- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-25
- Bylos Nr.
- 1A-84-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38419-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- T. P.
- Advokatai
- Benediktas Paulauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir T. P. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, skirta pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (nuosprendyje padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant 214 straipsnio 1 dalį), ir T. P. paskirta subendrinta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, minėta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu T. P. skirta bausme ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. P. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. liepos 29 d. apie 20.05 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, būdamas prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, iš nugaros pusės pribėgo prie nukentėjusiojo J. K., gim. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui rankomis sugriebus ir laikant J. K. už dešinės rankos, taip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, jis iš J. K. galinės kelnių kišenės ištraukė 40 EUR vertės piniginę, kurioje buvo 500 EUR grynųjų pinigų, J. K. vardu išduota asmens tapatybės kortelė, kurios vertė 19,60 EUR, „Swedbanko“ mokėjimo kortelė, kurios vertė 30 EUR, po ko kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš įvykio vietos pasišalino ir tokiu būdu, atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė svetimą nukentėjusiajam J. K. priklausantį 589,60 EUR vertės turtą, svetimą J. K. asmens dokumentą bei neteisėtai įgijo ir laikė svetimą J. K. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti iki ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, bet ne trumpiau nei iki 2017 m. liepos 29 d. 20.37 val. Šiais veiksmais T. P. padarė nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 302 straipsnio 1 dalyje.
2. T. P. nuteistas ir už tai, kad jis 2017 m. liepos 29 d. apie 20.37 val., „Swedbank“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai panaudojo svetimą J. K. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę - AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę, suvesdamas J. K. piniginėje surastą skaičių kombinaciją, kaip neteisėtai įgytos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis - PIN kodą, inicijavo finansinę operaciją, kurios jam atlikti nepavyko, nes jis suvedė neteisingą PIN kodą. Šiais veiksmais T. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. T. P. apeliaciniu skundu prašo skirti jam švelnesnę bausmę, nes jis visiškai prisipažino ir davė nuoseklius parodymus apie įvykio eigą. Pirmosios instancijos teismo procesas, jo manymu, buvo šališkas ir jam bausmė paskirta atsižvelgus į jo ankstesnius teistumus. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad iš vaizdo įrašo matėsi, jog nukentėjusiojo piniginė yra tuščia. Nukentėjusysis teigė, kad piniginėje buvo 500 EUR, bet pinigų piniginėje nesimatė. Iš nukentėjusiojo skambučio Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC) garso įrašo matyti, kad pirminiuose nukentėjusiojo parodymuose apie tai, kad piniginėje buvo auksas net nebuvo užsiminta, o jau papildomuose pastarojo parodymuose auksas minimas, nors nei aukso, nei 500 EUR iš tikrųjų nebuvo. Pasak apelianto, iš minėto garso įrašo matyti, kad nukentėjusiajam yra pasakinėjama ką sakyti, bet į tai taip pat nebuvo atsižvelgta. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiojo parodymai proceso metu vis kito, todėl jie yra nenuoseklūs. Nukentėjusysis iš pradžių sakė, kad matė, kas iš kišenės ištraukė piniginę ir kas laikė jį už rankos, vėliau teigė, jog to nematė, nes asmenys pribėgo iš nugaros ir juos nukentėjusysis pamatė tik nubėgant. Nukentėjusysis teigė, kad asmenis atpažino iš rūbų, tačiau, nurodyti rūbai neatitiko tų, kuriuos apeliantas buvo apsirengęs. Taigi akivaizdu, kad nukentėjusysis meluoja. Apeliantas prašė būti patikrinamas poligrafu, nes kitaip jam nėra galimybių įrodyti, kad jis davė teisingus parodymus – kad jis neapiplėšė nukentėjusiojo, ir tik iš jo kišenės ištraukė piniginę, kurioje buvo 30 EUR. Niekas iš liudytojų nematė įvykio, o duodami parodymus nurodė, kad jis apvogė senuką vienas ir kad ten buvo 30 EUR. Visa tai liudytojai sužinojo po įvykio praėjus kelioms dienoms, kai apie tai jis papasakojo. Visi šie neaiškumai turėjo būti traktuojami jo naudai.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestinas.
5. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta, T. P. veikos kvalifikuotos tinkamai, o apelianto ginčijama ir jam paskirta bausmė yra teisinga bei ne per griežta.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
7. Šiame kontekste pažymėtina ir LAT pozicija, jog „tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.“ (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).
8. Atsižvelgdamas į minėtą kasacinio teismo praktiką apygardos teismas pažymi, jog ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl T. P. kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra pagrįsta ir teisėta – byloje esantys duomenys jungiasi nuoseklia ir logiška grandine, leidžiančia daryti tokią išvadą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas ginčija konkrečių bylos duomenų vertinimą, toliau pasisako tik dėl jų reikšmės ir įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pirmiausia apygardos teismas negali sutikti su apelianto teiginiu, kad iš parduotuvės vaizdo kamerų užfiksuoto įrašo matyti, jog nukentėjusiojo piniginė buvo tuščia. Apeliacinės instancijos teismas savo ruožtu peržiūrėjęs minėtą įrašą pažymi, kad nukentėjusiojo rankoje laikoma piniginė tikrai nebuvo tuščia – iš įrašo matyti, kad joje yra tam tikri objektai, nors jų tiksliai identifikuoti nėra galimybės. Be to, apelianto teiginys apie tuščią piniginę apskritai yra prieštaringas – jis neatitinka jo paties parodymų apie tai, kad pas nukentėjusįjį jis matė pinigus (nors matytos piniginės sumos dydį ir ginčija). Taigi akivaizdu, kad nuteistojo apeliacinio skundo teiginys dėl nukentėjusiojo piniginės turinio nėra logiškas ir nepasitvirtino.
10. Apeliantas ginčija ir nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą bei galimybę jais remtis. Pasak T. P., pastarieji buvo nenuoseklūs šiais aspektais: 1) dėl objektų piniginėje buvimo; 2) dėl garso įraše, kuriame užfiksuotas skambučio BPC turinys, pasak nuteistojo, girdimo pasakinėjimo nukentėjusiajam; 3) dėl galimų nukentėjusiojo užpuolikų identifikavimo ypatumų.
Žemesnės instancijos teismas
11. Apygardos teismas, įvertindamas minėtus apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia sutinka su tuo, kad apie piniginėje galimai buvusį žiedą bei aukso dantų karūnėles nukentėjusysis nurodė ne iš karto. Kitaip tariant šių aplinkybių šis asmuo nenurodė nei pirminės apklausos metu, nei kreipdamasis į BPC. Visgi pažymėtina, jog šios aplinkybės iš kaltinimo buvo pašalintos, nes mirus nukentėjusiajam, jų nebuvo galima tiksliai išsiaiškinti. Taigi, teismas nebuvo šališkas ir kilusias abejones aiškino apelianto naudai.
12. Visiškai kitaip nukentėjusysis pasisakė dėl apelianto ginčijamos piniginėje buvusios pinigų sumos. Tiek skambučio BPC metu, tiek atvykusiems policijos pareigūnams ir vėliau visų apklausų metu J. K. pasisakė apie 500 EUR piniginę sumą. Kaip matyti iš toliau analizuojamų duomenų bei apeliacinio skundo argumentų, tokie nukentėjusiojo parodymai atitinka ir jungiasi į nuoseklią kitų byloje esančių duomenų visumą.
13. Kita vertus būtina atkreipti dėmesį ir į paties nuteistojo parodymus, jog pastarasis įvykio metu buvo girtas; kad piniginę kraustė bėgdamas, neturėjo daug laiko ją patikrinti, po ko ją išmetė. Tokie apelianto parodymai tik patvirtina išvadą, jog jis pats dėl savo būsenos ir kitų ypatumų apskritai negalėjo tvirtai pasakyti, kokie objektai buvo pagrobtoje piniginėje. Taigi ir jo apeliacinio skundo argumentas apie tokių lėšų nebuvimą – įvertinus kitų bylos duomenų visumą, kurių patikimumu nėra pagrindo abejoti, turėtų būti vertinamas kritiškai. Nors apelianto gynėjas teismo posėdyje teigė, kad ir liudytojas T. Š. parodė, jog T. P. jam yra pasakojęs apie piniginėje buvusius 40 EUR, šis gynėjo teiginys neobjektyvus – minėtas liudytojas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti šios aplinkybės.
