Kauno apygardos teismo nutartis

2015-12-07 · Civilinė byla Nr. 2A-1964-324/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-07
Bylos Nr.
2A-1964-324/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-12341-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimondas Buzelis (pirm.), Virginija Gudynienė (pran.), Algimantas Kukalis
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Bartuva LT“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“
Trečiasis asmuo
R. D., uždaroji akcinė bendrovė „Enata“
Civilinė byla Nr. 2A-1964-324/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12341-2014-8
Procesinių sprendimų kategorijos: 2.5.11.1; 3.3.1.21(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), Algimanto Kukalio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bartuva LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1224-192/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bartuva LT“, tretieji asmenys R. D., uždaroji akcinė bendrovė „Enata“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės 13847,91 Lt (4010,63 Eur) skolos, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Reikalavimą grindė 2013 m. birželio 5 d. šalių pasirašyta prekių pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 13060501. Nurodė, kad atsakovė iš ieškovės pirko statybines medžiagas (polistireną), kurios pagal 2014 m. kovo 28 d. krovinio gabenimo važtaraštį Nr. PP338-14 buvo pristatytos adresu (duomenys neskelbtini), prekes priėmė atsakovės darbuotojas R. D.. Sumokėjimui už šias prekes 13847,91 Lt ieškovė atsakovei pateikė 2014 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija AKB Nr. 3306265. Nepaisant nuolatinių ieškovės raginimų, atsakovė delsė apmokėti skolą. R. D. 2014 m. balandžio 18 d. atsakovei nurodė, kad skolą apmokės UAB „Enata“, paprašė jos vardu išrašyti sąskaitą, paaiškino, kad UAB „Enata“ yra jo įmonė, perrašius sąskaitą greičiau padengtų skolą. Ieškovė nurodė jam sudaryti trišalį susitarimą, kuriuo prievolę atsiskaityti su ieškove už atsakovę prisiimtų UAB „Enata“, 2014 m. balandžio 18 d. išrašė UAB „Enata“ PVM sąskaitą faktūrą AKB Nr. 3308543. R. D. turėjo suderinti trišalio susitarimo pasirašymą ir grąžinti pastarąją sąskaitą su UAB „Enata“ direktoriaus parašu. R. D. jos negrąžino, mokėjimo neatliko. Kadangi UAB „Enata“ iš ieškovės prekių neužsakė, su ja sutarčių ar susitarimų nesudarė, ieškovė jai prekių nepristatė, 2014 m. balandžio 30 d. ieškovė išrašė kreditinę sąskaitą AKB Nr. 3309788, kuria anuliavo „Enatos“ bendrovei išrašytą 2014 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą AKB Nr. 3308543.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 4010,63 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. liepos 4 dieną iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nustatė, kad ginčo pirkimą pas ieškovę užsakė trečiasis asmuo R. D., iki tol 2013 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu prekes ne kartą užsakinėjęs kaip atsakovės atstovas (2013 m. birželio ir liepos mėn. ieškovė išrašė atsakovei 12 PVM sąskaitų–faktūrų, jas pasirašė ir prekes atsakovės vardu priėmė R. D., šias sąskaitas atsakovė apmokėjo tinkamai). Byloje nėra duomenų apie abejones, galėjusias kilti ieškovei dėl R. D. įgaliojimų veikti atsakovės vardu. Ieškovė savąją sutarties dalį įvykdė tinkamai, perdavė prekes atsakovės atstovui. Atsakovės atstovas faktiniais veiksmais, 2014 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitos–faktūros AKB serija Nr. 3306265 pasirašymu ir prekių priėmimu atsakovės vardu patvirtino ginčo pirkimą. Atsižvelgiant į tarp šalių buvusią praktiką dėl R. D. atstovavimo atsakovei, ieškovė turėjo pagrindą tikėti, jog ginčo užsakymą sudaro su tokią teisę turinčiu asmeniu. Ieškovė su UAB „Enata“ susitarimų nesudarė, nėra įrodymų, jog UAB „Enata“ dalyvavo ginčo sandoriuose, todėl teismas sprendė, kad nėra reikšmingos aplinkybės, susiję su „Enatos“ įmonei išrašytos 2014 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitos–faktūros AKB Nr. 3308543 anuliavimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad su sprendimu nesutinka.

