Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-3748-492/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-10
Bylos Nr.: A-3748-492/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01792-2018-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas: K. M.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracija

Kategorijos

20.2.3.1Turtinė žala
21.3.7Pareigybės panaikinimas
22.3Valstybės tarnautojų darbo užmokestis

Administracinė byla Nr. A-3748-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01792-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1; 21.3.7; 22.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja K. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) direktoriaus 2018 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. 41-174/18(3.4.1E-TD2) „Dėl K. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), negrąžinti jos į darbą, laikant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti vidutinį darbo užmokestį (toliau – ir VDU) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti 5 989,71 Eur turtinei žalai ir 17 852,40 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 2017 m. sausio 30 d. ėjo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau ? ir Savivaldybė) administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento (toliau ? ir Departamentas) Būsto administravimo skyriaus (toliau ? ir Skyrius) Statinių naudojimo priežiūros poskyrio (toliau ? ir Poskyris) vyriausiosios specialistės pareigas. Įsakymu ji buvo atleista Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Pareiškėja manė, kad ji atleista neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant valstybės tarnautojo atleidimo procedūras, nesuteikus galimybės įgyvendinti teisę į karjerą. Teigė, kad jos vykdytos funkcijos realiai nebuvo panaikintos, o tik perskirstytos kitiems darbuotojams Administracijos direktoriaus 2018 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 40-200/18(3.1.1E-TD2) „Dėl miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio specialistų, atsakingų už statinių naudojimo priežiūrą, skyrimo“.

3. Pareiškėja nurodė, kad Savivaldybės administracija nuo pranešimo apie užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos (2018 m. vasario 27 d.) iki pareigybės panaikinimo datos (2018 m. balandžio 30 d.) privalėjo suteikti visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti. Į Poskyryje esantį laisvą etatą buvo perkelta vyr. specialistė V. M., todėl pareiškėja manė, kad dėl buvo pažeista VTĮ 43 straipsnio 1 dalis. Personalo skyrius nesuteikė pareiškėjai informacijos apie kitas laisvas pareigybes, nors buvo laisvos Skyriaus Pastatų administravimo poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto (pakaitinio), karjeros valstybės tarnautojo pareigos, tačiau jos pareiškėjai nebuvo pasiūlytos.

4. Dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėja nurodė, kad tiesioginio darbo ji nespėjo atlikti dėl papildomų užduočių, teko vykdyti pareigybės aprašyme nenustatytas funkcijas. Papildomos užduotys buvo suformuluotos raštu (nebaigtos statybos tikrinimas), už jas nemokėta VTĮ 26 straipsnyje numatyta priemoka. Kadangi darbo vieta ir atlyginimas tiesiogiai priklausė nuo metinio veiklos vertinimo, pareiškėja aukojo poilsiui skirtą laiką, kad spėtų reaguoti į skundus.

Šalies argumentai

5. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 26 d. iki 2017 m. liepos 14 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ji pavadavo vyr. specialistę E. L., atliko savo ir pavaduojamojo asmens funkcijas, įprastinis darbo krūvis padidėjo. Poskyrio vedėjas darbo žiniaraščiuose nežymėjo, kad pareiškėja ar kiti Poskyrio darbuotojai būtų dirbę daugiau valandų. Pavestų Darbų sąraše (užduočių), mokymo atostogų laikotarpiu, „@vilys“ sistemoje suformuotos ir paskirtos 25 užduotys.

6. Pareiškėja teigė, kad buvo pripažintas faktas, jog įprastas darbo krūvis viršytas, todėl teismo prašė priteisti 60 proc. pareiginės algos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir už papildomų užduočių atlikimą – 4 909,41 Eur (743,85 Eur / mėn. x 11 mėn. x 0,6 = 4 909,41 Eur), ir patirtas išlaidas teisinėms žinioms įsigyti – 1 080 Eur, iš viso – 5 989,71 Eur turtinės žalos.

7. Dėl neturtinės žalos pareiškėja nurodė, kad bendraujant su interesantais tekdavo spręsti konfliktus, dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo raštų derinimas užtruko, padaugėjo papildomų funkcijų, atlyginimas nepakito, iš vadovų girdėjo priekaištus, įžeidinėjimus ir pastabas, kad ji nesugeba organizuoti darbo, netinkamai parengia raštus. Pareiškėja 2017 m. gegužės 5 d. parašė skundą dėl pažeistos suminės darbo laiko apskaitos, nekorektiško ir nepagarbaus vadovų elgesio.

8. Pareiškėja nurodė, kad Savivaldybės administracijos Personalo skyrius, reaguodamas į interesanto skundą, 2017 m. gegužės 8 d. apkaltino pareiškėją, kad ji laiku neatlieka savo pareigų. Pareiškėja manė, kad atidumo sutrikimas ir neadekvatus laiko paskirstymas sietinas su adaptacijos periodu ir patirtu emociniu stresu. Pažymėjo, kad dėl per didelio kiekio ir pernelyg įvairių užduočių, teisės aktų ir atsakingų asmenų kaitos, užduotims skirtas teisės aktuose nustatytas laikas yra per trumpas, dėl to ji jautė nuovargį ir susierzinimą. Pareiškėja manė, kad vadovai sąmoningai siekė su ja susidoroti. Dėl didelio darbo krūvio, baimės dėl metinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo ji teigė jautusis psichologiškai ir fiziškai išsekusi. Pareiškėja teigė, kad tokie vadovų veiksmai kėlė grėsmę jos gyvybei, t. y. reikėjo ypatingo atidumo, susikoncentruoti ir išlaikyti dėmesį kelyje ir tikrinant objektus. Dėl nuolatinės emocinės įtampos, racionalaus darbo ir poilsio režimo nesilaikymo suprastėjo dėmesio koncentracija, atidumas, nuolat skaudėdavo galvą, ji tapo irzli, verkdavo, jautė nuovargį ir nepilnavertiškumo jausmą, tai kenkė sveikatai, suprastėjo socialinis gyvenimas. Pareiškėja teigė, kad 1 metus 3 mėnesius 1 dieną trukęs sistemingas psichologinis spaudimas bei sukelti neigiami išgyvenimai, siekiant gauti teigiamą ir teisingą metinės valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą, vertintini 17 852,40 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimu ((743,85 Eur / mėn. + 743,85x 0,6) x 15 mėn.).