14. T. P. teigimu, skambučio į BPC įrašas atskleidžia, jog nukentėjusiam kreipiantis pagalbos buvo pasakinėjama kokias įvykio aplinkybes nurodyti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apelianto versija nėra pagrįsta. Apygardos teismas sutinka su tuo, kad nukentėjusysis pokalbio su BPC operatore metu išties kreipėsi į šalia buvusį asmenį, tačiau tai darė tik vienu klausimu – klausdamas kokioje gatvėje ir kokia buvo parduotuvė, prie kurios įvyko pinigų pagrobimas. Perklausius skambučio garso įrašą akivaizdu, kad atsakinėdamas į visus kitus ir bylai esminę reikšmę turinčius klausimus – dėl pagrobtos piniginės sumos, dėl užpuolikų skaičiaus ir pan. – J. K. atsakymus pateikia greitai, aiškiai ir nesitardamas su šalia esančiu žmogumi. Dėl šių priežasčių apygardos teismas neįžvelgia jokio pagrindo teigti, kad J. K. duodamas parodymus buvo paveiktas tam tikrų asmenų ir jo parodymai negali turėti įtakos formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui dėl faktinių veikų padarymo aplinkybių.
15. Pasak apelianto, nukentėjusysis iš pradžių sakė, kad matė, kas iš kišenės ištraukė piniginę ir kas laikė jį už rankos, paskui teigė, jog nematė, nes asmenys pribėgo iš nugaros ir juos jis pamatė tik jiems nubėgant; nukentėjusysis taip pat teigė, kad asmenis atpažino iš rūbų, tačiau, pasak T. P., asmens nurodyti rūbai neatitiko tų, kuriuos jis buvo apsirengęs. Visa tai, anot T. P., rodo, kad nukentėjusiojo parodymai buvo melagingi. Tačiau apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, negali sutikti ir su šia nuteistojo versija.
16. Pirmiausia apygardos teismas pažymi, kad iš skambučio BPC yra girdėti, jog nukentėjusysis nurodė apie tamsiai apsirengusius asmenis. Iš byloje esančio policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad dar iki parduotuvės vaizdo kamerų įrašų peržiūrėjimo, nukentėjusysis policijos pareigūnams nurodė, kad vienas iš jį užpuolusių vyriškių buvo su juodais marškinėliais ir pilkais šortais, o kitas – su mėlynais marškinėliais trumpomis rankovėmis (t. 1, b. l. 23); iš esmės tokius pat duomenis apie užpuolikų aprangą nukentėjusysis parodė ir pirminės apklausos metu – vienas iš asmenų buvo su tamsios spalvos marškinėliais ilgomis rankovėmis ir tamsios spalvos kelnėmis, o kitas vilkėjo žalsvos spalvos marškinėliais ir abu šiuos asmenis jis matė dar parduotuvėje, stovinčius už jo eilėje (t. 1, b. l. 35).
17. Minėtų duomenų kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš vaizdo kamerų įrašų matyti, jog eilėje už nukentėjusiojo stovėję asmenys buvo apsirengę tamsiais rūbais – o vienas iš jų mėlynais (melsvais) marškinėliais. Be to, apygardos teismas pabrėžia, kad T. P. neneigė bandęs bankomatu prisijungti prie nukentėjusiojo banko sąskaitos (dėl to net buvo atlikti parodymų patikrinimo vietoje veiksmai). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad byloje taip pat yra ir bankomato fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad 2017 m liepos 29 d. nuo 20.36 val. (t. y. praėjus pusvalandžiui nuo turto pagrobimo) asmuo, dėvintis mėlynos spalvos marškinėlius, į bankomatą įdėjo J. K. priklausančią banko kortelę (t. 1, b. l. 55–57). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, sprendžiant iš marškinėlių spalvos, tamsios spalvos apykaklės bei ant marškinėlių esančių taškelių, asmuo, dėvintis minėtus marškinėlius ir užfiksuotas stovintis prie bankomato iškart po įvykio, yra tas pats asmuo, kuris stovėjo eilėje už nukentėjusiojo prekybos centre ir pastarąjį stebėjo.