Šalių bendradarbiavimas truko tik 2013 m. birželio–liepos mėn. Paskutinį pavedimą pagal gautas PVM sąskaitas–faktūras atsakovė atliko 2013 m. rugpjūčio 26 d. Vėliau atsakovė jokių prekių neužsakinėjo, jų faktiškai iš ieškovės negavo, iš ieškovės negavo jokių PVM sąskaitų–faktūrų, jų neįtraukė į savo apskaitą. Ieškovė ginčo PVM sąskaitą faktūrą išrašė pažeidžiant sutarties nuostatas, todėl atsakovės nesaisto sutartyje numatyta pareiga apmokėti už neužsakytas, neperduotas ir negautas prekes. Pagal sutarties 2.1 punktą, užsakant prekes yra parengiamas raštiškas užsakymas, kurį užpildo pirkėjas arba pardavėjas. Ieškovė nepateikė jokio užsakymo, kurio pagrindu atsakovė būtų užsakiusi prekes. Ši nuostata skirta ieškovės ir atsakovės interesams apsaugoti, kad atsakovės vardu neįgalioti asmenys neužsakytų prekių ir be pagrindo nesukurtų atsakovei prievolių. PVM sąskaitoje–faktūroje nurodytų prekių vertė ženkliai viršijo sutarties 3.4, 3.2 punktuose numatytą 10 000 Lt kreditą. Prekių pristatymo (gabenimo) aktą patvirtino vienintelis 2014 m. kovo 28 d. gabenimo važtaraštis, kuriame gavėju nurodoma ieškovė, o gavėjo vardu pasirašė R. D.. Nėra įrodymų, kad prekės perduotos atsakovei. PVM sąskaitos–faktūros išrašymas atsakovei nepatvirtina prekių perdavimo fakto. Prekių gabenimo metu PVM sąskaita–faktūra dar nebuvo išrašyta. Perduoti daiktus pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų (CK 6.317 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Ieškovei reiškiant reikalavimą dėl skolos priteisimo už perduotas prekes, kyla pareiga įrodyti prekių perdavimo pirkėjui faktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-96/2012).

Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, ignoravo atsakovei palankius įrodymus. Teismas neįvertino R. D. paaiškinimų ir UAB „Enata“ vaidmens prekių įsigijimo sandoriuose. R. D. pripažino faktinę aplinkybę, jog tikrasis prekių pirkėjas buvo UAB „Enata“, kuriai ir pristatė prekes. Tas pačias prekes UAB „Enata“ pardavė kitam asmeniui UAB „Masaja“, taigi prekes faktiškai valdė ir jomis disponavo UAB „Enata“. Ieškovė prekių valdymo, naudojimo ir disponavimo teisės neperdavė atsakovei. Ginčo prekės nebuvo apskaitytos atsakovės apskaitoje, nes atsakovė neįgijo jų valdymo teisės. Ieškovė toms pačioms prekėms išrašė 2014 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3308543 UAB „Enata“. Tai įrodo, kad ieškovė žinojo apie tikrąjį pirkėją. Atsakovė nevykdo ūkinės veiklos, kuriai būtų reikalingos PVM sąskaitoje– faktūroje nurodytos prekės. Polistireno putplastis naudojamas statinių šiltinimo darbams, o atsakovė vykdo žemės kasimo–kabelių tiesimo darbus. Gabenimo važtaraštis patvirtina, kad prekės buvo iškrautos adresu (duomenys neskelbtini), nors šiuo adresu atsakovė jokios veiklos nevykdo. R. D. ir ieškovė neginčijo aplinkybės, kad minėtu adresu veiklą vykdė UAB „Enata“.

Teismas neteisingai įvertino aplinkybes dėl šalių ankstesnio bendradarbiavimo. Per visą bendradarbiavimo laikotarpį atsakovė neturėjo tokio didelio įsiskolinimo ieškovei, niekada neužsakydavo tokios didelės vertės prekių. Vieno užsakymo suma vidutiniškai siekdavo 100 Lt, iš viso per 12 užsakymų įsigijo prekių už 1205,81 Lt, sąskaitas apmokėdavo laiku. Ginčo sąskaita išrašyta prekėms, kurių vertė buvo apytiksliai 130 kartų didesnė nei įprastai. Šalių bendradarbiavimas buvo trumpalaikis ir nutrūko 2013 m. liepos mėn. Ginčo PVM sąskaita–faktūra išrašyta praėjus 8-9 mėnesiams, per kuriuos šalys neturėjo jokių sutartinių santykių. Anksčiau užsakius prekes atsakovė iš karto jas atsiimdavo, nereikėjo transportavimo paslaugų.

