Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-737-319-2013

Teisėja Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-21-3-00026-2012-0

2013 m. spalio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant išteisintajai J. M., jos atstovui advokatui Vladislovui Mikšai, išteisintajam Č. K., jo atstovui advokatui Arnoldui Blaževičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintosios J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

Č. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 str. 1 d. 1 p., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

J. M. išteisinta pagal BK 140 str. 1 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. M. ir Č. K. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. privataus kaltinimo tvarka kaltino Č. K. tuo, kad jis 2012 m. sausio 9 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini), Kauno r., tyčia du kartus kumščiu sudavė jai smūgius į galvos kairės pusės smilkinį ir dešinės pusės smakrą, sukeldamas jai fizinį skausmą, šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

Č. K. privataus kaltinimo tvarka kaltino J. M. tuo, kad ji 2012 m. sausio 9 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini), Kauno r., tyčia du kartus lazda sudavė jam du smūgius į veidą, sukeldama jam fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

Išteisintoji J. M. skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendį, prašo atlikti įrodymų tyrimą ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Č. K. išteisintas pagal BK 140 str. l d., bei priimti naują nuosprendį – Č. K. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą ir jam paskirti bausmę, o taip pat patenkinti jos civilinį ieškinį. Skunde nurodo, kad BK 140 str. l d. apima ne tik veikas, kurios dėl smurto pavartojimo nežymiai sužalojo žmogų ar jį trumpam susargdino, bet ir veikas, kurios sukėlė fizinį skausmą. Pažymi, kad jos nurodytas aplinkybes patvirtina Greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelė, Babtų ambulatorijos išrašas ir ligoninės išrašas iš medicininių dokumentų bei liudytojai A. M., A. A., R. M.. Tačiau teismas nepagrįstai nurodytų liudytojų parodymus atmetė. Teismas taip pat nevertino Greitosios medicininės pagalbos gydytojos A. T. ir slaugės Z. S. GMP kvietimo kortelėje padarytų įrašų apie likusias jos smilkinio ir žandikaulio srityje objektyvias žymes-paraudimą. Nurodytų liudytojų parodymai atitinka pateiktus byloje rašytinius įrodymus. Šių įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, kad Č. K. sudavė jai į veido sritį du smūgius ir sukėlė skausmą. Todėl teismo išvada, kad ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, kad byloje nėra jokių objektyvių tiesioginių Č. K. kaltę sumušus J. M. patvirtinančių įrodymų, yra nepagrįsti bylos medžiaga. Apeliantė mano, kad smūgių sudavimas savaime suprantamas kaip skausmo sukėlimas ir jo atskirai įrodinėti nereikia. Šią aplinkybę patvirtino ir teismo medicinos ekspertizė. Č. K. keitė, davė neteisingus ir vienas kitam prieštaraujančius parodymus. Greitosios medicininės pagalbos gydytojams jis paaiškino, kad buvo sužalotas prie parduotuvės ir tai užfiksuota medicininėje kortelėje. Vėliau pradėjo teigti, kad jį sužalojo ji ir A. M., kai jis grįžo iš Kauno, kur tvarkė pensijos reikalus. Tačiau šią aplinkybę paneigią Pensijų skyriaus pažyma, kad jis tą dieną pensijų skyriuje nesilankė. Kauno rajono apylinkės teismo posėdyje 2012-11-29 teismui jis paaiškino, kad ji pirmoji, iš pakelės pagriebusi medžio šaką, smogė jam į veiką ir jį sužalojo, o tik po to A. M. jam du kartus spyrė į lytinius organus. Vėliau Č. K. pakeitė parodymus ir aiškino, kad jį pirmas pradėjo spardyti A. M. ir spyrė daug kartų, nuo A. M. smūgių jis neteko sąmonės ir atsigavo tada, kai jau jų įvykio vietoje nebuvo. Tuo tarpu medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad sąmonės Č. K. nebuvo praradęs, o teismo ekspertė paaiškino, kad nuo tokių smūgių sąmonė galėjo aptemti tik keliolikai sekundžių. Todėl, atmetus Č. K. prieštaringus aiškinimus, teismui nebuvo pagrindo jo išteisinti dėl jos atžvilgiu padarytų BK 140 str. l d. numatytų veikų. Be to, praeityje Č. K. buvo teistas ne tik už vagystę, bet ir už chuliganizmą. Apie Č. K. girtuokliavimą ir agresyvų būdą teisme patvirtino ir liudytojos S. Š. ir K. V..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintoji J. M. ir jos gynėjas prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo Č. K. gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Išteisintosios J. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai patikimų, įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti Č. K. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. ir jį pagrįstai išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą. Nukentėjusioji J. M. kaltinimą Č. K. grindė tuo, kad pastarasis skunde dėl bylos iškėlimo nurodytu laiku ir vietoje, tyčia, du kartus kumščiu sudavė jai smūgius į galvos kairės pusės smilkinį ir dešinės pusės smakrą, sukeldamas jai fizinį skausmą.

Kaltinamasis Č. K. savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad nukentėjusiosios skunde nurodytos veikos, kuria jis yra kaltinamas, nepadarė.

Be pačios nukentėjusiosios J. M. parodymų, jos nurodytas aplinkybes dėl sužalojimų padarymo patvirtino liudytojai A. M., R. M., A. A. bei įrašas medicinos kortelėse apie jos gydymą, tačiau įvertinus išsamią ir nuoseklią šių liudytojų parodymų bei rašytinių bylos duomenų analizę skundžiamame nuosprendyje, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui šie parodymai pagrįstai sukėlė abejonių ne vien dėl to, kad jie yra nukentėjusiosios šeimos nariai ir pažįstami, tačiau dėl šių liudytojų parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo tarpusavyje ir kitiems skundžiamame nuosprendyje išanalizuotiems bylos duomenims, dėl ko buvo padaryta teisinga išvada, kad minėtų liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip teisingi ir laikytini įrodymais.

