Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ (toliau – UAB „Legal Balance“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui V. N. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovės prašymui, priėmė sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Teismas tinkamai neidentifikavo apeliantės prašomų priteisti sumų rūšies, kilmės ir paskirties. Apeliantė neprašė priteisti nei nuostolių, nei netesybų, nei kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, o prašė priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo.

8.2. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 aptartą mokėjimo, kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų skaičiavimo tvarką. Apeliantės teigimu, teismas tiesiog preziumavo faktą, kad visais atvejais palūkanos, kurios skaičiuojamos po kredito grąžinimo termino pabaigos, yra kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos ar netesybos. Teigia, kad atsakovas sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantei grąžinti suteiktą 737,07 EUR vartojimo kreditą, sumokėti 174,70 EUR bendrą vartojimo kredito kainą, bet ir sutarties 4.1., 4.4., 6.5 ir 7.1. punktais, sutarties neįvykdymo atveju, įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainą, ir sudaro 72,18 proc. Nagrinėjamu atveju apeliantė geranoriškai sumažino šių palūkanų normą ir paskaičiavo jas tik už 505 kalendorines dienas, nors atsakovas pagal 2015 m. birželio 23 d. sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei 3 metus. Dėl šių priežasčių šias mokėjimo palūkanas mažinti nebuvo teisinio pagrindo.

8.3. Sutarties sudarymo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 2 dalyje buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Ginčo sutartyje buvo įtvirtinta 101,60 proc. bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri yra beveik per pusę mažesnė nei tuo metu galiojusios LR VKĮ redakcijos 21 str. 2 d. nurodyta norma, atitinka tuo metu galiojusio įstatymo redakcijos reikalavimus, dėl to nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 72,18 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, teismo negalėjo būti mažintina.

8.4. Teismui, kitaip nei kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktų protingumo kriterijui. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, dėl to teismas savo iniciatyva negalėjo kištis į sutartinius santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.

8.5. Apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškinio reikalavimus visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

9. Atsiliepimo į apeliacinį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

12. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

13. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo ieškinys dėl skolos priteisimo patenkintas iš dalies (nepriteisiant visų ieškovės prašomų priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl Vartojimo kredito sutarties 4.1 ir 7.1 papunkčiuose numatytos piniginės prievolės (palūkanų) teisinio kvalifikavimo

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp pradinio kreditoriaus UAB „4finance“ ir atsakovo 2015 m. birželio 23 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 9761999001, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 750 EUR vartojimo kreditas 36 mėnesių terminui su 72,18 proc. dydžio metine palūkanų norma (bendra kredito kainos metinė norma 101,60 proc.), o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą ir sumokėti palūkanas, laikydamasis nustatyto kredito grąžinimo grafiko. Byloje ginčo dėl to, kad pradinis kreditorius savo įsipareigojimus įvykdė – visą kredito sumą pervedė į atsakovo nurodytą sąskaitą, nėra. Atsakovas sutarties sąlygų nesilaikė ir suteikto vartojimo kredito iki sutartyje nustatyto termino pabaigos negrąžino, bendros vartojimo kredito kainos nesumokėjo. Pradinis kreditorius 2017 m. birželio 29 d. reikalavimo teisę perleido ieškovei UAB „Legal Balance“. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs ieškovei negrąžintą kreditą ir įvykdęs kitas savo pinigines prievoles ieškovei.

16. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria teismas ieškovės prašomas priteisti 736,08 EUR palūkanas kvalifikavo kaip palūkanas, kurios atlieka kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos ir jas sumažino iki 0,05 procento, t. y. iki 186,11 EUR.

17. Analizuojant bylos duomenis nustatyta, kad atsakovo sudarytoje Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 4.1 papunktyje šalys sulygo, jog už naudojimąsi Kreditu, Kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra Kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška pateikiama Sutarties specialiosiose sąlygose. Vartojimo kredito sutarties pakeitimo Bendrųjų sąlygų 4.4 papunktyje įtvirtina, kad palūkanos skaičiuojamos nuo Kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas Kreditas yra faktiškai sugrąžinamas Kredito davėjui, o Vartojimo kredito sutarties pakeitimo Bendrųjų sąlygų 7.1 papunktyje šalys susitarė, jog Kredito gavėjui praleidus Kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1 papunktyje nurodyta Bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal Civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalyje, Vartojimo kredito įstatyme bei Sutartyje nustatytas taisykles. Ieškovės teigimu, Vartojimo kredito sutarties 4.1 papunktyje numatytos palūkanos turi būti kvalifikuotos kaip mokėjimo (pelno), o ne kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos. Tokia aplinkybė rodo, jog byloje kilo ginčas dėl Vartojimo kredito sutarties 4.1 papunktyje numatytų palūkanų teisinio kvalifikavimo.

18. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).

19. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 straipsniai ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).

20. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantės skundžiame sprendime už akių dėl ieškovės prašomų priteisti 736,08 EUR palūkanų, paskaičiuotų taikant 72,18 procentų metinę palūkanų normą, nurodė, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 papunktyje numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Teismas sprendė, jog prašomos priteisti sutartinės palūkanos už naudojimąsi pinigais po Sutarties įvykdymo termino praleidimo, yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintinos iki 0,05 procento (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) ir sudaro 186,11 EUR (737,07 EUR (pagrindinis reikalavimas) x (0,05 / 100 proc.) x 505 dienos).

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų bei nepagrįstai taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, todėl mokėjimo palūkanas, numatytas šalių sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje, sumažino nepagrįstai.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, taikoma tik netesyboms, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams, atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanos nepatenka į šios normos taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomos priteisti Sutartyje nustatytos palūkanos ir buvo sutartas atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 papunkčiu šalys susitarė, kad už naudojimąsi vartojimo kredito suma, atsakovas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška, kaip numatyta Specialiosiose sąlygose, sudaro 72,18 procentų. Sutarties 4.4 punkte nurodyta, jog palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Aptarta Vartojimo kredito sutarties nuostata iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta. Taigi akivaizdu, jog šalys nagrinėjamu atveju susitarė, kad paskola gražinama ir palūkanos mokamos pagal numatytą grafiką iki visiško kredito grąžinimo. Atsakovas Vartojimo kredito sutartyje nustatytu terminu paskolos negrąžino, todėl nėra pagrindo teigti, kad po Vartojimo kredito sutartyje nurodytos kredito grąžinimo datos, mokėjimo palūkanos negali būti skaičiuojamos. Kadangi atsakovas suteikto kredito negrąžino, vadinasi, atsakovas gautu kreditu vis dar naudojasi, todėl turi sumokėti pelno (mokėjimo) palūkanas.

24. Apibendrinant aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis, kaip jau minėta, nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo (kaip neteisingai palūkanas sumažino pirmosios instancijos teismas), tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Remiantis įtvirtintu teisiniu reguliavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju.

25. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjamu atveju atsakovas reikalavimo mažinti palūkanas teisme nereiškė, neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų, nereikalavo Vartojimo kredito sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį. Atsakovas, pasirašydamas Vartojimo kredito sutartį suprato, kad pagal sudarytą Vartojimo kredito sutartį palūkanas privalės mokėti iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos, su palūkanomis sutiko, todėl turi pareigą jas sumokėti. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva modifikuoti sutartį ir mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vertinti kaip sutartines netesybas ir jas mažinti.

26. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas palūkanas įvertino ir tai, kad atsakovas yra vartotojas, t. y. silpnesnioji sutarties šalis, tačiau ir ši aplinkybė nelaikytina pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

27. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi VKĮ 21 straipsnio redakcija nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju Sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršija VKĮ 21 straipsnio reikalavimų, nustatančių, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka protingumo, pagrįstumo, atitikimo sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Remiantis į bylą pateikta 2015-06-23 Vartojimo kredito sutartimi, matyti, jog Sutartyje įtvirtinta 101,60 proc. metinė palūkanų norma atitinka tuo metu galiojusios redakcijos VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus. Pradinis kreditorius, sudarydamas sutartį su atsakovu, nepažeidė VKĮ 21 straipsnio nustatytų reikalavimų.

29. Nagrinėjamu atveju ieškovė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas apskaičiavo, taikydama 72,18 proc. metinę palūkanų normą, kuri yra mažesnė nei sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 101,60 proc. Taigi, ieškovė ne tik sumažino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą, bet ir geranoriškai šias palūkanas apskaičiavo už 505 kalendorines dienas, nors atsakovas pagal sudarytą sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei 3 metus. Nurodytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomos priteisti mokėjimo palūkanos, kaip atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

30. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino šalių sutartimi sulygtą mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą bei nepagrįstai sumažino prašomų priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą iki 186,11 EUR. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir kvalifikavo sutartyje numatytas palūkanas bei nepagrįstai sprendė, kad jų dydis yra per didelis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas, ieškinį patenkinant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

31. Patenkinus pagrindinį ieškovės materialųjį reikalavimą, keistina ir sprendimo už akių dalis dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo nurodant, kad ieškovei iš atsakovo priteisiama 5 procentų metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo visos priteistos sumos, t. y. nuo 1647,85 EUR (737,07 EUR negrąžinta kredito dalis + 174,70 EUR bendra vartojimo kredito kaina + 736,08 EUR mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos = 1647,85 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme 2018-04-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

32. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliacinį skundą tenkinus, perskaičiuotinos priteistos bylinėjimosi išlaidos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė iš viso patyrė 158 EUR bylinėjimosi išlaidų: 37 EUR žyminis mokestis ir 121 EUR išlaidų už procesinių dokumentų parengimą. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir ieškinį patenkinus visiškai, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovei visas jos pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 158 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 5 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

33. Ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 37 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 37 EUR žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. sprendimą už akių pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės UAB ,,Legal Balance“ ieškinį atsakovui V. N. tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo V. N. 737,07 EUR (septynis šimtus trisdešimt septynis eurus ir 07 ct) negrąžinto kredito sumą, 174,70 EUR (vieną šimtą septyniasdešimt keturis eurus ir 70 ct) bendrą vartojimo kredito kainą, 736,08 EUR (septynis šimtus trisdešimt šešis eurus ir 08 ct) palūkanų po kredito grąžinimo termino, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1647,85 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 158 EUR (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų“.

Priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo V. N. 37 EUR (trisdešimt septynis eurus) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.