Teismas neįvertino, kad PVM sąskaitos–faktūros išrašymo metu R. D. neatliko darbo funkcijų įmonėje, jam fiksuotos pravaikštos dėl neatvykimo i darbą. Ieškovė nepatikrino R. D. įgaliojimų. Aplinkybė, kad R. D. tam tikrą laikotarpį dirbo įmonėje ir jos vardu užsakė prekes, nesudarė pagrindo išvadai, kad visi vėlesni R. D. užsakymai atlikti atsakovės vardu. Prekes galėjo įsigyti R. D. asmeniškai ir/ ar kitos įmonės vardu. Siekiant išvengti ginčų dėl tikrojo pirkėjo, sutartyje šalys įtvirtino reikalavimą raštu įforminti prekių užsakymą.

Prašo panaikinti sprendimą, ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir teisingai nustatė esmines bylos aplinkybes. Pagal sutarties 2.1 punktą atsakovė gali prekes užsakyti pildydama rašytinį užsakymą ir žodžiu. Aplinkybė, kad atsakovės vardu nebuvo užpildytas rašytinis prekių užsakymas, nepaneigia prekių užsakymo. Prekės buvo pristatytos ir iškrautos adresu (duomenys neskelbtini), pagal gabenimo važtaraštį jas priėmė R. D., 2014 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą–faktūrą R. D. pasirašė, tai patvirtina prekių gavimo faktą. Apie R. D. pravaikštas ieškovė nebuvo informuota, todėl pagal sutarties 2.2 punktą šia aplinkybe negalima remtis. Duomenis apie tariamas R. D. pravaikštas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ieškovė pateikė tik 2014 m. gegužės 2 d. R. D. neigė pravaikštas, teigė, kad jos nepagrįstai pažymėtos atgaline data. Atsakovės įmonės direktorės 2014 m. birželio 4 d. raštas, kuriuo ji prašė R. D. paaiškinti apie atsakovės vardu neteisėtai pirktas ginčo prekes, patvirtina, kad atsakovė jas pirko. Aplinkybė, kad atsakovės užsakytų prekių vertė viršijo atsakovei suteikto prekių kredito limitą, o ieškovė nepareikalavo avansu apmokėti prekių vertės, neatleidžia atsakovės nuo prievolės atsiskaityti už prekes. Tarp ieškovės ir UAB „Enata“ pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, UAB „Enata“ niekada jokių prekių neužsakinėjo ir ginčo atveju neužsakė. Tarp ieškovės ir UAB „Enata“ nebuvo sudaryti jokie susitarimai, kuriais UAB „Enata“ perimtų prievolę iš atsakovės atsiskaityti už prekes. R. D. nebuvo UAB „Enata“ akcininku, darbuotoju, jam nebuvo išduotas įgaliojimas veikti šios įmonės vardu. Atsakovės prievolė atsiskaityti su ieškove už ginčo prekes niekada nebuvo panaikinta. Išrašiusi PVM sąskaitą–faktūrą UAB „Enata“, ieškovė neanuliavo atsakovei išrašytos PVM sąskaitos–faktūros. Tai, kad atsakovė 2014 m. balandžio 1 d. sąskaitą įsitraukė į savo buhalterinę apskaitą, patvirtina atsakovės 2014 m. birželio 26 d. raštas Nr. 2014/R/4, kuriuo ji prašė išrašyti kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą, o su šiuo prašymu pateikė 2014 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitos faktūros pirmo egzemplioriaus kopiją. Neįtraukus sąskaitos į savo apskaitą, atsakovei nebūtų pagrindo išrašyti kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą. Atsakovės gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registras vienašališkai sudarytas atsakovės, į jį atsakovė gali įrašyti bet kokius duomenis. Pagal sutarties nuostatas sąskaitos neįtraukimas į apskaitą neturi įtakos pirkėjo prievolei atsiskaityti už prekes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė iš ieškovės pagal 2013 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartį) pirko ieškovės 2014 m. balandžio 1 d. išrašytoje PVM sąskaitoje–faktūroje serija AKB Nr.3306265 nurodytas prekes, todėl privalo sumokėti šioje sąskaitoje nurodytą kainą 4010,63 Eur.

