- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-412-614/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23722-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Eglė Surgailienė, Irmantas Šulcas
- Ieškovas
- J. M.
- Atsakovas
- O. K., V. S., M. R.
- Trečiasis asmuo
- notarė P
- Kategorijos
- 2.6.15Dovanojimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmanto Šulco ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovėms O. K., V. S. ir M. R., tretieji asmenys: notarė P. J., A. J. K., A. M., A. T., A. Š., A. D., B. L., Č. S., D. M., D. V., D. K., E. R., E. M., E. T., E. V., E. T., G. J., G. Č., G. J., G. R., G. B., I. S., I. G., I. Š., J. D., J. J. Z., J. R., J. Š., J. T., J. N., J. D., J. N., J. Š., J. V., K. Š., K. Z., K. S., L. M., L. Š., L. M., L. F., L. M., L. P., L. C., M. K., M. K., M. M., M. P.,M. S., M. V., M. Ž., M. Š., P. Š., P. V., P. V. Š., R. L., R. M., R. Š., R. S., S. S., S. D., T. V. F., T. Š., T. N., T. R., T. Š., T. M.. V. B., V. R., V. R., V. K., V. Š., V. R., V. P., V. Š., Z. G., Z. P., J. M., F. M., A. R., A. K., D. B., V. R., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: pripažinti 2008 m. balandžio 30 d. dovanojimo sutartį pagal kurią M. R. dovanojo O. K. 43/21062 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartimi ir perkelti ieškovui J. M. pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį, nustatant, kad M. R. pardavė, o J. M. pirko 43/21062 dalis žemės sklypo už 4 982,91 Eur ir priteisti iš ieškovo atsakovės M. R. naudai 4 982,91 Eur; pripažinti 2008 m. balandžio 30 d. sudarytą dovanojimo sutartį pagal kurią M. R. dovanojo O. K. 9/3315 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartimi ir perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį, nustatant, kad M. R. pardavė, o ieškovas pirko 9/3315 dalis žemės sklypo už 1 149,21 Eur ir priteisti iš ieškovo atsakovės M. R. naudai 1 149,241 Eur; pripažinti 2008 m. balandžio 30 d. sudarytą dovanojimo sutartį pagal kurią M. R. dovanoja V. S. 27/13372 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartimi, nustatant, jog M. R. pardavė, o ieškovas pirko 27/13372 dalis žemės sklypo už 2 100,90 Eur ir priteisti iš ieškovo atsakovei 2 100,90 Eur; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareikštą ieškinį ieškovas grindė tuo, jog jam nuosavybės teise priklauso trijų žemės sklypų dalys, kurių bendrasavininkiais yra dar maždaug 80 asmenų. Ieškovui iki ieškinio pareiškimo prieš mėnesį tapo žinoma, jog kai kurie sklypų savininkai yra sudarę apsimestinius dovanojimo sandorius, todėl kreipėsi konsultacijos į teisininkus. 2016 m. birželio 17 d. ieškovo atstovė gavo Nekilnojamojo turto išrašus, o 2016 m. birželio 29 d. buvo gautos dovanojimo sutarčių kopijos. Susipažinus su šiomis sutartimis darytina išvada, jog akivaizdu, jog šios sutartys yra apsimestiniai sandoriai, kuriais buvo siekiama, kad atsakovės O. K. ir V. S., nesilaikydamos CK 4.79 straipsnyje numatytos bendraturčių teisės pirkti sklypo dalis, įgytų šių sklypų dalis. Dovanojimo sutartys yra sudaromos tarp artimųjų žmonių, o ieškovo žiniomis atsakovės tokiomis nėra. Sutartimis taip pat buvo perleistos labai mažos sklypo dalys, kuriomis nebūtų galima pasinaudoti. Šios sutartys buvo sudarytos tą pačią dieną ir panašiu laiku, nenustatyti kitokie motyvai, kuriais remiantis galėjo susiformuoti atsakovių valia perleisti joms priklausančias žemės sklypo dalis dovanojimo sutarčių pagrindu.