Atsiliepimas

9. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

10. Savivaldybės administracija nurodė, kad pareiškėja pripažįsta, jog vieno etato funkcijų nebeliko, kadangi darbai, kuriuos ji atliko, buvo paskirstyti kitiems tarnautojams. Valstybės tarnautojo pareigybė buvo panaikinta kompetentingo organo sprendimu ir tokie struktūriniai pertvarkymai buvo realūs – pareigybės faktiškai neliko.

11. Atsakovo manymu, pareiškėjos nurodomas atvejis, kai į laisvą etatą buvo perkelta V. M., nagrinėjamu atveju yra neaktualus, kadangi ji buvo perkelta ne į karjeros valstybės tarnautojo, bet į pakaitinio tarnautojo vietą. Atsakovas teigia neturėjęs pareigos pareiškėjai siūlyti laisvų pakaitinių valstybės tarnautojų pareigų.

12. Atsakovas akcentuoja, kad informacija apie laisvas pareigybes yra skelbiama ir nuolat atnaujinama vidiniame Savivaldybės administracijos tinkle (intranete) skiltyje „Personalo informacija“, „Karjera“, be to, nurodomi ir kontaktai asmenų, kurie gali suteikti išsamesnę informaciją apie laisvas pareigybes. Visą pareiškėjos tarnybos laikotarpį minima informacija pareiškėjai buvo prieinama. Atsakovas teigė, kad nei pareiškėjos turimas išsilavinimas, nei darbo patirtis neatitiko įspėjimo laikotarpiu buvusioms laisvoms pareigybėms keliamų reikalavimų.

13. Savivaldybės administracija manė, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra nepagrįstas. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėja buvo paskirta pavaduoti kitą tarnautoją, savaime nereiškia, jog jos darbo krūvis viršijo įprastinį ir kad ji atliko visas to asmens užduotis. Pareiškėja nepateikė įrodymų ir argumentų, koks buvo jos įprastinis darbo krūvis nesant nustatyto pavadavimo ir koks buvo jos krūvis jai pavaduojant kitą darbuotoją. Pareiškėja neįrodė įstatyme nustatytos sąlygos teisei į priemoką atsirasti, nepateikė įrodymų dėl papildomų užduočių atlikimo, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos, taip pat įrodymų, kad būtų suformuluotos papildomos užduotys, nenustatytos pareigybės aprašyme, ir ji būtų jas atlikusi. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja reikalauja sumokėti maksimalų leidžiamą priemokos dydį – 60 proc., tačiau jo nepagrindžia. Be to, pareiškėja pati nurodė, jog kitą tarnautoją pavadavo 5 savaites, atliko papildomą užduotį – nebaigtos statybos tikrinimą, tačiau, kodėl turėtų gauti priemoką net už 11 mėnesių, nepaaiškino. Administracijos direktorius pareiškėjai paskyrė 10 procentų priemoką prie pareiginės algos ir vienkartinę vidutinio dydžio išmoką, t. y. pareiškėja 2017 m. gruodžio mėnesį gavo 74,39 Eur dydžio priemoką ir 681,89 Eur dydžio vienkartinę išmoką. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai buvo teisingai atlyginta už jos atliekamą darbą.

Atsiliepimas

14. Atsakovas nurodė, kad reikalavimas atlyginti pareiškėjos patirtas išlaidas teisinėms žinioms įgyti nemotyvuojamas ir nepagrįstas įrodymais, todėl atmestinas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad dėl to, jog jos atliekamas darbas vadovų buvo tikrinamas, kad buvo atliekamas metinis veiklos vertinimas, ji patyrė neturtinę žalą. Neteisėti veiksmai, galėję pareiškėjai padaryti žalą, nebuvo atliekami. Savivaldybės administracijos vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad neigiamą psichologinį poveikį galėjo patirti būtent jos nurodytą laikotarpį. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

16. Teismas nustatė, kad Administracijos direktorius 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 40-72 „Dėl administracijos direktoriaus 2017-12-29 įsakymo Nr. 40-631 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo“ nusprendė nuo 2018 m. gegužės 1 d. panaikinti Administracijos Departamento Skyriuje Statinių naudojimo priežiūros poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės 1 etatą (I t., b. l. 159). Pareiškėjai 2018 m. vasario 27 d. buvo įteiktas įspėjimas Nr. 2554 „Dėl pareigybės panaikinimo“, kuriuo ji įspėta, kad ne anksčiau kaip 2018 m. balandžio 30 d. ji gali būti atleista iš valstybės tarnybos (I t., b. l. 6). Administracijos direktorius 2018 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 41-174/18(3.4.1E-TD2) „Dėl K. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“ nuo 2018 m. balandžio 30 d. atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, išmokant jai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (I t., b. l. 7).

