- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-28
- Bylos Nr.
- 2A-546/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- kooperatinei bendrovei Lietuvos kooperatyvų sąjungai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės Jiezno vartotojų kooperatyvo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-3249-450/2010 pagal ieškovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės Jiezno vartotojų kooperatyvo ieškinį atsakovui kooperatinei bendrovei Lietuvos kooperatyvų sąjungai dėl kompensacijos už kooperatinės bendrovės turto dalį priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 1996 m. lapkričio 15 d. nutartimi kooperatinei bendrovei Jiezno vartotojų kooperatyvui buvo iškelta bankroto byla (Nr. 2-72/1997). Teismo paskirtas bankroto administratorius ne kartą buvo keičiamas, šiuo metu bendrovė yra administruojama teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartimi paskirto administratoriaus UAB ,,Verslo konsultantai“ (įgaliotas asmuo A. M.). Šio teismo 1997 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu yra konstatuota, kad kooperatyvas yra bankrutavęs ir nuspręsta jį likviduoti.
Ieškovas bankrutavusi kooperatinė bendrovė Jiezno vartotojų kooperatyvas (toliau BKB Jiezno vartotojų kooperatyvas, Kooperatyvas) 2008-11-28 pareiškė ieškinį atsakovui kooperatinei bendrovei Lietuvos kooperatyvų sąjungai (toliau KB Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Sąjunga) dėl 1 969 064, 60 Lt kompensacijos už kooperatinės bendrovės turto dalį bei 66 678, 46 Lt palūkanų priteisimo, kurį 2010-02-25 patikslino ir prašė priteisti 3 777 454 Lt kompensacijos bei 127 916 Lt palūkanų, iš viso 3 905 370 Lt (1 t., 1, 177 b. l.).
Nurodė, kad atsakovo neeilinio narių susirinkimo 2006-10-06 sprendimu buvo pašalintas iš Sąjungos narių. Pagal Kooperatinių bendrovių įstatymo (toliau KBĮ) 10 straipsnio 4 dalį su asmeniu, kurio narystė kooperatinėje bendrovėje pasibaigė, turi būti atsiskaityta ne vėliau kaip per metus nuo jos narių susirinkimo, patvirtinusio finansinių metų atskaitomybę ir pelno (nuostolio) paskirstymą, dienos. Ieškovas teigė, kad jam priklausė vienas 8 410 Lt nominalios vertės pajus, Sąjungos finansinė atskaitomybė už 2006 metus buvo patvirtinta 2007-04-20 narių susirinkime, tačiau atlyginęs vertę, atsakovas atsisakė atlyginti turto dalį, į kurią nuosavybės teisę jam suteikė dalyvavimas Sąjungoje (CK 2.45 str.). Nurodė, kad tuo pažeidžiama jo nuosavybės teisė į priklausiusio turto dalį, savaime padidėja kitų Sąjungos narių turimų turto dalių vertė, Sąjunga įgyja teisę naudotis šia turto dalimi savo interesais, tai yra nepagrįstai praturtėja. Teigė, kad sumažėjus narių skaičiui, atitinkamai išauga kitų Sąjungos narių turto dalis bei teisių apimtis. Ieškovas šiuos teiginius taip pat grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutarties nuostatomis (civilinė byla A. R. v. kooperatinė bendrovė ,,Kėdainių šilas“, S. T., R. K., A. B. etc., byla Nr. 3K-3-572/2007). Teigė, kad atsakovas kartu su pajumi privalo kompensuoti šio turto sukurtą pridėtinę vertę, didinančią pajininko įneštą pajinį įnašą, arba, esant bendrovės nuostoliams, atitinkamai mažesnę pajininkui tenkančio turto verte (KBĮ 9 str. 1 d. 1 p., 11 str. 1 d. 11 p.).
Ieškovas laikė, kad nesant įstatymų sureguliuoto tokios kompensacijos apskaičiavimo mechanizmo, taikytina įstatymo analogija, tai yra artimus teisinius santykius reglamentuojančio priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo instituto teisės normos, kurios skirtos apsaugoti tiek patį juridinį asmenį, tiek jo dalyvius nuo atskiro dalyvio elgesio, nesuderinamo su jo veiklos tikslais ir siekiant, kad pasibaigtų tokio dalyvio ir juridinio asmens teisiniai santykiai (CK 2.115 str.).