Šalies argumentai
3. Atsakovė O. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų pagrįsti teiginiui, jog atsakovių sudarytos dovanojimo sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, o ieškinys grindžiamas tik ieškovo niekuo nepagrįstomis prielaidomis. Ieškovas praleido CK 4.79 straipsnio 3 dalyje numatytą 3 mėnesių ieškinio senaties terminą. Ieškovas pareikšti reikalavimai iš esmės yra ydingi, nes juos tenkinus atsakovė M. R. turėtų gauti dvigubą apmokėjimą.
4. Atsakovė V. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kuriais pagrįstų, jog dovanojimo sutartis yra apsimestiniu pirkimo – pardavimo sandoriu. Ieškovas reiškiamus reikalavimus grindžia tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis. Ieškovas neįrodė, jog anksčiau būdamas 22 metų amžiaus ir dabar yra finansiškai pajėgus pirkti sklypo dalis. Ieškovas taip pat praleido 3 mėnesių ieškinio senaties terminą.
5. Trečiasis asmuo notarė P. J. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Notarė nurodė, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos ir patvirtintos tinkamai, šalims buvo išaiškintos šių sandorių pasekmės, šalys nurodė, kad sutartys sudaromos laisva valia, nenaudojant spaudimo, visos sutarties bei vykdymo aplinkybės šalims buvo išaiškintos ir jų suprastos. Šalys prieš sudarydamos sutartį notarei patvirtino, kad sutartys sudarytos vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, taip pat kad joms žinomos sutarčių sudarymo aplinkybės ir pasekmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas sprendė, jog reikšdamas ieškinį ieškovas iš esmės remiasi vien tik prielaidomis, kurios leido ieškovui padaryti išvadą. Tai, jog dovanojimo sutartys buvo sudarytos ne tarp artimų žmonių, šiais sandoriais buvo perleistos sąlyginai nedidelės bendrosios dalinės nuosavybės dalys, šios sutartys buvo sudarytos tą pačią dieną ir panašiu laiku, neleidžia teismui daryti išvados, jog šie sandoriai buvo apsimestiniai ir jais buvo pridengtos pirkimo – pardavimo sutartys.
8. Bylos nagrinėjimo metu apklaustos atsakovės M. R., V. S., O. K., liudytojai D. T. ir M. S. paaiškino, jog už žemės sklypus nebuvo mokama ir iš esmės patvirtino dovanojimo sutarčių sudarymą. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, leidžiančių suabejoti šių proceso dalyvių paaiškinimais bei leidžiančių padaryti išvadas, jog tarp atsakovų faktiškai buvo susiklostę pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai.
9. Teismas sprendė, kad ieškovo ieškinyje pareikšti reikalavimai dėl pirkėjo teisių perkėlimo yra nepagrįsti ir teismo atmetami taikant ir savarankišką pagrindą – ieškinio senatį (CK 4.79 straipsnio 3 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovas J. M. apeliaciniu skundu prašo priimti teikiamus rašytinius įrodymus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Pirmos instancijos teismas nenustatė ginčo sutarčių tikrųjų šalių ir jų valios, nevertino tikrųjų šalių ketinimų ir veiksmų iki ginčo sutarčių sudarymo ir jų sudarymo metu, o aplinkybes, patvirtinančias sandorių apsimestinumo faktą, visiškai nepagrįstai pripažino prielaidomis. Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad atsakovė M. R. ginčo sutartimis perleido net 8 233,02 Eur vertės turtą jai visiškai nepažįstamoms atsakovėms V. S. ir O. K..
10.2. Pirmos instancijos teismas neįvertino šalių paaiškinimų, kurie patvirtina, kad nei viena iš ginčo sutarčių šalių savo tikrosios valios neišreiškė sudarydamos sutartį, o tik atliko kitų asmenų prašomus veiksmus, pačios net nežinodamos sudaromų sandorių esmės, motyvų ir tikslų.
10.3. Pirmos instancijos teismas, padaręs išvadą, kad dovanojimo sandorių sudarymas ne tarp artimų žmonių, nepatvirtina šių sandorių apsimestinumo fakto (nors ginčo sandoriai buvo sudaryti tarp visiškai nepažįstamų asmenų), neatsižvelgė ir į pačių dovanų vertes, kurios yra pakankamai didelės, kad būtų dovanojamos nepažįstamiems asmenims.