17. Teismo vertinimu, struktūriniai pertvarkymai, įgyvendinti skundžiamu Įsakymu, buvo realūs ir atlikti ne tik Departamento Skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyryje mažinant etatų skaičių, bet ir kituose minėtame įsakyme nurodytuose skyriuose panaikinta po vieną etatą (I t., b. l. 159). Pareiškėjos funkcijos buvo perskirstytos kitiems tarnautojams, toks funkcijų perskirstymas rodo, kad Savivaldybė efektyviau ir racionaliau naudos lėšas. Pareiškėjos vertinimas, kad pareigybė panaikinta siekiant atleisti ją iš užimamų pareigų, yra subjektyvus.

18. Teismas nurodė, kad darbuotojui turi būti siūlomos tik tokios pareigybės, kurių specialiuosius reikalavimus jis atitiktų. Teismas nustatė, kad V. M. į Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio A lygio 12 kategorijos pareigas 2018 m. kovo 19 d. įsakymu buvo perkelta laikinai (I t., b. l. 163). Taigi, ši pareigybė nėra nuolatinė karjeros valstybės tarnautojo pareigybė ir atsakovas neturėjo pareigos jos siūlyti užimti pareiškėjai. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai savo poziciją grindžia 2017 m. lapkričio 13 d. vidiniu Savivaldybės administracijos pranešimu (I t., b. l. 8–12), kadangi tik oficialiai pareigybių skaičiai nustatomi Savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais sąrašais. Teismas nurodė, jog tai, kad buvo reikalingi papildomi etatai, nepatvirtina realaus jų skaičiaus.

Šalies argumentai

19. Pareiškėjos teiginius, kad Poskyryje buvo laisvi net 3 laisvi etatai, kad Poskyryje buvo ieškoma naujų valstybės tarnautojų į laisvas nuolatines vietas, teismas pripažino nepagrįstais. Teismas nustatė, kad 2018 m. kovo 2 d. skelbtas konkursas į pakaitinio valstybės tarnautojo vietą (Pastatų administravimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas; I t., b. l. 12–13), tačiau tokių pareigų atsakovas neturėjo pareigos siūlyti užimti pareiškėjai. Be to, pareiškėja neatitiko ir specialiųjų pareigybės reikalavimų, t. y. turėti darbo patirtį pastatų administravimo srityje ir būti susipažinus su teisės aktais, reglamentuojančiais daugiabučių namų valdymą.

Žemesnės instancijos teismas

20. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis (pareigybių aprašymus) apie buvusias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigybes (I t., b. l. 165–198, II t., b. l. 1–9, 13), teismas nenustatė, kad buvo laisvų pareigybių, kurias pareiškėja galėjo užimti, kaip atitinkanti specialiuosius reikalavimus. Pakaitinio valstybės tarnautojo pareigų pareiškėjai atsakovė neturėjo pareigos siūlyti.

21. Teismas pažymėjo, kad nebūtinai individualiai, bet ir per viešai prieinamą visiems tarnautojams sistemą (Intranetą) gali būti informuojama apie laisvas pareigybes, toks pranešimas apie laisvas pareigybes yra tinkamas ir pareiškėjos teisių nepažeidžia. Teismas nurodė, kad pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su vidiniame intraneto tinklalapyje skelbta informacija apie laisvas pareigybes, t. y. 2018 m. liepos 30 d. skelbtame sąraše buvo nurodyta viena laisva pakaitinio valstybės tarnautojo pareigybė ir viena Būsto administravimo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyr. specialisto pareigybė, kuri buvo panaikinta 2018 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 40-296/18(3.1.1E-TD2). G. R., kuri užėmė šią pareigybę, iš valstybės tarnybos buvo atleista 2018 m. gegužės 18 d., t. y. pareigybė atsilaisvino jau po pareiškėjos atleidimo (II t., b. l. 156, 157–158).

22. Teismas pareiškėjos argumentus, jog poskyryje buvo padidintas etatų skaičius, t. y. priimtas naujas valstybės tarnautojas E. B., pripažino nepagrįstais nustatęs, kad Statinių naudojimo priežiūros poskyrio tarnautojų sąraše nurodyti 9 tarnautojai, taigi, po struktūrinių pokyčių sumažėjo vienu etatu ir pareigybių skaičius yra toks pat – 9 tarnautojai (1 poskyrio vedėjas ir 8 vyr. specialistai). Taigi, poskyryje etatų skaičius nepasikeitė. Be to, valstybės tarnautojas E. B. Statinių naudojimo priežiūros poskyryje dirba nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (II t., b. l. 147), taigi, nuo anksčiau, nei Poskyryje dirbo pareiškėja, ir jis nėra naujas valstybės tarnautojas.

23. Teismas pareiškėjos teiginius, kad su ja atsakovas siekė susidoroti, pripažino nepagrįstais ir neįrodytais, taip pat atmetė jos argumentus, kad remiantis VTĮ 18 straipsnio 6 dalimi jai turėjo būti siūlomos užimti laisvos pareigos kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Aplinkybė, jog pareiškėjos veikla buvo vertinta patenkinamai, negali būti savaime laikoma jos teisių pažeidimu, vertinant Įsakymo teisėtumą.

