- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-05
- Bylos Nr.
- 1A-77-851/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30280-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys, Aiva Survilienė
- Kaltinamasis
- J. V.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Viliaus Paulausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, tyčia vengė atlikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu (baudžiamosios bylos Nr. e1-1348-270/2020) jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą 3 (trejus) metus naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), t. y. 2020 m. gegužės 24 d. 03.50 val., būdamas neblaivus (nustatytas 2,08 promilių girtumas), vairavo transporto priemonę VW JETTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai teisė vairuoti jam yra atimta, tokiu būdu vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. nuosprendžiu J. V. išteisintas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, nepadarius veikos, turinčios šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras (toliau tekste ir – prokuroras) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo J. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, ir paskirti jam 15 parų arešto bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu, ir paskirti J. V. galutinę bausmę – 10 (dešimt) parų trukmės areštą.
3.1. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai kaip precedentu rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi baudžiamoje byloje Nr. 2K-64-495/2020. Prokuroro įsitikinimu, minėtoje byloje asmuo buvo teisiamas pagal BK 243 straipsnį už tai, kad vengė atlikti nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemonę, ir nuteistajam ši baudžiamojo poveikio priemonė buvo paskirta kartu su laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant, kai J. V. analogiška baudžiamojo poveikio priemonė yra paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu kartu su bauda.
3.2. Prokuroro manymu, priešingai, nei teigia teismas, J. V. nėra probuojamasis asmuo, todėl Probacijos tarnyba neturėjo pareigos pasirašytinai J. V. įspėti apie paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo teisines pasekmes. Teigia, jog nagrinėjamu atveju teismo baudžiamasis įsakymas yra pakankamas procesinis dokumentas, kuriuo J. V. buvo informuotas ne tik apie baudos paskyrimą, bet taip pat ir apie paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę jo atžvilgiu. Prokuroro įsitikinimu, J. V. iš teismo baudžiamojo įsakymo (sprendimo) suprato ir pastarajam buvo žinoma, kad šiuo sprendimu ne tik uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemonę, bet taip pat suvokė, kad už tokio sprendimo nevykdymą gresia teisinės pasekmės. Nurodo, jog teismo baudžiamasis įsakymas yra sprendimas, kuris įgyja teisinę galią nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos, jeigu minėto įsakymo kaltinamasis neskundžia. Teigia, jog J. V. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jam buvo žinoma apie teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. J. V. savo teise apskųsti teismo priimtą baudžiamąjį įsakymą nepasinaudojo, todėl konstatuotina, kad jis suprato ir sutiko su sprendimu, kuriuo buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė bei kilsiančiomis teisinėmis pasekmėmis už tokio sprendimo nevykdymą. Atsižvelgiant į tai, prokuroro manymu, J. V. suvokė, kad baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymas gali sukelti realias pasekmes ją pažeidžiant, todėl teismas skundžiamame nuosprendyje tvirtindamas, jog J. V. nežinojo, nuo kurio momento baudžiamojo poveikio priemonė įsigalioja, nepagrįstai J. V. tyčią susiejo su baudžiamojo poveikio priemonės įsigaliojimo sužinojimu ir pasekmių kaltinamajam išaiškinimu.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
7. Teismų praktika dėl BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, kiek tai susiję su baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – nevykdymu, dar nėra labai gausi ir galutinai suformuota. BK 243 straipsnyje nustatytų baudžiamųjų nusižengimų sudėtys – formaliosios, todėl jie laikomi baigtais, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą formaliosios sudėties nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Pirmasis požymis apibūdina intelektualųjį tiesioginės tyčios elementą, o antrasis – valinį. BK 243 straipsnyje nurodytų baudžiamųjų nusižengimų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir pan., suvokia savo pareigas, bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia ir, viską suvokdamas, nori taip elgtis – vengti atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę. Teismo paskirtų su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių arba baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo vengimo tikslai įstatymo dispozicijoje nėra nurodyti, tačiau pagal pažeidimų esmę, jų padarymo kaltės turinį bei kitas aplinkybes galima spręsti, kad kaltininkas savo veika siekia išvengti (ar apskritai, ar kurį laiką) jų atlikimo. Taip pat teismai laikosi nuoseklios pozicijos, kad vienas iš kriterijų, apibūdinančių šios veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, yra veikos sistemingumas, rodantis aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą. Be to, teismų praktikoje be minėto veikos sistemingumo požymio yra įvardijamas ir veikos piktybiškumo požymis, kartu pasisakant, kad vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai asmeniui paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimai neturėtų lemti asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį. (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-59/2012, 2K-254-511/2018, 2K-201-895/2020).
8. Skundžiamame Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad J. V. iki inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo dienos nebuvo tinkamai supažindintas su teisinėmis pasekmėmis už vengimą atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, taip pat jam nebuvo nurodyta konkreti baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo data, kurią jis turėjo pasiskaičiuoti pats, dėl ko buvo padaryta išvada, jog nėra įrodyta J. V. kaltė ( tiesioginė tyčia ) dėl jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 straipsnyje, padarymo.
9. Byloje surinktais įrodymais yra įrodyta, kad J. V., būdamas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir esant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 21 d. baudžiamuoju įsakymu ( įsiteisėjusiu 2020-05-14 ) jam paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei – draudimui 3 (trejus) metus naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), 2020 m. gegužės 24 d. 03.50 val., būdamas neblaivus (nustatytas 2,08 promilių girtumas), vairavo transporto priemonę VW JETTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai teisė vairuoti jam yra atimta.
10. Skundžiamame nuosprendyje ir apeliaciniame skunde daug dėmesio skirta Probacijos tarnybos įstatymo analizei, aiškinant paminėtos tarnybos vaidmenį baudžiamojo poveikio priemonių vykdyme. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, jog remiantis Probacijos tarnybos įstatymo ( įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d. ) 11 straipsniu, probacijos vykdymo pagrindai yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriuo nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas atidėtas, ir teisėjo patvarkymas vykdyti nuosprendį; įsiteisėjusi teismo nutartis lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir teisėjo potvarkis vykdyti nutartį.
11. J. V. buvo nuteistas baudžiamuoju įsakymu 48 MGL dydžio bauda, kartu su bausme paskiriant ir baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą trejus metus naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones). Probacijos įstatymas nenustato pareigos Probacijos tarnybai įspėti asmenį apie teisines pasekmes už baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą, kai ši priemonė paskirta kartu su bausme, todėl aplinkybė, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu nėra Probacijos tarnybos įspėjimo, negali būti siejama su baudžiamosios atsakomybės kilimo sąlygomis pagal BK 243 straipsnį. Šiuo atveju svarbu tai, ar teismas, priėmęs baudžiamąjį įsakymą, tinkamai išaiškino bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo ypatumus. BPK 421 straipsnyje nurodyta, kad teisėjo surašytame teismo baudžiamajame įsakyme be kitų sprendimų turi būti nurodyti kaltinamajam skiriamos bausmės rūšis ir dydis, taip pat nurodyti sprendimai dėl uždraudimo naudotis specialia teise. BPK 357 straipsnyje numatyta, kad nuosprendį, kuriuo paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė, paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės turinį ir terminą, jos atlikimo tvarką ir sąlygas, nuteistojo teises ir pareigas.
12. Iš 2020-04-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad jo turinys atitinka BPK 421 straipsnio reikalavimus. Teismo baudžiamajame įsakyme yra nurodytas sprendimas dėl bausmės, šiuo atveju baudos, ir baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti visų rūšių transporto priemones - paskyrimo. Teismas, aprašydamas paminėtą uždraudimą, nurodė laikotarpį, kuriam skiriamas uždraudimas, ir šio draudimo termino skaičiavimą. Taigi iš teismo baudžiamojo įsakymo aiškiai matyti, kad J. V. yra paskirtas draudimas 3 metus vairuoti visų rūšių transporto priemones, ir šio draudimo terminas skaičiuojamas nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos. Taip pat teismas teismo baudžiamajame įsakyme išaiškino, jog nesutikdamas su bausmės paskyrimu, kaltinamasis turi teisę per 14 dienų nuo teismo baudžiamojo įsakymo gavimo dienos paduoti teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme. Kaltinamajam nepasinaudojus šia teise, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja, ir teismo paskirta bausmė vykdoma įstatymais nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, 2020-04-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamajame įsakyme yra aiškiai ir suprantamai aprašyta paskirta bausmė, baudžiamojo poveikio priemonės turinys ir terminas. Tai, kad suprato paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės turinį, tvarką ir sąlygas, patvirtino ir pats J. V.. Kaip matyti iš 2020-08-05 įtariamojo J. V. apklausos protokolo, pastarasis nurodė, kad gyvenime buvo sunkesnis laikotarpis, vartojo alkoholį, todėl ir vairavo automobilį, nors žinojo, kad vairuoti negali. 2020-07-07 teisiamojo posėdžio metu J. V. nurodė, kad 2020-04-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą gavo 2020-04-29, baudžiamuoju įsakymu jam buvo paskirta bauda ir draudimas 3 metus vairuoti transporto priemones. Šį draudimą jis suprato, teismo baudžiamojo įsakymo neskundė, nes sutiko su teismo sprendimu. 2020-05-24 jis vėl vairavo automobilį, nors suprato, kad vairuoti negalima, suprato, kad pažeidžia baudžiamojo poveikio priemonę. Taip pat žinojo, kad „kažkas bus“, kad daro „nusikaltimą“ vairuodamas, nors nebuvo įsigilinęs, kokios konkrečiai pasekmės kils, jei vairuos. Be to, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ( pažeidimus) ir priimtus sprendimus matyti, kad 2020-04-15 buvo priimtas nutarimas, kuriuo J. V. paskirta nuobauda už automobilio vairavimą neturint teisės vairuoti transporto priemones ir sukeltą autoįvykį, kas tik sustiprina įsitikinimą, jog J. V., 2020-05-24 vėl vairuodamas transporto priemonę, suvokė, kad dėl vairavimo neturint teisės vairuoti transporto priemones Valstybė reaguoja, taikydama atitinkamas nubaudimo priemones. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju J. V. suprato jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pobūdį, sukeliamus suvaržymus, apribojimus, suvokė savo pareigas, baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarką, žinojo, kad už nevykdymą kyla padariniai.
13. Nors J. V. žinodamas, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-04-21 baudžiamuoju įsakymu jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams, 2020-05-24 vėl vairavo automobilį, tačiau be šio vairavimo fakto daugiau jokių draudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, kuri, kaip minėta, buvo paskirta 2020-04-21 teismo baudžiamuoju įsakymu, laikotarpiu nustatyta nebuvo. Nesant kitų, papildomų faktinių aplinkybių, tokia vienkartinė veika, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti vertinama kaip sistemingas vengimas vykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Sprendžiant, ar minėta nustatyta J. V. veika atitinka piktybiškumo požymį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad J. V. vairavo esant nustatytam 2,08 promilių neblaivumui. Tai neabejotinai vertintina kaip pavojinga veika, ja kėsinamasi į transporto eismo saugumą, tačiau atsakomybė už tai numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagal kurią J. V. jau patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (nuteistas 2020-07-09 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu). Šiame kontekste pažymėtina, kad už transporto priemonių vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones, atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 3 dalyje. Pabrėžtina, kad įvairūs nedidelio pavojingumo teisės pažeidimai negali būti kriminalizuojami, neanalizuojant, ar yra pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, priešingu atveju tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Baudžiamoji atsakomybė turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai tų pačių tikslų neįmanoma pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu. Taigi, nors byloje nustatytos faktinės aplinkybės objektyviai nepateisina J. V. padaryto baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimo, tačiau akivaizdu, kad vieną kartą jo padarytas šio draudimo pažeidimas negali būti laikomas sistemingu ir piktavališku, rodančiu išteisintojo elgesio kryptingumą, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą daro išvadą, kad J. V. veiksmai nelaikytini tiek pavojingais, kad būtų pagrindas jam taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį. Nustatytas J. V. vairavimas nevykdant draudimo vairuoti kelių transporto priemones atitinka ANK 424 straipsnio 3 dalyje aprašyto administracinio nusižengimo požymius, ir už šią veiką jam gresianti atsakomybė (jos taikymui teisinių kliūčių nėra) bei su ja sietini padariniai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankami siekiant prevencinių tikslų.
14. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad J. V. pagal BK 243 straipsnį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nors pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė kitais motyvais, nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Viliaus Paulausko apeliacinį skundą atmesti.