10.4. Esant byloje duomenims apie ginčo sandoriuose netiesiogiai dalyvavusius kitus asmenis, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir išsiaiškinti tikrąją valią, kai šie sandoriai ginčijami dėl apsimestinumo fakto, teismas turėjo aiškintis ir kvalifikuoti santykius asmenų, kurių prašymais ir buvo sudaryti ginčo sandoriai, nustatyti jų susitarimo turinį, tačiau pirmos instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nenustatinėjo, o įrodymų, patvirtinančių, kad tarp asmenų, kurių prašymu atsakovės ir sudarė ginčijamus sandorius, buvo susitarimas dėl turto atlygintinio perleidimo sudarant ginčo sutartis, netyrė ir neįvertino.
10.5. Tiek liudytojas D. T., kurio prašymu dovaną priėmė atsakovė O. K., tiek ir liudytojas M. S., kurio prašymu dovaną priėmė atsakovė V. S., paaiškino, jog turtas buvo padovanotas už neva suteiktas paslaugas, tačiau nei vienas liudytojas nesugebėjo paaiškinti kokias gi nekilnojamojo turto paslaugas suteikė atsakovei M. R. (kuri nieko apie tas suteiktas paslaugas nežinojo) ar jos velionei dukrai net už 8 233,02 Eur sumą. Vadovaujantis šių liudytojų parodymais, ginčo sutartys buvo atlygintinės ir neatitiko dovanojimo sandorio esmės, nes pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 str. 1 d.), o remiantis CK 6.466 straipsnio 3 dalimi, jeigu abi dovanojimo sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, tai tokia sutartis nelaikoma dovanojimu. Šiuo atveju atsiranda apsimestinių sandorių teisinės pasekmės.
10.6. Ginčijant apsimestinius sandoriu įrodinėjimas yra apsunkintas, nes ginčijamo sandorio šalims neigiant šį faktą, jokių kitų įrodymų ieškovas objektyviai pateikti negali, todėl siekiant nustatyti tikrąją šalių valią ginčo sandorių sudarymo metu, ypatingai svarbu yra nustatyti ir aiškintis visas su ginčijamų sandorių sudarymu susijusias aplinkybes, vertinant jas pagal normaliai apdairaus, rūpestingo ir protingo žmogaus elgesį, vertinti šalių veiksmus tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo, tiek ir jų sudarymo metu, tuo tarpu pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė išimtinai remdamasis tik atsakovių ir liudytojų nurodyta aplinkybe, kad už žemės sklypus nebuvo mokama.
10.7. Pirmos instancijos teismas pripažino, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo būtent 2016-06-17, tačiau neteisingai nustatė ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią. Ieškinys teismui pateiktas 2016-07-04, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes skaičiuotinas nuo 2016-06-17.
10.8. Į bylą papildomai teikiamas 2016-05-25 J. J., G. J., S.D. P. su priedais bei pašto voku, po kurių gavimo 2016-05-26 ieškovas nusprendė išsiaiškinti ir dėl ginčo žemės sklypo. Naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo dėl to, kad pirmos instancijos teismas klaidingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, nors bylos nagrinėjimo metu ginčo dėl ieškovo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą momento nebuvo.
11. Atsakovės V. S. ir O. K. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Nagrinėjamoje byloje tam, kad būtų patenkintas ieškinys, būtent ieškovas privalėjo pateikti tinkamus įrodymus, patvirtinančius, jog dovanojimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai, o tinkamai neįgyvendindamas įstatyminės įrodinėjimo pareigos apeliantas pats ir turi prisiimti neigiamas to pasekmes. Akcentuotina, jog paneigus šią įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsakovėms būtų nepagrįstai ir neteisingai perkelta pareiga pateikti neegzistuojančius įrodymus, pavyzdžiui, apie tai, jog už perduotas žemės sklypo dalis nebuvo atsiskaityta, o tai prieštarautų ne tik esminiams protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams, bet ir bendrajai logikai.
