Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

9. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. balandžio 20 d. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K.

10. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

11. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

12. Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

13. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K turto valdymo skyriaus pranešimo ,,Dėl D. V. skundo“, matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atsitverti tvorele ir užuolaida.

14. Nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

15. Apie tai, kad užuolaida neužtikrina kalinamiesiems asmenims reikiamo privatumo savo praktikoje konstatuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista jo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, tačiau tik tuo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas kamerose buvo patalpintas ne vienas (5 paros, kameroje Nr. 289). Kalėdamas vienas pareiškėjas turėjo galimybę, naudojantis sanitariniu mazgu, užuolaida užsidengti nuo, kaip jis teigia, jį stebinčių asmenų. Pareiškėjas, be kita ko, skunde nenurodė, kad šioje kameroje sanitariniame mazge nebuvo užuolaidos. Kameroje Nr. 367 pareiškėjas kalėjo vienas, todėl turėjo galimybę, naudojantis sanitariniu mazgu, užsidengti nuo kitų stebėtojų.

16. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijomis, kapitalinio remonto darbais. Taigi, Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nebuvo privaloma, tuo tarpu gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus (natūraliu būdu) atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

20. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl, jo manymu, priešgaisrinės signalizacijos nebuvimo, yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti (pareiškėjas nenurodė, kokioje kameroje ir kokiais laikotarpiais ši sistema neveikė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimai). Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl negalėjimo pasinaudoti priešgaisrine sistema jam buvo kilę realių problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Iš esmės analogiškai pasisakytina ir dėl argumentų, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo aliarmo mygtuko. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors fizinius sužalojimus ar kitus neigiamus išgyvenimus dėl priešgaisrinės sistemos ir aliarmo mygtuko nebuvimo. Vien tik abstraktūs teiginiai ir galvojimas, kas būtų, jei įvyktų gaisras, ar pareiškėjas turėtų galimybę išsigelbėti, atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodo.

21. Higienos norma HN 134:2015 numato karšto vandens tiekimą tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas), tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju kamerose) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo prieštaravimai dėl karšto vandens nebuvimo laikytini nepagrįstais.

22. Pareiškėjas kelia ginčą dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės (danga per slidi, betonas išdaužytas). Kiemelyje esantys skersiniai sulankstyti, iš suoliukų likę tik metaliniai rėmai. Kiemeliai nešvarūs. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Pabrėžtina, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. A-146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti. Analogiškai pasisakytina ir dėl argumentų, kad sporto salė nėra valoma, joje nėra apšvietimo, nėra vietos persirengti, nebuvo tualeto. Kaip nurodė atsakovės atstovas, persirengti ir pasinaudoti sanitariniu mazgu pareiškėjas turėjo galimybę savo kameroje.

24. BVK 136 straipsnio 1 dalis numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja Kalėjimų departamentas, įgyvendina pataisos įstaigų administracijos, įtraukdamos į šią veiklą valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, organizacijas, asociacijas, religines bendruomenes ir bendrijas, kitus juridinius asmenis ar jų padalinius ir savanorius.

Nuteistųjų socialinė reabilitacija – tai visuma socialinių, psichologinių, teisinių, pedagoginių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti nuteistojo sėkmingą reintegraciją į visuomenę. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 straipsnių reikalavimais, bei Suėmimo vykdymo įstatymo 40-42 straipsnių reikalavimais. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas dalyvauja atitinkami skyriai, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus turėjo galimybę lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti televiziją, gauti spaudą, lankytis bibliotekoje, dalyvauti Lukiškių TI-K organizuojamuose renginiuose. Taigi iš Vilniaus PN pateiktų duomenų galima daryti išvadą, jog Lukiškių TI-K buvo vykdoma ne viena socialinės reabilitacijos programa, kuri pirmiausiai yra grįsta savanoriškumo principu, taip pat buvo galimybė užsiimti kita veikla. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečiai renginių jis negalėjo lankyti, kokiuose ir kada renginiuose ar socialiniuose užsiėmimuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat, kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, išskyrus tai, kad prašė stalo žaidimų, norėjo susipažinti su spauda. Taigi minėti pareiškėjo teiginiai, dėl jų nekonkretumo, vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinantys pareiškėjo teisių pažeidimo.

