Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose gautas atsakovo A. P. (toliau – ir atsakovas) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal A. Z. (toliau ir ieškovė) ieškinį A. P. dėl leidimo išvežti vaiką nuolatiniam gyvenimui iš Lietuvos ir tėvo bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo. Atsakovas, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje – įpareigoti ieškovę grąžinti vaiką nuolat gyventi į Lietuvą; laikinai pakeisti vaiko gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su tėvu; laikinai sustabdyti A. P. prievolę mokėti materialinį išlaikymą sūnui.

2. Prašymą atsakovas grindė tokiomis aplinkybėmis ir argumentais: kad ieškovė, išvežusi vaiką į užsienio valstybę, nesudaro sąlygų jam bendrauti su sūnumi, pagal teismo nutartimi patvirtintos šalių taikos sutarties sąlygas. Nuo 2022 m. rugsėjo 8 d. jis turėjo teisę pasimatyti su vaiku septynis kartus, bet kai ieškovė vaiką buvo parvežusi į Lietuvą, jis su vaiku galėjo bendrauti tik tris kartus. Taip pat ieškovė trukdo jam bendrauti su vaiku elektroninių ryšių priemonėmis. Nurodė, kad šalių vaikas turi kalbos sutrikimą, jam būtinos logopedo, psichologo konsultacijos, kurių žymiai geresni rezultatai gali būti pasiekti jiems vykstant kontaktiniu, o ne nuotoliniu būdu. Vaikas turi išmokti gerai kalbėti lietuviškai ir tai geriausia pasiekti vaikui būnant Lietuvoje, nes šiuo metu vaiko lankomi lietuvių vaikų savaitgaliniai susitikimai to neužtikrina. Ieškovė faktiškai vaiką išvežė nuolat gyventi į užsienio valstybę, nors teismas jai tokio leidimo nedavė, todėl ji privalo vaiką grąžinti į Lietuvą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. gruodžio 16 d. nutartis, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto teigimu, byloje nebuvo analizuojami ir vertinami įrodymai, nebuvo analizuojama atsakovo prašyme nurodyta šeimos situacija, vaiko interesai ir poreikiai ir kitos bylos teisingam išnagrinėjimui reikalingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

12. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). CPK 145 straipsnyje, be kitų laikinųjų apsaugos priemonių rūšių, nurodytas ir laikino materialinio išlaikymo priteisimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas). To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog tam tikrų kategorijų civilinėse bylose įstatymais gali būti nustatytas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.

13. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus ir užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

14. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

15. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

16. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas atskiruoju skundu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti jo nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su juo, motyvuodamas, jog vaiko gyvenimas su tėvu Lietuvoje geriau atitinka vaiko interesus.

17. Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių. Tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vieta su atsakovu, rėmėsi aplinkybėmis, kad šalių nepilnamečio vaiko A. P. gyvenamoji vieta nustatyta su motina Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4556-424/2018 patvirtinta A. Z. ir A. P. taikos sutartimi. Šia sutartimi šalys susitarė ir dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos bei vaiko išlaikymo.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui atsakovas turi pagrįsti skubaus vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (keitimo) su tėvu būtinumo faktą, tuo pačiu keičiant ir išlaikymo mokėjimo tvarką. Spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių gyvenamosios vietos valstybė turėtų būti keičiama, per geriausių vaiko interesų prizmę. Vaiko aplinka yra visų pirma jį supantys žmonės. Todėl turi būti įvertinta, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 39 punktas). Atsakovas byloje yra pateikęs priešieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu. Priešieškinis pareiškimas iš esmės grindžiamos tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei motyvais kaip ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei atskirasis skundas, teigiančiais, kad vaiko gyvenimas su tėvu Lietuvoje geriau atitinka vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė grėsmių vaiko saugumui, sveikatai dėl kurių reikėtų skubiai keisti vaiko gyvenamąją vietą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vaikui turi būti užtikrintas stabilumas. Šiuo metu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove. Bylos duomenys patvirtina esant glaudų ryšį tarp motinos ir vaiko. Kaip išvadoje nurodė Vaiko teisių apsaugos tarnyba”…sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta nuo pat jo gimimo yra su mama (su ieškove) ((duomenys neskelbtini) metus). Sūnus yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, tokio amžiaus vaikui mama yra labai svarbus asmuo. Tik su mama sūnus jaučiasi saugus, ramus ir laimingas”. Šiuo metu ieškovė su sūnumi išvykusi į Jungtinę Karalystę, ten nuomojasi būstą, dirba, vaikui užtikrinta galimybė mokytis lietuvių kalba, taip pat mokytis anglų kalbos, lankytis pas specialistus. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymo netenkino visiškai pagrįstai.

20. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl procesinės baigties.

21. Taigi, nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, dėl ko pagrįstai atmetė atsakovo prašymą. Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

atsakovo A. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.