- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-08
- Bylos Nr.
- e2A-385-565/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04814-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Loreta Bujokaitė, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rositos Patackienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės J. B. 3 432 Eur skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.
2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. vasario 5 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo pagrindu policijos pareigūnas perdavė automobilį OPEL VECTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis) transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. Atsakovė yra paskutinė žinoma Automobilio savininkė. Pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyriaus pateiktą raštą apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkus ir valdytojus Automobilį kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo metu vairavęs asmuo nėra nežinomas. Atsakovė buvo nubausta administracine tvarka už tai, kad nenurodė, kas naudojosi jos Automobiliu. Iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2 Eur mokestis už nuvežimą, o už vieną transporto priemonės saugojimo parą imamas 14 Eur mokestis. Už Automoblio priverstinį nuvežimą ir 245 parų saugojimą (iki skolos perleidimo ieškovei (2019 m. sausio 11 d.), atsakovės skola yra 3 432 Eur (2 Eur + ((245 dienos x 14 Eur)).
3. Atsakovė J. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 600 Eur skolą, 5 proc. metines procesines palūkanas už 600 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 13,36 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
4.1. Vilniaus apskrities VPK pareigūnas 2018 m. vasario 5 d. surašė transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą dėl Automobilio priverstinio nugabenimo į saugojimo aikštelę. Iš 2017 m. lapkričio 25 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nustatyta, kad Automobilio savininkė yra atsakovė. Policijos pareigūnai pagal sutartį perdavė Automobilį saugoti UAB „Sauda“. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad išlaidas ūkio subjektui už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki automobilio atsiėmimo iš aikštelės dienos privalo atlyginti savininkas ir valdytojas solidariai. Automobilį vairavęs asmuo nenustatytas. Todėl už Automobilio saugojimą turi sumokėti atsakovė;
4.2. Vilniaus apskrities VPK nepateikė dokumentų, kuriais būtų patvirtinama, kad institucija pranešė atsakovei apie tai, kad Automobilis priverstinai nuvežtas ir saugomas;
4.3. byloje negauta duomenų apie tai, kad UAB „Sauda“ pranešė atsakovei apie Aautomobilio saugojimą. Ieškovė, būdama UAB „Sauda“ reikalavimo teisės į išlaidų už Automobilio nuvežimą ir saugojimą atlyginimą perėmėja, taip pat nepateikė įrodymų, kad po reikalavimo perėmimo atsakovę informavimo apie reikalavimo perleidimą ir skolą už Automobilio saugojimą. Ieškovė ieškinį atsakovei pateikė 2020 m. birželio 10 d., todėl vertinama, kad apie tai, jog Automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas, atsakovė sužinojo tik gavusi ieškinį, t. y. 2020 m. birželio 29 d.;
4.4. atsakovė nebuvo tinkamai informuota ir negalėjo žinoti apie tai, kad Automobilis priverstinai nuvežtas ir saugomas, nebuvo tinkamai informuota apie pareigą atsiimti Automobilį, todėl negalėjo išvengti skolos kaupimosi Automobilio saugojimą. Atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga, tačiau kilusios pasekmės turi būti adekvačios ir proporcingos. Todėl vertinama, kad išlaidų už Automobilio nuvežimą ir saugojimą suma susidarė ne tik dėl atsakovės, bet ir dėl kooperavimosi bei bendradarbiavimo pareigą ignoravusio saugotojo ir jo reikalavimo teisę perėmusios ieškovės kaltės, todėl ši aplinkybė pripažintina pagrindu mažinti prašomas priteisti išlaidas;
4.5. nustatant priteistinų išlaidų sumą, atsižvelgiama į tai, kad pagal Vilniaus apskrities VPK ir UAB „Sauda“ 2018 m. gegužės 8 d. sudarytoje transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutartyje numatytus susitarimus dėl paslaugų įkainių (Priedas Nr. 2), tais atvejais, kai už nuvežimą ir saugojimą moka ne savininkas, nuvežimo įkainis – 1 Eur, saugojimo (vienos paros) įkainis – 0,01 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Automobilis buvo saugomas aštuonis mėnesius, Automobilio pirmosios registracijos data – 1996 m., Automobilio dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas, nenustatytas Automobilio valdytojas eismo įvykio metu, vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principais, iš atsakovės ieškovei priteisė 600 Eur atlyginimą už Automobilio nuvežimą ir saugojimą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
5. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
5.1. atsakovė apie priverstinį Automobilio nuvežimą ir saugojimą nebuvo informuota dėl pačios neveikimo. Atsakovė pažeidė teisės aktų reikalavimus ir neįregistravo Automobilio VĮ Regitra, todėl policijos pareigūnai, Automobilio saugotoja ir Automobilio saugotojos reikalavimą perėmusi ieškovė negalėjo operatyviai nustatyti Automobilio savininko;
5.2. pirmos instancijos teismas neįvertino faktinės aplinkybės, kad ieškiniu yra reikalaujama išlaidų ne už visą Automobilio saugojimo laikotarpį, o tik apytiksliai už vienerių metų laikotarpį. Tai reiškia, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad jog skola buvo didinama tikslingai;
5.3. teismas savo iniciatyva keitė viešojo konkurso būdu nustatytus įkainius bei rėmėsi ne ta viešojo konkurso pirkimo dalimi, kuri aktuali šiai bylai. Tai, koks įkainis nustatytas valstybei, užsakančiai paslaugas masiškai ir garantuojančiai mokėjimą, neturi reikšmės sprendžiant dėl saugotojo prisiimamos rizikos panašiais į šį atvejais. Nėra nei vieno rinkos subjekto, kuris būtų sutikęs nuvežti ir saugoti transporto priemones mažesniu įkainiu. Vertinant teismo argumentus, kuriais remdamasis teismas sumažino priteistiną sumą, būtina atriboti privačias automobilių stovėjimo / saugojimo aikšteles, į kurias savininkai automobilius stato savo noru, nuo stovėjimo aikštelių, kuriose automobiliai saugomi priverstinai. Automobilių stovėjimo / saugojimo aikštelės, į kurias savininkai automobilius stato savo noru, yra pigesnės, nes dažniausiai šių aikštelių savininkai neturi įstatyminės pareigos atsakyti už automobilio praradimą, o automobilių savininkai yra pasirengę mokėti tam tikrą pinigų sumą bei siekia atsiimti savo automobilius. Įprastoms automobilių stovėjimo / saugojimo aikštelėms nėra keliami specialūs reikalavimai dėl apsaugos, privalomo civilinės atsakomybės draudimo bei kiti reikalavimai, kurie padidina transporto priemonių saugojimo išlaidas. Tokių aikštelių saugojimo įkainiai gali būti žymiai mažesni, nei tų aikštelių, kuriose automobiliai saugomi priverstinai;
5.4. šiuo atveju nei teismo nurodyta Automobilio pagaminimo data, nei draudimas Automobiliui dalyvauti viešajame eisme, nei kitos teismo nurodomos aplinkybės neturi absoliučiai jokios įtakos saugotojo pareigai išsaugoti Automobilį ir Automobilio savininko ir valdytojo pareigai už tai atsiskaityti. Šios aplinkybės negali lemti ir viešojo konkurso metu nustatyto saugojimo įkainio mažinimo;
5.5. teismo sprendimas mažinti Automobilio nuvežimo ir saugojimo sumą iki 600 Eur nepagrįstas skaičiavimu ar metodika. Nagrinėjamu atveju teismas padarė išvadą, kad buvo pagrindas mažinti priteistiną sumą, nepateikdamas aiškių argumentų, kodėl priteistina suma mažintina būtent tokia apimtimi, kokią nurodė teismas.
6. Atsakovė J. B. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
8. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
9. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas 2018 m. vasario 5 d. surašė priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą dėl Automobilio nugabenimo į saugojimo aikštelę. Automobilis buvo nugabentas į UAB „Goldas“ saugojimo aikštelę. 2018 m. gegužės 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau ir – Vilniaus apskrities VPK) ir UAB „Sauda“ sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir / ar saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-89 (toliau – ir Sutartis), ir Automobilis 2018 m. gegužės 11 d. perdavimo ir priėmimo aktu buvo perduotas saugoti UAB „Sauda“. 2018 m. spalio 2 d. UAB „Sauda“ ir ieškovė sudarė reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutartį Nr. 18/03, kurios pagrindu UAB „Sauda“ 2019 m. sausio 11 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 27-99 perleido ieškovei reiklavimo teisę į UAB „Sauda“ aikštelėje saugomo Automobilio savininko ir valdytojo skolą.