18. Turint omenyje tai, apygardos teismui nekyla abejonių, kad J. K. parodymai dėl jį užpuolusių asmenų aprangos buvo nuoseklūs, o itin svarbu pabrėžti, kad kiti byloje esantys duomenys neleido abejoti tuo, kad būtent žalsvos/mėlynos spalvos marškinėliais dėvintis asmuo buvo vienas iš J. K. turtą pagrobusių asmenų.
19. Visiškai nepagrįstais laikytini ir apelianto argumentai apie tai kokiu momentu nukentėjusysis pamatė užpuolikus – neva pastarasis iš pradžių teigė matęs asmenis, kai jį paėmė už rankos, o vėliau, kad juos pamatė tik jau nubėgančius. Iš byloje esančių nukentėjusiojo apklausų protokolų matyti, kad šis nuosekliai nurodė asmenis matęs ir atpažinęs jau nubėgančius nuo jo. Pirminės apklausos metu asmuo parodė, kad jis asmenis atpažino tik atsisukęs, kai buvo paleistas (t. 1, b. l. 35), o 2017 m. liepos 31 d. vykusios apklausos metu J. K. dar tiksliau nurodė, kad negali pasakyti, kuris iš asmenų ištraukė iš jo kišenės piniginę, o kuris jį laikė, o juos atpažino tik atsisukęs, kai jie pradėjo bėgti (t. 1, b. l. 36). Tokių parodymų kontekste apelianto teiginys, kad J. K. parodymai dėl asmenų atpažinimo aplinkybių proceso metu išsiskyrė, negali būti laikomas pagrįstu – asmuo laikėsi identiškos pozicijos viso ikiteisminio tyrimo metu.
20. Taigi darytina išvada, kad apelianto teiginiai dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo nepasitvirtino: apygardos teismas neįžvelgia, kad apylinkės teismas būtų netinkamai vertinęs įrodymus, o apelianto pateikiamas situacijos vertinimas yra subjektyvus ir orientuotas į jo teisinės padėties sušvelninimą.
21. Atsižvelgiant į visa tai bei kitus byloje esančius duomenis (ypač pabrėžiant liudytojų parodymus apie tai, kad jie matė apeliantą bėgantį, o jam iš paskos bėgo asmuo, šaukdamas „spalilis“, o šio žodžio vertimas į lietuvių kalbą, reiškia „sudegėme“), galima konstatuoti, kad byloje surinkti duomenys jungiasi į nuoseklią, logišką bei chronologišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama išvadai, kad be kitų inkriminuotų nusikalstamų veikų, veikdamas kartu su kitu asmeniu, T. P. pagrobė kito asmens turtą.
22. Įvertinus nepasitvirtinusius apelianto argumentus dėl nukentėjusiojo parodymų melagingumo ir jų neatitikimo kitiems bylos duomenims, teisėjų kolegijai nekyla abejonės, kad T. P. visiškai pagrįstai inkriminuotos BK 180 straipsnio 1 dalies nuostatos, t. y. ne atviroji vagystė, o plėšimas. Šiuo atveju apeliantas akcentuoja jėgos nepanaudojimą pagrobiant nukentėjusiojo turtą, tačiau įvertinus pastarojo amžių veikos padarymo metu (87 metai), jo atžvilgiu ir nebuvo būtinas intensyvios jėgos panaudojimas – ir inkriminuotas asmens palaikymas šiuo turto pagrobimo atveju buvo pakankamas atimti galimybę asmeniui priešintis.
23. Minėtų argumentų ir bylos duomenų visumos kontekste apygardos teismas neįžvelgia būtinybės atlikti T. P. tyrimo poligrafu. Pažymėtina, jog LAT šiuo klausimu yra nurodęs, kad tyrimas poligrafu gali būti priemonė bylos duomenims surinkti, siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją ikiteisminio tyrimo metu. Tai yra pagalbinė priemonė sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksnys, lemiantis ar darantis įtaką teismo sprendimui. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Lietuvos Respublikos poligrafo įstatymas (toliau – PĮ). Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (PĮ 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti įrodymais. Be to, pagal teismų praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2017, 2K-31-511/2018, 2K-166-699/2018).