24. Teismas nustatė, kad už padidėjusį darbo krūvį pareiškėjai buvo atlyginta (II t., b. l. 154, 155). Įvertinęs pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas teismas nustatė, kad nebaigtos statybos tikrinimas yra jos tiesioginės pareigos, todėl šios užduotys nelaikytinos papildomomis. Byloje teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėjai buvo pavesta atlikti papildomas užduotis. Už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą pareiškėjai Administracijos direktoriaus paskirta 10 procentų priemoka prie pareiginės algos atitinka VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus dydžius, pareiškėja 2017 m. gruodžio 19 d. įsakymo, kuriuo jai skirta priemoka, neskundė.

25. Teismo vertinimu, pareiškėjos mokymasis, siekiant įgyti teisinių žinių, yra jos pačios pasirinktas būdas tobulinti žinias ir ji su atsakovu nebuvo sudariusi susitarimo už tokius mokslus apmokėti. Teismas šiuo aspektu neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė.

III.

26. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliantė taip pat prašo atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas, be pareiškėjos patikslintame skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Teismas nevertino Savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 41-174/18(3.4.1E-TD2) ir bylos neišnagrinėjo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja neginčijo 2018 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 41-174/18(3.4.1E-TD2), teismo sprendimas prieštarauja bylos duomenims. Teismas neįvertino, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog sprendimus dėl pareiškėjos pareigybės naikinimo priėmė Savivaldybės administracija, nors sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų priima Savivaldybės taryba (Valstybės tarnybos įstatymo 8 str. 5 d., 30 str. 1 d., Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 10 p.).

26.2. Struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs, apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta tik pareiškėjai, nors, jei buvo atliekami struktūriniai pertvarkymai, apie juos turėjo būti pranešta visiems Poskyrio tarnautojams. Byloje nėra duomenų apie objektyvias pasirinkimo atleisti pareiškėją priežastis. Teismas neįvertino, kad pareiškėjai turėjo būti pasiūlyta laikinai laisva D. O. vieta, į kurią nepagrįstai perkelta visai kito poskyrio tarnautoja V. M., kurios pareigybė naikinama nebuvo. Tai, kad buvo ieškoma naujų tarnautojų Poskyryje jau atleidus pareiškėją, patvirtina 2018 m. lapkričio 28 d. skelbtas konkursas; tai reiškia, jog realūs struktūriniai pertvarkymai nebuvo atlikti, buvo siekiama tik atleisti pareiškėją.

26.3. Pareiškėjos patikslintame skunde išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – neteisėtai atleido pareiškėją, dėl to pareiškėjai atsirado žala, kuri turi būti atlyginta įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas, išmokėdamas 10 proc. priemoką prie pareiginės algos ir vienkartinę vidutinio dydžio išmoką visiems Poskyrio tarnautojams pripažino faktą, jog buvo viršytas įprastinis darbo krūvis Poskyryje. Pareiškėja padidintu darbo krūviu dirbo ne tik laikotarpiu, už kurį skirta priemoka ir išmoka, tačiau visa laiką, kai ėjo valstybės tarnautojos pareigas, pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus, taigi pareiškėjos reikalavimas priteisti turtinę žalą yra pagrįstas ir tenkintinas. Be to, pareiškėjai reikėjo ne pagal savo kompetenciją rengti ir derinti raštus, kurių parengimui būtinos teisinės žinios, teisės krypties papildomų studijų sutartis sudaryta pareiškėjos darbo Savivaldybės administracijoje laikotarpiu, išlaidos teisinėms žinioms įgyti priteistinos iš atsakovo.

26.4. Atsakovas savo neteisėtais veiksmais pažeidė nediskriminavimo principą, taip pažeisdamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos argumentų dėl diskriminavimo, taip pažeisdamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį.

Atsiliepimas

26.5. Atsakovas nepateikė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje nurodytų dokumentų, tačiau teismas, neturėdamas bylai reikšmingų duomenų, nepagrįstai išnagrinėjo bylą iš esmės.

27. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Teismas nenurodė, kad pareiškėja neginčijo 2018 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 41-174/18(3.4.1E-TD2), o pažymėjo, kad nebuvo skundžiamas 2017 m. gruodžio 19 d. įsakymas dėl priemokos skyrimo, tikėtina, kad pareiškėja supainiojo įsakymus.

27.2. Pareiškėja skunde ir pirmosios instancijos teisme neteigė, kad struktūrinius pertvarkymus Savivaldybės administracijoje turėjo atlikti Savivaldybės taryba, o ne Savivaldybės administracijos direktorius, taigi pareiškėja keičia skundo pagrindą. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 5 dalis reglamentuoja didžiausio leistino pareigybių skaičiaus nustatymą, o ne struktūrinių pertvarkymų atlikimą. Konkretų tarnautojų ir darbuotojų skaičių nustato Savivaldybės administracijos direktorius, neviršydamas Savivaldybės tarybos nustatyto didžiausio leistino pareigybių skaičiaus ir pagal Tarybos patvirtintą Savivaldybės administracijos struktūrą (Vietos savivaldos įstatymo 30 str. 1 d., Valstybės tarnybos įstatymo 8 str. 8 d. 1 p.).

Šalies argumentai

27.3. Pareiškėja pirmosios instancijos teisme neteigė ir neįrodinėjo, kad ji vienintelė buvo informuota apie struktūrinius pertvarkymus, taigi apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo naujas aplinkybės, t. y. keičia skundo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas neturėtų vertinti pareiškėjos nurodomų naujų argumentų. Šioje byloje pareiškėja iš esmės nekvestionavo nei to, kad struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, nei fakto, kad struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Iki pareiškėjos atleidimo dėl įvykusių struktūrinių pokyčių Poskyryje buvo 10 pareigybių, o po pareiškėjos etato panaikinimo ir atleidimo etatų skaičius yra 9 ir jis nesikeitė. Šios aplinkybės pareiškėja neginčijo. 2018 m. lapkričio 28 d. skelbimas dėl konkurso Poskyrio vyriausiojo specialisto pareigoms užimti buvo skelbtas dėl to, kad Poskyrio tarnautoja O. V. perėjo į kitą poskyrį nuo 2018 m. spalio 5 d. Pareiškėjos atleidimo metu ši vieta nebuvo laisva.