10. Sutarties 7.6 punkte nustatyta UAB „Sauda“ pareiga imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti transporto priemonių savininkus ir / ar valdytojus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Byloje nėra duomenų, kad ši pareiga buvo vykdoma. Iš Vilniaus apskrities VPK Aptarnavimo skyriaus rašto „Dėl infomacijos pateikimo“ matyti, kad į Vilniaus apskrities VPK su prašymu pateikti duomenis apie Automobilio savininką ir Automobilio procesinį statusą buvo kreiptasi tik 2018 m. spalio 31 d. raštu, t. y. praėjus daugiau kaip 9 mėnesiams po Automobilio priverstinio nuvežimo. Iš Vilniaus apskrities VPK Aptarnavimo skyriaus rašto „Dėl infomacijos pateikimo“ priedo „Transporto priemonių lentelės“ matyti, kad UAB „Sauda“ buvo pateikti duomenys apie Kelių transporto priemonių registre registruotą Automobilio valdytoją-savininkę – O. J., bei duomenys, kad 2018 m. lapkričio 14 d. buvo išduotas leidimas Automobilį atsiimti. Byloje nėra duopmenų, kad UAB „Sauda“, gavusi šią informaciją, kreipėsi į O. J. dėl pareigos atsiimti saugomą Automobilį. Pagal bylos duomenis O. J. informacija apie saugomą Automobilį, jo saugojimo vietą, įkainius, pareigą Automobilį atsiimti ir sumokėti už jo saugojimą buvo pateikta tik 2019 m. sausio 18 d. pranešimu apie kreditoriaus pasikeitimą perleidus reikalavimo teisę.
11. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad O. J. Automobilį 2017 m. lapkričio 24 d. transporto priemonė pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė V. M., o V. M. Automobilį 2017 m. lakpričio 25 d. transporto priemonė pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ieškovei. Taigi ieškovė Automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo metu buvo Automobilio savininkė ir jai pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalies reikalavimus tenka pareiga atlyginti ieškovei išlaidas, susijusias su Automobilio priverstiniu nuvežimu ir saugojimu.
12. Ieškovė apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad atsakovė nevykdė teisės aktais nustatytos pareigos, pasikeitus Kelių transporto priemonių registro duomenims, t. y. atsakovei 2017 m. lakpričio 25 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tapus Automobilio savininke, pranešti atitinkamam Kelių transporto priemonių registro registratoriui apie Automobilio savininko pasikeitimą ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nebūtų turėjusi esmininės įtakos tinkamam atsakovės informavimui apie pareigą atsiimti Automobilį, nes, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad iki 2019 m. sausio 18 d. pranešimo apie kreditoriaus pasikeitimą perleidus reikalavimo teisę būtų kreiptasi su informacija apie pareigą atsiimti Automobilį į Automobilio savininką, ar tai būtų buvusi ieškovė, ar kitas Kelių transporto priemonių registre registruotas Automobilio savininkas. Bylos nagrinėjimo eiga patvirtina, kad O. J. informavimas apie jos pareigą atsiimti Automobilį ir sumokėti už jo saugojimą leido gauti informaciją apie faktinę Automobilio savininkę – atsakovę.
13. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai teigia, kad atsakovė nesirūpino jai priklausančiu Automobiliu, kuris, vairuojamas nenustatyto asmens, dalyvavo 2018 m. vasario 5 d. eismo įvykyje, nors iš byloje esančio 2018 m. liepos 23 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje ir 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarimo nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną matyti, kad atsakovei tapo žinoma apie 2018 m. vasario 5 d. eismo įvykį ir jame dalyvavusį Automobilį. Nors atsakovė ir teigė, kad 2018 m. sausio mėn. Automobilį pardavė, tačiau Automobilį pirkusio asmens duomenų nenurodė, Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nepateikė. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. liepos 23 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje ir 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarime nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną nėra duomenų, jog atsakovė būtų buvusi informuota apie Automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, o 2018 m. lapkričio 14 d. leidime atsiimti priverstinai nuvežtą tranpsorto priemonę nurodyta, kad Automobilį leidžiama atsiimti jo savininkei O. J.. Šiame leidime nėra O. J. parašo, patvirtinančio, kad ji gavo šį leidimą, taip pat nėra duomenų, kad leidimas O. J. buvo išsiųstas.
14. Taigi, atsakovės pareigų pranešti atitinkamam Kelių tranpsorto priemonių registro registratoriui apie Automobilio savininko pasikeitimą ir rūpintis jai priklausančiu Automobiliu nevykdymas nebuvo vienintele ar pagrindine priežastimi, dėl kurios atsakovė nebuvo laiku informuota apie pareigą atsiimti Automobilį ir sumokėti už jo saugojimą, ir nepanaikino Sutarties 7.6 punkte nustatytos Automobilio saugotojo pareigos imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti transporto priemonių savininkus ir / ar valdytojus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti, kuri nebuvo vykdoma. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė dėl tinkamo pareigos informuoti ją apie saugomą Automobilį nevykdymo negalėjo išvengti skolos už Automobilio saugojimą kaupimosi.
15. Spręsdamas klausimą dėl automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011). Pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo, sudarytos tarp policijos komisariato ir saugotojo, ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai, o transporto priemonės savininkui ir valdytojui, kurie nedalyvauja sudarant sutartį dėl pasaugos įkainių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2017). Teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14/2019).
16. Nors Sutartis yra sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, tačiau į šią sutartį įstojus trečiajam asmeniui, kuriam tenka pagal Sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis nurodo, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktų nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Nustačius, jog ieškovo ir atsakovų teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, Sutartis sudaryta atsakovei nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios atsakovė neprašė atlikti, paslauga yra suteikiama teisės aktų pagrindu, sprendžiama, jog teismas turi pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu.
17. Pagal Sutarties priedą Nr. 1 saugojimo (vienos paros) įkainis, kai tranpsorto priemonės priverstinai nuvežamos ir saugomais tais atvejais, kai nuvežimo ir saugojimo išlaidas pagal įstatymą privalo atlyginti tranpsorto priemonės savininkas ir / ar valdytojas (solidariai), yra 14 Eur, o pagal Sutarties priedą Nr. 2, šis įkainis, kai transporto priemonės nuvežimo ir saugijimo išlaidas apmoka Vilniaus apskrities VPK, yra 0,01 Eur. Taigi, įkainių, numatytų Sutarties priede Nr. 1 ir priede Nr. 2, skirtumas sudaro 1 400 kartų, nors teikiamos tokios pačios priverstinai nevežtos transporto priemonės saugojimo paslaugos. Jokio pagrįsto paaiškinimo dėl tokio didelio saugojimo įkainio skirtumo nepateikta. Itin didelio kainų skirtumo nustatymas duoda pagrindą manyti, jog viena paslauga gali būti dalinai kompensuojama apmokant kitą paslaugą, o tai yra nesuderinama su civilinės teisės principais.
18. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad automobilių stovėjimo / saugojimo aikštelės, į kurias savininkai automobilius stato savo noru, yra pigesnės, nes dažniausiai šių aikštelių savininkai neturi įstatyminės pareigos atsakyti už automobilio praradimą, o automobilių savininkai yra pasirengę mokėti tam tikrą pinigų sumą bei siekia atsiimti savo automobilius, be to, įprastoms automobilių stovėjimo / saugojimo aikštelėms nėra keliami specialūs reikalavimai dėl apsaugos, privalomo civilinės atsakomybės draudimo bei kiti reikalavimai, kurie padidina transporto priemonių saugojimo išlaidas. Tačiau ieškovė niekaip nepagrindžia, kokiu būdu šių reikalavimų laikymasis padidino pagal Sutartį teikiamos paslaugos kainą.
19. Kadangi apmokėjimas už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimą yra paslauga, bet ne bauda už padarytus neteisėtus veiksmus, tai šios paslaugos kaina turi atitikti tokiai paslaugai taikomą rinkos vertę, o įkainio skirtumas turi būti pagrindžiamas saugotojo turėtomis papildomomis išlaidomis. Ieškovė nepateikė duomenų, kad Sutarties priede Nr. 1 nustatytas saugojimo (vienos paros) įkainis atitinka šios paslaugos rinkos vertę, o rinkos vertės neatitikimas, jei toks yra, sąlygotas konkrečiomis papildomomis išlaidomis, privalomai patiriamomis dėl Sutartimi prisiimtų papildomų įsipareigojimų. Ieškovė taip pat nepateikė duomenų, kad pirmosios instancijos teismo priteista 600 Eur suma už 245 Automobilio saugojimo paras neatitinka šios paslaugos rinkos vertės ir / ar papildomų išlaidų, privalomai patirtų dėl Sutartimi prisiimtų papildomų įsipareigojimų.
20. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovei nėra atlyginamos jos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.