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

Ginčo pirkimą konstatavęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tuo, jog jį įrodo šalių sudaryta sutartis, nevienkartiniai pirkimai pagal šią sutartį, atsakovę atstovaujant trečiajam asmeniui R. D., pastarojo asmens pasirašytas prekių gabenimo važtaraštis ir minėta PVM sąskaita–faktūra.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, jog ieškovė nepateikė įrodymų apie 2014 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitoje–faktūroje serija AKB Nr.3306265 nurodytų prekių perdavimą atsakovei.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, Sutarties įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką leimai sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

2013 m. birželio 5 d. sutarties 6.1 punktu šalys susitarė, kad ji įsigalioja nuo pasirašymo dienos ir galioja 12 mėnesių (t.y. iki 2014 m. birželio 5 d.) arba iki vienašališko jos nutraukimo ar pasibaigimo šalių susitarimu. Ginčo pirkimas įvyko 2014 m. kovo 28 d., nepasibaigus 12 mėnesių terminui. Taigi tai, kad ankstesni pirkimai pagal šią sutartį vyko 2013 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, pardavėjai nesudarė pagrindo abejoti ginčo pirkimo sutartinio pagrindo galiojimu.

Sutarties 2.1, 2.2 punktu šalys nustatė, jog pirkėjas prekes gali užsakyti pateikdamas raštiškai laisva arba raštiškai sutarta su pardavėju forma, arba kreipdamasis į pardavėją žodžiu. Kai pirkėjas prekes užsako žodžiu, užsakymą užpildo pardavėjas. Pirkėjo išsirinktos ir užsakytos prekės perduodamos pirkėjo atstovui (asmeniui, pateikusiam pirkėjo darbuotojo pažymėjimą), kuris patvirtina tinkamų prekių gavimo faktą savo parašu pirkimo dokumentuose, ir nuo to momento prekės tampa pirkėjo nuosavybe. Pardavėjas neatsako už tuos atvejus, kai pirkėjo atstovas pateikia suklastotą darbuotojo pažymėjimą arba priima prekes, nors darbo santykiai tarp pirkėjo ir jo atstovo jau yra nutrūkę, išskyrus tuos atvejus, kai pirkėjas raštu pateikė nurodymą pardavėjui neparduoti prekių konkrečiam asmeniui. Šalys priedu prie šios sutarties gali susitarti, kad prekes priimti bus įgalioti tik konkretūs pirkėjo atstovai ( tokio priedo byloje nėra). Prekių perdavimo–priėmimo aktą atitinka abiejų šalių pasirašyta PVM sąskaita-faktūra, jeigu nesudaromas kitas dokumentas.

Apeliantė neneigia, jog ligtoliniuose pirkimo–pardavimo santykiuose (dvylikoje pirkimų) pagal 2013 m. birželio 5 d. sutartį ją atstovavo trečiasis asmuo R. D.. VSDFV duomenys patvirtina, kad ginčo pirkimo metu R. D. buvo atsakovės darbuotojas. Ieškovei negalėjo būti žinoma, jog atsakovė šiam darbuotojui žymi pravaikštas – VSDF valdybai apie R. D. pravaikštas atsakovė pranešė tik 2014 m. gegužės 2 d. (t. 1 b.l. 69). Taigi, R. D. 2014 m. kovo 28 d. atsakovės vardu užsakius prekes, ieškovė neturėjo pagrindo abejoti pirkėjo asmeniu. Faktą, jog prekės buvo užsakytos atsakovės vardu ir kas jos atsakovei buvo perduotos, įrodo R. D. parašas PVM sąskaitoje–faktūroje serija AKB Nr.3306265 (t. 1 b.l.40).

