Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-01-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-85-891/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-26
Bylos Nr.
1A-85-891/2018
Teisminio proceso Nr.
1-02-2-0068-2017-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vitalija Norkūnaitė, Daiva Kazlauskienė, Arūnas Budrys
Nuteistasis
M. A.
Advokatai
Arūnas Marcinkevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-85-891/2018Teisminio proceso Nr. 1-02-2-0068-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1.; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. sausio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Daivos Kazlauskienės, Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorei Jūratei Žvironienei,nuteistajam M. A., jo gynėjui advokatui Arūnui Marcinkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

M. A. nuteistas už tai, kad 2017 m. sausio 24 d., apie 23.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto su sutuoktine L. A. metu tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį L. A. į veidą, pataikydamas į apatinę lūpą, padarydamas nukentėjusiajai L. A. muštinę žaizdą apatinėje lūpoje ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu M. A. prašo panaikinti 2017 m. spalio 31 d. Trakų rajono apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.M. A. nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas. Teigia, kad 2017 m. sausio 24 d., apie 23.30 val., kilo žodinis šeimyninis konfliktas, jo sutuoktinė – nukentėjusioji L. A., pasiėmusi daiktus, nusprendė išvažiuoti su vaikais nakvoti pas mamą. Ji eidama iš namų, nešina pasiimtais daiktais, paslydo ir nugriuvo prie namo laiptų ir prasiskėlė lūpą. Jis neturi priklausomybės nuo alkoholinių gėrimų ir potraukio juos vartoti. Įvykio metu buvo blaivus, sutuoktinės nemušė, smurto veiksmų ir fizinės jėgos prieš ją nenaudojo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė išvadas, visiškai neatitinkančias tikrųjų įvykio aplinkybių.Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad nesutinka su šiais įrodymais: 2017 m. sausio 24 d. Bendrojo pagalbos centro gautų pranešimų garso įrašais, 2017 m. vasario 21 d. objektų apžiūros protokolu, 2017 m. sausio 24 d. Vilniaus AVPK Trakų rajono Policijos komisariato įvykių suvestine, tyrėjos D. K. tarnybiniu pranešimu, medicininiais duomenimis apie L. A. sužalojimus, specialisto J. R. paaiškinimais, L. A. parodymais. Teigia, kad kiekvienas iš skundžiamame nuosprendyje išvardintų įrodymų, tiek jų bendra visuma pasižymi ne konkrečiu tikslumu, o išplaukiančiu neapibrėžtumu, kuris nesuteikia teismui jokio pagrindo bei loginės galimybės padaryti vienintelę, tinkamai ir neabejotinai pagrįstą apkaltinamąją išvadą. Pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad būtent nuteistas M. A. sužalojo savo sutuoktinę.Anot nuteistojo, teismas per daug sureikšmino Bendrojo pagalbos centro gautų pranešimų garso įrašus, suteikė jiems išskirtinę reikšmę, nors jais, kaip įrodymais, apskritais vadovautis negalėjo.Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nuosprendyje nenurodė nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

M. A. apeliacinis skundas atmestinas.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymu vertinimu, nepripažįsta savo kaltės.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, M. A. yra nuteistas už tai, kad konflikto su nukentėjusiąja L. A. metu, tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į veidą. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad M. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7.1. Nors M. A. savo kaltę neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

7.2. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus surinktus įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK numatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016). Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik M. A. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais, vertino visus byloje buvusius įrodymus ir motyvuotai pasisakė dėl ko vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 1 b. l. 120-126), visi byloje buvę duomenys buvo patikrinti vešame teismo posėdyje, dėl kiekvieno iš jų proceso šalys turėjo teisę pasisakyti. Įrodymų visumos vertinimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7.3. Apeliantas skunde pateikia savo įvykių versiją, kurioje nurodo, kad konfliktuojant su nukentėjusiąja L. A. buvo blaivus ir jos nemušė. Tokios pats pozicijos apeliantas laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei ištyrusi įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto nurodytą įvykių versiją ir ja nesivadovavo, kadangi ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėmis. Kaip matyti iš BPC skambučių išklotinės, nepilnametė apelianto dukra A. A. paskambinusi BPC telefono numeriu pranešė, kad apeliantas, būdamas neblaivus, vartoja smurtą prieš nukentėjusiąją. Tokias pat aplinkybes BPC nurodė ir netrukus paskambinusi nukentėjusioji. Ji tiksliai nurodė patirto smurto mechanizmą, t. y., kad apeliantas tyčia, vaikų akivaizdoje, trenkė į lupą. Tokią įvykių versiją patvirtina ir nukentėjusiosios medicininiai dokumentai, kuriuose nurodyta, kad nukentėjusioji buvo sumušta, smūgiai teko į galvą ir veidą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji neneigė, kad apžiūros ligoninėje metu, nustatyto trauminio poveikio priežastį nurodė būtent apelianto naudotą smurtą. Visas šias aplinkybes taip pat patvirtina ir nukentėjusiosios medicininių dokumentų apžiūros protokolas (t. 1 b. l. 35), kuriame specialistas J. R. nurodo, kad nukentėjusiajai nustatyta muštinė žaizda apatinėje lūpoje, sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio metu, vienu trauminiu poveikiu kietu buku riboto paviršiaus daiktu. J. R. savo išvadą patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Įvertinus visa tai, apelianto pateikta įvykiu versija nelaikytina teisinga ir ja vadovautis pagrindo nėra.