24. Taigi atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, apelianto argumentai dėl to, kad jo atžvilgiu atlikus minėtą tyrimą paaiškėtų tiesa, nėra pagrįsti. Šiuo atveju teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą dėl byloje nustatytų aplinkybių suformavo objektyvių bylos duomenų visetas, o jo teisinio vertinimo minėtas tyrimas ir jo rezultatai, kad ir kokie jie bebūtų, nepakeistų.
Dėl bausmės
25. T. P. veikdamas tiesiogine tyčia padarė net 4 apysunkius nusikaltimus, kurių tikslas – įgyti turtinės naudos. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį asmuo yra baudžiamas areštu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų, t. y. galimos skirti laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai BK 215 straipsnio 1 dalį bei BK 302 straipsnio 1 dalį – asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų (galimos skirti laisvės atėmimo bausmės vidurkis identiškas BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytajam). Apygardos teismas šiame kontekste pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu T. P. už kiekvieną padarytą nusikaltimą skyrė žymiai mažesnę nei minėtos sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę – paskirtas laisvės atėmimo dydis kiekvienu atveju buvo iš esmės 2 kartus mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Šis bausmės dydis laikytinas itin švelniu vien jau dėl to, kad byloje nustatyta viena T. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jis nekart teistas už turtinių nusikalstamų veikų (tarp jų ir smurtinių – plėšimų) padarymą, tarp jų ir laisvės atėmimo bausmėmis, kurios savo trukme ilgesnės nei aptariamu nuosprendžiu paskirtoji. Tačiau akivaizdu, kad minėtų bausmių – tarp jų ir laisvės atėmimo – atlikimas teigiamos įtakos T. P. elgesiui neturėjo. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nors T. P. turi darbą, tačiau jo elgesiui būdingas siekis įgyti neteisėtos turtinės naudos, taip pat jam būtinos lėšos narkotinėms medžiagoms įsigyti (už disponavimą jomis jis teistas 4 kartus), todėl jo elgesio modelis darant vis naujas turtines nusikalstamas veikas nekinta ir, teisėjų kolegijos vertinimu, tik realus laisvės atėmimas gali būti laikomas pakankama priemone, siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį.
26. Nors apeliantas teigia, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas jo atžvilgiu pervertino jo ankstesnius teistumus bei nepagrįstai teigia, kad jis nepasitaisė, nes išėjęs į laisvę 2016 m. jis iki 2017 m. buvo laisvėje, dirbo, o tai rodo jo elgesio pokyčius. Visgi sprendžiant iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuo to laiko, kai T. P. iš laisvės atėmimo įstaigos buvo paleistas (t. y. 2016 m. kovo 29 d. (t. 1, b. l. 171)), šioje byloje jo padarytos veikos nebuvo vienetinis jo nusikalstamo veikimo atvejis. 2017 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu T. P. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad iki 2017 m. vasario 21 d. savo gyvenamojoje vietoje laikė psichotropines ir narkotines medžiagas (t. 1., b. l. 173-176). Taigi apelianto argumentai dėl jo pasitaisymo yra neįtikinantys bei deklaratyvūs, todėl pirmosios instancijos teismo paskirtų laisvės atėmimo bausmių švelninti nėra pagrindo.
27. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra padarytas rašymo apsirikimas. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje be kita ko nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmės paskirtos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį ir BK 214 straipsnio 1 dalį subendrintos su bausme skirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, nors akivaizdu, turėtas omenyje subendrinimas su bausme paskirta pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Taigi ši nuosprendžio dalis tikslintina, kaip neturinti įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui (BPK 308¹ straipsnis).
Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308¹ straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.
Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies sakinyje „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, skirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį, ir paskirti T. P. subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.“ padarytą rašymo apsirikimą ir skaičių 214, pakeisti į skaičių 215.