Rašytinio užsakymo nebuvimas prekių perdavimo–priėmimo nepaneigia, nes, remiantis sutartis 2.1 punktu, galimas ir žodinis prekių užsakymas. Ginčo aplinkybių vertinimui rašytinio prekių užsakymo neparengimas nėra aktualus ir dėl to, kad pagal sutarties 2.1 punktą tokį užsakymą turėtų užpildyti ne pirkėjas, o pardavėjas (jei pardavėjas būtų nesąžiningas, jį galėtų užpildyti ir po ginčo pirkimo). Anot apeliantės, pastaroji sutarties nuostata skirta abiejų šalių interesų apsaugai, kad prekių neužsakinėtų neįgalioti asmenys, tačiau byloje yra nustatyta, jog ginčo atveju su pirkėjo atstovavimu susiję sutarties 2.2 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti. Esant įrodytam faktui dėl prekių perdavimo–priėmimo atsakovės atstovui, prekių užsakymo forma neturi teisinės reikšmės. Analogiškai neturi teisinės reikšmės atsakovės atstovo pasirašytinai priimtų prekių pristatymo vieta, įrašai apie siuntėją ir gavėją krovinio gabenimo važtaraštyje t. 1 b.l. 40, atsakovės ūkinės veiklos rūšis ir sutarties 3.2 punkte numatytos prekių vertės viršinimas. R. D. pripažino, kad 2014 m. kovo 28 d. prekės buvo užsakytos, nuvežtos jo nurodytu adresu, savo parašu jis patvirtino prekių priėmimą (t. 1 b.l. 39, 84-86). Sutartis prekių perdavimą sieja ne su jų nugabenimu į konkrečią vietą ar pirkėjos veiklos pobūdžiu, o su PVM sąskaitos–faktūros pasirašymu. 2014 m. balandžio 1 d. išrašyta PVM sąskaita–faktūra serija AKB Nr.3306265 įrodo, jog joje išvardintų prekių savininke tapo atsakovė. Sutarties 3.2 punkto nuostata dėl pardavėjo pareikalavimo sumokėti iki 100 procentų visos prekių vertės avansą, jei pirkėjas užsisako prekių, kurių vertė viršija 10 000 Lt arba kai kyla pagrįstas įtarimas, kad pirkėjas gali būti nemokus, nėra imperatyvi– šalys susitarė, jog tai yra pardavėjo turima teisė, o ne pareiga. Tai, kad pardavėjas šias teise nepasinaudojo, neatleidžia pirkėjo nuo sutartinės pareigos atsiskaityti už prekes (sutarties 3.1 punktas).

Atmestini apeliantės argumentai, jog tikroji prekių pirkėja yra UAB „Enata“. Ši teiginį apeliantė grindžia R. D. paaiškinimu. R. D. nurodė, kad jo, kaip vadybininko, pareigos atsakovės įmonėje buvo ieškoti statybos objektų. Prekes jis įgijo atsakovės vardu, tačiau po to persigalvojo ir perdavė jas „Enatos“ bendrovei, apie tai pranešdamas ieškovei. Pastarąją aplinkybę patvirtina ieškovės vadybininko A. S. paaiškinimas t. 1 b.l. 136 bei ieškovės 2014 m. balandžio 18 d. išrašyta PVM sąskaita–faktūra „Enatos“ bendrovei dėl tų pačių prekių pardavimo (t. 1 b.l. 61). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pastaroji sąskaita pirkėjo pasikeitimo neįrodo, nes nuo 2014 m. balandžio 1 d. tų prekių savininke buvo nebe ieškovė, o atsakovė, be to, toje sąskaitoje nėra prekių gavimą patvirtinančio asmens parašo. Dėl to ieškovė neturėjo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos išrašyti kreditinę sąskaitą atsakovei. Ją išrašiusi „Enatos“ bendrovei, ieškovė pagrįstai teigia, jog 2014 m. balandžio 1 d. prekes įgijo atsakovė, todėl privalo už jas atsiskaityti. Aplinkybė, jog atsakovė 2014 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitos–faktūros serija AKB Nr.3306265 nėra įtraukusi į gaunamų PVM sąskaitų–faktūrų registrą, nepašalina sutartinės pareigos už šias prekes ieškovei sumokėti.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl teisėtas ir pagrįstas sprendimas nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš apeliantės ieškovei priteistinos 360 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 2 b.l.34), neviršijančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų 2015 m. kovo 19 d. redakcijos 8.11 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą 2015 m. gegužės 12 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bartuva“, įmonės kodas 301695892, 360 (tris šimtus šešiasdešimt) Eur advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Lemora“, įmonės kodas 233623430.

Teisėjai Raimondas BuzelisVirginija GudynienėAlgimantas Kukalis