Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Paskirtą bausmę nustatyta atlikti atvirojoje kolonijoje.

Iš nuteistojo L. B. priteista 72,46 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turėtoms nukentėjusiojo D. B. gydymo išlaidoms atlyginti.

Iš nuteistojo L. B. priteista 200 Eur valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Kratos metu pas nuteistąjį namuose rastus 20 Eur nuspręsta nukreipti Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio dengimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2020 m. sausio 19 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė D. B. ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į veidą, dėl ko pastarasis nukrito ant grindų ir taip nukentėjusiajam D. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kraujosruvų odoje ir poodyje dešiniame žaste bei kairės akies obuolio ir kairės akiduobės audinių sumušimo ir sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nurodo, kad savo kaltę pripažįsta, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, iš esmės nesutinkama su L. B. paskirta laisvės atėmimo bausme, prašant ją sušvelninti.

7. Dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo ir BK 64¹ straipsnio taikymo

8. BK 64¹ straipsnyje nustatyta, kad, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose, todėl minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264-697/2017, 5.2–5.3 punktai). Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Toks įrodymų tyrimas įmanomas, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškia, kad prisipažįsta esąs kaltas, pageidauja tuojau pat duoti parodymus ir sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sprendžia, ar nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima apsieiti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas atlieka sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taigi, sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-511/2018, 7 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo bylą išnagrinėti BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka, yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamoje byloje nebuvo visų sąlygų atlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo, nes su tuo nesutiko prokurorė, taip pat, nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies.

9. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad teismo posėdžio metu buvo keliamas klausimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo. Kaltinamojo apklausos metu L. B. nurodžius, kad A. Š. ir D. B. pradėjo konfliktuoti, o L. B. ir A. Š. draugė bandė juos raminti, kuomet vienu metu D. B. bandė trenkti L. B., dėl ko nuteistasis nuėmė D. B. smūgį ir sudavė jam delnu į veidą bei truktelėjo už rankos, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą bendra, o ne sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu prokurorė taip pat nesutiko, kad būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, kadangi L. B. nepripažino visų faktinių aplinkybių. Nors iš tiesų, teisėjas atmetė nuteistojo gynėjos prašymą bylos nagrinėjime skelbti pertrauką, kurios metu gynėja galėtų paaiškinti L. B. jo veiksmų kvalifikaciją, tačiau, nepaisant to, teisėjų kolegija nenustatė, jog šiuo konkrečiu atveju buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendime byloje Simeonovi prieš Bulgariją nurodė, kad teisė turėti advokatą nėra autonomiška – ji turi būti vertinama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste, t. y., atsižvelgiant į bendrą reikalavimą, jog baudžiamasis procesas būtų teisingas. Atitinkamai, turi būti vertinami ne atskiri izoliuoti aspektai ar įvykiai, o procesas kaip visuma. Taigi, jei atskiros teisės suvaržymas nepažeidė proceso kaip visumos bendro teisingumo, nebus konstatuotas ir teisės į teisingą teismą pažeidimas. Nagrinėjamu atveju tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nuteistojo interesus atstovavo jam paskirtas gynėjas, visi byloje panaudoti įrodymai buvo gauti teisėtai, L. B. turėjo galimybę nevaržomai gintis, L. B. kaltė, be jo paties parodymų, buvo grindžiama ir kitais įrodymais, tad nėra pagrindo teigti, kad apelianto teisė į efektyvią gynybą procese buvo suvaržyta. Pažymėtina, kad pateiktame apeliaciniame skunde L. B. taip pat nurodo, kad įvykio metu nukentėjusysis jam trenkė, o jis nusimušė jo smūgį, t. y. nuteistasis tik iš dalies pripažįsta savo kaltę, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, kaip to prašo apeliantas, baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme ir atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą.

11. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam L. B. paskirtos bausmės pagrįstumo, pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

11.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. B. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti švelnesnę bausmę ar baudžiamojo poveikio priemones (iš skundo turinio galima suprasti, jog nuteistasis prašo atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą). Teisėjų kolegija, patikrinusi nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bausmės skyrimo aspektu, sutinka su nuteistojo L. B. argumentu, kad šiuo atveju bausmė paskirta neteisingai, nes teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra nuteistojo L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

13. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas L. B. už šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam skirtinos bausmės rūšį – laisvės atėmimą, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį – veikdamas tiesiogine tyčia, L. B. padarė nesunkų nusikaltimą, veika baigta. Atsižvelgė į nuteistojo asmenybę - anksčiau teistas 4 kartus, teistumas neišnykęs. Teismas taip pat nustatė vieną kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad L. B. už padarytą nusikalstamą veiką turi būti skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę, todėl paskirtos bausmės rūšis nėra per griežta, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas ir patvirtina, kad nagrinėjamu atveju L. B. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas, sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, yra itin aktualu. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, siekiant nuteistojo elgesio korekcijos išimtinai teigiama linkme, praeityje apeliantui buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (laisvės apribojimas, areštas), taip pat, lygtinis paleidimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo nuteistasis nepateisino, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį jam nepavyko. Be to, praeityje nuteistasis buvo ne kartą baustas ir dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo (2 t., b. l. 101-104). Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą veiką L. B. padarė 2020 m. sausio 19 d., kai tik 2020 m. vasario 25 d. buvo išregistruotas iš Probuojamų asmenų registro, į kurį buvo įtrauktas priėmus 2019 m. sausio 7 d. nutartį dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, kas iš esmės įpareigojo teismą spręsti klausimą dėl bausmių bendrinimo, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis. Kita vertus, byloje nėra paduoto skundo sunkinančiais pagrindais, todėl teisėjų kolegija pabloginti nuteistojo padėties negali. Nurodyti duomenys apie L. B. elgesį neabejotinai atskleidžia neigiamą nuteistojo požiūrį tiek į visuomenėje priimtas elgesio normas, tiek ir į įstatymų keliamus reikalavimus, todėl skirti švelnesnę BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra jokio pagrindo.

15. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 2 dalis numato, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymo atidėjimas yra bausmės realizavimo forma, kuri galima tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-168/2014, 2K-119-489/2017). Be to, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, tik jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nenustatė jokio pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnis), kadangi L. B. asmenybė nekelia pasitikėjimo ir neleidžia manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be teismo nustatyto dydžio bausmės realaus atlikimo.

16. Visgi, nors apylinkės teismas pagrįstai L. B. paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau, sutinkant su apeliacinio skundo argumentais dėl L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklaustas L. B., nukentėjusysis ir įvykyje dalyvavę liudytojai. Apklaustas teisiamajame posėdyje L. B. nurodė, kad, nukentėjusiajam D. B. nukritus ant žemės, jis pamatė, jog jam iš nosies bėga kraujas. Pajutęs, kad D. B. kaista, jis paėmė butelį su vandeniu ir vėsino nukentėjusįjį. Kai D. B. atsigavo, jis kartu su A. Š. nuvedė jį pas A. Š.. Liudytojai G. K., D. S. taip pat patvirtino, kad L. B. gaivino D. B.. Atsižvelgiant į tai, nepritartina apylinkės teismo išvadai, kad L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

16.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2012).

17. Nustatyta, kad būtent nuteistasis L. B. suteikė nukentėjusiajam pagalbą, jo veiksmai buvo aktyvus. Teisėjų kolegija, remdamasi šia nustatyta aplinkybe, konstatuoja, kad L. B. suteikė nukentėjusiajam pagalbą, todėl ši aplinkybė pripažintina jo atsakomybę lengvinančia. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), pripažįstant L. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą.

18. Nustačius L. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, iš naujo svarstytinas jam skiriamos bausmės – laisvės atėmimo trukmės, klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino L. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą sumažinti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę, kadangi skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmės dydis yra aiškiai per griežtas ir neproporcingas, atsižvelgiant į paaiškėjusią naują svarbią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Teisėjų kolegija mano, kad yra pagrindas Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio dalį pakeisti ir sumažinti nuteistajam paskirtos bausmės dydį.

19. Nors nuteistasis L. B. savo apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog kaltę dėl nusikalstamos veikos jis pilnai pripažino, be to, stengėsi atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą Valstybinei ligonių kasai, nusikalstamą veiką padarė dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, peržengdamas būtinosios ginties ribas, taip pat, nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė nukentėjusiojo elgesys, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