7.4. Pažymėtina, kad pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti (kasacinė nutartis Nr. 2K-334-699/2017). Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tinkamai nemotyvavo savo sprendimo, tačiau kolegijos vertinimu ji nustatyta pagrįstai. Apeliantas skunde teisingai pažymi, kad jo girtumo faktas nebuvo nustatytas alkotesterio parodymais ar patikrinus kraujo mėginį, tačiau tai nereiškia, kad asmens neblaivumo fakto būtų negalima nustatyti iš kitų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų. Kaip matyti iš BPC skambučių išklotinių, tiek apelianto dukra, tiek nukentėjusioji paskambinusios į BPC nurodė, kad apeliantas įvykio metu buvo neblaivus. Kolegija neabejoja šių įrodymų patikimumu. Darytina išvada, kad apeliantas, būdamas itin pavyzdingas policijos pareigūnas (tai patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodymus davęs Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Patrulių rinktinės Pirmos kuopos Antro būrio vadas G. T.) būdamas blaivus būtų išvengęs konfliktinės situacijos, kurios metu tyčia trenkė nukentėjusiajai į veidą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

7.5. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios L. A. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais apie tai, kad M. A. jos nemušė, buvo blaivus, o ji pati susižalojo lūpą nukritusi ant žemės. Jos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjamo metu duoti parodymai yra nelogiški, neįtikinantys bei prieštaraujantys patys sau, juos paneigia kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Iš specialisto J. R. pateiktos išvados ir duotų parodymų teisiamojo posėdžio metu, akivaizdu, kad sužalojimai, užfiksuoti ant nukentėjusiosios veido, negalėjo atsirasti jos nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat, vertinant BPC skambučių išklotines bei gydymo įstaigoje nurodytą sužalojimo atsiradimo aplinkybę, konstatuotina, kad muštinė žaizda atsirado ne dėl pačios nukentėjusiosios veiksmų, o dėl M. A. naudoto smurto. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji nurodo tyčia apkalbėjusi vyrą, nes buvo ant jo supykusi, tačiau tokiais pat motyvais negalima paaiškinti, kodėl nuteistojo dukra, pirmoji paskambino BPC ir nurodė mačiusi girtą besimušantį tėvą. Šiuo atveju visiškai nelogiška ir neįtikinama teigti, kad dukra ne taip suprato tai, ką matė, o ypač tai, kad ji nurodė tėvą esant girtą ir nežmoniškai mušant mamą (b. l. 52). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji apklausiama pas tyrėją nurodė, kad ji BPC telefonu neskambino, tai pripažino tik jai pateikus garso įrašą. Be to, nukentėjusioji iki teisiamojo posėdžio jau susitaikė su savo vyru, kartu augina 2 vaikus, kaip nustatyta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pripažinus, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, jis netektų darbo, kas galimai įtakotų tiek nukentėjusiosios, tiek jos vaikų finansinę padėtį, todėl parodymų davimas apeliantui naudinga linkme yra akivaizdžiai paaiškinamas siekiu padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

7.6. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kolegija konstatuoja, kad visi įrodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitinka BPK 20 straipsnio keliamus reikalavimus. Skunde nurodoma, kad BPC skambučių išklotinės, specialisto atliktas medicininių dokumentų apžiūros protokolas, ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniai pranešimai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, tačiau kolegija nelaiko šių argumentų pagrįstais. Patikrinus apeliaciniame skunde nurodytus įrodymus, kolegija konstatuoja, kad jie yra gauti teisėtais būdais, kiekvienas iš jų patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, reikšmingą baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji neneigė, jog garso įrašuose yra užfiksuotas jos ir jos dukters balsai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus gretino tarpusavyje, sprendimą grindė tik teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė išimtinai BPC įrašų apžiūros protokolais. Įvertinus visa tai, kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu

Dėl M. A. veiksmų kvalifikavimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, nepažeidė baudžiamojo įstatymo.

8.1. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-693/2016)

8.2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė visus būtinus šios nusikalstamos veikos požymius. Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, apeliantas tyčia sudavė vieną smūgį į nukentėjusiosios, kuri yra jo artima giminaitė, veidą ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Būtent apelianto suduotas smūgis į veidą yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – nežymiu sveikatos sutrikdymu, kuris pasireiškė muštine žaizda apatinėje lūpoje. Abejoti tokiu apelianto veiksmų kvalifikavimu, kolegija pagrindo neturi.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu M. A. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra nuteistas pagrįstai, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti M. A. apeliacinį skundą.

Teisėjai Arūnas BudrysDaiva KazlauskienėVitalija Norkūnaitė