- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-13
- Bylos Nr.
- 2S-1561-115/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04137-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Auruškevičius
- Kreditorius
- UAB „Storent“
- Skolininkas
- UAB „Valum“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditoriaus UAB „Storent“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko UAB „Valum“ atžvilgiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas yra kilęs dėl įsiskolinimo priteisimo.
Atskiruoju skundu ginčijama teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto areštą.
Šalies argumentai
Kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas išieškoti užmokestį už įrenginių nuomą ir kitas paslaugas – 10 382,22 Lt, delspinigius – 310,07 Lt, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkui priklausančių piniginių lėšų, esančių skolininko sąskaitose, o jų nesant ar nepakankant – skolininkui priklausančio nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto pareikštų reikalavimų ribose. Paaiškino, kad įsiskolinimo suma, atsižvelgiant į ekonominio sunkmečio laikotarpį, yra pakankamai didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo vykdymas gali tapti neįvykdomu arba pasunkėti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi netenkino kreditoriaus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad išduotas teismo įsakymas išieškoti užmokestį už įrenginių nuomą ir kitas paslaugas, kurių suma kartu su netesybomis sudaro – 10 692,29 Lt, o ši suma juridiniam asmeniui nelaikytina didele. Be kita ko, iš kreditoriaus pateiktos medžiagos nėra pagrindo daryti išvados, kad skolininkas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo įsakymo įvykdymą. Aplinkybė, kad skolininkas nesumokėjo prašomos priteisti sumos yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Storent“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad įsiskolinimo suma, atsižvelgiant į tai, kad skolininkas yra juridinis asmuo, nelaikytina didele. Nagrinėjamu atveju skolininkui pareikštų turtinių reikalavimų suma sudaro 10 692,29 Lt. Duomenų apie skolininko finansinę būklę, kitą trumpalaikį turtą, kad įvertinti ar įsiskolinimo suma UAB „Valum“ yra didelė, kreditorius pateikti negali, kadangi skolininkas nuo pat įmonės įregistravimo pradžios (2010 m. rugpjūčio 12 d.) nėra pateikęs VĮ „Registrų centrui“ finansinės atskaitomybės dokumentų. Tai rodo, kad skolininkas galimai nekontroliuoja įmonės finansinės būklės. Skolininkas neturi jokio nekilnojamojo turto, o jo įstatinio kapitalo dydis sudaro tik 10 000 Lt. Šie duomenys leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad šiuo atveju pareikštų reikalavimų suma skolininkui yra pakankamai didelė.
2. Nagrinėjamu atveju kreditorius neturi galimybės pateikti duomenų apie skolininko finansinę būklę, kadangi jis nėra pateikęs nei vieno finansinės atskaitomybės dokumento VĮ „Registrų centrui“. Tai leidžia daryti išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
3. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes atmetė kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo remdamasis tuo, kad jis nepateikė duomenų, patvirtinančių skolininko blogą finansinę būklę. Įstatymas nustato eilę priemonių, kuriomis gali pasinaudoti šalis, kurios atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kad apgintų savo interesus ir teises (CPK 146 – 148 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro patikrinimas, ar apylinkės teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti skolininko atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sieja su dviem sąlygom: tikėtinu reikalavimo pagrįstumu bei teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos egzistavimu.
Teismų praktikoje nurodoma, kad didelė ieškinio (priešieškinio) suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-906/2008). Didelė ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys, nes vienomis aplinkybėmis ta pati suma gali atrodyti didelė, o kitomis – maža. Tai, ar ieškinio (priešieškinio) suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-199/2012). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent reikalaujančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmeniui tenka našta įrodyti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą (CPK 12, 178 str.).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu kreditoriaus nurodomos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad šiuo atveju materialinių teisinių reikalavimų dydis savaime suponuoja grėsmės kreditoriaus reikalavimų patenkinimui buvimą. Nors skolininkas neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, neturi nekilnojamojo turto, tačiau tai nereiškia, kad ūkinę komercinę veiklą vykdantis skolininkas (juridinis asmuo) būtų nepajėgus padengti 2012 m. gegužės 21 d. teismo įsakymo pagrindu iš jo išieškomos sumos. Įrodymų, kad skolininkas turimą turtą slėptų, nevykdytų ūkinės veiklos, kreditorius nepateikė, t.y. kartu nepagrindė, jog egzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonės taikyti – grėsmė materialinio reikalavimo patenkinimui. Taigi apylinkės teismas neturėjo ir teisinio pagrindo taikyti skolininko atžvilgiu prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Tuo pačiu pažymėtina, kad pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka to prašančiam asmeniui, todėl tai, kad įstatymas suteikia asmeniui, kurio atžvilgiu taikyti suvaržymai laikinųjų apsaugos priemonių forma, gana platų savo teisių ir interesų gynybos būdų spektrą, nereiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės kiekvienu atveju turi būti taikomos besąlygiškai, be pagrindo atleidžiant prašantįjį nuo jam priskirtos įrodinėjimo pareigos.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. išduotas teismo įsakymas yra įsiteisėjęs (CPK 179 str. 3 d.), todėl gali būti priverstinai vykdomas. Taigi bet kuriuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal esamus duomenis esant tokiai proceso stadijai yra netikslingas.
Išdėstyto pagrindu atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.