Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. ir jo gynėjo advokato Drąsučio Narmonto apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 1 p., 3 p., A. U. įpareigotas per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje. Iš A. U. nukentėjusiajai A. R. priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 18 d., apie 23.00 val., viešojoje vietoje, pašalinių žmonių akivaizdoje, kazino „(duomenys neskelbtini)“, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), išplūdo necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją A. R. bei spjovė jai į veidą, tokiu įžūliu elgesiu ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliantai skunde teigia, kad teismo iš A. U. priteista neturtinė žala yra neproporcinga padaryto pažeidimo pobūdžiui, neatitinka teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-175/2012 priimdamas 2012 m. gegužės 14 d. nutartį paliko galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendį, kuriuo už viešoje vietoje pavartotą smurtą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, buvo priteista 100 Lt neturtinė žala, o šioje byloje prieš nukentėjusiąją smurtas nebuvo naudotas, į jos sveikatą kėsintasi nebuvo. Be to, nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu iš nuteistojo, kuris veikdamas bendrininkų grupėje suėmė nepilnamečiui už kaklo ir prispaudęs galvą prie sienos tyčia dėl chuliganiškų paskatų sudavė kojomis nepilnamečiui ne mažiau trijų smūgių į šoną, tuo sukeldamas fizinį skausmą, nukentėjusiajam priteisė 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą, ir šį nuosprendį Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-88-135/2013 paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. U. ir jo gynėjas prašė tenkinti jų apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog A. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir nuteisė jį už tai. Pateiktame skunde apeliantai deklaruoja nevienareikšmę poziciją dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio – iš vienos pusės iš esmės ginčija A. U. kaltę dėl nusikaltimo padarymo ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kartu prašo skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, jei aukštesnės instancijos teismas visgi nuspręs, kad A. U. veika atitinka Baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nepaisant to, kolegija skundžiamą nuosprendį revizavo tiek jo pagrįstumo, tiek teisėtumo aspektais ir padarė atitinkamas išvadas dėl apeliacinio skundo argumentų ir A. U. kaltės.

Dėl A. U. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d.