25. Kaip nurodė atsakovės atstovas, įstaigoje periodiškai lankėsi dvasininkai, todėl nuteistieji galėjo tenkinti savo dvasinius poreikius. Pareiškėjo teiginiai, kad jam buvo draudžiama melstis sekmadienį, vertintini kaip neįtikinantys, nes bet kuriam asmeniui toks draudimas net negali būti taikomas. Kita vertus, kaip matyti iš skundo, pareiškėjas galimybę pasimelsti sieja tik su meldimusi koplyčioje, kai tuo tarpu nėra kliūčių tai daryti ir savo gyvenamojoje patalpoje.

Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja BVK 94 straipsnio 1-8 dalys. BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami tokie pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.), trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.). BVK 94 straipsnio 7 dalis numato pataisos įstaigos teisę, o ne pareigą suteikti nuteistiesiems papildomus pasimatymus. Kiekvienu atveju ši teisė gali būti realizuojama pataisos įstaigos direktoriui (jo pavaduotojui) sprendžiant nuteistojo pateiktą prašymą. Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ XI skyrius taip pat nustato suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsniu, garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-858-889/2013). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (lot. tiesiogiai) nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 dalis), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 dalis).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir, jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuteistųjų, kaip ir suimtųjų, teisės į pasimatymą realizavimą sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017; 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasimatymų su artimaisiais suteikimo, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų įkalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo.

29. Pažymėtina, kad pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat kalinimo sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus (tabaką). Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jų darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Taigi įkalinimo įstaiga turi pareigą užtikrinti, jog būtų laikomasi imperatyvaus reikalavimo nerūkyti gyvenamosiose ir kitose patalpose. Atsižvelgiant į aptartas teisės nuostatas, nėra teisinio pagrindo atsakovės atstovo veiksmų, sudarant pareiškėjui sąlygas parūkyti tik išėjus pasivaikščioti, vertinti kaip neteisėtų. Priešingai, iš pareiškėjo skundo galima daryti išvadą, kad pareiškėjui sudarant galimybę parūkyti tik vieną valandą per dieną, institucija laikosi įstatymuose įtvirtintų imperatyvių reikalavimų dėl draudimo rūkyti gyvenamosiose ir kitose uždarose patalpose.

30. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Kaip nurodė atsakovės atstovas, kameros aprūpinamos valymo inventoriumi ir švaros priemonėmis. Į kameras taip pat išduodami kibirai, šluotos, valikliai ir pan. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad jokios švaros priemonės į kameras nebuvo išduodamos, tačiau tokių savo argumentų jokiais įrodymais nepagrindžia, todėl teismas neturi teisinio pagrindo šiuo aspektu išdėstytų pareiškėjo teiginių vertinti kaip pagrįstų. Įkalinimo įstaiga negali būti atsakinga už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

31. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad skunde nurodytose kamerose nebuvo apšvietimo ir dėl to pareiškėjui buvo padaryta žala.

32. Pareiškėjas prieštarauja Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 nustatytiems apribojimams. Pareiškėjo minimi apribojimai yra nustatyti galiojančiu įsakymu, dėl kurio teisėtumo pareiškėjas ginčo nekelia, todėl teismas neturi teisinio pagrindo atsakovės atstovo veiksmų, taikant šį įsakymą, vertinti kaip neteisėtų.

34. Pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) priteisti 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, orumo žeminimu, savivertės, savigarbos sumenkinimu ir pan. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 5 paras (tuo metu, kai kameroje Nr. 289 buvo patalpintas ne vienas) neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtųsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

35. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu 5 paras) atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas, ir tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas, naudojantis sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. gegužės 12 d., buvo pažeista.

Kitą pareiškėjo D. V. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.