- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-22
- Bylos Nr.
- eI3-2978-535/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01128-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinė muitinė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. (E. Š.) skundą atsakovei Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) 2021-03-01 sprendimą Nr. 5MA-34-48; 2) panaikinti 2021-03-17 sprendimą Nr. 5MA-34-61; 3) priimti naują sprendimą, pripažinti beviltiška Kauno teritorinės muitinės 2014-10-14 sprendimu Nr. 4PM190951 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ įregistruotą mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas.
Pareiškėjas paaiškina, kad Muitinės sprendimais buvo atsisakyta tenkinti jo prašymus įregistruotą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška.
Pareiškėjas nurodo, kad Muitinė skundžiamus sprendimus iš esmės grindžia tuo, jog jis nėra pensinio amžiaus, šiuo metu nedirba, nėra duomenų, kad jis būtų neįgalus ar jam būtų reikalinga parama, taip pat nėra duomenų, kad jam būtų reikalingas gydymas ar medicininė profilaktika ir reabilitacija. Dėl šių priežasčių jis neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 113 straipsnio nuostatų ir dėl to nėra pagrindo pripažinti jo mokestinės nepriemokos beviltiška.
Pareiškėjas nesutinka su tokiais Muitinės teiginiais. Teigia, kad Muitinė, priimdama skundžiamus sprendimus, paviršutiniškai vertino jo turtinę padėtį, apsiribojo deklaratyviomis ir nepagrįstomis išvadomis, netinkamai taikė MAĮ nuostatas, reglamentuojančias mokestinių nepriemokų pripažinimą beviltiškomis, taip pat neatsižvelgė į mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminą.
Pareiškėjas dėsto MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nurodo, kad nuo pat mokestinės nepriemokos atsiradimo momento neturėjo ir šiai dienai neturi jokio turto, taip pat neturi galimybių tokio turto įsigyti, nes šiai dienai nedirba ir negauna pajamų. Šias aplinkybes patvirtina pridedamas 2020-12-23 išrašas iš VĮ Registrų centro ir 2021-12-23 išrašas iš jo banko sąskaitos. Taigi jis aiškiai atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytą reikalavimą, pagal kurį, beviltiška gali būti pripažinta mokestinė nepriemoka, jei nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus).
Pareiškėjas mano, kad Muitinė priimdama skundžiamus sprendimus neatsižvelgė į tai, kad jis ilgą laiką neturi turto, iš kurio būtų galimas išieškojimas mokestinei nepriemokai padengti. Taip pat jo ekonominė padėtis šiai dienai yra itin sunki, kadangi jis neturi darbo ir negauna pajamų. Nuo 2021-02-08 yra užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje, tačiau iki šiol siūlymo į priemones ar laisvas darbo vietas jam nebuvo pateikta. Galimybes įsidarbinti taip pat apribojo visame pasaulyje išplitusi koronaviruso (COVID- 19) infekcija ir su ja susiję draudimai ir apribojimai.
Atkreipia dėmesį, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas vyksta nuo 2014 metų, o bandant įsidarbinti ir darbdaviui sužinojus, kad jis turi mokestinę nepriemoką, darbdaviai nenori priimti pareiškėjo į darbą, t. y. vykdomas išieškojimas užkerta kelią ir galimybes įsidarbinti. Negalėdamas įsidarbinti, praranda teisę į Lietuvos Respublikos Konstitucijos numatytas socialines garantijas, senatvės pensiją ir orų gyvenimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad mokestinė prievolė pasibaigia, kai suėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo tarpu MAĮ 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Sprendimas jo atžvilgiu įsiteisėjo 2014-11-03, todėl laikytina, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas pasibaigė 2019-11-03, todėl vadovaujantis MAĮ 107 straipsnio 4 ir 5 dalimis, nuo nurodytos datos apskritai negalėjo būti vykdomi išieškojimo veiksmai jo atžvilgiu. Taigi jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška yra tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas. Laikytina, kad Muitinė pareiškėjo skolą pripažinti beviltiška atsisakė nepagrįstai, nesigilino į pateiktus dokumentus, pagrindžiančius sunkią jo turtinę padėtį, o dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino apskritai nepasisakė.