11.2. 8. Apeliantas nors ir siekia paneigti teismo išvadą apie tai, jog ieškovo pozicija grindžiama prielaidomis, ir toliau savo teiginius formuluoja kaip prielaidas.
11.3. Dovanojimo sutartys buvo sudarytos notarine tvarka, taigi šie dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais CPK 197 straipsnio pagrindu ir turi didesnę įrodomąją galią.
Atsiliepimas
11.4. Atsakovė M. R. paaiškino, jog dovanojo žemės sklypų dalis paprašyta savo dukters, kuriai ir taip buvo numačiusi perleisti šį turtą ir anksčiau, nesitikėdama jokio atlygio už perduodamą nekilnojamąjį turtą. Be to, ši atsakovė taip pat patvirtino, kad informacijos apie tai, jog O. K., V. S. ar kiti asmenys būtų atsilyginę ne jai, o jos dukrai, ji taip pat neturi ir nėra apie tokius duomenis girdėjusi. Taip pat ir atsakovės O. K. bei V. S. patvirtino, jog nei jos pačios, nei liudytojai M. S. ir D. T. už perduotas dovanas nėra atsilyginę. Iš to matoma, kad neatlygintinis turto perleidimas atitinka tikrąją dovanojimo sutarčių šalių valią.
11.5. Apelianto akcentuojama aplinkybė, jog atsakovė M. R. veikė savo dukters paprašyta, šiuo atveju neturi jokios reikšmės, kadangi M. R. puikiai suprato sudaromo sandorio esmę dovanoti žemės sklypo dalis.
11.6. Liudytojai M. S. ir D. T. paaiškino, jog perleistos žemės sklypų dalys buvo dovanotojos dukters atsidėkojimas už suteiktą pagalbą, tvarkantis nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus. kaip nurodė abu liudytojai, jie turi daugiametę patirtį nekilnojamojo turto srityje, o liudytojas D. T. taip pat ir teisinio darbo patirtį, todėl suteikta konsultacija ir pagalba nereikalavo didelių ir daug laiko užimančių jų pastangų, kas galėtų būti priežastis prašyti atlygio už suteiktą pagalbą.
11.7. Aplinkybė, kad liudytojai negalėjo išsamiai paaiškinti kokius konkrečius veiksmus jie atliko yra savaime suprantama, kadangi dovanojimo sutartys sudarytos prieš beveik dešimt metų, o tokias konsultacijas jie teikė ne vienam asmeniui, atitinkamai apeliaciniame skunde dėstomi pamąstymai ir prielaidos apie tokios pagalbos negalimumą, nesant jos faktą patvirtinančių kitų įrodymų, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
11.8. Dovanojimo sutartys buvo sudarytos 2008-04-30, tačiau iki šios dienos, t. y. praėjus daugiau nei dešimčiai metų, atsakovės O. K. ir V. S. nėra įsigijusios / nebuvo išreiškusios valios įsigyti jokių papildomų žemės sklypų dalių. Taigi darytina aiški išvada, jog jau būdamos žemės sklypų bendraturtėmis atsakovės O. K. ir V. S. nesiekė pasinaudoti galimybe pirmenybės teise įsigyti kitas žemės sklypų dalis, atitinkamai apelianto argumentas atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.
11.9. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas tvirtino, kad buvo suinteresuotas įsigyti papildomas žemės sklypų dalis jau ginčijamų sandorių sudarymo metu, t. y. 2008-04-30. Akivaizdu, jog toks ieškovo deklaruojamas siekis įsigyti daugiau žemės sklypų dalių neišvengiamai įtakoja aktyvų bei rūpestingą suinteresuoto asmens elgesį, tame tarpe pastovų domėjimąsi žemės sklypų bendrasavininkais bei siūlymą parduoti jiems priklausančias žemės sklypų dalis, dėl ko, darytina išvada, kad tokiu būdu ieškovas galėjo ir turėjo kur kas anksčiau sužinoti ir apie ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymą. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai savo sprendime įvertino aplinkybę, jog ieškovui buvo svarbus bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo klausimas.
