Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Vitalija Ragauskienė Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6

2015 m. vasario 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Vigando Jurevičiaus apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) buvo išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d., neįrodžius, kad ji padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. balandžio 23 d. apie 9,45 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, namo esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, artimoje aplinkoje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio kilusio konflikto metu tyčia ranka smogė mažamečiui sūnui E. G., gim. (duomenys neskelbtini), į nugarą, tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras Vigandas Jurevičius prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį panaikinti bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – R. B. pripažinti kalta pagal BK 140 str. 3 d. ir paskirti jai vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p. atidėti dvejiems metams, įpareigojant R. B. neišvykti iš rajono ribų be jos priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taip pat, vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 5 p. skirti jai 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Prokuroras tvirtina, jog teismo išvada apie tai, kad nenustatyta, jog R. B. turėjo tyčią savo sūnui E. G. sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sužaloti jį mušdama ar kitaip smurtaudama, yra nepagrįsta ir vertintina kaip vienpusiškas įrodymų vertinimas, iš esmės paremtas tik pačios kaltinamosios R. B. ir liudytojo G. G. parodymais. Nurodo, jog tiek R. B. (paaiškino, kad sudavė sūnui tik su nosinaite), tiek liudytojo G. G. parodymai turi būti vertinami kritiškai bei, kad juos paneigia liudytojų J. L., socialinės darbuotojos tiesiogiai mačiusios kaip buvo vartotas fizinis smurtas, mažamečio E. G. parodymai. Taip pat nurodo, kad teismas vertindamas mažamečio E. G. parodymus turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad apklausiamas teismo posėdžio metu jis teigė, kad daug ko neprisimena ir sakė, jog buvo susitikęs su mama ir kalbėjo apie bylą.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji bei jos gynėja – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų nepakanka R. B. kaltei dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

Iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad R. B. buvo kaltinama tuo, kad ji tyčia ranka smogė mažamečiui sūnui E. G., gim. (duomenys neskelbtini), į nugarą ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą. Išteisintoji R. B. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog grįžusi ryte į namus ji kieme rado socialinę darbuotoją. Ji susipyko su socialine darbuotoja. Įėjusi į kambarį paėmė mažąjį vaiką ir norėjo jį perrengti. Kambaryje buvo ir sūnus E. G.. Ji liepusi sūnui E. palaikyti vaiką, tačiau jis nelaikė, todėl ji su nosine jam sušėrė per nugarą. Ranka vaiko nemušė, jam jokio skausmo nesukėlė (49 b.l.). Analogiškos pozicijos ji laikėsi ikiteisminio tyrimo metu (26 b.l.) bei nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme, kur paaiškino, kad ranka vaikui tikrai nesudavė.

Pasak prokuroro, R. B. kaltę smurtavus prieš mažametį patvirtina liudytojos J. L., socialinės darbuotojos, anot prokuroro, tiesiogiai mačiusios kaip buvo vartotas fizinis smurtas, bei paties mažamečio E. G. parodymai. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, su šiais prokuroro teiginiais negali sutikti.