Pareiškėjas teigia, kad Muitinė, nesilaikė nustatytų terminų, nesulaukė jo atsiliepimo į pranešimą dėl galimai nepalankaus sprendimo priėmimo, 2021-03-01 sprendimu Nr. 5MA-34-48 nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, tokiu būdu pažeidė įstatymo nustatytus terminus sprendimo priėmimui ir užkirto jam galimybę pateikti argumentus jo naudai, t. y. pažeidė jo teisę į gynybą. Gavusi jo atsiliepimą, Muitinė ne tik kad nepanaikino savo anksčiau priimto sprendimo, o priėmė naują sprendimą, kuriuo taip pat atmetė jo prašymą. Pareiškėjas teigia, kad ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, todėl yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti nevertinant jo nurodytų argumentų, netinkamai taikant MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostata, neatsižvelgiant į įstatymo nustatytą mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminą (MAĮ 107 str. 1 ir 4 d.).
Atsiliepimas
Atsakovė Muitinė su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad Muitinė, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, įvertinusi pateiktus dokumentus bei atlikusi su prašymu gautos bei turimos muitinėje informacijos patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas, būdamas jauno ir darbingo amžiaus, ilgą laikotarpį ir šiuo metu nedirba, jis nėra pensinio amžiaus (gimęs 1988 metais), pareiškėjo sąskaitoje kredito įstaigoje lėšų nėra, jis yra vedęs ir 2020-10-17 registruota santuoka bei sudaryta vedybų sutartis su sutuoktine V. Š.. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų neįgalus ar jam būtų reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam teikiama bei nėra pateiktų duomenų, kad asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, kaip tai nurodyta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsižvelgus į muitinės nustatytas aplinkybes, laikoma, kad pareiškėjas neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų. Muitinė iš pareiškėjo papildomai pateiktų dokumentų galėjo tik nustatyti, kad jis ieško darbo ir šiuo metu yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Remiantis jau su pirmu prašymu pateiktų dokumentų pagrindu padarytomis išvadomis, buvo nustatyta, kad pareiškėjas nėra pensinio amžiaus, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų neįgalus ar jam būtų reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam teikiama. Taip pat Muitinei nėra pateiktų duomenų, kad asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija. Muitinė, pakartotinai įvertinusi su prašymu pateiktus dokumentus ir prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad suėjo išieškojimo senaties terminas, nes Vilniaus teritorinė muitinė MAĮ 107 straipsnio nuostatas taikė tiek, kiek susidariusi situacija atitinka faktines aplinkybes ir pareiškėjo skunde išdėstytų principų nepažeidė.
Atsakovė aptaria MAĮ 107 straipsnio nuostatas ir pažymi, kad pagal MAĮ 105 straipsnio 2 dalį teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Muitinei, kaip vietos mokesčių administratoriui, teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką šio ginčo atveju atsirado 2014-12-23, kai pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka Kauno teritorinės muitinės 2014-10-14 sprendimas Nr.4PM 190951 buvo įteiktas, t. y. 2014-12-12, o mokestinės prievolės įvykdymo terminas nustatytas iki 2014-12-22. Minėtu sprendimu pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė per nustatytą terminą nebuvo sumokėta. Tokiu būdu, mokesčių mokėtojui, nesumokėjus mokesčių į valstybės biudžetą, mokesčių administratorius, MAĮ 105 straipsnio nustatyta tvarka, įgyja teisę priverstinai juos išieškoti, pritaikydamas MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pradėjo 2015 metais, paduodant nurodymus kredito įstaigoms nurašyti lėšas iš skolininko sąskaitų, o nesant jose lėšų, per antstolių kontorą išieškojimas buvo nukreiptas į pareiškėjo turtą. Muitinės sprendimai atitinka MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išdėstytus būdus, o priverstinis išieškojimas pradėtas nepraleidus 5 metų senaties termino. Taigi, mokesčių administratorius mokestinės nepriemokos išieškojimo procese tiksliai laikėsi mokesčių teisės aktų ir pagal kompetenciją atliko jam pavestas funkcijas.
Atsakovė pažymi, kad Muitinė, remdamasi MAĮ 107 straipsnio 5 dalimi, neturi pagrindo nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus, suėjus 5 metų terminui nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, nes pradėjus išieškojimą šio įstatymo 106 straipsnyje nurodytais būdais, išieškojimo procedūros užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, mokesčių administratorius neturi teisės pradėti išieškojimo veiksmų, tačiau gali tęsti jau pradėtas išieškojimo procedūras.