11.10. Įvertinus aplinkybę, kad nuo ginčijamų sandorių jau praėjo daugiau nei dešimt metų, tačiau apeliantas visą tą laiką buvo pasyvus ir nereiškė jokio susidomėjimo įsigyti papildomas žemės sklypų dalis, o sąžiningam ir aktyviam didesnę nekilnojamojo turto dalį siekiančiam įsigyti bei turinčiam tam galimybių bendraturčiui įstatymo leidėjo įtvirtintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas yra pakankamas savo teisėms apginti, esamo ieškinio patenkinimas prieštarautų ieškinio senaties terminų tikslams bei pažeistų esminius protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus.
11.11. Iš byloje esančių ieškovo ir T. M. banko sąskaitų išrašų matoma, kad dovanojimo sutarčių sudarymo metu J. M. nebūtų turėjęs savarankiškų finansinių galimybių įsigyti iš M. R. nurodomas žemės sklypų dalis, kurių vertė tuo metu, kaip nurodė pats ieškovas, buvo 8 233,02 Eur (28 426,97 Lt), dėl ko darytina išvada, jog net jeigu J. M. ir būtų pasiūlyta įsigyti papildomas žemės sklypų dalis, objektyviai to jis nebūtų galėjęs padaryti. Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad 2008-04-30 perleidžiant nekilnojamąjį turtą atsakovėms O. K. ir V. S., buvo pažeistos ieškovo teisės. Apklausiamas teismo posėdžio metu ieškovas taip pat nurodė, jog galbūt nurodytą sumą turto pirkimui 2008 metais būtų pasiskolinęs iš savo mamos, tačiau byloje nepateiktas joks dokumentas, patvirtinantis T. M. sutikimą už jos lėšas įsigyti nuosavybę J. M. vardu
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
13. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
14. Civilinio kodekso (CK) 4.79 straipsnis nustato, jog bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
15. Ieškovas (apeliantas) J. M. 2016 m. liepos 4 d. pareiškė ieškinį atsakovams, remdamasis minima CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta teisės norma ir ginčydamas atsakovų 2008 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto 33-ajame notarų biure sudarytus trijų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dalių dovanojimo sandorius kaip apsimestinius sandorius, kuriais, kaip nurodo ieškovas, buvo siekta pridengti tikruosius sutarčių šalių ketinimus, o būtent - sudaryti pirkimo–pardavimo sandorius (CK 1.87 straipsnis). Atsakovės su ieškovo ieškiniu nesutiko, nurodė, jog buvo sudarytos dovanojimo, o ne pirkimo – pardavimo sutartys, pagal ginčo sandorius pinigai nebuvo mokami. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė kaip neįrodytą, savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti teismas laikė tai, jog ieškovas praleido sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 4.57 straipsnio 3 dalis). Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantas J. M. nesutinka.
16. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad apeliantas J. M. ir atsakovė M. R. buvo trijų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiais (kartu su kitais asmenimis). Apeliantas nuosavybės teisę į ginčo sklypų dalis įgijo 2007 m. gruodžio 20 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu.
17. Byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto 33-ojo biuro notarė P. J. patvirtino tris žemės sklypų dalių dovanojimo sutartis, pagal kurias M. R. padovanojo: V. S. 27/13372 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); O. K. 43/21062 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 9/3315 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 31-51, 1 t.).