Iš tiesų liudytoja J. L. apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodžiusi, jog R. B. ranka vieną kartą sudavė berniukui į nugarą (17, 18 b.l.), tačiau posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (50 b.l.) liudytoja parodė tik tai, jog ji mačiusi, kaip R. B. buvo užsimojusi su skuduru ar tai drabužiu prieš sūnų E.. Taigi, priešingai prokuroro teiginiams, ši liudytoja negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti mačiusi, kad R. B. būtų sudavusi sūnui kumščiu. Pats nukentėjusysis E. G. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodęs, jog mama sudavė su rūbu, tačiau skausmo jis nejautė ir niekam nesiskundė (81 b.l.). Kaip matyti, mažametis E. G. buvo apklausiamas ir ikiteisminio tyrimo metu. 2014-04-24 apklausos protokole užfiksuota, jog jis parodęs, kad „ji (išteisintoji R. B.) nei iš šio nei iš to trenkė man per nugarą. Man tuo metu suskaudo. Aš pradėjau verkti. Man pataikė per patį nugaros vidurį. <...> kai mama mane mušė, ji man nieko nesakė. Tik priėjo ir trenkė man per nugarą“ (12 b.l.). Tuo tarpu, kaip matyti iš tos pačios apklausos filmuotos medžiagos, nukentėjusysis E. G. tyrėjai nurodęs, kad „mama kai rengė G. su megztiniu mažučiu trenkė man per nugarą“ (įrašo 5.27 minutė), į tyrėjos klausimą „ar tik su megztinuku trenkė ar ir su ranka kliuvo tau?“ mažametis atsakė, jog „tik su megztiniu“, o į klausimą „ar skaudėjo?“ atsakė – „ne“ (įrašo 6.53 minutė), tik pakartotinai uždavus tą patį klausimą, E. G. nurodė, jog truputi paskaudėjo. Analogiškai mažametis atsakė ir paklaustas ar verkė. Taigi, kaip matyti, pirmosios apklausos metu mažametis nurodęs analogiškas aplinkybes, kaip teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, tai yra, jog mama jam trenkusi tik su drabužiu. Tuo labiau, kad 2014-04-24 specialisto išvadoje Nr. G621/14(05) nurodyta, jog apžiūros metu (apžiūra vyko kitą dieną po minimų įvykių) objektyvių duomenų apie E. G. patirtus sužalojimus nėra. Be kita ko, minėtoje išvadoje ties įvykio aplinkybėmis nurodoma, jog „papildomai paaiškino (kaip galima suprasti nukentėjusysis E. G.), kad mama su rūbu (megztiniu) sudavė į nugaros sritį. Pasak nukentėjusiojo po šio smūgio skausmo nejautė“ (15 b.l.). Pažymėtina, kad tapačiai įvykių aplinkybes mažametis nurodęs ir (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų atstovei I. L. (49 b.l.). Be to, mažametis iš karto po aptariamų įvykių buvo paimtas iš šeimos, byloje nėra duomenų, kad iki pirmosios apklausos jis būtų turėjęs kontaktų su mama ar kitais šeimos nariais, taigi pagrindo abejoti mažamečio nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja apklausta A. E.-Z. - policijos pareigūnė, atvykusi į R. B. namus po socialinės darbuotojos iškvietimo, parodė, jog 2014-04-23 buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), neblaivi motina namuose rėkauja, gąsdina 6 mažamečius vaikus. Nuvykus į įvykio vietą, namuose buvo rasta vaikų motina R. B. ir socialinė darbuotoja L., kuri paaiškino, kad pastebėjo, kaip R. B. savo sūnui E. G. 1 kartą ranka sudavė per nugarą. Kai jie nuvažiavo, B. buvo rasta neblaivi, elgėsi agresyviai, buvo supykusi, rėkavo, trankė duris. Tas vaikas buvo išsigandęs, verkė, sakė, kad mama jam pataikė į nugarą ir jam skaudėjo. Ji vaiko klausė, kas atsitiko. Jis sakė, kad žaidė savo kambaryje, priėjo motina ir be jokios priežasties sudavė jam į nugarą, jam skaudėjo, jis verkė, išsigando. Apžiūrint vaiką vizualiai, pas jį tarp menčių matėsi nedidelis paraudimas. Socialinė darbuotoja paaiškino, kad vaikui buvo suduota tarp menčių. Iš esmės tapačias aplinkybes parodė ir liudytoju apklaustas kitas policijos pareigūnas – L. Š.. Visgi šioje dalyje pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai yra išvestiniai, kadangi paties įvykio, kurio metu buvo suduotas smūgis, policijos pareigūnai nematė, o tik perpasakojo aplinkybes, kurias jiems papasakojo socialinė darbuotoja, liudytoja J. L..

Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad R. B. kumščiu sudavė savo mažamečiui sūnui bei, kad šis dėl R. B. veiksmų jautė fizinį skausmą. Be to, byloje nėra visiškai jokių duomenų, jog R. B. būtų turėjusi tyčią sukelti fizinį skausmą savo mažamečiui sūnui E. G..

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus duomenis konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. B. išteisino pagal BK 140 str. 3 d. jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jo naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra jokio pagrindo.

Visgi taip pat pažymėtina, jog skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, dėl kokios veikos padarymo R. B. yra išteisinama, tačiau atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla į teismą buvo perduota, taip pat ir teisme nagrinėjama tik dėl vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d. padarymo, taip pat iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies aiškiai matyti dėl kokių veiksmų R. B. yra išteisinama, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu ir darančiu skundžiamą nuosprendį neteisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Vigando Jurevičiaus apeliacinį skundą atmesti.