Atsakovė nurodo, kad mokesčių administratoriui patikėta pareiga skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą ir drausminti savo pareigų nevykdančius mokesčių mokėtojus, tačiau remiantis MAĮ 32 straipsnio 3 ir 4 punktais, mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų bei pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus ir muitinė šių nuostatų laikėsi. Muitinė, būdama vietos mokesčių administratoriumi, vadovaudamasi įstatymo viršenybės principu, nuosekliai atliko privalomus veiksmus, kurie įstatymais ir poįstatyminiais aktais priskirti muitinės kompetencijai.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skunde nurodytos priežastys, dėl ko turėtų būti panaikinti skundžiami sprendimai, laikytinos nemotyvuotomis ir nesuteikia mokesčių administratoriui teisinio pagrindo netęsti mokestinės prievolės išieškojimo veiksmų bei jo atžvilgiu įregistruotą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška.
Atsiliepimas
Atsakovė mano, kad priėmusi sprendimus netenkinti pareiškėjo prašymo mokestinę nepriemoką, susijusią su Kauno teritorinės muitinės 2014-10-14 sprendimu Nr.4PM 190951, pripažinti beviltiška, veikė teisėtai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Muitinės sprendimų, kuriais netenkinti pareiškėjo prašymai pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, teisėtumo ir pagrįstumo.
Kauno teritorinės muitinės 2014-10-14 sprendimu Nr. 4PM 190951 įregistruota mokestinė prievolė per nustatytą terminą nebuvo sumokėta. Pareiškėjas E. Š. taip pat įstatymų nustatyta tvarka minėto Kauno teritorinės muitinės sprendimo neapskundė ir jis yra vykdytinas.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesumokėjo mokestinės prievolės, Muitinė, vadovaudamasi tuo metu galiojusio 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 232 straipsnio 1 dalies (a) punktu bei MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pradėjo taikyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą ir pateikė kredito įstaigai sprendimus Nr. 10000297835 (2015-01-20), Nr. 10000300129 (2015-02-05), Nr. 1000301943 (2015-02-24) nurašyti lėšas iš E. Š. sąskaitų ne ginčo tvarka. Negavusi lėšų iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose, tolimesnį mokestinės nepriemokos išieškojimo vykdymą, vadovaudamasi MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, Muitinė nukreipė į E. Š. turtą, antstolei S. K. pateikiant vykdymui sprendimus Nr. 10000304561 (2015-03-18) ir Nr. 10000319100 (2015-08-05).
Muitinė 2020-12-23 ir 2021-03-04 gavo pareiškėjo prašymus dėl mokestinės nepriemokos, įregistruotos E. Š. Kauno teritorinės muitinės 2014-10-14 sprendimu Nr. 4PM190951, pripažinimo beviltiška. Išnagrinėjusi E. Š. prašymus, Muitinė 2021-03-01 sprendimu Nr. 5MA-34-48 ir 2021-03-17 sprendimu Nr. 5MA-34-61 nusprendė prašymo dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška netenkinti.
Pareiškėjas nesutinka su ginčijamais sprendimus, teigia, kad sprendimai priimti pažeidžiant MAĮ nuostatas, reglamentuojančias mokestinių nepriemokų pripažinimą beviltiškomis, be to mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas pasibaigė ir mokesčių administratorius neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų.
Už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė. MAĮ 13 straipsnio 1 ir 2 punktuose išvardytus mokesčius muitinė administruoja tiek, kiek jai pavesta pagal Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus. Administruojanti muitus ir šioje dalyje nurodytus mokesčius muitinė laikoma mokesčių administratoriumi, Muitinės departamentas – centriniu mokesčių administratoriumi, o teritorinė muitinė ir specialioji muitinės įstaiga (jeigu šios nuostatuose yra numatytas mokesčių administravimo funkcijų atlikimas) – vietos mokesčių administratoriais, jeigu MAĮ ar kiti teisės aktai nenustato kitaip (MAĮ 15 str. 2 d.).