Liudytojas A. M. patvirtino nukentėjusiosios J. M. parodymus, kad girdėjo, kaip Č. K. sudavė pirmą smūgį J. M. ir matė antrą smūgį, tačiau iš pačios nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nors su A. M. santuoka nutraukta, tačiau jie gyvena kartu kaip šeima, santykiai geri, be to, svarbi ir ta aplinkybė, jog A. M. 2013 m. gegužės 14 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu (b. l. 140-144) buvo pripažintas kaltu dėl Č. K. sunkaus sveikatos sutrikdymo to paties konflikto metu. Abejoti šio liudytojo parodymais duoda pagrindo tai, jog jis tiek šioje byloje, apklaustas liudytoju, tiek byloje, kurioje pripažintas kaltu ir nuteistas, vienodai parodė, jog jokių smūgių Č. K. nesudavė, tik stipriai stūmė jį, tačiau tokius jo parodymus akivaizdžiai paneigė specialisto išvada bei teismo posėdyje apklaustos ekspertės parodymai, kad Č. K. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 6 ar daugiau trauminiais poveikiais, suduodant smūgius kumštimi, spardant kojomis. Šioje byloje A. M. tvirtino stūmęs Č. K. siekdamas apginti savo sutuoktinę J. M., kurią nukentėjusysis mušė, tačiau teismas pagal išanalizuotas bylos aplinkybes neturėjo pagrindo jo veiksmų vertinti kaip atliktų būtinosios ginties sąlygomis. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai sprendė, jog A. M. parodymai apie tai, jog Č. K. sumušė J. M., kelia abejonių jų tikrumu ir vertintinas kaip siekimas, paneigti A. M. kaltę dėl Č. K. sužalojimo. Liudytojos R. M. parodymai įrodomosios galios neturi, nes ji įvykio nematė, o galėjo pasakyti tik tai, ką jai pasakojo anyta J. M. ir uošvis A. M.. Liudytojas A. A. patvirtino, kad yra A. M. bendraklasis, byloje liudijo paprašytas A. M.. Šio liudytojo parodymais abejoti duoda pagrindo tai, jog jo parodymai, kad matė ant J. M. smakro mėlynę, prieštarauja pačios J. M. parodymams, jog sumušimo vietoje dėl jos organizmo ypatumų, jai mėlynių nebūna.

Teismas teisingai konstatavo, kad ir medicininiai dokumentai nepatvirtina nukentėjusiosios teiginio dėl jai padaryto smegenų sutrenkimo. Iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pirmosios nukentėjusiosios apžiūros metu 2012-01-10 jai buvo nustatytas veido sumušimas, tačiau duomenų apie galvos traumą nebuvo, be sąmonės nebuvo, veide sumušimo požymių nesimato, atlikta kompiuterinė tomograma, pakitimai nebuvo nustatyti, iš neurologo išrašo matyti, kad nukentėjusioji kreipėsi į gydytoją 2012-01-11, skundėsi galvos trauma, diagnozė – galvos sumušimas, įtariamas lengvas smegenų sutrenkimas, - tokie duomenys akivaizdžiai negali būti laikomi objektyvūs, nes nurodyta tik įtariamas smegenų sutrenkimas, diagnozuota tik pagal pacientės (J. M.) nurodytą jos savijautą, be jokių tyrimų, kurie objektyviam galvos smegenų sukrėtimui nustatymui ir konstatavimui yra būtini. Taigi, akivaizdu, kad nei viename rašytiniame įrodyme nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad J. M. buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas. Medicininiai duomenys patvirtina, kad 2012-01-10 apžiūros metu nukentėjusiajai konstatuotas tik veido sumušimas. Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas nevertino greitosios medicinos pagalbos kortelėje padarytų įrašų apie J. M. nustatytus sužalojimus veide, nes apie medicinos dokumentuose konstatuotus sumušimus skundžiame nuosprendyje pasisakyta, tačiau skunde nurodyti įrašai nėra objektyvūs duomenys, pagrindžiantys nukentėjusiajai padaryto galvos smegenų sukrėtimo faktą. Be to, šie skunde nurodyti medicinos dokumentuose padaryti įrašai niekaip nepatvirtina, jog užfiksuotus sužalojimus neva dėl suduotų smūgių, kurie nukentėjusiajai galėjo sukelti fizinį skausmą, padarė būtent Č. K..

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios skunde nurodytos aplinkybės dėl kaltinamojo veiksmų teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodytos, o visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik spėlionėmis ar abejonėmis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą, todėl buvo padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, kad Č. K. veiksmuose nesant jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., sudėties, jis BPK 303 str. 5 d.1 p. pagrindu turi būti išteisintas.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie Č. K. parodymų nenuoseklumą dėl aplinkybių, nesusijusių su įvykiu bei paminėti jo ankstesni teistumai, charakterio ypatybės, tiesioginio ryšio su aptariama nusikalstama veika neturi ir Č. K. kaltės ar nekaltumo nepatvirtina, todėl vertinti juos nėra teisinio pagrindo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendis priimtas išanalizavus visus reikiamus įrodymus, yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1d. 1p.,

nutaria:

nukentėjusiosios J. M. apeliacinį skundą atmesti.