- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-468-398/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01319-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Kęstutis Jucys, Svajūnas Knizleris (pran.)
- Nuteistasis
- J. G.
- Advokatai
- Gražvydas Gudonis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo J. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 80 MGL (3 012,80 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė – 130 MGL (4 895,80 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 68² straipsniu, J. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje 3 metų laikotarpiui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. G. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju savo naudai tiesiogiai provokavo bei reikalavo duoti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir tiesiogiai priėmė reikalautą kyšį, t. y. J. G. būnant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Oro uosto poskyrio vyriausiuoju patruliu ir 2014 m. lapkričio 22 d. dirbant vienoje pamainoje kartu su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Oro uosto poskyrio vyresniuoju patruliu P. B. , pastarojo apie 18 val. 15 min. Oro uosto teritorijoje, Rodūnios kelias 2, Vilniaus mieste, buvo sustabdytas R. G. , kuris, vairuodamas automobilį Mercedes Benz ML 320 CDI 4Matic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo neleistinoje vietoje. Dėl pažeidimo (Kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas), numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalyje, P. B. pristačius R. G. ir jo dokumentus į Oro uosto poskyrio tarnybines patalpas ten buvusiam J. G. , pastarasis, naudodamas R. G. atžvilgiu psichinę prievartą, t.y. grasindamas įstatymo nenumatytomis poveikio priemonėmis (bauda iki 400-600 litų, vairuotojo teisių praradimas 6 mėnesiams, komisijos svarstymas), tiesiogiai savo naudai provokavo jį duoti kyšį, po ko, užrašydamas ant lapelio, tiesiogiai pareikalavo 150 litų kyšio už tai, kad R. G. už jo padarytą ATPK pažeidimą nebūtų nubaustas. R. G. sutikus sumokėti, J. G. paėmė iš jo 200 litų kupiūrą, 50 litų grąžino ir taip už savo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus tiesiogiai savo naudai priėmė 150 litų (43,44 Eur) kyšį. Atlikęs minėtus veiksmus J. G. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad R. G. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje (kiti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, nenumatyti šiame straipsnyje), už kurį turi sumokėti 10 litų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, J. G. už nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, paskirti 250 MGL (9 415 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę ir paskirti galutinę bausmę – 320 MGL (12 051,2 Eur) dydžio baudą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, apygardos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad skirdamas bausmę atsižvelgia į tai, jog buvo padarytas sunkus nusikaltimas, nėra J. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, nusikalstama veika diskredituotas policijos darbas, sumenkintas pasitikėjimas šia institucija, kaltinamasis yra neteistas, charakterizuojamas teigiamai, reikalauta kyšio suma nėra didelė, faktiškai atsižvelgė tik į teigiamą J. G. charakteristiką ir nedidelę reikalauto kyšio sumą, nes kitos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad skirti tokią švelnią bausmę J. G. nebuvo pagrindo. Šiuo atveju buvo padarytas sunkus nusikaltimas, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šios nusikalstamos veikos pavojingumo neįvertino, nes paskyrė baudą, beveik tolygią baudos, skiriamos už baudžiamąjį nusižengimą, vidurkiui. Be to, teismas nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl esant pačiai pavojingiausiai kaltės formai ir rūšiai – tiesioginei tyčiai skiriama mažesnė bausmė nei jos vidurkis, nepasisakė, kodėl nesant J. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pastarajam skiriama švelniausia BK 225 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė, 9 kartus mažesnė už jos vidurkį. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika padaryta iš savanaudiškų paskatų, siekiant neteisėtos turtinės naudos, taip pat, kad BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas padarytas ne viena, o keliomis formomis: provokavimu duoti kyšį, kyšio pareikalavimu bei jo paėmimu, J. G. dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką buvo aktyvus, kyšis paimtas ne kam nors pasiūlius, bet pačiam nuteistajam provokuojant jį duoti ir jo reikalaujant. Šiuo metu įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendis patvirtina, kad tokio pobūdžio nusikalstamus veiksmus J. G. yra atlikęs ne vieną kartą, tokie jo veiksmai nėra atsitiktiniai. J. G. nepripažino savo kaltės, davė parodymus, neatitinkančius byloje nustatytų aplinkybių, savo pozicija neparodė kritiško nusikalstamų veiksmų vertinimo.