19.1. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – konstatuojama tada, kai asmuo savanoriškai (laisva valia) prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, parodo apie esmines jos aplinkybes ir kartu dėl padaryto nusikaltimo iš tiesų nuoširdžiai apgailestauja, kritiškai vertina savo elgesį ir pan. Apie šių aplinkybių buvimą sprendžiama ne vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus (kurie gali būti formalūs) dėl kaltės pripažinimo ar gailėjimosi, o objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą: duotų parodymų (iki nuosprendžio priėmimo) turinį, kitais įrodymais nustatytus faktus, realias kaltininko pastangas bei norą sušvelninti dėl jo padarytos nusikalstamos veikos kilusius padarinius, kritišką, adekvatų savo elgesio vertinimą ir kt. Nagrinėjamu atveju nuteistasis L. B. kaltu prisipažino iš dalies, t. y. jis nepripažino dalies esminių bylos faktinių aplinkybių, susijusių su smūgio sudavimu, teigė, kad nukentėjusiajam sudavė blokuodamas jo smūgį, nors tai ir paneigta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

19.2. Tuo tarpu BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą turtinę žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289-693/2019, 16 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Nagrinėjamu atveju byloje nukentėjusysis nėra pareiškęs civilinio ieškinio, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti L. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju kratos metu pas nuteistąjį namuose buvo rasta 20 Eur, kuriuos pirmosios instancijos teismas nusprendė nukreipti Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio padengimui, todėl toks priverstinis kratos metu rastų piniginių lėšų įskaitymas taip pat negali būti laikomas savanorišku žalos atlyginimu.

19.3. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiojo D. B.elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, turėjęs įtakos L. B.nusikalstamos veikos padarymui. Nukentėjusysis D. B.teisiamajame posėdyje parodė, kad jis jokio konflikto nesukėlė, buvo girtas, jokių veiksmų prieš L. B. neatliko. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų G. K., B. P., D. S., A. Š. parodymai, kad L. B. staiga trenkė D. B..

19.4. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir nuteistojo argumentai dėl to, kad jo atžvilgiu egzistuoja atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 9 ir 10 punktuose. Pažymėtina, kad nenustačius šioje nagrinėjamoje byloje susidariusios teisėtos būtinosios ginties situacijos, t. y. pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi, nuo kurio nuteistajai reikėjo gintis suduodant nukentėjusiajam į veidą, nuteistojo L. B. veiksmai negali būti vertinami kaip būtinosios ginties ribų peržengimas (BK 28 straipsnio 3 dalis). Atitinkamai teismų praktikoje didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) asmuo pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Ar asmuo buvo fiziologinio afekto būsenos, nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes arba skiriama teismo psichologinė psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Neteisėtais veiksmais laikomi tokie prieš kaltininką (kitą asmenį) nukreipti priešingi teisei veiksmai, kuriais kėsinamasi į kaltininko (kito asmens) gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojo byloje Nr. 2K-162-697/2016 ir kt.), tačiau nagrinėjamoje byloje duomenų apie didelį nuteistojo susijaudinimą ar neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus L. B. atžvilgiu taip pat nėra.

20. Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

21. Nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog iš jo turi būti priteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, kadangi jo finansinė padėtis yra sunki, prašo šių išlaidų nepriteisti. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

23. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, proceso trukmę, teismo posėdžių skaičių, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybei priteista už nuteistajam L. B. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Bylos duomenimis nuteistasis L. B. iki nusikalstamų veikų padarymo nedirbo, tačiau yra darbingas, nėra sulaukęs pensijinio amžiaus, turi nekilnojamo turto, kitų objektyvių duomenų apie nuteistojo realią turtinę padėtį byloje nėra, tokių duomenų su apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistasis, todėl pirmosios instancijos teismo priteista proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta, adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, pagrįstai išieškotina iš nuteistojo L. B..

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, paskyręs nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, nurodė ir jos atlikimo vietą, t. y. laisvės atėmimo bausmę paskyrė atlikti atvirojoje kolonijoje. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojanti BK 50 straipsnio redakcija, reglamentuojanti terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimą, nenumato teismui galimybės parinkti nuteistajam pataisos įstaigos rūšies. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII–2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atlieka pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose. Pagal BVK 21 straipsnį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdo pataisos įstaigos. To paties kodekso 65 straipsnyje įtvirtinta, jog į konkrečią pataisos įstaigą pagal Kalėjimų departamento nustatytą tvarką, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Tad šiuo atveju nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmės vietą ir sąlygas turi teisę ir pareigą parinkti ir nustatyti tik pataisos įstaiga. Tuo tarpu teismas tokių įgaliojimų ir kompetencijos neturi. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai pasisakė dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendį pakeisti:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį L. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 8 (aštuonių) mėnesių.

Pripažinti nuteistojo L. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą (BK 59 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria L. B. laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti atvirojoje kolonijoje.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.