27.4. Būtent pareiškėja gavo įspėjimą apie naikinamą pareigybę dėl to, kad ji Poskyryje dirbo trumpiausiai, t. y. turėjo mažiausią patirtį, taip pat ji neturėjo jokios kvalifikacinės klasės, o 2018 m. kasmetinio veiklos vertinimo metu jos veikla įvertinta tik patenkinamai. Pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, kad ji buvo diskriminuojama, tačiau konkrečių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų nepateikė. 32.1. Vien tai, kad, pareiškėjos manymu, ji buvo atleista neteisėtai ir nepagrįstai, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja buvo diskriminuojama ir buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis. Neaišku, kaip pasireiškė Konvencijos 25 straipsnio pažeidimas – byloje nėra keliamas klausimas dėl pareiškėjos teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

27.5. Pareiškėjos nurodomas atvejis, kai į laisvą etatą buvo perkelta V. M., nagrinėjamu atveju yra neaktualus, kadangi V. M. buvo perkelta į pakaitinio tarnautojo vietą. Atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjai siūlyti laisvų pakaitinių valstybės tarnautojų pareigų.

27.6. Pareiškėjai jokių papildomų užduočių nebuvo pavesta atlikti. Ji savo skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodo vienintelę papildomą užduotį – nebaigtos statybos tikrinimą. Šios užduotys buvo jos tiesioginės pareigos, numatytos jos pareigybės aprašyme. Be to, pareiškėja nenurodė konkrečios užduoties patikrinti nebaigtą statybą. Pareiškėja reikalauja jai sumokėti maksimalų leidžiamą priemokos dydį – 60 proc., tačiau tokio reikalavimo nepagrindžia, reikalauja priemokos net už 11 mėnesių laikotarpį, nors kitą tarnautoją pavadavo 5 savaites. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ją į teisės mokymus išsiuntė kompetentingas Savivaldybės administracijos subjektas. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad pareiškėjai turėtų būti kompensuojamos išlaidos už studijas, kurias ji pasirinko savarankiškai, nederindama su darbdaviu.

27.7. Pareiškėjos pateiktas medicinos dokumentų išrašas patvirtina, kad ji sveikatos nusiskundimus turėjo ilgą laiką (15 m.), iki darbo Savivaldybės administracijoje, taigi išrašas nepatvirtina, jog ji patyrė nuolatinę įtampą ir stresą darbe.

27.8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti duomenis apie laisvas pareigybes, išskyrus pakaitinius valstybės tarnautojus, atsakovas 2018 m. gruodžio 6 d. pateikė teismo reikalautus dokumentus. Byloje pakanka įrodymų ją teisingai išnagrinėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėja, valstybės tarnautoja, atleista iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama), teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavo, kad struktūriniai pertvarkymai Administracijos Departamento Statinių naudojimo priežiūros poskyryje buvo realūs, tarnautojų skaičius poskyryje buvo sumažintas viena pareigybe, pareiškėjos funkcijos perskirstytos kitiems tarnautojams. Pareigybių, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiktų, pasiūlyti nebuvo galimybės, pakaitinio tarnautojo pareigybė pareiškėjai neturėjo būti siūloma. Pareiškėjos veiklos vertinimo patenkinamai teismas nesiejo su ginčijamo Įsakymo teisėtumu. Nustatė, kad pareiškėjai už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą buvo sumokėta įstatyme nustatytus dydžius atitinkanti priemoka; vertino, kad nebaigtos statybos tikrinimas yra tiesioginės jos funkcijos, nepriskirtinos papildomoms užduotims. Padarė išvadą, kad pareiškėjos išlaidų papildomam mokymuisi atsakovas neturi atlyginti, nes šalys nebuvo dėl to susitarusios. Nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų, reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

30. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymėjo, kad teismas netyrė Įsakymo teisėtumo, nevertino, kad priimti sprendimus dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo buvo kompetentinga Savivaldybės taryba, o ne administracija; struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs, nes apie juos buvo pranešta ne visiems tarnautojams, o tik pareiškėjai; pareiškėjai turėjo būti siūloma laikinai laisva vieta, į kurią nepagrįstai buvo perkelta kito poskyrio tarnautoja; kad darbuotojų trūko, patvirtina kad 2018 m. lapkričio 28 d. skelbtas konkursas; teigė, kad priemoka ir išmoka už darbą padidintu krūviu turėjo būti mokama už visą laikotarpį, taip pat turi būti kompensuotos išlaidos mokymams, nes teisinės žinios buvo būtinos tarnyboje; teismas neišnagrinėjo pareiškėjos diskriminavimo tarnyboje aplinkybių, neišreikalavo iš atsakovo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje nurodytų dokumentų, buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnis.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių apeliacinės instancijos teismui išsakytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.) valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (žr., pvz., 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies bei 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė panaikinta.