Prokuroras pažymi, kad nors teismas, subendrindamas bausmes pagal kelis nuosprendžius, tinkamai taikė bausmės skyrimo taisykles, tačiau šiuo atveju paskirta galutinė bausmė už du sunkius nusikaltimus yra beveik 6 kartus mažesnė nei baudos vidurkis už vieną tokio pobūdžio nusikalstamą veiką.
Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisinti.
Nuteistasis J. G. teigia, kad apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis, neatsižvelgus į jo gynėjo baigiamojoje kalboje pateiktus bylai reikšmingus argumentus, neįvertinus duomenų rinkimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkos pažeidimų. Nurodo, kad jo kaltė iš esmės grindžiama vien tik nukentėjusiojo aiškinimu, jog neva davė kyšį, jokių kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų nėra, nei vienas iš liudytojų tame veiksme nedalyvavo, o tik perpasakojo nukentėjusiojo poziciją. Nuteistojo nuomone, liudytojai turėtų būti apklausiami ir jų parodymai vertinami kaip įrodymai tik tų aplinkybių ir įvykių atžvilgiu, kuriuos jie betarpiškai matė, kuriuose betarpiškai dalyvavo, ir negali būti laikomi įrodymais toje apimtyje, kurioje liudytojas pasakoja apie jam nupasakotus įvykius, kuriuose jis pats betarpiškai nedalyvavo. Be to, duomenys, kuriais grindžiama jo kaltė, buvo surinkti neleistinais būdais – dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo tiek R. G. , tiek kitiems asmenims buvo daromas spaudimas, kad šie patvirtintų, jog J. G. reikalavo, o vėliau ir paėmė kyšį. R. G. tokio spaudimo neatlaikė. Duodamas parodymus teisme pastarasis patvirtino, kad pareigūnų buvo spaudžiamas pasakyti, jog kyšį davė, ir tik dėl to taip pasakė. Jis nurodė, jog pareigūnai apklausos metu jam išaiškino, kad pats gali nukentėti, jei nepasakys davęs kyšį, akcentavo atsakomybę ir tokiu būdu įtikino pasirašyti apklausos protokolą. Akivaizdu, kad R. G. pirminių savo parodymų, t. y. versijos, gimusios po policijos pareigūnų spaudimo, šiuo metu keisti negali, nes yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o jei parodymus pakeistų, jam grėstų baudžiamoji atsakomybė už melagingus parodymus. Paminėti pareigūnų veiksmai, darant spaudimą R. G. , yra neteisėti, ir tokiu būdu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais. Šios aplinkybės patvirtina ir tai, kad R. G. nuo baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą atleistas neteisėtai, nes ne jis pats savanoriškai pranešė apie duotą kyšį, o buvo kryptingai pareigūnų ieškomas ir surastas bei priverstas pasakyti, kad kyšį davė, kai tuo tarpu asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą gali būti atleidžiamas, jei pats praneša apie padarytą nusikalstamą veiką. Be to, šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo kryptingai renkami tik jį kaltinantys įrodymai, nors baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus surinkti visus tiek įtariamojo atsakomybę pagrindžiančius, tiek ir jį teisinančius duomenis. Pasak apelianto, tokia įrodymų rinkimo eiga suponuoja išvadą, kad buvo kažkoks suinteresuotumas bet kokiais būdais rasti informacijos, išgauti parodymus ir pan., kad jis – J. G. nusikalstamą veiką padarė. Byloje yra A. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad J. G. veiklos patikrinimas buvo sąlygotas viešojo informavimo priemonėmis skleidžiamos informacijos apie jį, kas, apelianto nuomone, rodo, jog pradėtas tyrimas buvo kryptingas ir tikslingas, sąlygotas asmeninio A. P. susidomėjimo bei neaiškaus suinteresuotumo, siekiant surasti daugiau nepalankių jo darbinės veiklos faktų.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad R. G. iki įvykio jo nepažinojo, ikiteisminio tyrimo metu atpažinimas nei gyvai, nei iš nuotraukų nebuvo daromas, todėl neaišku, kaip nukentėjusysis žinojo, kad kyšį davė būtent jam – J. G. . Be to, nuteistasis teigia, kad R. G. parodymų patikrinimas vietoje jo kaltės nei pagrindžia, nei paneigia, nes R. G. yra buvęs Oro uosto policijos poskyrio patalpose mažiausiai du kartus – vieną kartą, kai buvo pristatytas dėl padaryto pažeidimo – vairuotojo pažymėjimo neturėjimo, ir kitą kartą, kai buvo iškviestas patikslinti aplinkybes, susijusias su administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymu. Taigi, Oro uosto policijos poskyrio patalpos jam buvo pažįstamos, todėl jis tikrai galėjo parodyti patalpas, kur buvo tą dieną, kai jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už dokumentų neturėjimą.