MAĮ 107 straipsnis apibrėžia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį. Įstatymo 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas (MAĮ 107 str. 5 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021-02-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-324-556/2021 išaiškino, jog įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę mokesčių administratoriui nepaisyti 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino, jei procedūros buvo pradėtos MAĮ 106 straipsnyje nustatytais būdais. Todėl ginčo atveju buvo / yra aktualu, ar mokesčių administratorius mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą pradėjo per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos bei ar pasirinktas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas atitiko MAĮ 106 straipsnyje išdėstytus būdus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Muitinė 2015-01-20 sprendimu Nr. 10000297835, vadovaudamasi MAĮ 105 straipsnio 1 dalimi, pradėjo priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigoje, po to kai pareiškėjas savanoriškai neįvykdė 2014-10-15 pateikto raginimo sumokėti jam apskaičiuotą mokestinę nepriemoką. Priverstinis išieškojimas buvo vykdomas MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais. Muitinė 2014-12-23 priėmė sprendimą nurašyti pareiškėjo mokestinę nepriemoką nuo sąskaitos kredito įstaigoje, vadovavosi MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, jog mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokas sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų)). Kadangi pareiškėjo sąskaitoje kredito įstaigoje nebuvo lėšų mokestinei nepriemokai padengti, Muitinė 2015-03-18 ir 2015-08-05 priėmė sprendimus vykdyti priverstinį išieškojimą iš turto, kurį vykdo antstolis. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka).
Teismas pažymi, kad Muitinė teisę pradėti vykdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą įgijo MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatyta tvarka MAĮ 106 straipsnio nustatytais būdais 2014 metais įsiteisėjus teismo sprendimui mokestinėje byloje, kadangi pareiškėjas nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurios buvo nurodytos Kauno teritorinės muitinės raginime. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos (MAĮ 105 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju teisė išieškoti mokestinę nepriemoką atsirado 2014-12-23, kai pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka Kauno teritorinės muitinės 2014-10-14 sprendimas Nr.4PM 190951 buvo įteiktas, t. y. 2014-12-12, o mokestinės prievolės įvykdymo terminas nustatytas iki 2014-12-22. Minėtu sprendimu pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė per nustatytą terminą nebuvo sumokėta. Tokiu būdu, mokesčių mokėtojui, nesumokėjus mokesčių į valstybės biudžetą, mokesčių administratorius, MAĮ 105 straipsnio nustatyta tvarka, įgyja teisę priverstinai juos išieškoti, pritaikydamas MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus.
Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.
Pagal MAĮ 113 straipsnio 4 dalį, mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, beviltiškų mokestinių nepriemokų revizavimo bei apskaitos tvarką ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodiką nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2004-05-12 įsakymu Nr. VA-92 „Dėl Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos ir neišieškotos baudos už administracinį nusižengimą ar jos dalies pripažinimo beviltiškomis, jų revizavimo bei apskaitos taisyklių, Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodikos ir Fizinių asmenų anketos FR0283 formos patvirtinimo“ patvirtino Taisykles, kurių 11 punkte nustatytos sąlygos pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taisyklių 12 punkte nurodyta, jog jeigu mokesčių administratoriaus administracijos padalinys, atsakingas už nepriemokų išieškojimo funkcijų vykdymą, nustato, kad mokestinė nepriemoka atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus pagrindus, jis, įvertinęs fizinio asmens prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad fizinis asmuo arba individualios įmonės savininkas, ūkinės bendrijos narys yra sulaukęs pensinio amžiaus, yra neįgalusis, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija arba kad asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą, dokumentus, kuriuose būtų pateikti duomenys apie asmens ir jo šeimos gaunamas pajamas, turimą turtą (reikalingus dokumentus turi pateikti pats mokesčių mokėtojas), taip pat fizinio asmens užpildytą Fizinių asmenų anketos FR0283 formą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-05-12 įsakymu Nr. VA-92, informacinėje sistemoje registruoja: 1) išvadą, kurioje nurodo, kodėl siūloma mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška arba kodėl siūloma mokestinės nepriemokos nepripažinti beviltiška; 2) mokesčių administratoriaus viršininko sprendimo pripažinti (nepripažinti) tą mokestinę nepriemoką beviltiška projektą. Sprendimą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pasirašo mokesčių administratoriaus viršininkas (arba jo įgaliotas asmuo) (Taisyklių 13 punktas).
Įvertinus, minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas teisę spręsti dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška suteikė mokesčių administratoriui. Būtent jam turi būti pateiktas fizinio asmens prašymas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.
Pareiškėjas savo prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška grindžia sunkia finansine padėtimi, taip pat nurodo, kad yra labai sunku susirasti darbą, nekilnojamojo turto jis neturi, sutuoktinė nepageidavo prisiimti jo prievolių, todėl, sudarant santuoką, su žmona yra pasirašyta 2020-10-07 vedybinė sutartis. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė VĮ Registrų centro 2020-12-23 elektroninio dokumento nuorašą „Paieška pagal fizinį asmenį“, Swedbank, AB sąskaitos išrašą 2019-01-01 - 2020-12-23 laikotarpiui apie turimas lėšas, Vilniaus miesto 16-jame notaro biure sudarytą (duomenys neskelbtini) vedybų sutartį. Pareiškėjas kartu su kitu prašymu papildomai pateikė išrašą iš Užimtumo tarnybos tinklapio apie asmens dabartinį statusą bei pareiškė savo nesutikimą dėl muitinės ketinimo priimti nepalankų sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Minėtą prašymą irgi motyvavo sunkia materialine padėtimi.
Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas duomenų patvirtinančių aplinkybes, kad jam reikia valstybės paramos ir/arba yra teikiama tokia parama, kaip ji suprantama pagal 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą), nepateikė. Pareiškėjas yra jauno ir darbingo amžiaus, ilgą laikotarpį ir šiuo metu nedirba, jis nėra pensinio amžiaus (gimęs 1988 metais), pareiškėjo sąskaitoje kredito įstaigoje lėšų nėra, jis yra vedęs ir 2020-10-17 registruota santuoka bei sudaryta vedybų sutartis su sutuoktine V. Š.. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų neįgalus ar jam būtų reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam teikiama bei nėra pateiktų duomenų, kad asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, kaip tai nustatyta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Pareiškėjas Muitinės 2021-03-01 sprendimo neteisėtumą grindžia taip pat ir aplinkybe, kad jis buvo priimtas nesulaukus jo nuomonės. Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina priešingai.
Byloje nustatyta, kad Muitinė, vadovaudamasi 2015-07-28 Komisijos deleguoto reglamento (ES) 2015/2446 8 straipsnio 1 dalimi, 2021-01-28 pranešimu Nr.(12.23/12)-2V-1175 informavo pareiškėją apie galimo nepalankaus muitinės sprendimo priėmimą pagal prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei prašė per 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos pateikti muitinei nuomonę dėl pateiktų priežasčių, kuriomis ketinama pagrįsti nepalankų muitinės sprendimą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. Pareiškėjas per nustatytą terminą savo nuomonės dėl minėto muitinės pranešimo apie galimą nepalankų sprendimą nepareiškė, todėl 2021-03-01 sprendimą Nr. 5MA-34-48 priėmė atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktus įrodymus.
Vėliau, t. y. 2021-03-04, Muitinėje buvo gautas pareiškėjo advokato prašymas dėl galimai nepalankaus sprendimo. Atsižvelgiant į tai, kad su prašymu buvo pateikti dokumentai apie muitinės pranešimo dėl galimo nepalankaus sprendimo priėmimo pareiškėjui įteikimo datą, pateiktas prašymas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška buvo išnagrinėtas pakartotinai.
Bylos faktinės aplinkybės ir aptartas teisinis reglamentavimas leidžia teigti, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška. Įvertinus pareiškėjo nurodytas jo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, teismas sutinka su Muitinės argumentais, kad, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo akcizų mokėjimo, nes nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys aplinkybes, jog pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, kad jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam yra teikiama, kaip tai apibrėžta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, daro išvadą, kad Muitinės 2021-03-01 sprendimas Nr. 5MA-34-48 ir 2021-03-17 sprendimas Nr. 5MA-34-61 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
Netenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti Muitinės sprendimus, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas priimti naują sprendimą, pripažinti beviltiška Kauno teritorinės muitinės 2014-10-14 sprendimu Nr. 4PM190951 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ įregistruotą mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. Š. (E. Š.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.