Nors apeliaciniame skunde nėra nurodyti įrodymai, kurių būtų netyręs ar nevertinęs pirmosios instancijos teismas, visgi deklaratyviai teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra grįstas prielaidomis. Atsakant į tokius apeliacinio skundo argumentus dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimo kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, o įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais duomenimis, t. y. įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 str. 2 d., 3 d.). Vertindamas įrodymus teismas nepažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų ir, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius, įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgęs į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai išdėstė bei aptarė bylos įrodymus, tarp jų ir nuteistojo A. U. parodymus, kurių pagrindu nustatė nuteistojo padaryto nusikaltimo faktines aplinkybes. Pats A. U., apklausiamas teisiamajame posėdyje (1 t., 159–160 b. l.), taip pat ir apeliaciniu skundu iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. to, kad įvykio dieną viešoje vietoje išplūdo necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją A. R. bei spjovė pastarajai į veidą, tačiau, iš dalies versdamas kaltę pačiai nukentėjusiajai ir susiklosčiusiais situacijai, menkina savo kaltę, siūlo išskaidyti jo neteisėtą veikimą į du trumpai trukusius atskirus epizodus: 1) asmeninis konfliktas, kilęs tarp A. U. ir nukentėjusiosios A. R. dėl to, kad nuteistasis buvo susikėlęs kojas ant kitos baro kėdės, o nukentėjusioji jas nustūmė; 2) asmeninis konfliktas, kilęs tarp A. U. ir nukentėjusiosios A. R. dėl to, kad nukentėjusioji atsisakė parduoti nuteistajam alų. Apeliaciniame skunde mėginama tikinti, kad kilusios konfliktinės situacijos buvo išskirtinai asmeninio pobūdžio, tuo nebuvo siekiama pažeisti viešąją tvarką, ir teismas nenustatė tokio poelgio motyvo, reiškiamas apgailestavimas dėl A. U. išsakytų nukentėjusiosios atžvilgiu necenzūrinių žodžių, o spjūvis nukentėjusiajai į veidą komentuojamas dviprasmiškai, pirmiausia teigiant, jog A. U. nukentėjusiąją galėjo apspjauti netyčia, kai jam į burną pateko apsaugininkų papurkštos dujos, antra, kad nukentėjusiosios veiksmai, atsisakant neblaiviam A. U. parduoti alų, sukėlė nuteistajam susierzinimą, nes pastarasis nebuvo supažindintas ir negalėjo susipažinti su kazino ,, (duomenys neskelbtini)“ vidaus taisyklėmis, t. y. kokiais atvejais asmenims neparduodami gėrimai. Toks savitas situacijos traktavimas yra grįstas tik subjektyviais apeliantų išmąstymais ir prieštarauja byloje nustatytoms ir ištirtais įrodymais patvirtintoms aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis byloje surinktų duomenų analize, teisingai konstatavo, kad A. U. tyčia iškoneveikė A. R. necenzūriniais žodžiais ir tyčia spjovė jai į veidą, ir tokius nuteistojo veiksmus teismas pagrįstai pripažino įžūliu elgesiu, patyčiomis, sutrikdžiusiomis visuomenės rimtį ir tvarką, nes buvo nepaisoma visuomenėje galiojančių normų bei demonstruojama nepagarba aplinkiniams. Liudytojos R. Š., E. U., D. B. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jos dėl anksčiau aptarto nuteistojo elgesio buvo šokiruotos, pačios buvo išsigandusios, ilgą laiką po to dar aptarinėjo minėtą įvykį – ,,Emocijos buvo baisios, aš pasibaisėjau, išsigandau. Tai ką reikėjo pagalvoti klientams, kurie buvo salėje, jie matė ir turbūt pagalvojo, kad nėra ko eiti daugiau į tą barą. Man buvo labai nemalonu, nesmagu, o kai pagalvoji, kaip turėjo jaustis A., baisu.“ (1 t., 195 b. l.). Aptarti liudytojų parodymai paneigia apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad byloje nėra apklaustas nė vienas aplinkinis, patyręs išgąstį, buvęs šokiruotas dėl nuteistojo elgesio. Minėti liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad A. U. nusikalstamas elgesys sukėlė BK 284 str. 1 d. dispozicijoje įvardytus padarinius – viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, kt.). Kolegija sutinka, kad lankantis bare ar kazino elgesio normos nėra tokios griežtos kaip teatre, apeigose, oficialiame renginyje ir pan., tačiau bet kuriuo atveju viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri – griežti ar mažiau griežti – elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. A. U. šių elgesio normų nepaisė, tai iš esmės pripažįsta ir pats, tačiau mano, kad jo padaryta veika nėra tokia pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Apeliaciniame skunde itin akcentuojami kitų teismų sprendimai, apeliantų teigimu, analogiškose situacijose, kur asmenų veika buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 str. (Nedidelis chuliganizmas). Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d. precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2010). Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), pagal kurią „...teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“. O teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Be kita ko, Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliaciniame skunde paminėti teismų sprendimai administracinėse bylose nelaikytini precedentais, taikytinais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

Bet kuriuo atveju iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad prašoma A. U. padarytą veiką vertinti kaip administracinį nusižengimą ir kvalifikuoti pagal ATPK 174 str. Tiek BK 284 str. 1 d., tiek ATPK 174 str. dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai (kasacinė byla Nr. 2K-429/2012). Tiesa, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. nėra esminiai veikos padarymo motyvai – jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai. BK 284 str. 1 d. ir ATPK 174 str. dispozicijose numatytos veikos skiriasi pavojingumo laipsniu. Įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 str. 2 d. nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką.

Jau minėta, kad apeliaciniu skundu siūloma A. U. veiksmus vertinti kaip du atskirus epizodus. Teisėjų kolegija nepritaria tokiam vertinimui. Šioje byloje nustatyta, kad A. U. pašalinių žmonių akivaizdoje viešoje vietoje – kazino „(duomenys neskelbtini)“, išplūdo necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją A. R. bei spjovė jai į veidą, ir taip dėl jo įžūlaus elgesio, patyčių kilo BK 284 str. 1 d. numatyti neigiami padariniai – sutriko visuomenės rimtis ir tvarka. BK 284 str. 1 d. dispozicijoje numatytiems veikos ir padarinių požymiams būdingas pakankamai aukštas abstraktumo lygis, nurodyti keli alternatyvūs veikos padarymo būdai, vadinasi, viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padarytas ir savo pobūdžiu pakankamai skirtingais ir ilgesnį laiką besitęsiančiais agresyviais veiksmais, pažeidžiančiais daugelio asmenų teises. Pabrėžtina ir tai, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti negalvodamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos, spontaniškai, neracionaliai, tik sustiprina išvadą, kad asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti ir kvalifikuotina pagal BK 284 str. 1 d.