Nuteistasis teigia, kad nuosprendyje nurodyti P. B. parodymai, jog R. G. buvo pristatytas į policijos patalpas ir tai galėjo būti dėl stovėjimo draudžiamoje vietoje, rodo, kad vienareikšmiškai nėra aišku, dėl kokio pažeidimo pastarasis buvo lydimas į policijos skyrių. Tai, pasak apelianto, yra labai reikšminga aplinkybė, nes paaiškėjus, kad R. G. vairuotojo pažymėjimo nepateikė ir P. B. , būtų patvirtinti jo teiginiai, kad R. G. jis nubaudė teisėtai. Jei P. B. R. G. transporto priemonę sustabdė ne dėl sustojimo draudžiamoje vietoje, o dėl kokių nors kitų priežasčių, tuomet nebūtų galima teigti, kad jis – J. G. kyšio reikalavo dėl to, kad neatliktų jam įstatyme nustatytos pareigos. Tai reiškia, kad net pripažinus jį kaltu paėmus kyšį, nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 225 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika net negalėtų būti laikoma padaryta, nes R. G. būtų pristatytas į policijos įstaigos patalpas dėl dokumento nepateikimo, o būtent dėl to ir buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Be to, bylos duomenimis, baudą R. G. sumokėjo, ko tikrai nebūtų daręs, jei būtų buvęs nubaustas neteisingai. Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad apeliacinės instancijos teisme būtina pakartotinai apklausti P. B. , siekiant išsiaiškinti tikrąją R. G. sustabdymo priežastį.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis J. G. teigia, kad žiniasklaida šiuo atveju dar iki nuosprendžio priėmimo ėmėsi sprendimo misijos, beveik metus „vykdydama teisingumą“ viešojoje erdvėje. Esant tokiam žiniasklaidos susidomėjimui apygardos teismas privalėjo itin atidžiai ištirti visus byloje esančius duomenis, juos įvertinti, dėl kiekvieno jų, kaip ir kiekvieno nuteistojo bei gynėjo pateikto argumento, išsamiai nuosprendyje pasisakyti, tačiau to nepadarė. Toks nuosprendis, koks surašytas šioje byloje, pasak apelianto, iš esmės gali būti laikomas kaltinamojo akto perrašymu, visiškai ignoruojant gynybos argumentus, o tai kelia abejonių, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą buvo nešališkas, nebuvo paveiktas žiniasklaidos tendencingai suformuotos nuomonės apie jį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis J. G. ir jo gynėjas prašė nuteistojo J. G. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo J. G. apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam J. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo J. G. apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Kaltinamasis ar jo gynėjas teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios jo bylą išnagrinėjusio teismo šališkumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-543/2010, 2K-94/2011, 2K-158/2014, 2K-299/2014, 2K-193-507/2015 ir kt.).