18. Atsakovė M. R. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, jog žemę buvo gavęs jos vyras, po vyro motinos mirties. Dovanojimo sutartį atsakovė nurodė sudariusi dukters prašymu, kitų atsakovių nepažįsta. Dukra paprašė perleisti jai žemę ir atsakovė sutiko, atidavė žemę jai. Kadangi dukra labai sirgo, nuosavybės jos neperrašė, dukra paprašė pasirašyti dovanojimo sutartis, pasakė, jog jai taip reikia, dukters prašymu nuvyko į notarinę kontorą sudaryti dovanojimo sutarčių. Atsakovė nurodė, jog suprato, kad pasirašo dovanojimo sutartis, jokių pinigų už dovanotas žemės sklypų dalis atsakovė nurodė nėra gavusi. Dukra taip pat neminėjo, kad būtų gavusi pinigų, o dabar ji yra mirusi. Atsakovė V. S. paaiškino, kad dovanojimo sutartį ir dovanojamą žemės sklypo dalį priėmė vyro M. S. prašymu, kadangi jis verslininkas, nenorėjo sandorio forminti savo vardu, kad nerizikuoti savo turtu. Atsakovė O. K. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dovanojimo sutartis pasirašyti jos paprašė sūnus D. T., ji neklausė kodėl, tiesiog sūnaus prašymu prasirašė sutartis. Abi atsakovės nurodė, jog pinigų sutarčių sudarymo metu niekas niekam nemokėjo.
19. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta: jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad simuliacija, t. y. apsimestiniai ar tariami sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019, kt.).
20. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-201829 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Apeliaciniame skunde viena iš aplinkybių, kuria ieškinį grindė apeliantas dėl tikrosios sandorio šalių valios, nurodoma ta, kad žemės sklypo perledėjos M. R. ir įgijėjų V. S. bei O. K. nesiejo artimi tarpusavio ryšiai ar giminystės santykiai, o be to, sutarčių šalys sudarydamos sandorius tikrosios savo valios neišreiškė, o tik atliko kitų asmenų prašymus. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė tikrosios sutarčių šalių valios, netinkamai vertino įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
22. Liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti atsakovės V. S. sutuoktinis M. S. ir atsakovės O. K. sūnus D. T. paaiškino, kad jie turi bendrą verslą, užsiima nekilnojamuoju turtu, teikia teisines konsultacijas (D. T. nurodė, jog jis yra advokatas, tik nepraktikuoja), jie konsultavo moterį, kurios vardo ir pavardės dabar po tiek metų prisiminti negali, kuri buvo atėjusi vėliau su dovanotoja, dėl žemės sklypų. Liudytojai nurodė, jog nepamena konkrečiai – ar tai buvo žemės nuosavybės atkūrimo santykiai, ar atidalijimo, tik pamena, jog moterys pinigų neturėjo, jos pasiūlė padovanoti žemės sklypų dalis už pagalbą tvarkantis dokumentus, taip atsidėkoti. Liudytojas M. S. nurodė, jog sandorį sudaryti paprašė žmonos, o liudytojas D. T. – mamos (garso įrašas). Abu liudytojai nurodė, kad pinigų už ginčo žemės sklypų dalis jie nemokėjo. Minėta, kad visos ginčijamų sandorių šalys – tiek dovanotoja, tiek apdovanotosios taip patį nurodė, jog pinigai už žemės sklypų dalis nebuvo mokami. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepaneigė nei sutarčių šalių, nei trečiųjų asmenų (liudytojų) duotų paaiškinimų.
23. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dovanojimo sutartis ir pirkimo–pardavimo sutartis iš esmės skiriasi atlygintinumu. Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė M. R. teisės aktų nustatyta tvarka notarinės formos sutartimi perleido jai nuosavybės teise priklausiusias žemės sklypų dalis atsakovėms V. S. ir O. K.. Ginčo sandorių pagrindu nuosavybės teisės perleidimas įvyko prieš vienuolika metų, visą šį laiką atsakovės išlaikė nuosavybės teisę. Minėta, kad esminis dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių esminis skirtumas yra atlygintinumas. Nei viena iš sandorio šalių neteigia, jog už žemės sklypų dalis buvo sumokėta kaina ar ateityje pažadėta tai padaryti, priešingai – nurodo, jog suvokė neatlygintinį daikto perleidimą. Visus tris ginčo sandorius patvirtinusi trečiasis asmuo Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarė P. J. atsiliepime nurodė, jog ji išaiškino sandorių šalims sudaromų sandorių pasekmes, klientai susipažinę su sutartimis pasirašė sutartis kaip atitinkančias jų valią, visos sutarčių sudarymo bei vykdymo aplinkybės šalims buvo išaiškintos ir jų suprastos. Sutartyse nėra jokios nuorodos, kad sutartys atlygintinės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė sandorio atlygintinumo.