Teigė, kad apskaičiuojant kompensacijos dydį taikytinos KBĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatos, reglamentuojančios turto dalies piniginio ekvivalento ir pajaus rinkos vertės apskaičiavimą. Remdamasis byloje atliktos Sąjungos viso turto rinkos vertės ir visų mokėtinų įsipareigojimų dydžio 2006-10-06 būklei nustatymo teismo ekspertizės akto Nr.5/1705E(Vil):09 išvadomis, nurodė, kad atsakovo viso turto vertė 2006-10-06 sudarė 193 541 000 Lt, įsipareigojimai – 399 900 Lt, todėl šio turto rinkos vertės ir įsipareigojimų skirtumas jo pašalinimo dieną sudarė 193 141 100 Lt. Ieškovo 8 410 Lt dydžio pajus sudarė 1,9558 proc. atsakovo 430 004 Lt dydžio pajinio kapitalo, todėl prašė priteisti iš atsakovo 3 777 454 Lt kompensacijos, 127 916 Lt palūkanų, apskaičiuotų iki šio ieškinio pateikimo, bei 6 proc. dydžio procesines palūkanas.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad Sąjunga nėra ūkio subjektas, kurio tikslas yra užsiimti komercine-ūkine veikla, siekti pelno ir tik ekonominės naudos jo dalyviams. Jos tikslas – suburti kooperatines bendroves, ginti jų interesus, skatinti ir palaikyti kooperacijos judėjimą Lietuvoje, atstovauti šio judėjimo interesams valstybinėse institucijose bei tarptautinėse organizacijose, stiprinti jo bei atskirų dalyvių (kooperatinių bendrovių) ekonominį pajėgumą. Siekdama šių tikslų Sąjunga užsiima ir tam tikra komercine-ūkine veikla, kuri atneša ir tam tikrą turtinę naudą nariams, tačiau ieškovas neįrodė, jog jis, kaip Sąjungos narys, buvo šios bendrijos turto dalies savininkas. Pajus, kaip vardinis dokumentas, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, patvirtinantis nario dalyvavimą kooperatinės bendrovės veikloje bei įtvirtina tarpusavio prievolines teises ir pareigas, tačiau nepatvirtina nario nuosavybės teisės į bendrovės dalį. Galiojantis juridinio asmens turto atskyrimo nuo jo dalyvių turto principas reiškia, kad dalyvis neturi teisių į juridinio asmens turtą (jo dalį), tokių teisių neįgyja taip pat narystei pasibaigus (KBĮ 10, 11 str.). Teigė, kad ieškovas be pagrindo prašė taikyti įstatymo analogiją, nes priverstinio akcijų pardavimo institutas reglamentuoja kitokio pobūdžio santykius, kooperatinės bendrovės turtinių prievolių vykdymas savo nariams negali būti laikomas sankcija. Be to, tais atvejais, kai bendrovės turtas (ar jo dalis) yra priskirtas nariams, buvusiems nariams išmokamas piniginis ekvivalentas rinkos kainomis ir tik nuo tos turto dalies, kuri tam nariui buvo priskirta (KBĮ 10 str. 5 d.). Atsakovo turtas nėra priskirtas nariams. Teigė, kad ieškovo minimos kasacinio teismo nutarties išvados šioje byloje netaikomos dėl ratio decidendi nesutapimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovo Sąjungos narių neeiliniame susirinkime 2006-10-06 pašalino likviduojamą dėl bankroto Jiezno vartotojų kooperatyvą iš Sąjungos narių ir grąžino jam priklausantį 8 410 Lt dydžio nario pajų. Šis pajus ieškovui buvo grąžintas. Ieškovas minimą Sąjungos sprendimą ginčijo teisme, tačiau jo ieškinys nebuvo patenkintas (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1082-96/2007, Vilniaus apygardos teismo – Nr. 2A-49-492/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – Nr. 3K-3-294/2008).
Teismas nurodė, kad reikalavimas atlyginti už turto dalį Sąjungos turte grindžiamas CK 2.45 straipsniu. Taikydamas CK 2.48 straipsnio 1, 2 dalies, 2.50 straipsnio normas, KBĮ 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią bendrovės turtas yra atskirtas nuo jos narių turto, tokia bendrovė pagal savo prievoles atsako tik savo turtu, o jos narys – pajiniu įnašu, priklausančiu įmokėti už pajų, taip pat remdamasis aplinkybe, jog ieškovas, 1995-01-24 įstodamas į Sąjungos narius, yra sumokęs pajų, kuris jam buvo grąžintas, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė savo ieškininio reikalavimo.
Teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas, įstodamas į narius, įnešė nepiniginį pajinį įnašą ar bendrovei perdavė patikėjimo teise valdyti turtą, kurio savininku po pašalinimo jis būtų išlikęs (Sąjungos įstatų 5.7 p.), kad pagal Sąjungos įstatus narys turi teisę gauti pelno dalį (dividendus), proporcingą pajaus dydžiui, o Sąjungos turto dalį (ekvivalentą pinigais) turi teisę gauti Sąjungos likvidavimo atveju narių susirinkimo nutarimu Įstatų numatyta tvarka (Sąjungos įstatų 3.8.3, 3.8.4., 7.2. p.), ir padarė išvadą, kad nei pagal KBĮ normas, nei pagal Sąjungos įstatus pajinio įnašo sumokėjimas nėra siejamas su nario teise į Sąjungos turtą ar jo dalį.
Atmesdamas ieškovo argumentus dėl KBĮ 10 straipsnio 4 dalies pažeidimo, teismas rėmėsi šio straipsnio 5 dalies norma ir nurodė, kad Sąjunga nebuvo priėmusi sprendimo atlyginti turto dalį piniginiu ekvivalentu nariams, kurių narystė kooperatinėje bendrovėje pasibaigė, to nenumatė ir įstatai, be to, pagal Įstatų 5.1. punktą Sąjungos nuosavas kapitalas, išskyrus pajinius įnašus, yra nedalomas, t. y. nariams nėra priskirtas.
