Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei D. V. V., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, N. K. dėl įpareigojimo pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę D. V. V. per teismo nustatytą terminą savo lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius – nugriauti prietaisą prie gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovei neįvykdžius įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, leisti inspekcijai pašalinti neteisėtos statybos padarinius – nugriauti priestatą prie gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę atsakovės lėšomis.Nurodė, kad 2005 m. atsakovė pasistatė priestatą prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovė prie jai priklausančios ½ gyvenamojo namo dalies valstybinėje žemėje pristatė naujos statybos medinį 1,93 m x 3,05 m. priestatą. Savavališkai pastatytas priestatas priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams. Atsakovė statyti statinį galėjo tik parengusi supaprastintą statinio projektą ir gavusi raštišką įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą, be to, buvo reikalingas žemės savininko (valdytojo) raštiškas sutikimas. Atsakovė šių dokumentų neturėjo.Statytojai D.V. V. 2013 m. vasario 11 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas, o 2013 m. kovo 5 d. - reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius ne vėliau kaip iki 2013 m. rugsėjo 5 d. savo lėšomis. Buvo nurodyta, kad atsakovė turi teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovė savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo neginčijo, jie yra galiojantys. Atsakovės prašymu terminas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 5 d. Atsakovė kelis kartus kreipėsi į savivaldybę dėl leidimo prisijungti valstybinę žemės sklypą, kuriame savavališkai pastatė statinį, tačiau tokie jos prašymai nebuvo patenkinti, nes prašomas prisijungti laisvos valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos. Pagal galiojančių teisės aktų nuostatas atsakovė pažeidė teisės aktų reikalavimus, jos statyba yra savavališka, todėl turi būti nugriauta, o statinio nugriovimui pakaktų dviejų mėnesių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, įpareigojo D. V. V. per 10 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti neteisėtos statybos padarinius – nugriauti priestatą prie gyvenamojo namo unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Jai neįvykdžius teismo įpareigojimo per nustatytą terminą, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui pašalinti neteisėtos statybos padarinius - nugriauti priestatą prie gyvenamojo namo unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę atsakovės D. V. V. lėšomis. Priteisė iš D. V. V. 100 Eur žyminį mokestį, 21,84 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Nustatė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, gavusi N. K. skundą dėl D. V. V. savavališkai pastatyto priestato prie gyvenamojo namo, atliko patikrinimą ir nustatė, kad ji 2005 metais pasistatė priestatą prie gyvenamojo namo valstybinėje žemėje. Buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir reikalavimas ne vėliau kaip iki 2013-09-05 pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti priestatą ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovės prašymu šis terminas buvo pratęstas iki 2013-12-05. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo, kaip nepagrįstas, buvo atmestas pareiškėjos D.V. V. prašymas pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą vieneriems metams, paliko Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą galioti.Atsakovės pastatytas priestatas prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patenka į (duomenys neskelbtini) g. žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ribas. Šio žemės sklypo savininkas yra Lietuvos Respublika, patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Panevėžio apygardos administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. I-79-279/2017 nustatė ir konstatavo, kad D.V. V. neteisėtai pastatytas statinys yra valstybės žemės sklype, kuris ribojasi su pareiškėjos nuosavybės teise valdomu žemės sklypu, kad šis žemės sklypas suplanuotas Panevėžio miesto (šiaurinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialiuoju planu, patvirtintu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015-11-26 sprendimu Nr. 1-330, pripažintas Savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi, nustatyta tvarka suformuotas ir kaip nekilnojamasis daiktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, panaudos teise perduotas Panevėžio miesto savivaldybei. Panevėžio miesto savivaldybės atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad savivaldybė su ieškiniu sutinka, nes žemės sklypas, kuriame stovi nelegaliai pastatytas statinys, yra skirtas savivaldybių vietinės reikšmės keliams ir gatvėms prižiūrėti, taisyti, tiesti ir saugiam eismui organizuoti.Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino savavališkos statybos faktą, neneigė nustatytų faktinių aplinkybių, todėl teismas ieškovo aplinkybes laikė nustatytomis ir įrodytomis. Nagrinėjamojoje byloje nėra įrodymų, kad atsakovė valstybinės žemės sklypą, kuriame yra jos priestatas, valdo ir juo naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Tokiu būdu statyba statytojui nepriklausančiame valstybinės žemės sklype, negavus žemės valdytojo pritarimo, neatitinka teisės aktų reglamentuotos statinių statybos ir jų įteisinimo tvarkos ir ją pažeidžia.Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, nenustatęs objektyvių galimybių įsiteisinti nelegaliai pastatytą priestatą, konstatavo, kad atsakovės padarytas pažeidimas negali būti ištaisomas kitokiu būdu, nei nugriaunant nelegalų statinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė D. V. V. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, jog 1999 m. pas ją apsigyveno neįgalus brolis, kuris turėjo judėjimo negalią ir galėjo judėti tik neįgaliojo vežimėliu. Gyvenamojo namo patalpos buvo nedidelės, todėl 2005 m. kreipėsi į savivaldybę dėl priestato statybos. Į vietą atvykęs apžiūrėti pastato savivaldybės darbuotojas V. K. įvertino padėtį ir žodžiu leido statyti 3 m³ priestatą vežimėliui statyti, nurodė raštišką leidimą atsiimti savivaldybėje. Priestatas buvo pastatytas, tačiau atsakovės brolis 2008 metais mirė, taip ir negavęs raštiško leidimo statybai. Minimas statinys priskirtas I grupės nesudėtingiems statiniams. Pagal šiuo metu galiojantį statybų reglamentą, statybos leidimas I grupės nesudėtingąjį statinį neprivalomas, tačiau reglamento 50 punkte nustatyta, kad statant valstybinėje žemėje, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą. Tokiu būdu atsakovės pastatyto I grupės nesudėtingo statinio statyba nelaikoma savavališka, tačiau gali būti pripažinta pažeidžiančia teisės aktų reikalavimus. Ir savavališkos statybos fakto nustatymo metu, ir šiuo metu atsakovės pastatyto statinio statybai yra privalomas valstybinės žemės patikėtinio rašytinis sutikimas.Mano, kad byloje nebuvo išsamiai įvertintos ir konstatuotos aplinkybės ar yra visapusiškai išnaudotos atsakovės galimybės gauti sutikimą iš valstybinės žemės patikėtinio dėl gyvenamojo namo priestato statybos. Gyvenamojo namo priestatas yra labai reikalingas, nes dėl amžiaus, ribotos judėjimo galimybės jį naudoja asmeniniams, buities poreikiams. Atsakovės interesas ir poreikis gyvenamojo namo priestatui yra ženkliai svarbesnis nei bet kokie kiti atvejai, juolab, jog viešo intereso, esamas priestatas, kuris tarnauja jau daugiau nei dešimtį metų nepažeidžia.Teismas nesivadovavo protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, todėl neįsitikinęs, kad statyba pažeidžianti teisės aktų reikalavimus galima, priėmė sprendimą pašalinti neteisėtos statybos padarinius – nugriauti priestatą prie gyvenamojo namo.Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl netaikė Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punkto, koks viešas ar kitas interesas būtų pažeistas, palikus gyvenamojo namo priestatą nenugriovus, nevertino atsakovės intereso, atsižvelgiant į atsakovės sveikatos būklę ir jos amžių.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra įrodymų, kad atsakovė valstybinės žemės sklypą, kuriame yra priestatas, valdo ir juo naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Tokiu būdu statyba statytojui nepriklausančiame valstybinės žemės sklype, negavus valdytojo pritarimo, neatitinka teisės aktų reglamentuotos statinių statybos ir jų įteisinimo tvarkos ir ją pažeidžia.Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nėra visapusiškai išnaudotos galimybės gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas teismo posėdžio metu su Inspekcijos ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Be to, pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatas, žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų II skyriaus ,,Kelių apsaugos zonos“ 6 punkte nustatytas draudimas kelių apsaugos zonose statyti gyvenamuosius namus ir visuomeninius pastatus, kurie nesusiję su transporto ir keleivių aptarnavimu. Todėl akivaizdu, kad sutikimas statyti gyvenamojo namo priestatą valstybinės žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), besiribojančiame su apeliantės nuosavybės teise valdomu žemės sklypu, negali būti išduotas.Apeliaciniame skunde nurodyta, jog teismas netaikė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas. Pažymi, jog šio įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja savavališkos statybos padarinių šalinimą, o šio straipsnio 9 dalyje nustatyta savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka, kai į teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo kreipėsi kitas viešojo administravimo subjektas (ne Inspekcija) ar prokuratūra.Įvertinus pasikeitusias teisės aktų nuostatas, nuo 2017-01-01 atsakovės pastatyto gyvenamojo namo priestato statyba nelaikoma savavališka, tačiau laikoma pažeidžiančia teisės aktų reikalavimus. Taigi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. Net ir tuo atveju, jeigu pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus statyba būtų laikoma savavališka, ji negalėtų būti įteisinta pirmiau nurodyta tvarka, nes žemės sklype, kuriame pastatytas priestatas, tokia statyba negalima pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus.Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus ir, nenustatęs objektyvių galimybių įteisinti neteisėtai pastatytą priestatą, pagrįstai konstatavo, kad atsakovės padarytas pažeidimas negali būti ištaisomas kitokiu būdu nei nugriaunant statinį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovės pastatytas priestatas prie gyvenamojo namo patenka į suformuoto (duomenys neskelbtini) g. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ribas. Šio žemės sklypo savininkas – Lietuvos Respublika, patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, panaudos sutartimi valdomas Panevėžio miesto savivaldybės. Šis žemės sklypas skirtas savivaldybių vietinės reikšmės keliams ir gatvėms prižiūrėti, taisyti, tiesti ir saugiam eismui organizuoti, o savavališkai pastatyti pastatai, statiniai, esantys tarp gatvės raudonųjų linijų ribų griaunami savininko lėšomis. Akivaizdu, kad sutikimas statyti gyvenamojo namo priestatą suformuotame valstybinės žemės sklype ir perduotame valdyti panaudos būdu Panevėžio miesto savivaldybei, besiribojančiame su apeliantės nuosavybės teise valdomu žemės sklypu, ir negali būti išduotas. Mano, jog nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog sutinka su teismo priimtu sprendimu bei palaiko savo poziciją išdėstytą pateiktuose atsiliepimuose.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė D. V. V. nuosavybės teise valdo ½ gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovė ant valstybinės žemės prie jai priklausančio gyvenamojo namo 2005 m. pastatė medinį 1,93 m x 3,05 m. priestatą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 11 d. statytojai D. V. V. surašė savavališkos statybos aktą, o 2013 m. kovo 5 d. - reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2013 m. rugsėjo 5 d. (1 t, b. l. 11-16). Atsakovės prašymu terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 5 d. Atsakovė D. V. V. savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, neginčijo.Kaip pagrįstai nurodo apeliantė, prie gyvenamojo namo pastatytas priestatas yra I grupės nesudėtingo statinio statyba ir statybos leidimas šiam statiniui statyti neprivalomas. Tačiau priestatas pastatytas valstybinėje žemėje, todėl atsakovei privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą.Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas išsamiai neįvertino ir nekonstatavo aplinkybių, kad atsakovė visapusiškai išnaudojo galimybes gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą; nesivadovavo protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, todėl neįsitikinęs, kad statyba, pažeidžianti teisės aktų reikalavimus, yra galima; nemotyvavo, kodėl netaikė Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punkto, koks viešas ar kitas interesas būtų pažeistas, palikus gyvenamojo namo priestatą nenugriovus, nevertino atsakovės intereso, atsižvelgiant į atsakovės sveikatos būklę ir jos amžių.Neteisėtos statybos padarinių pašalinimo klausimą reglamentuoja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas. Šio įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punktas numato, jog jeigu į teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo kreipėsi kitas viešojo administravimo subjektas ar prokuratūra, teismas savo sprendimu gali įpareigoti atsakovą savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, – vykdyti šios dalies 2–5 punktuose nurodytus reikalavimus.Kaip minėta, atsakovės priestatui įteisinti statybos leidimas neprivalomas, tačiau jai privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą. Trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos byloje pateikti procesiniai dokumentai patvirtina, kad jis su ieškovės reikalavimais sutinka ir prašo įpareigoti atsakovę priestatą nugriauti. Be to, valstybinės žemės sklypo patikėtinis nurodė, kad 1,4588 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), 2017 m. birželio 6 d. panaudos sutartimi perduotas neatlygintinai naudotis Panevėžio miesto savivaldybei, o sklypo naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorijos. Panaudos sutartyje nustatyta, kad panaudos gavėjas, t. y. Panevėžio miesto savivaldybė, perduodamo neatlygintinai naudotis žemės sklypo negali perduoti naudotis kitiems asmenims (2 t., b. l. 8-9).Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neturi jokių galimybių gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą įteisinti priestatą. Valstybės žemės sklypas skirtas visuomenės poreikių naudojimui, nes sklypas suplanuotas Panevėžio miesto (šiaurinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialiuoju planu, patvirtintu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 1-330 ir pripažintas Savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Tokiu atveju atsakovės interesas, įvertinus jos amžių ir kitas aplinkybes, negali būti viršesniu. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui (savininkui) nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą negali būti laikoma neribota. Įpareigojimas nugriauti priestatą, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti racionalų teritorijų naudojimą.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingam bylos išsprendimui ištyrė visas svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.