24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos per procesą, išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo sutartys pagrįstai nebuvo kvalifikuotos kaip turto pirkimo–pardavimo sutartys, o pirmosios instancijos teismas, grįsdamas šią išvadą, nustatė ir įvertino nurodytas sutartims atriboti reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas tyrė tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį, įvertino ginčo sutarties sąlygas, nustatančias turto perleidimo aplinkybes ir priežastis, atsižvelgė į šalių elgesį. Atsakovės M. R. pirminę valią neatlygintinai parduoti turtą dukrai visiškai jos dispozicijai patvirtinta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti atsakovės paaiškinimai jai davus priesaiką teisme. Vėlesni atsakovės veiksmai taip pat patvirtina jog tiek jos pačios veiksmai, tiek velionės jos dukters veiksmai iki ginčo sutarties sudarymo ir sutarties sudarymo metu buvo nukreipti į neatlygintinį turto perleidimą. Atsakovių, kurių naudai sutartys buvo sudarytos artimieji – liudytojai nurodė, jog turtas perduotas atsidėkojant už teisines paslaugas. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovės V. S. ir O. K. ar jų artimieji – liudytojai M. S. ir D. T. per šį laiką būtų supirkinėję kitas šių sklypų dalis.
26. Liudytojai nurodė, kad ne vien šios moterys (atsakovė M. R. su dukra) kreipėsi konsultacijų dėl žemės, daug žmonių tuo metu kreipėsi dėl nuosavybės į žemę atkūrimo, tada tai vykdo masiškai (garso įrašas). Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas su istorija šalių į bylą nebuvo pateiktas, tačiau iš rašytinių bylos įrodymų tikrai matyti, kad keletą mėnesių iki ginčo sutarčių sudarymo kitų žemės sklypų bendraturčių nuosavybės teisės pagrindu įrašomi Apskrities viršininko sprendimai. Šios išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti kaip labiau tikėtiną aplinkybę, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos tikslu atsidėkoti už suteiktas paslaugas, o turto pirkimo–pardavimo santykiai tarp šalių nesusiklostė.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, nesant pagrindo dovanojimo sutartį laikyti pirkimo – pardavimo sutartimi, netaikytinos ir CK 4.79 straipsnyje numatytos nuostatos, numatančios bendraturčio (ieškovo) pirmenybės teisę įsigyti žemės sklypo dalį bei perkelti pirkėjo teises ir pareigas. Analogiška pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta, tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu apelianto ieškinį pagrįstai atmetė kaip neįrodytą.
28. Minėta, kad skunde apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl trijų mėnesių senaties termino eigos pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimui. Apeliantas nurodo, kad apie ginčo sandorius sužinojo tik 2016 m. birželio 17 d. gavęs kitų bendraturčių laišką, prašo apeliacinės instancijos teismo ji priimti ir vertinti.
29. CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.
30. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus siekdamas pagrįsti ginčo sutarčių sudarymo sužinojimo momentą. Teisėjų kolegija nemano, kad tikslinga šiuo įrodymus prijunti prie bylos. Šios aplinkybės buvo analizuojamos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės metu, o be to, teisėjų kolegijai sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo ieškinio reikalavimo pripažinti ginčo sutartis pirkimo–pardavimo sutartimis neįrodytinumo, kaip jau minėta, CK 4.79 straipsnyje įtvirtintas materialinės teisės institutas negali būti taikomas, taigi, neaktualu pasisakyti dėl šio Kodekso straipsnio trečioje dalyje nustatyto termino eigos pradžios. Šiais argumentais naujų įrodymų teisėjų kolegija nepriima ir nevertina.
31. Aptartų bylos įrodymų kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas, procesinių teisės normų bei įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė todėl, naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertintų šalių materialinius teisinius santykius, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
32. Bylinėjimosi išlaidos: apeliacinio skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų apeliantui nepriteistinos (CPK 93 straipsnis, 302 straipsnis). Kiti proceso dalyviai duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.