Atmesdamas ieškovo argumentus, susijusius su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2007, kaip precedento, taikymu, teismas sprendė, kad šios civilinės bylos bei nagrinėjamosios bylos ratio decidendi nesutampa, todėl ieškovo cituojamos kasacinio teismo nutarties išvados netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. VšĮ „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009; etc.).
Paskirstydamas tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, teismas iš dalies patenkino atsakovo prašymą dėl priteisimo iš ieškovo 12 622 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir įvertinęs bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų skaičių, apimtį, juose keliamų teisinių argumentų kiekį, teismo posėdžių skaičių, ir t. t. priteisė 6 311 Lt šių išlaidų atlyginimą (CPK 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio). Iš ieškovo valstybei priteista 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BKB Jiezno vartotojų kooperatyvas prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 93, 98 str.). Skundas grindžiamas tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė aplinkybes, tačiau netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas bei kvalifikavo ginčo teisinį santykį, dėl to visiškai nepagrįstai sprendė, kad konstatuotos aplinkybės nepagrindžia ieškovo reikalavimo.
Teismas tinkamai neįvertino tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių. Sąjunga yra privatus juridinis asmuo, turintis bendrąjį civilinį teisnumą, kurio tikslas yra gauti materialią naudą (pelną, padidinti turtą, t. t.) (CK 2.34 str. 3 d., 2.74 str. 1 d.). Tokio tikslo siekė ir ieškovas, investuodamas kapitalą (sumokėdamas pajinį įnašą) ir tapdamas šio privataus juridinio asmens dalyviu – pelno (dividendų forma), pajaus vertės padidėjimo. Teigia, kad reikalavimų negrindė materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės ar turto patikėjimo teisę, tačiau jo atžvilgiu yra taikytinos CK 2.45 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios jo prievolinę teisę, kurios išraiška – teisė į pajaus vertės pasikeitimą (padidėjimas ar sumažėjimas) (KBĮ 10 str. 4 d.). Apelianto nuomone, tai patvirtina ir CK 1.101 straipsnio 7 dalis.
Nurodo, kad teismas, aiškindamas CK 2.45 straipsnio, 2.48 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, be pagrindo neanalizavo CK 2.34 straipsnio 3 dalies, 2.45 straipsnio, 2.74 straipsnio 1 dalies, 1.101 straipsnio, KBĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatų reikšmės nagrinėjamam ginčo teisiniam santykiui, be pagrindo rėmėsi CK 2.50 straipsnio normomis, reglamentuojančiomis juridinio asmens ir/ar juridinio asmens dalyvio atsakomybę pagal savo prievoles tretiesiems asmenims, o ne jų tarpusavio prievolių ir atsakomybės už jas klausimus. Teigia, kad teismas neteisingai sprendė, jog tik likvidavimo atveju Sąjungos narys turi teisę gauti jos turto dalies ekvivalentą pinigais, kad pajinio įnašo sumokėjimas nesukuria nariui teisės į atsakovo turtą ar jo dalį. Atsakovo įstatuose nurodytas narių teisių sąrašas nėra baigtinis. Pagal KBĮ 10 straipsnį Sąjunga privalo visiškai atsiskaityti su ieškovu, grąžindama pajinį įnašą, be kita ko, – atlyginti nariui priskirtą turto dalį piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis (KBĮ 10 str. 5 d.) ir ši ieškovo teisė galioja nepriklausomai nuo bendrovės Įstatų ar sprendimų (CK 2.46 str. 2 d.). Nurodo, kad nario dalį kooperatinės bendrovės kapitale apibrėžia turimas pajus (pajaus dydis), kuris yra nuosavybės vertybinis popierius, patvirtinantis juridinio asmens kapitalo (jo dalies) turėjimą (CK 1.101 str. 7 d.), todėl atsakovui tenka ne teisė, o pareiga priskirti ieškovui bendrovės turtą (turto dalį) ir išmokėti priskirto turto dalies piniginį ekvivalentą rinkos kainomis (KBĮ 10 str. 5 d.), tai yra sumokėti pajaus tikrąją (rinkos) kainą: padidėjusią ar, priešingai, sumažėjusią pajaus vertę, apskaičiuotiną atsižvelgiant į pajaus įnašo dalį bendrovės pajiniame kapitale ir pagal tai nustatant tos dalies piniginę išraišką, atsižvelgiant į kooperatinės bendrovės nuosavo kapitalo dydį. Apelianto teigimu, šią atsakovo pareigą patvirtina sisteminė KBĮ 10 straipsnio 5 dalies bei 9 straipsnio 2 punkto nuostatų analizė. Atsakovas, pašalinęs ieškovą, nepriskyrė jam Sąjungos turto (jo dalies), nesumokėjo to turto piniginio ekvivalento rinkos kainomis, todėl teismas, atmesdamas ieškinį, neteisingai išaiškino ir taikė KBĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas be pagrindo rėmėsi KBĮ 12 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kooperatinės bendrovės nuosavas kapitalas, išskyrus už pajus įneštus pajinius įnašus, gali būti nedalomas arba priskirtas (visas arba jo dalis) kooperatinės bendrovės nariams, nes ši norma nėra teisiškai aktuali, kadangi ieškovas reikalauja ne turto (jo dalies) natūra, o šio turto dalies ekvivalento rinkos kainomis (KBĮ 10 str. 5 d.) ir tokia išmoka turėtų įtakos ne bendrovės nuosavo kapitalo sudėčiai (kapitalo nedalumui), o tik jo dydžiui. Tuo tarpu nei KBĮ 10 straipsnio 5 dalis, nei Įstatų 5.1 punktas savaime nedraudžia sumažinti kooperatinės bendrovės nuosavą kapitalą. Priešingai aiškinant šias normas, dividendų ar apyvartai proporcingos išmokos sumokėjimas taip pat pažeistų atsakovo nuosavo kapitalo nedalumo taisyklę.