Bylos duomenimis, nuteistasis J. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, neprisipažino. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis parodė, kad 2014 m. lapkričio 22 d. R. G. , vairuojantį automobilį Mercedes Benz ML 320 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Oro uosto teritorijoje sustabdė jo porininkas P. B. , ir nustatęs, kad šis su savimi neturi vairuotojo pažymėjimo, pristatė į Oro uosto poskyrio patalpas. Jis – J. G. į poskyrį pristatytam R. G. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad pastarasis neturėjo su savimi vairuotojo pažymėjimo, nes būtent tokį pažeidimą šis buvo padaręs, ir jokio kyšio iš R. G. nereikalavo, neprovokavo ir nepriėmė (t. 2, b. l. 31). Toks nuteistojo J. G. aiškinimas, neigiant padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra paneigtas byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje aptartų BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus atitinkančių įrodymų visetu, todėl apygardos teismo pagrįstai įvertintas kaip kaltininko siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.
Liudytojas R. G. (nukentėjusiuoju šioje byloje jis nebuvo pripažintas) ne kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat tikrinant jo parodymus įvykio vietoje, o vėliau – ir teisiamajame posėdyje nuosekliai parodė, kad įvykio dieną atvykęs į Tarptautinį Vilniaus oro uostą pasitikti sesers E. V. , sustojo priešais pagrindinį įėjimą į Oro uosto patalpas, šiek tiek užvažiavęs ant pėsčiųjų perėjos. Kai į automobilį įlipo jo sesuo ir jie pradėjo važiuoti, prie jų su riedžiu privažiavo policijos pareigūnas ir nurodė, kad jis pažeidė taisykles, užvažiavo ant pėsčiųjų perėjos. Pareigūnas pareikalavo dokumentų ir liepė vykti į Oro uosto policijos poskyrį. Jis pateikė pareigūnui vairuotojo pažymėjimą, po to nuvažiavo prie policijos poskyrio. Poskyryje, kabinete, buvo kitas pareigūnas, t. y. J. G. , kuriam jį sustabdęs pareigūnas perdavė iš jo paimtus dokumentus, o pats išėjo. J. G. patikrino jo administracines nuobaudas ir paaiškino, kad už padarytus pažeidimus gresia bauda iki 400-600 litų, vairuotojo teisės praradimas 6 mėnesiams, komisijos svarstymas, po ko ant popieriaus lapo tušinuku parašė 150. R. G. suprato, jog turi sumokėti J. G. 150 Lt, kad pastarasis jam neskirtų minėtų nuobaudų, ir pasakė, kad sutinka bei išsitraukė iš piniginės 200 Lt viena kupiūra. J. G. jam parodė perduoti pinigus po stalu, ką jis ir padarė. Po to pareigūnas nuėjo į kitą patalpą ir netrukus grįžo nešinas 50 Lt kupiūra, kurią jam atidavė. Taip pat J. G. pasakė, kad privalo kažką įforminti ir surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą su nurodymu už tai, kad nepateikė vairuotojo pažymėjimo, nors jis šį dokumentą turėjo ir pareigūnams pateikė (t. 1, b. l. 37-38, 49-57, 196-197). Netikėti šiais liudytojo R. G. parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, aptartus liudytojo parodymus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Liudytoja E. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2014 m. lapkričio 22 d. Oro uoste ją pasitiko brolis R. G. . Kai išėjo iš Oro uosto patalpų, pastarasis automobiliu privažiavo ir kelioms sekundėms sustojo prie pėsčiųjų perėjos, kol ji įsėdo į automobilį. Pradėjus važiuoti juos sustabdė policijos pareigūnas ir pasakė, kad jie sustojo neleistinoje vietoje, paprašė R. G. dokumentų. Pastarasis padavė vairuotojo pažymėjimą ir pareigūnas liepė jam važiuoti prie policijos poskyrio. Ji liko laukti automobilyje, o R. G. nuėjo į policijos poskyrį. Grįžo susinervinęs, pasakė, kad sumokėjo baudą. Tą kartą sumokėtos pinigų sumos jis neįvardino, ją nurodė jau vėliau, tiksliai neprisimena, bet tai buvo apie 200 Lt (t. 1, b. l. 22-23, t. 2, b. l. 28-29). Taigi, šios liudytojos parodymai iš esmės patvirtina tiek tas R. G. nurodytas aplinkybes, kad įvykio metu policijos pareigūnas (kaip nustatyta P. B. ) jį sustabdė už tai, kad buvo sustojęs neleistinoje vietoje, o pažeidimo, už kurį J. G. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis nepadarė, nes vairuotojo pažymėjimą įvykio metu turėjo su savimi ir pateikė jį pareigūnams, tiek tą aplinkybę, kad įvykio metu administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiam pareigūnui, t. y. J. G. , R. G. sumokėjo pinigus. Nors šio veiksmo liudytoja pati nematė ir apie tai sužinojo iš R. G. žodžių, tačiau šiuo atveju svarbu yra tai, kad apie policijos poskyryje pareigūnui sumokėtus pinigus R. G. E. V. nurodė iš karto po įvykio, tik išėjęs iš policijos poskyrio. Tai iš esmės paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad pirmiau aptarti J. G. kaltinantys R. G. parodymai yra išgalvoti ir duoti dėl neteisėto pareigūnų poveikio. Juolab, kad šiuo atveju R. G. davė parodymus ne tik apie J. G. , bet ir apie savo paties nusikalstamus veiksmus, be to, ir duomenų, kurie patvirtintų kieno nors suinteresuotumą nepagrįstai apkaltinti J. G. sunkaus nusikaltimo padarymu, byloje nėra.
Liudytoja apklausta Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Oro uosto poskyrio viršininkė A. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad gavusi informacijos apie galimai neteisėtus poskyrio pareigūnų J. G. ir P. B. veiklos metodus, atliko jų veiklos kontrolę. Buvo pasirinktinai analizuojami šių pareigūnų surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir pastebėta, kad surašomi 10 Lt administraciniai nurodymai už įvairių dokumentų – vairuotojo pažymėjimo, registracijos liudijimo nepateikimą. Tai sukėlė įtarimą, nes nebuvo fiksuoti jokie kiti pažeidimai, nors faktiškai vairuotoją reikia sustabdyti dėl kažkokio pažeidimo ir tik po to reikalauti pateikti dokumentus. Tuomet Oro uosto poskyrio tyrėjui D. R. pavedė susisiekti su pažeidėjais ir patikslinti KET pažeidimų padarymo aplinkybes. Kalbant su pažeidėjais, keletas jų patvirtino, kad buvo sustabdyti pareigūnų už kelio ženklų ar žymėjimų pažeidimus, kad buvo melagingai informuojami apie baudų dydžius ir kad buvo surašyti protokolai už tai, jog jie nepateikė, pavyzdžiui, vairuotojo pažymėjimo. Vienas pažeidėjų buvo R. G. . Pastarasis atvyko į Oro uosto policijos poskyrio patalpas ir savanoriškai papasakojo įvykio aplinkybes, t. y. kad buvo sustojęs neleistinoje vietoje ir kad sumokėjo 150 Lt, o jam buvo surašytas administracinis nurodymas 10 Lt dėl vairuotojo pažymėjimo nepateikimo, nors jis vairuotojo pažymėjimą pareigūnams pateikė. Taip pat pasakojo, kad pareigūnas jam darė spaudimą, nurodydamas apie jam gręsiančią didelę baudą ir vairuotojo pažymėjimo atėmimą, nors kaip išsiaiškino vėliau, tokių baudų nėra ir vairuotojo pažymėjimo dėl tokio pažeidimo atimti negali (t. 1, b. l. 14-16, t. 2, b. l. 15-16). Liudytoju apklaustas Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Oro uosto poskyrio tyrėjas D. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad poskyrio viršininkės pavedimu aiškinosi pareigūno J. G. protokolų, kuriuose dominavo 10 Lt nuobauda, surašymo aplinkybes. Buvo pasirinkti penki paskutiniai surašyti protokolai ir jis susisekė su pažeidėjais bei tikslino protokolų surašymo aplinkybes. Bendraujant su asmenimis paaiškėjo, kad ne visais atvejais buvo surašoma tai, ką žmogus buvo pažeidęs. Vienas iš pažeidėjų buvo R. G. , kuris geranoriškai atvyko į policijos poskyrį ir papasakojo apie įvykio aplinkybes, t. y. kad Oro uosto teritorijoje padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sumokėjo pareigūnui 150 Lt ir šis jam surašė minimalią baudą už kelių eismo taisyklių pažeidimą, kurio realiai jis nepadarė, nes turėjo su savimi vairuotojo pažymėjimą (t. 1, b. l. 18-19, t. 2, b. l. 14-15). Iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad R. G. dar iki buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje, iškviestas patikslinti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybes, pareigūnams papasakojo analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, liudytojai A. P. ir D. R. nurodė, kad įtarimą analizuojant J. G. surašytus protokolus sukėlė būtent tai, kad buvo išrašomi administraciniai nurodymai tik už dokumentų nepateikimą, nefiksuojant jokių kitų pažeidimų. Liudytoju apklaustas J. G. porininkas P. B. , nors ir nurodęs, kad konkrečiai 2014 m. lapkričio 22 d. įvykio aplinkybių, kuomet jis Oro uosto teritorijoje sustabdė R. G. ir pristatė jį į Oro uosto policijos poskyrį, neprisimena, taip pat patvirtino, kad paprastai įvairių dokumentų nebuvimas paaiškėdavo, kai pažeidėjas būdavo tikrinamas dėl kitų pažeidimų, o pažeidėjus į policijos poskyrį jis dažniausiai pristatydavo dėl stovėjimo draudžiamoje vietoje (t. 1, b. l. 109-111, t. 2, b. l. 29-31). Taigi, aptarti faktiniai duomenys taip pat, nors ir netiesiogiai, patvirtina liudytojo R. G. nurodytas aplinkybes, kad jis įvykio metu buvo padaręs sunkesnį administracinį teisės pažeidimą, nei pažeidimas, už kurį buvo nubaustas, t. y. buvo sustojęs neleistinoje vietoje, tačiau po to, kai policijos poskyryje, į kurį buvo pristatytas, dirbusiam pareigūnui J. G. pareikalavus davė 150 Lt kyšį, buvo nubaustas ne už faktiškai padarytą, bet už kur kas lengvesnį administracinį teisės pažeidimą, t. y. už tai, kad su savimi neturėjo vairuotojo pažymėjimo, nors šį dokumentą pareigūnui buvo pateikęs.
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmiau aptarti liudytojų parodymai, kuriais, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, rėmėsi apygardos teismas, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nes R. G. pareigūnai darė neteisėtą poveikį ir tokiu būdu privertė jį duoti J. G. kaltinančius parodymus, o kiti byloje apklausti liudytojai betarpiškai kyšio reikalavimo ir priėmimo aplinkybių nematė, tik perpasakojo R. G. poziciją. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuoti tokie R. G. parodymai, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde, t. y. kad jis pareigūnų buvo spaudžiamas pasakyti, jog davė J. G. kyšį, ir tik dėl to taip pasakė, bei kad apklausos metu pareigūnai jam išaiškino, jog pats gali nukentėti, jei nepasakys davęs kyšį, akcentavo atsakomybę ir tokiu būdu įtikino pasirašyti apklausos protokolą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas R. G. , aiškindamas apie bendravimo su pareigūnais aplinkybes, parodė, jog buvo iškviestas patikslinti protokolo surašymo aplinkybes, pareigūnai jo paklausė, kaip viskas buvo iš tikrųjų, ir jis jiems papasakojo įvykio aplinkybes. Protokolas tuo metu nebuvo rašomas. Po to pareigūnai jam pasakė, kad reikės duoti parodymus. Kai jis pasakė, kad nenori niekur kištis, t. y. nenori vaikščioti po teismus ir aiškintis, pareigūnai paaiškino ir apie jam pačiam gresiančią atsakomybę. Tuomet jis sutiko duoti parodymus, į apklausą atvyko su advokatu, kuris taip pat patarė sakyti tiesą, ką jis ir padarė (t. 1, b. l. 196-197). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš apklausą R. G. buvo supažindintas su Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro nutarimu apklausti jį kaip liudytoją apie jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, taip pat jam buvo išaiškintos jo teisės, įskaitant teisę atsisakyti būti apklausiamam liudytoju apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 33-34, 35), 2015 m. sausio 13 d. vykusios pirmosios R. G. apklausos liudytoju metu dalyvavo jo pasirinktas atstovas – advokato padėjėjas V. R. (t. 1, b. l. 37-38). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad R. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. BPK 78 straipsnis reglamentuoja, jog kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai, taigi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2011, 2K-351/2014, 2K-481/2014, 2K-7-176-303/2015). Taigi, nepripažinti įrodymais liudytojų E. V. , P. B. , A. P. ar D. R. parodymų vien dėl to, kad pastarieji tiesiogiai kyšio reikalavimo ir priėmimo nestebėjo, nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad, kaip jau minėta, byloje apklausti liudytojai davė parodymus ne tik apie tai, ką jiems pasakojo R. G. , bet ir apie kitas bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu neatlikus atpažinimo neaišku, kaip R. G. sužinojo, kad kyšį davė būtent J. G. . Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad J. G. įvykio metu surašė R. G. administracinio teisės pažeidimo protokolą, taigi, kyšio pareikalavusio ir jį priėmusio pareigūno pavardė šiam liudytojui buvo žinoma jau įvykio metu.
Įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad J. G. , dirbdamas Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Oro uosto poskyrio vyriausiuoju patruliu ir vykdydamas suteiktus įgaliojimus, porininko į policijos poskyrį pristatytam R. G. , kuris vairuodamas automobilį Oro uosto teritorijoje buvo sustojęs neleistinoje vietoje, grasindamas įstatymo nenumatytomis poveikio priemonėmis (bauda iki 400-600 Lt, vairuotojo teisių praradimu 6 mėn., komisijos svarstymu), bei užrašydamas ant lapelio skaičių 150, provokavo R. G. duoti jam kyšį ir pareikalavo 150 Lt kyšio už tai, kad pastarasis nebūtų nubaustas už padarytą administracinį teisės pažeidimą – sustojimą neleistinoje vietoje (ATPK 124¹ straipsnio 2 dalis), po ko minėto dydžio kyšį priėmė bei surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad R. G. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje, už kurį turi sumokėti 10 litų. J. G. nusikalstamus veiksmus apygardos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, nes pastarasis savo naudai tiesiogiai provokavo, reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.
Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, galėjo būti įtakotas žiniasklaidos priemonėse pateikiamos informacijos apie jį, tačiau byloje nėra jokių tokį apelianto teiginį patvirtinančių duomenų. J. G. taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo kryptingai renkami tik jį kaltinantys įrodymai, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip jį teisinančios, bet proceso metu nebuvo tirtos, todėl teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą vertina kaip deklaratyvų ir plačiau dėl jo nepasisako.
Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai keliamas R. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo klausimas. Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2015 m. vasario 19 d. nutarimą, kuriuo vadovaujantis BK 227 straipsnio 5 dalimi, nutrauktas ikiteisminis tyrimas R. G. atžvilgiu, 2015 m. vasario 25 d. patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja (t. 1, b. l. 39-42). Šis procesinis sprendimas nėra panaikintas, taigi, konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas R. G. atžvilgiu nutrauktas neteisėtai, nėra jokio pagrindo. Juolab, kad, kaip jau minėta, apelianto teiginys, jog pareigūnai privertė R. G. melagingai liudyti davus kyšį J. G. , prieštarauja kitiems bylos įrodymams, iš kurių be kita ko matyti ir tai, kad R. G. apie savo, kaip ir apie J. G. nusikalstamus veiksmus teisėsaugos pareigūnams pranešė dar iki buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje ir priimtas nutarimas apklausti jį kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tai atitinka BK 227 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį ir jis, pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau, negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai. Vien ta aplinkybė, kad R. G. pranešti teisėsaugos pareigūnams apie savo ir J. G. nusikalstamus veiksmus apsisprendė tuomet, kai buvo iškviestas patikslinti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybes, procesinio sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo jo atžvilgiu teisėtumo niekaip nepaneigia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam J. G. paskirtos bausmės taip pat yra pagrįsta ir teisėta.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. G. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per švelni, kas nepagrįstai ginčijama prokuroro apeliaciniame skunde.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas J. G. bausmę, apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad J. G. padarė nusikaltimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, savo veiksmais diskreditavo policijos darbą bei sumenkino pasitikėjimą šia institucija. Teismas taip pat įvertino tai, kad pareikalauto ir priimto kyšio suma yra nedidelė – ji nedaug viršija 1 MGL dydžio sumą, kad nuteistasis J. G. yra jauno amžiaus, charakterizuojamas teigiamai, praeityje neteistas. Nėra nuteistojo J. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam J. G. paskirta 80 MGL dydžio bauda, nors ji ir žymiai mažesnė nei BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytas šios bausmės, skiriamos už sunkų nusikaltimą, vidurkis, nėra aiškiai per švelni. Juolab, kad atsižvelgdamas į J. G. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, apygardos teismas nuteistajam skyrė ir BK 68² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą teisės dirbti valstybės tarnyboje trejų metų laikotarpiui.
Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę J. G. nepakankamai įvertino tas aplinkybes, jog pastarasis veikė tiesiogine tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, pats buvo aktyvus ir atliko kelis alternatyvius baudžiamajame įstatyme numatytus veiksmus – provokavo, reikalavo duoti kyšį ir jį priėmė, savo kaltės nepripažino, be to, yra padaręs dar vieną tokio pobūdžio nusikalstamą veiką. Iš tiesų, byloje yra duomenys, kad J. G. yra padaręs dar vieną nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, už kurį yra nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu (t. 2, b. l. 33-39). Kita vertus, iš šio nuosprendžio matyti, kad prokuroro minimoje byloje J. G. yra nuteistas už iš esmės analogišką nusikalstamą veiką (iš asmens, padariusio administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, savo naudai tiesiogiai pareikalavo duoti 200 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už nepatraukimą administracinėn atsakomybėn, ir tiesiogiai priėmė reikalautą kyšį), padarytą jau po šioje byloje tiriamos nusikalstamos veikos, ir už minėtą nusikaltimą jam paskirta baudos bausmė, tik šiek tiek didesnė už baudą, paskirtą skundžiamu nuosprendžiu. Pažymėtina, kad prokuroras ankstesnio J. G. atžvilgiu priimto nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė (t. 2, b. l. 50-60), taigi, pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteistajam paskirtą 100 MGL dydžio baudą vertino kaip padarytos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę atitinkančią bausmę. Tuo tarpu šiuo atveju valstybinis kaltintojas prašo skirti J. G. 250 MGL dydžio baudą, nors jokių aplinkybių, kurios rodytų didesnį šioje byloje tiriamos veikos pavojingumo laipsnį, palyginus su vėlesne J. G. nusikalstama veika, ar kaip nors kitaip pagrįstų gerokai griežtesnės bausmės skyrimą už pastarojo pirmą kartą padarytą nusikaltimą, nenurodo. Didesnio šioje byloje tiriamos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio nepatvirtina ir faktiniai bylos duomenys, be to, akivaizdu, kad abi J. G. nusikalstamos veikos padarytos esant iš esmės analogiškoms kitoms bausmės skyrimui reikšmingoms aplinkybėms, taip pat ir nurodytoms prokuroro apeliaciniame skunde (savanaudiškos, padarytos veikiant tiesiogine tyčia, keliais baudžiamajame įstatyme numatytais alternatyviais veiksmais, abiem atvejais kaltininkas neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nėra kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad griežtinti J. G. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad per švelni yra ir J. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė, tačiau tuo pačiu pats pripažįsta, kad taikydamas BK 63 straipsnio nuostatas apygardos teismas bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklių nepažeidė, o vien tai, kad galutinė subendrinta bausmė yra mažesnė už BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytą baudos bausmės, skiriamos už sunkius nusikaltimus, vidurkį, nėra pakankamas pagrindas šią bausmę griežtinti.
Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro ir nuteistojo J. G. apeliacinius skundus atmesti.