Pagal nustatytas aplinkybes A. U., būdamas neblaivus, vėlų vakarą (apie 22 val. 45 min.) tik atėjęs į kazino ėmė elgtis iššaukiančiai – susikėlė kojas ant kitos baro kėdės ir nepaisė pakartotinių baro darbuotojos pastabų taip nesielgti, iškoneveikė ją necenzūriniais žodžiais, dėl ko pastaroji buvo priversta iškviesti apsaugą – nuspaudė pavojaus mygtuką. Nuteistasis, nepaisydamas to, kad dėl jo buvo iškviesta apsauga, apsaugos darbuotojų ir kitų liudytojų akivaizdoje elgėsi agresyviai, siūlė apsaugos darbuotojams pasimušti, toliau necenzūriniais žodžiais plūdo nukentėjusiąją ir spjovė jai į veidą, kai pastaroji atsisakė parduoti neblaiviam A. U. alų. Į visą tai reaguodami apsaugos darbuotojai kazino patalpose papurškė dujų, sulaikė A. U. ir apie įvykį pranešė policijai. Kiekvienam elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui tokia situacija kazino ar bare neatrodytų normali, priimtina ir nekelianti neigiamų emocijų, tuo labiau, kai sulaikant kaltininką toje patalpoje dar ir pripurškiama dujų. Nuteistojo viešosios tvarkos pažeidimo veiksmai buvo padaryti toje pačioje vietoje, aplinkinių akivaizdoje, nukreipti prieš savo darbines pareigas vykdantį ir už tvarką kazino atsakingą asmenį, dėl tų pačių paskatų – priešpastatyti save aplinkiniams bei pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Byloje nėra nustatytas tikslus laiko tarpas, kiek tęsėsi A. U. nusikalstami veiksmai, tačiau akivaizdu, jog jie truko ne mažiau 15 minučių, nes 22 val. 44 min. apsaugos firma gavo pavojaus signalą iš kazino ,,(duomenys neskelbtini)“, o apie 23 val. 04 min. policija gavo pranešimą apie triukšmą keliantį A. U. (1 t., 12; 14 b. l.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad agresyvių spontaniškų veiksmų pasikartojimas, stichinė jų tėkmė, ilgesnis padarymo laikas, kaltininko tyčios neapibrėžtumas, tolesnių veiksmų neplanavimas nėra kliūtys pripažinti tęstinį jų pobūdį ir kvalifikuoti kaip vieną viešosios tvarkos pažeidimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. U. inkriminuotus veiksmus, kuriais sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, jo vientisą įžūlų elgesį ir patyčias vertino kaip vieną tęstinį viešosios tvarkos pažeidimą.

Be to, kas paminėta, kolegija pažymi, kad ATPK 174 str. įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo – nedidelio chuliganizmo – sudėtis neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, o BK 284 str. 1 d. dispozicija numato konkrečius padarinius – sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Būtent padariniai yra dar vienas nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo kriterijus. Šioje nutartyje jau ne sykį pažymėta, kad A. U. atliktais ir jam inkriminuotais veiksmais prieš nukentėjusiąją kazino darbuotoją A. R. buvo pažeista viešoji tvarka ir rimtis, dėl to teisėjų kolegija vienareikšmiškai konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai A. U. veiksmus pripažino nusikalstama veika ir juos kvalifikavo būtent pagal BK 284 str. 1 d., todėl naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistojo elgesys nesukėlė tokių padarinių, dėl kurių jo veika galėtų būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas, o tai, kad dėl nagrinėjamo įvykio A. U. atžvilgiu 2011 m. rugsėjo 21 d. buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje pagal ATPK 174 str., kuris, atkreipiamas dėmesys, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi panaikintas (1 t., 7–9; 20 b. l.), nereiškia dvigubo asmens baudimo už tą patį teisės pažeidimą.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad A. U. pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausmė yra per griežta. Tokia apeliantų pozicija grindžiama tuo, kad A. U. yra neteistas, dirbantis, smurto prieš nieką nenaudojo, niekieno turto nesugadino, niekam turtinės žalos nepadarė, neteisėtai elgėsi ne oficialių iškilmių, ceremonijų, kultų apeigų metu, gailėjosi dėl pasakytų necenzūrinių žodžių A. R., jos atsiprašė, prie kitų baro lankytojų nesikabinėjo, jų neįžeidė, veikė tik supykęs ant A. R. dėl to, kad pastaroji jam neleido atsiremti kojomis į kėdę bei nepardavė alaus. Atsakant į tokius apeliantų argumentus pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. U. pagal BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimo bausmę 10 mėnesių, išsamiai motyvavo savo sprendimą ir atsižvelgė į visas apeliaciniame skunde nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Smurto panaudojimas, turto sugadinimas ir kitos skunde minimos aplinkybės nėra inkriminuotos A. U., todėl plačiau pasisakyti apie tai nėra priežasties.

Taigi A. U., būdamas neteistas, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, jis dirba, policijos charakterizuojamas patenkinamai, yra baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t., 86–90 b. l.). Paminėtos aplinkybės nerodo didesnio A. U. asmens ir jo padarytos veikos pavojingumo, tačiau laikyti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę per griežta taip pat nėra pagrindo. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad beveik prieš 20 dienų iki skundžiamu nuosprendžiu inkriminuoto nusikaltimo padarymo A. U. kazino ,, (duomenys neskelbtini)“, būdamas girtas, išplūdo necenzūriniais žodžiais kitą kazino darbuotoją R. V., ir už nedidelį chuliganizmą pagal ATPK 174 str. jam buvo paskirta 250 Lt bauda, kurią tik sumokėjęs (2011 m. rugsėjo 13 d.), po 5 dienų tame pačiame kazino necenzūriniais žodžiais išplūdo ir apspjovė kitą kazino darbuotoją – nukentėjusiąją A. R., už ką yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje. Maža to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. A. U. atžvilgiu priėmė dar vieną apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteisė jį pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis su dar trimis bendrininkais 2011 m. gegužės 14 d. viešoje vietoje iš chuliganiškų paskatų sumušė du asmenis, vienam iš jų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Iš to, kas aptarta, galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad A. U. padarytas ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikaltimas – viešosios tvarkos pažeidimas, nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis – tai viso jo ankstesnio elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos. Už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., padarymą sankcijoje numatytos bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, atsižvelgęs į neigiamai nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad A. U. turi būti paskirta viena iš griežtesnių sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimo bausmė, nes tik tokia bausmė gali užtikrinti BK 41 str. nustatytus tikslus nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, bausmių skyrimą reglamentuojančios Baudžiamojo įstatymo nuostatos nepažeistos, todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio

Apeliaciniame skunde yra akcentuojamos Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-175/2012 ir Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-88-135/2013, siūloma laikyti šiuos teismų sprendimus precedentais, sprendžiant priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad pirmojoje paminėtoje byloje buvo sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK 140 str. 1 d., o antrojoje byloje neturtinės žalos atlyginimo klausimas apeliacine tvarka iš viso nebuvo svarstomas. Taigi minėti teismų sprendimai atitinkamose baudžiamosiose bylose nelaikytini precedentais, sprendžiant dėl nukentėjusiajai A. R. padarytos neturtinės žalos.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės laikėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. nuostatų, atsižvelgė į nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Visgi, kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl neteisingai nustatytos atlygintinos neturtinės žalos dydžio. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusioji A. R. būtų patyrusi fizinį smurtą, fizinį skausmą ar jai būtų sutrikdyta sveikata, todėl, kolegijos nuomone, jai priteista 2000 Lt suma yra neproporcinga nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai, neatitinka kasacinio teismo praktikos (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2011), teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas šioje dalyje, sumažinant nukentėjusiajai priteistą neturtinę žalą (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., kolegija,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti:

iš A. U. nukentėjusiajai A. R. priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 700 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.