34. Nagrinėjant bylas dėl valstybės tarnautojo atleidimo pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: ar atsakovas realiai atliko kompetentingo organo sprendimu įformintus struktūrinius pertvarkymus, dėl kurių buvo panaikinta valstybės tarnautojo pareigybė; ar atlikus šiuos pertvarkymus šis tarnautojas nebegalėjo vykdyti pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, nes šios funkcijos buvo iš viso nebeatliekamos arba joms vykdyti užteko mažiau darbuotojų, ar funkcijos iš viso išliko. Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti yra aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo įstaigos (institucijos) struktūra (sandara) ir kaip ji pakito ir ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tik tokie, kuriais siekiama pagrįsti valstybės tarnautojo atleidimą iš valstybės tarnybos. Taip pat byloje buvo svarbu nustatyti, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepasiūlė pareiškėjui kitų pareigų, o konstatavęs, jog nėra kitų pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti pareiškėjui (valstybės tarnautojui), pareiškėją atleido iš valstybės tarnybos.

35. Nurodytu aspektu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Administracijos direktoriaus, t. y. kompetentingo subjekto sprendimu – 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 40-72 nuo 2018 m. gegužės 1 d. panaikinta Departamento Skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė, vietoj 24 etatų liko 23, t. y. panaikintas 1 etatas (t. I, b. l. 159, 160–161). Vertino, kad struktūriniai pertvarkymai, įgyvendinti Administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 27 d. įsakymu, buvo realūs ir atlikti ne tik Departamento Skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio etatams mažinti, bet ir kituose minėtame įsakyme nurodytuose skyriuose panaikinta po vieną etatą, iš viso 10 (t. I, b. l. 159). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritardama šiems argumentams pažymi, kad sprendžiant dėl Administracijos direktoriaus kompetencijos tvirtinti ir / ar keisti savivaldybės administracijos pareigybių sąrašą, turi būti atsižvelgiama į Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Nėra duomenų, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 40-72 patvirtintas pareigybių sąrašas neatitiktų Savivaldybės tarybos patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų <...> pareigybių skaičiaus savivaldybės institucijose ir įstaigose, todėl apeliantės argumentas, kad Įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas sumažintas pareigybių skaičius, buvo priimtas nekompetentingo subjekto, yra atmestinas.

36. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad struktūriniai pertvarkymai, įgyvendinti Administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 27 d. įsakymu, buvo realūs ir atlikti ne tik Departamento Skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio etatams mažinti, bet ir kituose minėtame Įsakyme nurodytuose skyriuose panaikinta po vieną etatą. Pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad jos funkcijos buvo perskirstytos kitiems skyriaus darbuotojams, tai patvirtina Savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gegužės 8 d. įsakymas Nr. 40-200/18(3.1.1E-TD2) (t. I, b. l. 117). Ta aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir Transporto departamento Būsto administravimo skyrius 2017 m. lapkričio 13 d. tarnybiniu raštu Nr. A121-25305/17(2.1.19-UK4) „Dėl papildomo darbuotojų poreikio 2018 metams“ kreipėsi į Finansų ir strateginio planavimo departamentą dėl trijų papildomų etatų, neturi reikšmės sprendžiant dėl Departamento Skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyryje įvykusių struktūrinių pertvarkymų sumažinant pareigybių skaičių teisėtumo ir pagrįstumo, nes atitinkamo sprendimo priėmimas yra Savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija; kad jis nagrinėjamu atveju buvo priimtas neįvertinus visų su tuo susijusių reikšmingų aplinkybių (pvz., numatomų darbų apimčių, materialinių finansinių resursų ir kt.), duomenų byloje nėra.

37. Aptariamoje VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatoje įtvirtinama institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, galėtų užimti. Šios darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu.

38. Akcentuotina, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, šioje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011; 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-421/2012). Be to, specialieji reikalavimai – profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialiųjų žinių bei įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojo reputacija, asmeninėmis savybėmis, turi būti konstituciškai pateisinami, kaip pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Priešingu atveju, būtų pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje.

39. Valstybės tarnautojo pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, VTĮ normomis nėra reglamentuota, todėl taikytinas Darbo kodeksas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d.), kaip tai numatyta šio kodekso 1 straipsnio 3 dalyje. Darbo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymą valstybės tarnautojams nustato VTĮ 5 straipsnis, pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. DK 57 straipsnio 3 dalyje nurodytos garantijos yra siejamos su priežastimis, dėl kurių darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo, jos taikomos, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla.

40. Taip pat šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ reikalavimus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuriame pats suinteresuotas asmuo nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio ginčą, 2013 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1993/2013 yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes; teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali tirdamas visas įmanomas pareiškėjo nurodytas prielaidas, revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi; ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises.

41. Pareiškėjos teiginiai apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog atsakovas neprivalėjo siūlyti buvusių poskyryje laikinai laisvų A lygio 12 kategorijos pareigų pareiškėjai, kurioms keliamus specialiuosius reikalavimus ji atitiko, laikytini nepagrįstais. Byloje nustatyta, kad kita valstybės tarnautoja į šias pareigas buvo perkelta laikinai. VTĮ 2 straipsnio 10 d. apibrėžia, kad pakaitinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, iki šio Įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas; pakaitinis valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją. Pakaitinio, laikino valstybės tarnautojo pareigybės siūlymas atleidžiamam iš valstybės tarnybos tarnautojui neatitiktų VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos esmės, nes nebūtų užtikrintas valstybės tarnybos santykių tęstinumas, todėl atsakovas pareiškėjai šių pareigybių siūlyti neprivalėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus pareiškėjos argumentus dėl pareiškėjos galimybių užimti laisvas pareigybes ir pagrįstai nurodė, kad nebuvo laisvų pareigybių, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiktų ir jas galėtų užimti, o tos pareigybės, kurios atsirado po pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, negalėjo būti jai siūlomos. Šiuo aspektu taip pat nereikšmingais laikytini apeliantės argumentai, kad 2018 m. lapkričio 28 d. buvo skelbiamas naujas konkursas Statinių naudojimo priežiūros poskyrio Vyriausiojo specialisto pareigoms užimti, nes nurodomos aplinkybės, atsiradusios po pareiškėjos atleidimo praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, laikytinos nepatekančiomis į nagrinėjamos bylos dalyką.

42. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjai galėjo būti žinoma visa informacija apie laisvas pareigybes savivaldybėje per viešai prieinamą visiems tarnautojams sistemą, toks informavimo būdas niekaip neapribojo jos teisių susipažinti su visomis esamomis laisvomis pareigomis įspėjimo laikotarpiu, todėl atsakovas neprivalėjo jos papildomai individualiai informuoti.

43. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad įspėjimo įteikimas ne visiems poskyrio darbuotojams, o jai vienai, atsakovui nenurodžius objektyvių pasirinkimo atleisti pareiškėją priežasčių, patvirtina siekį atleisti iš valstybės tarnybos būtent ją, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad paaiškėja nei skunde teismui, nei rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė aplinkybių, kurios DK 57 straipsnio 3 dalies prasme pagrįstų jos pirmumo teisę pasilikti tarnyboje, todėl laikytina, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjos kvalifikaciją ir patirtį valstybės tarnautojos pareigose (darbo stažas valstybės tarnyboje 1 m. 3 mėn., veikla vertinama patenkinamai), pagrįstai ją įspėjo dėl pareigybės panaikinimo ir atleidimo iš valstybės tarnybos. Vien tik faktas, kad įspėjimai nebuvo įteikti kitiems poskyrio tarnautojams, kai nėra nustatyti pareiškėjos pasilikti valstybės tarnyboje pirmenybės teisės pažeidimai, negali pagrįsti jos teiginių dėl atsakovo siekio atleisti būtent ją.

Žemesnės instancijos teismas

44. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus dėl papildomo apmokėjimo už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, vertino pareiškėjos funkcijas, nurodytas pareigybės aprašyme, ir padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodomi darbai buvo tiesioginės jos pareigos, tarp jų, ir nebaigtos statybos tikrinimas. Pažymėtina, kad už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą pareiškėjai atsakovo 2017 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 41-748 buvo skirta pareiginės algos dydžio vienkartinė piniginė išmoka (proporcingai dirbtam laikui) ir 2017 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 41-757 10 procentų priemoka prie pareiginės algos.

45. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl nagrinėjamu atveju tinkamo atlyginimo pareiškėjai už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, atkreipia dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. sausio 1 d.), nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: 1) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės; 2) už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu; 3) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos (VTĮ 26 str. 3 d.). Iš Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos normos matyti, kad nagrinėjamoje byloje teisiniu požiūriu reikšminga aplinkybė, nuo kurios buvimo priklauso pareiškėjos teisė gauti priemoką prie pareiginės algos, yra įprastos darbo krūvį viršijančios veiklos buvimo faktas bei papildomų užduočių atlikimas.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant VTĮ 26 straipsnio nuostatų taikymą akcentuojama, jog aplinkybę, kad buvo viršijamas įprastas darbo krūvis, įrodyti ir pateikti tai patvirtinančius duomenis turi pati pareiškėja. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą pareiškėjai tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius minėtą aplinkybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis byloje Nr. A-1598-765/2018). Pareiškėjos pareiga pateikti pakankamai duomenų, patvirtinančių jos teisę į priemoką, yra grindžiama tuo, kad teismas tik sprendžia ginčą dėl priemokos mokėjimo pagrįstumo, bet negali ištirti ir patikrinti bei neturi vertinti pareiškėjos vykdytų funkcijų visa apimtimi jų atitikties įprastam darbo krūviui per ginčo laikotarpį aspektu. Nagrinėjamoje byloje paaiškėja nepateikė įrodymų, kad jai buvo skiriamos papildomos raštu suformuluotos užduotys. Atsakovas nurodė, kad papildomos užduotys nebuvo skiriamos, ir, atsižvelgdamas į pareiškėjos pateiktą užduočių įvykdymo ataskaitą, nurodė, kad laikotarpiais, kai pareiškėja pavadavo kitas poskyrio darbuotojas, jai skiriamų užduočių skaičius nebuvo didesnis negu kitais laikotarpiais (t. II, b. l. 134), be to, pavadavimas yra numatytas pareigybės aprašymo 7.12 punkte. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo argumentą, kad pareigybės aprašyme numatyta pareiga pavaduoti kitus darbuotojus, kurie atlieka tokio paties pobūdžio funkcijas, kai dėl to iš esmės nesiskiria pavedamų užduočių kiekis, neturi būti vertinamas kaip įprastą darbo krūvį viršijanti veikla, suteikianti teisę reikalauti priemokos.