Be to, apeliantas teigia, minimas pajus priskirtinas finansinio turto kategorijai (CK 1.97 str.), o apie tokio turto dydį liudija tikroji (rinkos) pajaus vertė (sumažėjimas/padidėjimas), todėl tokiam turtui taip pat taikytinos taisyklės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, CK 6.237-6.242 straipsniuose, 4.39 straipsnyje, nes Sąjunga, neatlygindama ieškovui jo pajaus vertės padidėjimo, t. y. nesumokėdama pajaus tikrosios (rinkos) kainos, sudarė prielaidas kitiems Sąjungos nariams akivaizdžiai praturtėti jo sąskaita.
Apelianto nuomone, teismo sprendimas taip pat neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nagrinėjant tokio pobūdžio klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2005; 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2007), kurioje akcentuojama kooperatinės bendrovės pareiga visiškai atsiskaityti su išstojančiu jos nariu ir bendrovės nario teisė susigrąžinti ne tik įneštą į kooperatinės bendrovės kapitalą turtą (pajų), bet ir tuo kapitalu sukurtą to turto pridėtinę vertę, didinančią pajininko įneštą pajinį įnašą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad tokio sprendimo nepriėmimas bendrovėje nepaneigia KBĮ įtvirtintos pareigos atsiskaityti su išstojusiu pajininku (CPK 4 str.).
Nurodo, kad, priešingai nei konstatavo teismas, narystės (dalyvavimo) kooperatinėje bendrovėje teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė ne 1995-01-24, o žymiai anksčiau, nes atsakovas, yra 1923 m. įsteigtos Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ teisių ir pareigų perėmėjas bei veiklos tęsėjas: Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ pagrindu įsteigta kooperatyvų sąjunga „Lietkoopsąjunga“ (nuo 2005-10-26 pasikeitus teisiniam reglamentavimui – kooperatinė bendrovė, vienijanti kooperatines bendroves ir rajonų kooperatyvų sąjungas), 1975 m. buvo įsteigta „Prienų rajkoopsąjunga“, kuri buvo kooperatyvų sąjungos „Lietkoopsąjunga“ narė. Ieškovas buvo „Prienų rajkoopsąjungos“ nariu, o 1995 m. kartu su KB ,,Prienų vartotojų kooperatyvas“ perėmė jos narystės teises kooperatyvų sąjungoje „Lietkoopsąjunga“. Taigi ieškovas KB „Lietkoopsąjunga“ veikloje dalyvavo dar nuo 1975 m. Dėl to teismo sprendime nurodytas faktas negali daryti įtakos nagrinėjamo ginčo teisinio santykio kvalifikavimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas KB Lietuvos kooperatyvų sąjunga prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigiama, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrindo, todėl teismas pagrįstai atmetė jo ieškinį.
Nurodoma, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog Sąjungos tikslas yra tenkinti jos narių (dalyvių) interesus, jog narystės esmė – interesas investuoti kapitalą į bendrovę tikintis, kad dėl to padidėjus bendrovės vertei, padidės dalyvio pajaus vertė. Dalyvių ekonominių poreikių tenkinimas yra tik šalutinė (papildoma) atsakovo veikla, nes narystę sąlygoja galimybė vykdyti prekių ir paslaugų apyvartą su kooperatine bendrove, kuri yra naudinga nariui dėl apyvartai proporcingų išmokų bei dividendų. Neteisingi apelianto teiginiai, kad įmokant pajinį įnašą lėšos yra investuojamos, nes pajus nesukuria jokios pridėtinės vertės, o paties pajaus vertę apibrėžia įnašo dydis. Kooperatinės bendrovės nuosavas kapitalas kinta dėl vykdomos veiklos, o ne dėl įmokėtų įnašų, be to, nepateikta įrodymų, kokią pridėtinę vertę yra sukūręs ieškovo pajinis įnašas. Atsakovo nuomone, ieškovas neteisingai aiškina CK 2.45 straipsnio nuostatas, teigdamas, kad bendrovei tenka turtinė prievolė buvusiam nariui sumokėti pajaus rinkos vertę, nes šiame straipsnyje yra nustatyta vienintelė su pajiniu įnašu (pajumi) susijusi bendrovės prievolė nagrinėjamu atveju. Juridinio asmens dalyviai neišsaugo nuosavybės teisių į šio asmens turtą, jie turi su tokiu asmeniu susijusias prievolines teises ir (ar) pareigas ir tai patvirtina atitinkama teismų praktika bei teisės teorija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-123/2005; 2004 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2004; Civilinio kodekso komentaras. Antra knyga. Asmenys, 118-119 psl., Justitia, 2002 m.).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl CK 1.101 straipsnio 7 dalies aiškinimo bei taikymo atsakovas nurodo, kad, priešingai nei teigia apeliantas, ši norma įtvirtina, jog juridinio asmens dalyvis į jį turi turtinių teisių, tačiau nevaldo įmonės kapitalo nuosavybės teise. Be to, kooperatinės bendrovės nario turtines bei neturtines teises reglamentuoja KBĮ 11 straipsnio normos, kurios nenumato teisės gauti bendrovės turto vertei proporcingą kompensaciją. Tokios teisės nenumato ir kitos apelianto analizuojamos teisės normos (CK 2.34 str. 3 d., 2.45 str., 2.74 str. 1 d.).
Dėl apelianto argumentų, susijusių su KBĮ 10 straipsnio 5 dalies taikymu, atsakovas nurodo, jog šiame straipsnyje nurodyta pareiga atlyginti nariui priskirtą turto dalį piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis nėra įstatyminė, nes ji yra siejama su atitinkamo narių susirinkimo nutarimo buvimu, o atsakovas tokio sprendimo nėra priėmęs.
Dėl apelianto teiginių, susijusių su Įstatų 5.1 punkto aiškinimu, atsakovas nurodo, jog Sąjungos narių susirinkimas nėra priėmęs KBĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyto sprendimo, o Įstatuose yra įtvirtinta, kad bendrovės kapitalas nedalomas. Tai reiškia, kad atsakovui nekyla pareiga atlyginti apeliantui turto dalį piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis. Be to, jau iškėlus šią bylą atsakovo narių susirinkimas inicijavo darbo grupę apsvarstyti turto priskyrimo prie pajų galimybes, tačiau buvo priimtas sprendimas palikti atsakovo turtą nedalomą.
Dėl apelianto teiginių, susijusių su pajaus vertės padidėjimu, apeliantas akcentuoja, kad kooperatinės bendrovės ir jos nario santykyje pajaus rinkos vertė neturi jokios reikšmės ir su ja nėra siejamos jokios atsakovo prievolės nariui. Teigia, kad pajus yra nario teisę dalyvauti bendrovės veikloje bei tam tikrų įstatyme apibrėžtų turtinių ir neturtinių teisių turėjimą patvirtinantis dokumentas.
Dėl apelianto nurodomos kasacinės teismo praktikos atsakovas teigia, kad šios bylos ir minimų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų ratio decidendi skiriasi, todėl jos nėra precedentinės.
Teigia, kad apelianto teiginiai dėl jo dalyvavimo atsakovo veikloje laikotarpio yra nepagrįsti ir neturi jokios reikšmės nagrinėjamam ginčui. Visų pirma, pats apeliantas pripažįsta, kad atsakovo nariu tapo nuo 1995 m.; antra, net ir tuo atveju, jei ieškovas būtų dalyvavęs Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (kurio teisių ir turto perėmėjas yra atsakovas) veikloje, pagal nuoseklų teisinį reglamentavimą, susiklosčiusį dar 1919 m. Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymo 19 straipsnį, kooperatinės bendrovės narys neturi teisės į bendrovės turtą ir reikalauti kitų, nei įtvirtintos KBĮ, turtinių prievolių vykdymo; trečia, apeliantas nemotyvavo savo teiginio reikšmės ginčui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, tačiau nustatyta, kad teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, neteisingai aiškino, taikė materialiosios bei proceso teisės normas, o taip pat teismų praktikos nuostatas nagrinėjamais klausimais ir, visiškai atmesdamas ieškovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės Jiezno vartotojų kooperatyvo (toliau BKB Jiezno vartotojų kooperatyvas, Kooperatyvas) ieškinį atsakovui kooperatinei bendrovei Lietuvos kooperatyvų sąjungai (toliau KB Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Sąjunga) dėl 3 777 454 Lt kompensacijos už kooperatinės bendrovės turto dalį bei 127 916 Lt palūkanų priteisimo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas BKB Jiezno vartotojų kooperatyvas atsakovo KB Lietuvos kooperatyvų sąjungos narių neeiliniame susirinkime, įvykusiame 2006-10-06, buvo teisėtai pašalintas iš Sąjungos narių ir jam buvo grąžintas 8 410 Lt dydžio pajinis įnašas, kuris buvo sumokėtas už pajų 1995-01-24 įstojant į Sąjungą. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad ieškovas BKB Jiezno vartotojų kooperatyvas nėra įnešęs nepiniginio pajinio įnašo ar perdavęs Sąjungai patikėjimo teise valdyti turtą, kurio savininku būtų išlikęs ir po pašalinimo (Sąjungos įstatų 5.7. p.), kad iki prasidedant finansiniams metams, kuriais pasibaigė ieškovo narystė Sąjungoje, nebuvo priimtas narių susirinkimo sprendimas, kuriuo jam būtų priskirta turto dalis piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis. Šių faktų apeliaciniame skunde neneigia ir pats ieškovas.
Taigi teismas, remdamasis paminėtomis aplinkybėmis, o taip pat konstatavęs, kad Sąjungos turtas yra atskirtas nuo jos narių turto, o narys pagal Sąjungos prievoles atsako tik už pajų priklausančiu įmokėti pajiniu įnašu (CK 2.48 str. 1, 2 d., KBĮ 3 str. 2 d.), kad Sąjungos nuosavas kapitalas, išskyrus pajinius įnašus, yra nedalomas, taigi Sąjungos nariams nėra priskirtas (Sąjungos įstatų 5.1. p.), kad Sąjungos narys turi teisę gauti Sąjungos pelno dalį (dividendus), proporcingai pajaus dydžiui, o turto dalį (ekvivalentą pinigais) turi teisę gauti vieninteliu – Sąjungos likvidavimo atveju, narių susirinkimo nutarimu pagal Įstatuose nustatytą tvarką (Sąjungos įstatų 3.8.3, 3.8.4., 7.2. p.), – atmetė ieškovo argumentus dėl KBĮ 10 straipsnio 4 dalies pažeidimo, nurodęs, jog nei pagal minėtas CK ar KBĮ normas, nei pagal Sąjungos įstatus pajinio įnašo sumokėjimas nėra siejamas su nario teise į Sąjungos turtą ar jo dalį ir sprendė, kad ieškovas savo ieškinio reikalavimo neįrodė.
Taigi, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka yra svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas, atsiskaitydamas su ieškovu, kurio narystė pasibaigė dėl jo pašalinimo ir grąžindamas už pajų įneštą pajinį įnašą, tačiau atsisakydamas atlyginti KBĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatytą priskirtą Sąjungos turto dalį piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis, priešingai nei teigia apeliantas, nepažeidė KBĮ 10 straipsnio 4 dalies reikalavimo su juo atsiskaityti visiškai.
Pagal KBĮ 10 straipsnio 4 dalį su asmeniu, kurio narystė kooperatinėje bendrovėje pasibaigė dėl jo išstojimo, pašalinimo ar pajaus perleidimo kitam asmeniui, kooperatinė bendrovė turi atsiskaityti ne vėliau kaip per metus nuo jos narių susirinkimo, patvirtinusio finansinių metų, kuriais pasibaigė šio asmens narystė kooperatinėje bendrovėje, atskaitomybę ir pelno (nuostolio) paskirstymą, dienos. Pagal KBĮ 10 straipsnio 5 dalį asmeniui, kurio narystė kooperatinėje bendrovėje pasibaigė dėl jo išstojimo, pašalinimo ar pajaus perleidimo kitam asmeniui, kooperatinė bendrovė, be kita ko, privalo grąžinti už pajų, jei jis nėra perleistas kitam asmeniui, įneštą pajinį įnašą, atlyginti narių susirinkimų sprendimais iki finansinių metų, kuriais pasibaigė narystė kooperatinėje bendrovėje, pradžios nariui priskirtą turto dalį piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis, išmokėti apyvartai proporcingą išmoką ir dividendus, jeigu dėl jų išmokėjimo už tuos metus yra priimtas narių susirinkimo sprendimas.
Teisėjų kolegija, remdamasi KBĮ 10 straipsnio 5 dalies lingvistine analize, sprendžia, kad priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Sąjungos pareiga atsiskaityti imperatyviai yra susieta su narių susirinkimo sprendimu tik kalbant apie apyvartai proporcingos išmokos ir dividendų sumokėjimą „<...> jeigu dėl jų išmokėjimo už tuos metus yra priimtas narių susirinkimo sprendimas“. Dėl to apeliantas pagrįstai teigia, kad atsakovui pagal KBĮ 10 straipsnio 5 dalį teko pareiga, prieš šalinant ieškovą iš Sąjungos narių, priskirti atitinkamą turto dalį ir sumokėti jam šios dalies piniginį ekvivalentą rinkos kainomis. Aplinkybė, kad atsakovas šios pareigos neatliko, ar kad tokia pareiga nėra įtvirtinta Sąjungos įstatuose, neduoda pagrindo spręsti, jog ieškovas neteko teisės reikalauti, kad tokia išmoka (kompensacija) jam būtų sumokėta. Kaip žinia, pagal CK 2.46 straipsnio 2 dalį juridinių asmenų steigimo dokumentų, nagrinėjamu atveju – Sąjungos įstatų, nuostatos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, taigi negali riboti (suvaržyti) ar panaikinti KBĮ numatytos ieškovo teisės (CPK 3 str. 1 d.).
Remdamasi tuo, kas pirmiau paminėta, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais skundžiamo teismo sprendimo, o taip pat atsakovo KB Lietuvos kooperatyvų sąjungos atsiliepimo į ieškovo BKB Jiezno vartotojų kooperatyvo apeliacinį skundą teiginius, kurie grindžiami argumentais, susijusiais su atsakovo teisiniu statusu, jo tikslais, KBĮ 11 straipsnyje nustatytomis kooperatinės bendrovės nario teisėmis, Sąjungos įstatų normomis apie kooperatinės bendrovės nuosavo kapitalo nedalumą, o taip pat CK 2.45, 2.48, 2.50 straipsnių nuostatomis, atsakovo teigimu, paneigiančiomis ieškovo reikalavimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai, nei nurodė teismas ir teigia atsakovas KB Lietuvos kooperatyvų sąjunga, KBĮ 10 straipsnio 5 dalis traktuotina kaip specialioji norma, reglamentuojanti atsiskaitymą su asmeniu, kurio narystė kooperatinėje bendrovėje pasibaigia dėl jo išstojimo, pašalinimo ar pajaus perleidimo kitam asmeniui (CK 2.46 str. 2 d.).
Kaip minėta, apeliantas savo argumentus grindžia taip pat kasacinio teismo nutartimis, kuriose pasisakoma dėl teismų praktikos aiškinant bei taikant nagrinėjamoje byloje aktualias teisės normas ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje G. D. v. ŽŪB „Delikatesas“ dėl pajaus grąžinimo (byla Nr. 3K-3-527/2005) ir 2007 m. gruodžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje R. v. kooperatinė bendrovė ,,Kėdainių šilas“, S. T., R. K., A. B., MSK ,,Aukštaitijos šilas“ ir kt., dėl pajaus ir sukurto turto dalies grąžinimo (byla Nr. 3K-3-572/2007) pateiktais išaiškinimais. Tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek ir atsakovo atsiliepime teigiama, kad skiriasi civilinių bylų, kuriose yra priimtos minimos kasacinio teismo nutartys bei nagrinėjamos bylos aplinkybės, t. y. nesutampa ratio decidendi, todėl šiai teismų praktikai negali būti teikiama CPK 4 straipsnyje nurodyta reikšmė. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma. Tam pakanka to, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad minimose apelianto kasacinio teismo nutartyse padarytos išvados, jog kooperatinė bendrovė turi pareigą visiškai atsiskaityti su išstojančiu jos nariu, o narys turi teisę susigrąžinti ne tik įmokėtą pajinį įnašą, bet ir šio kapitalo sukurtą pridėtinę vertę, didinančią pajininko įneštą pajinį įnašą, o taip pat išvados, jog aplinkybė, kad bendrovėje nėra priimamas sprendimas dėl visiško atsiskaitymo su išstojusiais nariais, nepaneigia KBĮ įtvirtintos bendrovės pareigos atsiskaityti su išstojusiu pajininku, – vertintinos kaip patvirtinančios apelianto poziciją, jog ieškovo, teisė reikalauti, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra ribojama tik įnešto į kooperatinės bendrovės kapitalą pajinio įnašo grąžinimu, bet apima ir tuo kapitalu sukurtos turto pridėtinės vertės, didinančios pajininko įnašą, sumokėjimą.
Teisėjų kolegija laiko, jog taip pat yra pagrįsti apeliacinio skundo argumentai, grindžiami CK 6.237-6.242 straipsnių normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą praturtėjimą. Kaip žinoma, bendrovės įstatinis kapitalas tai – lėšos, kurios yra būtinos jos ūkinei veiklai vykdyti, tai yra šios veiklos pagrindas. Tiek KBĮ 12 straipsnis, tiek atsakovo KB Lietuvos kooperatyvų sąjungos įstatų 5 dalis nurodo, jog nuosavas bendrovės kapitalas sudaromas iš kooperatinės bendrovės narių stojamųjų mokesčių ir pajinių įnašų, atskaitymų iš šios bendrovės pelno, kitų įstatymuose neuždraustų pajamų, kad šis kapitalas skirstomas į pagrindinį ir atsargos (rezervinį) kapitalą, pagrindinis kapitalas naudojamas kooperatinės bendrovės ūkinei veiklai ir turtui įsigyti, o atsargos (rezervinis) naudojamas nenumatytoms išlaidoms ir nuostoliams padengti. Taigi apeliantas teisingai nurodo, jog už pajų įneštos jo lėšos (pajinis įnašas) yra į Sąjungos veiklą investuotas kapitalas, kuris tampa kooperatinės bendrovės nuosavybe ir naudojamas jos turtui sukurti. Kaip matyti iš byloje atliktos teismo ekspertizės akto Nr.5/1705E(Vil):09 išvadų, 2006-10-06, tai yra ieškovo pašalinimo iš Sąjungos narių metu, ši bendrovė turėjo 193 541 000 Lt vertės turto, jos pajinis kapitalas buvo 430 004 Lt dydžio, o ieškovo 8 410 Lt dydžio pajinis įnašas sudarė 1,9558 proc. Taigi, turint omenyje tai, kad ieškovas šį įnašą yra padaręs dar 1995-01-24, o per teisių perėmimą narystę šioje Sąjungoje kildina nuo 1975 m., yra akivaizdu, kad jo investuotas kapitalas ne vienerius metus buvo naudojamas atsakovo turimam turtui kurti ir gausinti. Teisėjų kolegija šiame kontekste atmeta atsakovo atsiliepime į nagrinėjamą apeliacinį skundą išdėstytus teiginius, jog yra neteisingi apelianto motyvai, kad įmokant pajinį įnašą lėšos yra investuojamos, kad šios lėšos sukuria kokią nors pridėtinę vertę, nes kooperatinės bendrovės nuosavas kapitalas kinta dėl vykdomos veiklos, o ne dėl įmokėtų įnašų (CPK 185 str.).
Pasisakant šiuo klausimu, atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad 2003 m. liepos 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1435/2003 dėl Europos kooperatinės bendrovės (SCE) (toliau tekste EKB) statuto preambulėje, be kita ko, nurodyta, jog kooperatyvai (nagrinėjamu atveju – Sąjunga, kaip antrojo laipsnio kooperatyvas) – tai visų pirma grupės asmenų arba juridinių subjektų, kurie vadovaujasi tam tikrais kitokiais veiklos principais nei kiti ekonomikos dalyviai. Tarp šių principų yra demokratinė struktūra ir kontrolė bei grynojo pelno paskirstymas už finansinius metus remiantis lygybės teise (7). Pabrėžiama, jog pagrindinis EKB tikslas turėtų būti tenkinti savo narių poreikius ir (arba) plėtoti jų ekonominę ir (arba) socialinę veiklą, be kitų principų, vadovaujantis tuo, kad jos veikla turi būti vykdoma siekiant abipusės narių naudos, kad kiekvienas narys turėtų naudos iš SCE veiklos pagal savo dalyvavimą (10). Reglamento 16 straipsnyje, apibrėžiančiame narių finansines teises jų atsistatydinimo arba pašalinimo atveju, tiesiogiai nurodyta, kad toks asmuo, išskyrus atvejus, kai pajus perleidžiamas ir remiantis Reglamento 3 straipsniu (atvejis, kai po kompensacijos už pajų išmokėjimo pasirašytasis kapitalas sumažėtų iki nustatytos ribos), netekęs narystės turi teisę gauti kompensaciją už savo turimo kapitalo dalį, proporcingai sumažintą SCE kapitalui padarytais nuostoliais. Taigi Reglamento nuostatose taip pat yra įtvirtinta kooperatinės bendrovės nario teisė į kompensaciją, proporcingą pajiniam įnašui, o ne vien į įmokėtą pajinį įnašą.
Tokiu būdu, atsakovas, pašalinęs ieškovą iš Sąjungos narių ir grąžindamas tik pajinį įnašą, tačiau atsisakydamas priskirti ir atlyginti priskirtą turto dalį piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis, sudarė neleistinas prielaidas kitiems atsakovo nariams akivaizdžiai praturtėti ieškovo sąskaita, nes, kaip teigia apeliantas, toji pridėtinė vertė, kuri buvo sukurta jo sumokėto pajinio įnašo pagrindu, liko atsakovui, tuo pačiu ir kitiems atsakovo nariams. Tuo tarpu pirmiau paminėtos CK normos įsakmiai draudžia asmeniui praturtėti kito asmens sąskaita, draudžia prievarta paimti iš asmens jam priklausantį turtą, tarp jų ir turtinę teisę, atsirandančią dėl narystės Sąjungoje pasibaigimo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., CK 4.39 str.). Kooperatinės bendrovės pajus priskirtinas finansinio turto kategorijai (CK 1.97 str.), todėl tokiam turtui taip pat taikytinos taisyklės, įtvirtintos Konstitucijos 23 straipsnyje, CK 4.39, 4.93, 6.237-6.242 straipsniuose, kurioms prieštarauja skundžiamas teismo sprendimas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija ieškovo BKB Jiezno vartotojų kooperatyvo apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, konstatavus, jog ši bendrovė neįrodė įstatymu pagrįstos teisės reikalauti priteisti iš atsakovo KB Lietuvos kooperatyvų sąjungos kompensaciją už kooperatinės bendrovės turto dalį bei palūkanas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Tačiau turint omenyje tai, kad teismas nenagrinėjo šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų, susijusių su šios kompensacijos dydžiu, tame tarpe, tiek ieškovo, tiek atsakovo KB Lietuvos kooperatyvų sąjungos nurodomas aplinkybes apie Sąjungos turto formavimą po Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 14 d. nutarimo „Dėl Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos turto", bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 sausio 20 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl valstybei priklausančių vartotojų kooperacijos valdomos turto dalies" priėmimo, etc., ir dėl jų iš viso nepasisakė, teisėjų kolegija, panaikinusi skundžiamą teismo sprendimą ir konstatavusi ginčijamą ieškovo BKB Jiezno vartotojų kooperatyvas reikalavimo teisę, bylą perduoda tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ieškovo reikalaujamos kompensacijos priteisimo klausimą (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 2 d.). Priešingu atveju, būtų pažeista įstatyme įtvirtinta viena esminių asmens teisių, kad apeliacine tvarka būtų patikrintas priimto teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. pasinaudoti teise į apeliacinį procesą (teismų sprendimų kontrolės forma, o tuo pačiu ir instancine teismų sistema) (CPK 301 str.).
Kaip žinoma, byloje dalyvaujančių asmenų turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra paskirstomos išnagrinėjus bylą iš esmės. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, tai šioje proceso stadijoje nėra galimybės priteisti bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose. Dėl jų priteisimo turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas (CPK 88, 93, 96 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti bylą dėl ieškovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės Jiezno vartotojų kooperatyvo ieškinio reikalavimo atsakovui kooperatinei bendrovei Lietuvos kooperatyvų sąjungai dėl kompensacijos už kooperatinės bendrovės turto dalį bei palūkanų priteisimo.