskelbtini) padovanojo sūnui A. K. iš viso 200 000 Lt (5 t., b. l. 121–124). N. K. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl jos apklausti teisminio bylos negarinėjimo metu nebuvo galimybės, tuo tarpu B. S. paaiškino, kad yra skolinusi broliui pinigų, tam lėšų turėjo, nes yra ūkininkė ((duomenys neskelbtini) įregistravo ūkį, augina daržoves), niekada negyveno tik iš atlyginimo, visada turėjo santaupų. Ji žino, kad tėvai didesnę savo turto dalį atidavė A. K. – tai ir namas senamiestyje, ir grynieji pinigai, kuriuos mama dovanojo broliui. N. K. dėl prastos sveikatos maždaug nuo (duomenys neskelbtini) gyveno pas A. K., kuris valdė visus jos finansus (6 t., b. l. 166). Atkreiptinas dėmesys, jog byloje yra notarės A. R. patvirtintas (duomenys neskelbtini) įgaliojimas, liudijantis, kad N. K. įgaliojo savo sūnų A. K. tvarkyti, valdyti jos sąskaitą, esančią AB banke „NORD/LB Lietuva“, ir disponuoti joje esančiomis lėšomis (5 t., b. l. 148), taip pat yra pateikta pažyma apie N. K. išmokėtas Sodros išmokas nuo 2006 m. pradžios iki 2015 m. pabaigos (7 t., b. l. 3–46), bei dokumentas, liudijantis jos priimtą palikimą po vyro mirties (5 t., b. l. 126). Be to, yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad B. S. paskolų suteikimo broliui metu turėjo finansinių lėšų ir galėjo realiai suteikti 100 000 Lt paskolą, t. y. pajamų ir turto deklaracijos, darbuotojui išmokėtų pajamų pažyma, ūkininko ūkio registracijos pažymėjimas, paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiška, pievų tvarkymo darbų registracijos žurnalas, paraiškos tiesioginėms išmokoms gauti (8 t., b. l. 87–138). Nors iš pateiktų dokumentų matyti, jog B. S. nėra stambi ūkininkė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, suteiktos paskolos suma nėra tokia didelė, kad jos minėtas asmuo, įvertinus šios amžių, gim. (duomenys neskelbtini), darbą (šiuo metu dirba vyr. buhaltere, anksčiau – Kėdainių teismo antstole) bei papildomą ūkininkavimo veiklą, nebūtų galėjęs susitaupyti. Atsižvelgiant į aptartus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek A. K. motina, tiek sesuo galėjo paremti jį finansiškai, pastarajam statant gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

25. Teisėjų kolegija taip pat įvertina A. K. nuosekliai dėstytas aplinkybes, jog ūkinį finansinį tyrimą atlikęs specialistas nevertino 2007 m. sausio 5 d. panaudos sutarties, pagal kurią jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdavė patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), todėl šių patalpų rekonstrukcijos išlaidas patyrė ne jis asmeniškai, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri į patalpų remontą investavo 58 408,58 Lt. Vėliau šios patalpos buvo išnuomotos G. V. individualiai įmonei (6 t., b. l. 7–11). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, (duomenys neskelbtini) AB Šiaulių bankas A. K. suteikė 40 000 Lt paskolą būsto remontui, o (duomenys neskelbtini) iš DNB Nord banko namo rekonstrukcijai jis gavo 100 000 Lt. VMI specialisto išvadoje pažymėta, kad A. K. 2006–2007 metais gautų paskolų sumos atitinka apskaičiuotoms gyvenamojo namo rekonstrukcijos išlaidoms. Tačiau, jau minėta, kad gyvenamojo namo su gamybinėmis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), remontą 2007–2008 m. atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ir toliau disponuoja šiuo pastatu. Šio namo pripažinimo tinkamu naudoti aktas komisijos buvo pasirašytas (duomenys neskelbtini), patalpų nuomos sutartis sudaryta (duomenys neskelbtini), o 100 000 Lt paskola gauta tik (duomenys neskelbtini) Vadinasi, šie pinigai negalėjo būti panaudoti namo rekonstrukcijai. A. K. teigia, kad gautus pinigus panaudojo ne pagal jų suteikimo paskirtį, t. y. investavo į tuo metu vykdytą automobilių verslą, kuriam plėtoti reikėjo grynųjų pinigų. Ši versija nėra paneigta, priešingai, liudytojai patvirtino, jog tokia veikla išteisintasis iš tiesų kurį laiką užsiėmė, tuo tarpu visos abejonės aiškintinos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.

26. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria valstybinio kaltintojo keltai prielaidai apie tai, kad sėkmingam verslininkui, kuris nepasitiki bankais ir santaupas laiko grynaisiais pinigais, nėra reikalo papildomai skolintis pinigų iš šeimos narių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad A. K. uždirbtas lėšas nuolat naudodavo vykdomuose versluose, t. y. pinigai nebuvo kaupiami ir laikomi vienoje vietoje, o investuojami į verslo plėtrą, naujų idėjų įgyvendinimą. Be to, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Aplinkybė, kad kaltininkas yra vienintelis bendrovės akcininkas, nereiškia, jog su tos bendrovės turtu jis gali elgtis kaip su savu. Taigi, A. K. kada panorėjęs negali pasiimti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto. Todėl visiškai pagrįsta, jog vienu ar kitu įvairių veiklų vykdymo metu jam galėjo reikėti grynųjų pinigų, kuriuos be palūkanų gavo iš artimiausių šeimos narių. Atkreiptinas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini), esantis namas buvo statomas ne vienerius metus, o beveik ketverius su puse metų, vadinasi, per metus šio namo statybai reikėjo apie 36 000 Eur, kas, įvertinus šioje nutartyje aptartus duomenis bei specialisto R. R. apeliacinės instancijos teisme pateiktus naujus išteisintojo pajamų bei išlaidų paskaičiavimus (8 t., b. l. 160–167), pripažintina, jog A. K. buvo finansiškai pakeliama našta.

27. Teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi bei įvertinusi susidariusią situaciją, atsižvelgusi, jog teisės normos, kuriomis vadovaujamasi, turi būti aiškinamos taip, kad užtikrintų teisės sistemos stabilumą ir nuoseklumą, daro išvadą, kad valstybiniam kaltintojui nepavyko įrodyti, nei kokios konkrečiai vertės turtas išteisintojo yra turimas neteisėtai, nei kad šis turtas negalėjo būti faktinio savininko įgytas teisėtomis pajamomis, kas buvo (galėjo ir turėjo būti) žinoma išteisintajam. Pažymėtina, jog teisės doktrina įpareigoja pirmenybę teikti tam teisės aiškinimo metodui, kuris mažiau apribotų privačių teisės subjektų teises ir interesus, duotų ne tokius griežtus, skaudžius šių subjektų ir visos visuomenės atžvilgiu rezultatus. Vien nuosavybės teise valdomo turto identiškas netapatumas gaunamoms pajamoms, neleidžia daryti pagrįstos išvados apie neteisėto praturtėjimo egzistavimą. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Gintauto Tamulionio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.