Žemesnės instancijos teismas

47. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus dėl to, kad jai pavedama atlikti nebaigtų statyti statinių priežiūra turėjo būti laikoma papildoma užduotimi, kuri nenumatyta pareigybės aprašyme. Administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 30-462 Būsto administravimo skyriaus, šio skyriaus poskyrių vedėjai ir vyriausieji specialistai įgalioti tirti administracinius nusižengimus, surašyti administracinių nusižengimų protokolus ir nagrinėti administracinių nusižengimų bylas, tarp jų – ir pagal Administracinių nusižengimų kodekso 359 straipsnį (statinio (jo patalpų) naudojimas pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus reikalavimus ir (ar) naudojimas ne pagal paskirtį), todėl pareiškėja jai pavestos kompetencijos ribose privalėjo atlikti ir nebaigtų statyti statinių priežiūrą, kai šie statiniai naudojami pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus reikalavimus ir (ar) naudojimas ne pagal paskirtį.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos reikalavimai dėl papildomo apmokėjimo už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą kvalifikuotini ne kaip turtinės žalos atlyginimas, bet kaip tarnybinis ginčas dėl priemokos priteisimo VTĮ 26 straipsnio pagrindu, todėl skiriasi įrodinėtų aplinkybių pobūdis. Kaip pareiškėjos reikalavimo pagrindas turi būti nustatinėjami ne neteisėti atsakovo veiksmai ir priežastinis ryšys, bet aplinkybės, patvirtinančios priemokos priteisimo pagrįstumą – papildomos raštu suformuluotos užduotys, duomenys, patvirtinantys įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, jos trukmę. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nėra byloje įrodytos. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad 2017 m. gruodžio mėnesį sumokėdamas 10 procentų priemoką ir pareiginės algos dydžio vienkartinę išmoką atsakovas pripažino savo prievolę mokėti priemoką už visą pareiškėjos dirbtą laikotarpį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui VTĮ 26 straipsnio 3 dalis suteikia diskreciją valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui nustatyti priemokų dydį už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, ar kai atliekamos papildomos užduotys. Vertinant, ar konkrečiu atveju buvo padidėjusios tam tikro valstybės tarnautojo / darbuotojo atliekamų darbų apimtys, jo darbo krūvis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kitų valstybės tarnautojų / darbuotojų, dirbančių tame pačiame poskyryje, darbų mastą, be to, nustatant priemokų dydį turi būti proporcingai įvertinamas ne tik asmens individualus indėlis, bet ir turimi materialiniai ištekliai. Duomenų, kad atsakovas, skirdamas metų pabaigoje poskyrio tarnautojams priemokas, priėmė sprendimus netinkamai naudodamasis aptarta diskrecijos teise, byloje nėra, tokių argumentų pareiškėja apskritai neteikė. Aptariamame kontekste atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas vengė pateikti duomenis, patvirtinančius pareiškėjos atliktas papildomas užduotis bei kitas reikšmingas aplinkybes byloje, priešingai, atsakovas pateikė duomenis, kuriais disponavo, ir nurodė atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą argumentus, kodėl daugiau duomenų negali pateikti (jų neturi arba jau pridėti prie bylos) (t. II, b. l. 138–139).

49. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą atlyginti pareiškėjos išlaidas, kuriasi patyrė papildomai studijuodama teisės disciplinas, nes nebuvo tarp šalių sudarytas susitarimas dėl tokio atlyginimo, o sprendžiant dėl tokio reikalavimo kaip žalos atlyginimo pagrįstumo, jis negali būti tenkinamas, nes nėra atsakovo neteisėtų veiksmų.

50. Nėra įrodymų, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės, jog ji darbe patirdavo įtampą, nespėdavo laiku atlikti užduočių ir pan., buvo nulemtos atsakovo neteisėtų veiksmų. Nenustačius byloje neteisėtų atsakovo veiksmų, negali būti tenkinamas pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

51. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Įsakymo dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, netyrė pareiškėjos diskriminavimo aplinkybių, išnagrinėjo bylą nesurinkęs būtinų įrodymų, yra atmestini. Apeliantės teiginiai dėl jos diskriminavimo laikytini deklaratyviais, nes ji nenurodo tų faktų, kurie leistų vertinti, kad jos situacija šalia kitų asmenų, esančių toje pačioje teisinėje ir faktinėje situacijoje, buvo neteisėtai vertinta skirtingai. Pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimas patenkinamai, atliktas teisės aktų nustatyta tvarka ir nenuginčytas, negali būti laikomas asmens diskriminacija. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos aplinkybes bei jos galimai įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, taip pat ar buvo atliekamos papildomos užduotys. Byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti teismas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadas dėl skunde pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Įrodinėjimo byloje ribas apibrėžia ne tik pareikštų reikalavimų pagrindas, bet ir objektyvi galimybė tokius duomenis pateikti (jie turi faktiškai egzistuoti), bei būtinybė tęsti įrodinėjimo procesą, kai yra pateikiamas pakankamas duomenų kiekis byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Pareiškėjos siekis reikalauti vis naujų duomenų (prašymai 2018 m. liepos 11 d., liepos 27 d., spalio 8 d., lapkričio 28 d., 2018 m. gruodžio 5 d., gruodžio 11 d. (2 prašymai)), kurių kita šalis objektyviai negali pateikti ar kurie negalėtų turėti įtakos bylos rezultatui, neatitinka proceso operatyvumo ir ekonomiškumo reikalavimų. Apeliantė, teigdama, kad byla išspręsta nesant byloje reikšmingų duomenų, neįvardija konkrečių reikšmingų dokumentų, kuriuos buvo būtina išreikalauti į bylą; toks subjektyvus įsitikinimas dėl įrodinėjimo byloje galimybių savaime nereiškia, kad teismas netinkamai atliko aplinkybių tyrimą ir įrodymų vertinimą byloje.

52. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, nėra pagrindo spręsti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė