Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2014-08-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-405-185-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-08-29
Bylos Nr.
1A-405-185-2014
Teisminio proceso Nr.
1-50-1-00168-2011-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eligijus Gladutis, Jolanta Raščiuvienė
Nuteistasis
E. G.
Nukentėjusysis
E. V., D. Ž., N. G.
Advokatai
Vytautas Kupcikevičius
Kategorijos
Baudž. bylos Nr. 1A-405-185/2014
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00168-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.3.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 29 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

dalyvaujant:prokurorei Virginijai Kliaugienei,nuteistajai E. G.,gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,nukentėjusiosioms E. V., D. Ž., N. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. G. ir jos gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir jai paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją per visą bausmės vykdymo atidėjimo lakotarpį tęsti darbą bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str., E. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – jai uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams. Priteista iš E. G. E. V. ir D. Ž. po 10 000 Lt kiekvienai neturtinei žalai atlyginti ir E. V. 2839,10 Lt proceso išlaidų. Priteista E. V. iš UADB „Ergo Lietuva“ 8043,89 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės, o D. Ž. 3600 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteista už tai, kad 2011 m. gegužės 13 d. apie 14.40 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties gyvenamuoju namu Nr. 35, vairuodama automobilį „Citroen C3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 28, 37, 133 punktų reikalavimus – nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui, nepasirinkusi saugaus važiavimo greičio, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdama sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jos važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, laiku nesulėtino greičio ir nesustabdė autobmobilio prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, taip sukeldama pavojų kitiems eismo dalyviams, ir partrenkė jos važiavimo kryptimi iš dešinės pusės į kairę ėjusį pėsčiąjį J. V., taip sukėlė eismo įvykį, dėl kurio metu patirtų sužalojimų 2011 m. gegužės 16 d. 04.00 val. VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje J. V. mirė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji E. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus apylinkės teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad jos parodymai, jog jos vairuojamo automobilio greitis nebuvo didelis, kad pėsčiasis stovėjo nugara į jos vairuojamą automobilį ir nesiruošė eiti per perėją, tik priartėjus prie perėjos, pėsčiasis įgriuvo į ją, atmetami kaip prieštaraujantys teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams, vertinami kaip pasirinktas gynybos būdas. Teigia, jog apylinkės teismas vertino tik nukentėjusiosios ir jos pakviestų liudytojų pateiktas interpretacijas, visiškai neatsižvelgdamas į jos (nuteistosios) duotų parodymų turinį. Teismo nurodomos aplinkybės grindžiant nuosprendį yra klaidingos, kas rodo, jog teismas nepakankamai įsigilino į jos parodymus, o vertino tik nukentėjusiosios ir jos surastų liudytojų parodymus ir tai padarė šališkai, nes teismas nurodė, kad pėsčiasis įgriuvo į perėją, nors iš jos parodymų matyti, jog pėsčiasis griuvo ir jį griūnantį kliudė automobiliu. Tiek liudytojas A. V., tiek ir liudytojas J. Š. pažinojo nukentėjusįjį, todėl jie yra akivaizdžiai šališki. Teismas taip pat neįvertino tos aplinkybės, kad pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos toksikologijos laboratorijos specialisto išvadą Nr. T-A 3341/11 (01) J. V. eismo įvykio metu buvo sunkaus girtumo – jo kraujyje rasta 3,74 promilės etilo alkoholio. Liudytojas A. V. parodė, jog jis matė, kaip J. V. ėjo link perėjos normaliu žingsniu, nebėgo, buvo tiesus, nesvirduliavo, nešėsi maišelį. Einantį šaligatviu jį matė apie minutę laiko. J. V. priėjo prie perėjos, sustojo ir po to žengė į perėją. Pasigirdus padangų stabdymo cypimui, nukentėjusysis atbulomis žengė du didelius žingsnius atgal ir į kairę J. V. kūno pusę trenkėsi automobilis. Vertinant ekspertizės išvadose nustatytas aplinkybes ir A. V. parodymus, akivaizdu, kad nukentėjusysis J. V. perėjoje buvo kliudytas įžengęs apie 1,1 m. Tikint A. V. parodymais, kai jis išgirdo padangų cypimą, J. V. perėjoje turėjo būti paėjęs apie tris metrus. Todėl tik nukentėjusiojo girtumas šiuo atveju galėjo lemti, kad jis žengė atgal ir buvo kliudytas jos vairuojamo automobilio.

Mano, kad teismas J. Š. parodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalėjo, kadangi J. Š. pats pripažįsta, jog nematė eismo įvykio ir negali nurodyti jokių faktinių įvykio aplinkybių, jo parodymai buvo tik nuogirdos ir kitų asmenų perteiktos emocijos. Apylinkės teismas taip pat rėmėsi tik subjektyviais liudytojos N. K. parodymais, kad J. V. tą dieną buvo bare, tačiau jis buvo retas baro klientas, neateidavo kiekvieną dieną, niekada negerdavo tiek, kad nepaeitų, griuvinėtų. Tačiau minėta liudytoja negalėjo parodyti, kaip konkrečiai buvo tą dieną, tuo tarpu specialisto išvadoje nustatytas J. V. girtumas yra neginčijamas. Mano, kad teismas taip pat klaidingai vertino ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11-1710/11, kurioje nurodyta, jog automobilio „Citroen C3“ greitis prieš stabdymą buvo apie 58 km/h. Kelio pločio atžvilgiu pėsčiasis J. V. buvo partrenktas apie 1,1 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, žiūrint automobilio „Citroen C3“ važiavimo kryptimi. Grėsmė eismo saugumui jos vairuojamam automobiliui „Citroen C3“ iškilo, kuomet pėsčiasis J. V. įžengė į kelio važiuojamąją dalį. Buvusioje kelio eismo situacijoje J. V. veiksmai – judėdamas į kitą gatvės pusę sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė neišvengiamą kliūtį jam iš kairės pusės artėjusiam automobiliui „Citroen C3“ – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Teismas nesirėmė eksperto išvada, kad eismo įvykis įvyko dėl J. V. aktyvių veiksmų, ir tik šališkai vertino jos veiksmus, konstatuodamas, kad pažeistas KET 37 p. reikalavimas. Taigi darytina išvada, kad apylinkės teismas nevertino j. V., kaip pėsčiojo pareigų, numatytų KET 89 p., kurių J. V. nesilaikė, ir tai įvertinus su jam nustatytu neblaivumu, akivaizdu, kad jis negalėjo blaiviai ir objektyviai įvertinti situacijos ir kad tikrai galėjo virsdamas į perėją savo aktyviais veiksmais sukelti eismo įvykį, kuris, remiantis specialisto išvada, ir buvo sukeltas J. V., o ne jos, nes ji savo veiksmais negalėjo nieko padaryti ir išvengti padarinių. Mano, kad dėl pirmiau paminėtų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismui ją vis tik pripažinus kalta, prašo švelninti jai paskirtas bausmes, kurios akivaizdžiai prieštarauja bausmės tikslams ir paskirčiai. Nurodo, kad jos padaryta veika priskiriama prie neatsargių nusikaltimų. Nors ji savo kaltės nepripažino, tačiau neneigė, kad įvyko eismo įvykis, dėl ko žuvo žmogus, yra neteista, dirbanti, studijuoja Mykolo Romerio universiteto 1-ame kurse (neakivaizdiniame skyriuje). Po eismo įvykio per beveik trejų metų laikotarpį jokių teisės pažeidimų ar nusikaltimų nepadarė. Mano, kad apylinkės teismas turėjo jai skirti mažesnį laisvės atėmimo bausmės terminą – artimą minimaliam ir bausmės vykdymą atidėti minimaliam, o ne tokiam ilgam terminui, netaikant įpareigojimų ir baudžiamojo poveikio priemonių. Nurodo, kad įpareigojimą per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo teismas skyrė tik formaliai, nes jai, kaip dirbančiai ir studijuojančiai bei atsakingai, šis įpareigojimas sukelia tik formalius sunkumus. Iš teismo motyvų akivaizdu, kad jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė taip pat yra formali, nes ir teismo motyvai yra formalūs. Tačiau teismas neatsižvelgė, kad ji yra dirbanti (darbo vieta Panevėžyje), mokosi (mokymosi vieta Vilniuje), todėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimas jai sudarytų labai didelius sunkumus ir jai gali tekti rinktis darbą ar mokslus, be to, darbe taip pat reikalingas vairuotojo pažymėjimas, nes jos darbo pobūdis yra susijęs su įvairių darbo projektų koordinavimu, dėl kurių tenka dirbti ne tik Panevėžyje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Be to, teismas, skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, turėjo atsižvelgti į tai, kad nuo šio skausmingo įvykio iki nuosprendžio priėmimo yra praėję beveik treji metai ir visą šį laikotarpį ji turėjo teisę vairuoti automobilį, tačiau neturi galiojančių administracinių nuobaudų, nepadarė naujų teisės pažeidimų, todėl baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo skyrimas tik formaliai, atsižvelgus į visas aplinkybes, prieštarauja protingumo kriterijui.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistosios gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo E. G. dėl kaltinimo pagal BK 281 str. 5 d. išteisinti. Mano, kad šis Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame, pažeidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, yra padarytos bylos aplinkybių neatitinkančios išvados. Nurodo, kad nuteistoji E. G. nepripažino padariusi jai inkriminuotus KET reikalavimų pažeidimus, todėl apylinkės teismas privalėjo itin kruopščiai patikrinti visus byloje surinktus duomenis, juos atidžiai išanalizuoti ir įvertinti jų visumą, bet ne atsietai vienus nuo kitų. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas galėjo priimti tik tuo atveju, jei visų tų byloje surinktų duomenų kruopšti ir išsami analizė leistų neabejotinai teigti, jog nuteistoji tikrai padarė jai inkriminuojamus KET pažeidimus ir kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui, kurio metu žuvo J. V., kilti buvo būtent jos padaryti KET pažeidimai. Tačiau teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai tikrai neduoda pakankamo pagrindo tokioms išvadoms daryti.

Teigia, kad išvadą, jog E. G. pažeidė KET ir būtent jos padaryti pažeidimai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais, apylinkės teismas motyvavo tokiais teiginiais: liudytojas A. V. parodė matęs, kaip J. V. ramiu žingsniu priėjęs prie pėsčiųjų perėjos sustojo, apsidairė, ėjo per gatvę, išgirdo čiuožiantį automobilį, todėl atbulas žengė du žingsnius atgal ir buvo nutrenktas priekine E. G. vairuojamo automobilio dalimi; liudytoja N. K. parodė, jog nukentėjusysis nebuvo labai girtas ir buvo koordinuotas, o liudytojas J. Š. parodė matęs labai greitai važiavusį E. G. automobilį. Nuosprendyje aptarti minėti įrodymai teismui leido padaryti išvadą, kad E. G. eismo įvykio metu važiavo viršydama leistiną greitį, artėdama prie pėsčiųjų perėjos privalėdama sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų perėjoje įėjusį pėsčiąjį, laiku nesulėtino greičio ir nesustabdė automobilio prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, taip sukeldama pavojų kitiems eismo dalyviams, ir partrenkė jos važiavimo kryptimi iš dešinės pusės į kairę ėjusį pėsčiąjį J. V.. Teismas sprendė, kad tokie nuteistosios veiksmai pažeidė KET 28, 37, 133 p. reikalavimus, ir tai buvo tiesioginė priežastis eismo įvykiui, sukėlusiam J. V. mirtį, kilti.

Nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog E. G. tikrai prieš eismo įvykį važiavo nežymiai viršydama leistiną važiavimo greitį – važiavo 58 km/val. greičiu. Tai patvirtino specialistai autotechnikai. Tačiau neabejotinai nustatyta ir tai, kad KET pažeidė ir pėsčiasis J. V., nes jis į važiuojamąją kelio dalį išėjo prieš arti atvažiuojančią transporto priemonę, neįvertinęs nei artėjančios transporto priemonės greičio, nei atstumo iki jos, neįvertinęs tokio savo manevro eismo saugumo požiūriu, kaip to reikalauja KET 51 p. Analizuojant situaciją galima aiškiai teigti, jog jei pėsčiasis J. V. būtų įvertinęs atstumą iki artėjančios transporto priemonės ir šios transporto priemonės greitį, tai jis nebūtų išėjęs į važiuojamąją kelio dalį, ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. O, jei nuteistoji E. G. būtų važiavusi leistinu greičiu, tai eismo įvykis būtų vis tiek įvykęs, nes automobilį, važiuojantį ir leistinu greičiu, sustabdyti reikalingas atstumas buvo didesnis nei tas, koks nuo pėsčiojo partrenkimo vietos buvo automobilis, kuomet pėsčiasis įžengė į gatvę. Tai patvirtino specialistų autotechnikų išvados. Iš to seka išvada, kad būtinąjį priežastinį ryšį su eismo įvykiu turėjo būtent pėsčiojo J. V. padarytas KET pažeidimas.

Žemesnės instancijos teismas

Supranta, kad vertinant nuteistosios veiksmus absoliutaus atsargumo požiūriu, galima manyti, kad artėdama prie pėsčiųjų perėjos E. G. privalėjo važiuoti ypatingai atsargiai. Tačiau tokio abstraktaus reikalavimo nesilaikymas negali būti pagrindas apkaltinti E. G. dėl kilusių neigiamų padarinių, jei jie atsirado dėl kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų. KET 37 p. nurodoma, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Vadinasi, reikalavimas vairuotojui prieš pėsčiųjų perėją sulėtinti greitį arba sustoti nėra absoliutus, bet siejamas su situacija kelyje – sulėtinti greitį arba sustoti įsakmiai reikalaujama tik tuo atveju, kai į pėsčiųjų perėją įeina pėsčiasis. O pėsčiasis gali įeiti į gatvės važiuojamąją dalį tik įvertinęs atstumą iki artėjančios transporto priemonės ir jos greitį. Tik taip gali būti užtikrinamas saugus eismas. Vairuotojas negali neišku iki kiek mažinti savo vairuojamos transporto priemonės greičio, jei jis važiuoja mieste, kur yra įrengta pakankamai daug pėsčiųjų perėjų ir kur šaligatviais vaikšto pakankamai daug pėsčiųjų. Kaip minėta, jo pareiga mažinti greitį ar net sustoti yra siejama su pėsčiojo įžengimo į perėją momentu.

Nagrinėjamu atveju pėsčiasis J. V. į gatvę įžengė itin neatsargiai, nes jo įžengimo į gatvę momentu nuteistoji neturėjo galimybės išventi pėsčiojo partrenkimo. Ji tokios galimybės nebūtų turėjusi ir važiuodama leistinu greičiu. O pėsčiasis J. V. galėjo išvengti kilusių padarinių tuo atveju, jei jis būtų vykdęs KET 51 p. reikalavimus bei nėjęs į gatvę, kai artėjanti transporto priemonė yra per arti, arba tuo atveju, jei būtų stabtelėjęs, kai išgirdo stabdomą transporto priemonę, nes kliudytas jis buvo pačiu priekiniu dešiniu automobilio kampu, daugiau šonu. Tai patvirtina specialistų autotechnikų tyrimai. Supranta, kad pėsčiojo būsena – sunkus girtumas, žymiai viršijantis sunkaus girtumo žemutinę ribą, sąlygojo, jog pėsčiasis elgėsi visiškai neadekvačiai ir į situaciją kelyje visiškai nereagavo, o tai ir lėmė eismo įvykį.

Nurodo, kad nors apylinkės teismas nuosprendyje daro išvadą, jog pėsčiasis esą nebuvo labai girtas ir ėjo normaliai, bei tokią išvadą grindžia liudytojų A. V., N. K. parodymais, tačiau ši teismo išvada prieštarauja bylos duomenų visumai, o visų pirma – objektyviems duomenims apie J. V. girtumą – jam nustatytas 3,74 promilės girtumas. Be to, pažymėtina, kad liudytojos N. K. parodymai keitėsi po to, kai ji pabendravo su nukentėjusiąja E. V..

Mano, kad apylinkės teismas visai be pagrindo savo išvadas grindė liudytojo A. V. parodymais apie tai, kad pėsčiasis J. V. normaliu žingsniu priėjo prie pėsčiųjų perėjos, apsidairė ir po to ėjo per gatvę. Nurodo, kad ir šio liudytojo parodymus būtina gretinti su kitais byloje surinktais duomenimis bei analizuoti ir vertinti visumoje. Byloje nustatyta, kad liudytojas A. V. buvo pakviestas liudyti nukentėjusiosios E. V.. Minėto liudytojo asmenybė nėra teigiama. Gauti prieštaringi šio liudytojo ir nukentėjusiosios E. V. parodymai apie liudytojo „suradimo“ aplinkybes kelia pagrįstų abejonių šio liudytojo parodymų patikimumu. Vertinant liudytojo A. V. parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad jis eismo įvykį tariamai matė per savo buto langą. Iš tiesų, kaip nurodoma teismo nuosprendyje, parodymų patikrinimo vietoje metu nustatyta, kad iš A. V. nurodomos vietos įvykio vieta yra matoma. Tačiau nustatyta ir tai, kad tyrimo veiksmo, vykdyto ankstyvą pavasarį, metu didesnę dalį matymo zonos apima tarpas tarp medžių ir krūmų. Įvertinant tą aplinkybę, kad eismo įvykis vyko dviem mėnesiais vėliau, t. y. vėlyvo pavasario metu, kuomet krūmai ir medžiai tarp liudytojo nurodomos jo buvimo vietos ir įvykio vietos buvo intensyviai sulapoję, liudytojo galimybė matyti įvykį buvo labai ribota arba jos visai nebuvo. Tokia galimybė įvykio dieną nebuvo tikrinta. Mano, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, jog liudytojas teigia matęs J. V. iš alaus baro einantį link pėsčiųjų perėjos apie 1 minutę. O iš fotonuotraukų, pridėtų prie jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad jei liudytojas ir galėjo per tarpą tarp medžių matyti J. V., tai jį galėjo matyti tik pačioje perėjoje, bet ne artėjantį prie jos nuo alaus baro pusės, nes tą vietą liudytojui užstojo krūmai ir netgi medžiai be lapų. Nurodo, kad svarbu ir tai, jog liudytojas A. V. teigia nukentėjusįjį pažinojęs, buvo nuėjęs į įvykio vietą, tačiau ten nei pats prisistatė atvykusiems policijos darbuotojams kaip įvykį matęs asmuo, nei apie įvykį pranešė kitiems asmenims. Dar svarbesnis yra liudytojo A. V. parodymų prieštaringumas kitiems įrodymams. Kompleksinė eismo įvykio medicininė ekspertizė davė išvadą, kad J. V. į automobilį „Citroen C3“ buvo pasisukęs kairiu šonu ir judėjo į kitą gatvės pusę kryptimi iš dešinės į kairę automobilio „Citroen C3“ atžvilgiu. O liudytojas A. V. parodė matęs, kad pėsčiasis J. V., ėjęs per gatvę ir išgirdęs automobilio ratų cypimą, pradėjo eiti atbulas atgal ir, žengęs atgal du didelius žingsnius, buvo nutrenktas priekine automobilio dalimi. Tokie liudytojo A. V. parodymai akivaizdžiai prieštarauja ekspertų nustatytai pėsčiojo judėjimo krypčiai, automobilio apgadinimams. Kita vertus, jei tikėtume liudytoju A. V., tai pėsčiojo manevras atgal ir turėjo sąlygoti eismo įvykio kilimą, nes, jei jis būtų nestabtelėjęs ir nežengęs dviejų žingsnių atgal, jis būtų išėjęs už automobilio judėjimo trajektorijos iki to momento, kol automobilis būtų priartėjęs prie jo.

Taigi gretinant byloje surinktus duomenis vienus su kitais, juos lyginant, bet ne beatodairiškai priimant, galima teigti, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis yra pagrįstas prieštaringais, bet ne nuosekliais, vienus kitais patvirtinančiais duomenimis, todėl toks bylos duomenų vertinimas neatitinka BPK 20 str. 5 d. nustatytų taisyklių. O nuteistosios E. G. parodymų bylos duomenų visuma nepaneigia, bet priešingai, daug ką patvirtina. Štai įvykio vietos apžiūros, transporto priemonės apžiūros duomenys ir specialistų autotechnikų išvados patvirtina, kad pėsčiasis buvo kliudytas apie 1,1 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto, o tai jokiu būdu nepaneigia nuteistosios parodymų, kad jis labai staiga – „griūdamas“ išėjo į gatvės važiuojamąją dalį, nes 1,1 m atstumui įveikti pakanka dviejų žingsnių. Jos parodymų nepaneigia ir kompleksinės eismo įvykio teismo medicinos ekspertizės išvada, kad tikėtina, jog pėsčiojo kojos buvo sužalotos automobilio priekiniu dešiniu kampu, pėsčiajam būnant vertikalioje arba jai artimoje padėtyje. Pažymi, kad ta išvada tik tikėtina, bet ne absoliuti, kita vertus, nuteistoji niekuomet ir neteigė, kad pėsčiasis buvo kliudytas ne artimoje vertikaliai padėtyje, nes po kliudymo jis dar atsitrenkė į automobilio priekinį stiklą. Nurodo, kad nuteistosios E. G. parodymų teiginys „griuvo“ į gatvę negalėjo būti teismo suprastas pragmatiškai, kaip griuvimas po ratais tiesiogine prasme. Be to, nuteistosios parodymus apie pėsčiojo staigaus ir netikėto išėjimo („griuvimo“) į gatvę būdą patvirtino neabejotinai įvykį tiesiogiai stebėjęs ir tuoj pat atvykus policijos pareigūnams įvykio vietoje užregistruotas liudytojas G. P.. Nors šis liudytojas teismo posėdyje apklaustas nebuvo, kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti jo parodymai buvo perskaityti. Tokius nuteistosios parodymus netiesiogiai patvirtino ir liudytojas J. Š.. Abu šie liudytojai patvirtino ir tą aplinkybę, kad ta pačia kryptimi, kaip ir nuteistoji E. G., važiavo kitas automobilis – mikroautobusas, kuris užstojo E. G. matomumą iš toli stebėti prie perėjos esančio pėsčiojo veiksmus, elgesį ir įvertinti jo ketinimus. Kadangi nuteistosios E. G. nurodomų eismo įvykio aplinkybių nepaneigia byloje surinktų įrodymų visuma, specialistai autotechnikai davė išvadą, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo pėsčiojo veiksmai, o E. G. neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo J. V. nutrenkimo ir tokios galimybės neturėjo netgi važiuodama leistinu greičiu, darytina išvada, kad tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių nėra būtinojo priežastinio ryšio, todėl jos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis turi būti naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis.

Atsikirtimu į apeliacinius skundus nukentėjusiosios E. V. ir D. Ž. prašo apeliacinius skundus atmesti, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Priteisti iš E. G. E. V. 600 Lt procesų išlaidų. Nurodo, kad nuteistosios E. G. ir jos gynėjo apeliaciniai skundai yra nepagrįsti. Baudžiamoji byla išnagrinėta išsamiai ir visapusiškai, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus. Nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė pagrįstą išvadą, jog E. G. pažeidė KET ir jos padaryti pažeidimai buvo priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais. Nurodo, kad nuteistosios E. G. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog jei E. G. būtų važiavusi leistinu greičiu, tai įvykis vis tiek būtų įvykęs, nes stabdymui reikalingas atstumas buvo didesnis nei tas, koks nuo pėsčiojo partrenkimo vietos buvo automobilis, kuomet pėsčiasis įžengė į gatvę, ir kad tokio abstraktaus reikalavimo, artėjant prie pėsčiųjų perėjos – važiuoti ypatingai atsargiai – nesilaikymas negali būti pagrindas apkaltinti E. G. dėl kilusių neigiamų padarinių, jei jie atsirado dėl kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nes byloje nėra įrodymų, kad neigiami padariniai atsirado dėl J. V. padarytų pažeidimų. Nors jis ir buvo neblaivus, tačiau ėjo normaliu žingsniu per gatvę tam skirtoje vietoje. J. V. nepažeidė KET 51 p. reikalavimų. Atkreipia teismo dėmesį, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje ir J. V. jau buvo į ją įžengęs, todėl vairuotoja, artėdama prie perėjos, turėjo būti atidi ir atsargi. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-03-22 ekspertizės išvadoje nurodyta, kad E. G., važiuodama didžiausiu leistinu 50 km/h ir apskaičiuotu 58 km/h greičiu, turėjo objektyvią galimybę pamatyti į kelio važiuojamąją dalį įžengusį pėsčiąjį J. V.. Tačiau E. G. teigia, jog perėjoje pėsčiojo nematė, o J. V., pamatęs dideliu greičiu atvažiuojantį automobilį, bandė grįžti, t. y. žengė atgal, tačiau E. G., viršydama leistiną greitį, automobilio sustabdyti, kai pamatė pėsčiąjį, nespėjo, nes nebuvo tam pasiruošusi, buvo neatidi.

KET 37 punktas įpareigoja vairuotoją, artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalomai sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Atkreipia teismo dėmesį, jog KET 37 p. reikalavimas nėra abstraktus, o priešingai yra labai konkretus, įpareigojantis vairuotoją, artėjant prie pėsčiųjų perėjos, imtis ypatingų atsargumo priemonių, t. y. sulėtinti greitį arba sustoti. E. G. šių reikalavimų nesilaikė, t. y. priešingai, važiavo didesniu greičiu nei leidžiama gyvenvietėse (KET 135 p.), artėdama prie perėjos, nesustojo ir net nesumažino greičio ir tokie jos veiksmai sukėlė itin skaudžias pasekmes. Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad KET 37, 133 p. reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusiam pėsčiųjų išėjimui į gatvę ir sekti situaciją kelyje. Tačiau nuteistoji E. G. nevykdė minėtų KET reikalavimų, artėdama prie perėjos nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, dėl ko įvyko eismo įvykis ir atsirado padariniai – sunkiai sutrikdyta J. V. sveikata, dėl ko jis mirė. Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog ekspertai įvertino tik eismo įvykio technines aplinkybes ir davė išvadą techniniu požiūriu, o apylinkės teismas įvertino eismo situaciją, kad įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, kur KET numato itin griežtas sąlygas vairuotojui, kuris artėdamas prie jos, turi būti itin atidus. Mano, kad E. G. kaltė įrodyta liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais, o jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 str. 5 d.

Nurodo, kad liudytojas A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai ir vienodai aiškino, kad jis rūkydamas pro langą matė, kaip prie pėsčiųjų perėjos atėjo J. V. ir ramiu žingsniu išėjo į gatvę pėsčiųjų perėja. Kai išgirdo automobilio stabdymo garsą, pamatė, kad J. V. susimėtė, žengė atgal ir buvo partrenktas automobilio. Jo parodymus patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės 2013-03-21 aktas, kuriame nurodyta, kad prieš eismo įvykį J. V. judėjo kryptimi iš dešinės į kairę, žiūrint automobilio „Citroen C3“ važiavimo kryptimi. Pėsčiasis J. V. pirminio sąlyčio su automobiliu metu buvo vertikalioje arba jai artimoje padėtyje, kairiuoju šonu pasisukęs į automobilį „Citroen C3“, kas paneigia E. G. parodymus, jog J. V. stovėjo ant pievutės prie perėjos pasisukęs į ją nugara ir likus dviem metrams iki perėjos, krito ant mašinos dešinės pusės. Visiškai nepagrįsti nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog A. V. negalėjo matyti J. V. artėjančio prie perėjos ir kad jo parodymai prieštarauja kompleksinės eismo įvykio medicininės ekspertizės išvadai. Šiuos motyvus paneigia byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog A. V. visiškai galėjo matyti J. V. artėjantį prie perėjos. Atkreipia teismo dėmesį, kad ėjimas atbulom nekeičia J. V. padėties, jis į automobilį „Citroen“ kaip buvo pasisukęs kairiu šonu, taip pat ir žengdamas atgal, į automobilį buvo pasisukęs kairiu šonu, ir tai patvirtina padaryti sužalojimai. Nepagrįstas E. G. gynėjo apeliacinio skundo motyvas, kad N. K. parodymai keitėsi, kai ji pabendravo su nukentėjusiąja E. V.. Minėta liudytoja buvo apklausta E. V. prašymu, jos paaiškinimai buvo tokie pat, kaip ir teismo posėdžio metu, todėl ją ir prašė ikiteisminio tyrimo pareigūnų apklausti. Nors J. V. ir buvo nustatytas girtumas, tačiau visi jo veiksmai rodo, kad jis aplinkoje orientavosi normaliai, ėjo normaliu žingsniu, suprato, kad gatvę reikia pereiti pėsčiųjų perėjoje.

Nurodo, kad visiškai nepagrįstas E. G. gynėjo apeliacinio skundo motyvas, jog E. G. parodymus patvirtino ir liudytojas J. Š.. Priešingai, J. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, jog nematė, kaip J. V. atsidūrė gatvėje. Teismas visiškai pagrįstai neanalizavo perskaitytų G. P. parodymų. G. P. buvo E. G. draugas, į teismo posėdį neatvyko, nors jis buvo atidėtas keletą kartų. Todėl jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, vadovautis nėra pagrindo. Tikėtina, kad prisiekus teismui sakyti tiesą, jo parodymai, kaip ir J. Š., būtų pasikeitę.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad E. G. apeliacinis skundas yra nenuoseklus. Vienoje jo dalyje nurodoma, jog teismas neteisingai vertino jos parodymus, kuriuose nuteistoji nurodė, jog automobiliui priartėjus prie perėjos, pėsčiasis griuvo į ją, kitoje apeliacinio skundo dalyje jau nurodo, jog vertinant ekspertizės išvadoje nustatytas aplinkybes ir A. V. parodymus, akivaizdu, kad nukentėjusysis J. V. perėjoje buvo kliudytas įžengęs į perėją 1,1 m., ir tik nukentėjusiojo girtumas galėjo lemti, kad jis žengė atgal ir buvo kliudytas jos vairuojamo automobilio. Vertinant šiuos skundo argumentus darytina išvada, kad E. G. pripažįsta, jog J. V. jau buvo perėjoje, kai ji jį pamatė. Kadangi nuteistoji važiavo viršydama leistiną greitį, automobilio sustabdyti nespėjo.

Nurodo, kad visiškai nepagrįstas yra nuteistosios E. G. teiginys, jog įvykis įvyko dėl J. V. aktyvių veiksmų. J. V. jokių aktyvių veiksmų neatliko, į gatvę neišbėgo, o į ją įžengė normaliu žingsniu, gatvę ketino pereiti pėsčiųjų perėja, todėl eismo įvykis įvyko dėl E. G. veiksmų, kuri nepasirinko saugaus greičio, nesulėtinio greičio ir nesustabdė automobilio prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“. Nepagrįstas E. G. argumentas, kad J. V. tikrai galėjo virsdamas į perėją savo aktyviais veiksmais sukelti eismo įvykį. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog J. V. į perėją įvirto. O tai, kad E. G. važiavo viršydama leistiną greitį, patvirtina daugybiniai nukentėjusiojo kūno sužalojimai ir liudytojas J. Š., kuris parodė, jog matė, kaip Pilėnų gatve dideliu greičiu pravažiavo automobilis. Liudytojas J. Š. nematė iš paskos važiuojančio jokio kito automobilio, jo nematė ir liudytojai A. V. ir N. K.. Todėl tikėtina, kad į įvykio vietą G. P. ir J. Š. atvyko vėliau, todėl J. Š. ir nematė, kaip J. V. atsidūrė gatvėje.

Nurodo, kad teismo posėdžio metu liudytojas J. Š. pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir pripažino, kad jis nematė, kaip žmogus įvirto į gatvę, jam apie tai pasakė pati E. G.. Kitų transporto priemonių, važiuojančių prieš E. G. jis nematė. Prieš E. G. važiuojančio mikroautobusiuko nematė ir liudytojas A. V.. E. G. teigė, kad jai matomumą užstojo priekyje važiuojantis mikroautobusiukas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Be to, suformuotoje teismų praktikoje tai ne priežastis, šalinanti atsakomybę. Pažymi, kad E. G. ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus keitė parodymus. 2011-05-13 apklausos prokolole nurodė, kad priekyje automobilių nebuvo, kad dešiniu šaligatviu ėjo žmogus, priartėjus prie pėsčiųjų perėjos minėtas žmogus staiga svirduliuodamas ir griuvinėdamas pradėjo bėgti į gatvę. Po įvykio iškarto sustojo, priėjo prie nukentėjusio ir kvietė greitąją pagalbą. 2011-05-25 įtariamojo apklausos protokole jau nurodė, kad pėsčiųjų perėjos dešinio šono matomumą užstojo priekyje važiuojantis mikroautobusiukas, o kadangi jis nestojo, tai nestojo ir ji. Iki pėsčiųjų perėjos likus dviem–trims metrams pamatė, kad ant šaligatvio stovintis vyriškis susverdėjo ir griuvo į važiuojamąją dalį. Pėsčiasis atsitrenkė į automobilio dešinės pusės priekinio sparno šoną ir užvirto ant priekinio stiklo. 2013-03-21 ekspertizės akte nurodyta, kad J. V. blauzdikaulių lūžiai buvo padaryti automobilio priekinio bamperio dešiniu kampu. Todėl darytina išvada, kad einančiam nukentėjusiam pirminis smūgis buvo padarytas priekinio bamperio dešiniu kampu.

Taigi visi teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistoji E. G., vairuodama automobilį, pažeidė KET 28, 37 ir 133 p. reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis. Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad E. G., vairavusi automobilį, važiuodama 58 km/h, miesto teritorijoje nesumažindama važiavimo greičio iki reikalaujamų 50 km/h, dėl oro ir kelio sąlygų buvus objektyviai galimybei pamatyti pėsčiąjį, pastarojo dėl subjektyvių aplinkybių nepamatė, jį partrenkė ir mirtinai sužalojo. Akivaizdu, kad nuteistoji, vairavusi padidinto pavojaus šaltinį gyvenvietėje, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėdama būti itin atidi ir sutelkti ypatingą dėmesį į kelią, nemažindama važiavimo greičio, nenustačius jokių objektyvių kliūčių (kelio defektai, kelio aplinkos specifika ar gamtos jėgos), kurios būtų užkirtusios galimybę įsitikinti eismo saugumu, pažeidė KET reikalavimus ir tai tapo eismo įvykio kilimo priežastimi. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiojo veiksmai sukėlė eismo įvykį. Nors nukentėjusysis ir buvo neblaivus, tačiau per gatvę ėjo pėsčiųjų perėja. Jeigu nuteistoji būtų laikiusis KET reikalavimų, nebūtų įvykęs eismo įvykis, nebūtų kilę nuosprendyje nurodyti padariniai, todėl akivaizdu, kad nuteistosios KET pažeidžiantys veiksmai buvo kilusių padarinių sąlyga ir šių padarinių priežastis, eismo saugumo taisykles pažeidžiantys nuteistosios veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Tai patvirtino liudytojas A. V., teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad J. V. mirė dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų; įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad pėsčiasis buvo kliudytas nuteistosios automobiliu, patvirtina ir ekspertizių centro specialisto išvada. Nuteistoji, vairuodama transporto priemonę - padidinto pavojaus šaltinį, buvo neatidi ir elgėsi neatsargiai, važiavo neįsitikinusi, kad taip nekels pavojaus kitam eismo dalyviui - pėsčiajam, t. y. buvo nusikalstamai nerūpestinga. Vairuotoja turėjo sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių. Įvykio vietoje buvo kelio ženklas, įspėjantis apie pėsčiųjų perėją, kelias paženklintas, todėl vairuotoja atidžiai turėjo stebėti kelio ženklus, kurie ją įspėjo apie galimas aplinkybes, ir būti ypatingai atsargi, nes artėdama prie pėsčiųjų perėjos jau matė priejos stovintį vyrą. Ant automobilio išlikę detalių pažeidimai patvirtina, kad nukentėjusysis buvo kliudytas dešine automobilio priekio dalimi. Įvertinus eismo vykio apžiūros protokole esančius matavimus matyti, kad pėsčiasis buvo patrenktas tuo metu, kai jis jau buvo įžengęs į perėją ir buvo E. G. važiavimo juostos dalyje. Tai paneigia nuteistosios tvirtinimą, kad J. V. netikėtai griuvo į važiuojamąją kelio dalį.

Nurodo, kad E. G. kalta neprisipažino, visais įmanomais būdais siekė išvengti atsakomybės, žalos neatlygino, teismas nenustatė nei jos atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, todėl mano, kad teismas, atsižvelgęs į jos asmenybę, visas bylos aplinkybes, sukeltas pasekmes, paskyrė jai teisingą bausmę, kurios keisti nėra jokio pagrindo.

Teigia, kad atsikirtimui į apeliacinius skundus paruošti naudojosi teisininko paslaugomis. Jam E. V. sumokėjo 600 Lt, todėl prašo turėtas išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš E. G..

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistoji, jos gynėjas ir nukentėjusioji N. G. prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios E. V. bei D. Ž. prašė apeliacinius skundu atmesti.

Tenkinama dalis apeliacinių skundų.

Susipažinęs su teismui pateikta medžiaga, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, apeliaciniais skundais bei atsikirtimu į apeliacinius skundus aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl E. G. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniuose skunduose iš esmės analogiškai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 str. nuostatų, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, be to, nepagrįstai rėmėsi tam tikrų liudytojų (N. K., J. Š., A. V.) parodymais, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, o kartu ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį dėl eismo įvykio kilimo, nes, pasak jų, bylos įrodymai patvirtina, kad pats nukentėjusysis J. V. pažeidė KET ir būtent jo padaryti pažeidimai buvo būtinoji kilusių padarinių sąlyga ir šių padarinių priežastis (nukentėjusiojo žūtis), nes jis (pėsčiasis), būdamas sunkaus girtumo laipsnio, visiškai nesiorentavo aplinkoje ir į gatvę (pėsčiųjų perėją) išėjo itin neatsargiai, prieš gana arti atvažiuojančią transporto priemonę, neįvertinęs nei artėjančios transporto priemonės greičio, nei atstumo iki jos, neįvertinęs tokio savo manevro eismo saugumo požiūriu, kaip to reikalauja KET, o, remiantis specialistų išvadomis, nukentėjusiojo įžengimo į gatvę momentu nuteistoji, net jei ir būtų važiavusi leistinu mieste važiuoti greičiu (jos nustatytas važiavimo greitis buvo apie 58 km/h), vis tiek nebūtų turėjusi galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo, nes stabdymui reikalingas atstumas buvo didesnis nei tas, kokiu nuo pėsčiojo partrenkimo vietos buvo automobilis, kuomet pėsčiasis įžengė į gatvę. Pagrindžiant šiuos teiginius apeliaciniuose skunduose savaip interpretuojami bylos įrodymai, jų turinys, ginčijamos apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, bandoma sumenkinti tam tikrų liudytojų (N. K., J. Š., A. V.) parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Taigi tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti, kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Todėl teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, taip pat nepalankaus jiems procesinio sprendimo priėmimas savaime BPK ar BK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl apylinkės teismo padarytų BPK 20 str. pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismo sprendimo turiniui. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, apylinkės teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio bei bylos medžiagos matyti, kad nuteistosios E. G. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d., buvo grindžiama specialistų išvadomis, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio schema, nuotraukomis, transporto priemonės apžiūros protokolu, iš dalies ir pačios nuteistosios parodymais bei kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Nuteistosios paaiškinimai ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatu, kaip ir įrodymų nagrinėjamoje byloje patikimumu bei teisėtumu. Skundžiamame nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BK 281 str. 5 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Šiame straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl nusikaltimo sudėties konstatavimui be kitų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. žmogaus mirties.

Ginčydami nuteistosios E. G. kaltę apeliantai savo skunduose analogiškai teigia, kad ne nuteistosios, o pėsčiojo J. V. veiksmai (staiga, neįvertinęs artėjančios transporto priemonės greičio ir atstumo, savo manevro eismo saugumo požiūriu, įėjo į pėsčiųjų perėją būdamas neblaivus) sukėlė BK 281 str. 5 d. numatytus padarinius (pėsčiojo žūtį), o nuteistoji šių padarinių išvengti neturėjo realių galimybių. Tačiau kolegija šiuos apeliacinių skundų teiginius, kad dėl įvykio yra kaltas nukentėjusysis J. V. ir kad tarp nuteistosios padarytų pažeidimų ir nukentėjusiojo mirties nėra priežastinio ryšio, laiko teisiškai nepagrįstais ir prieštaraujančiais byloje esantiems duomenims bei konstatuoja, jog apylinkės teismas padarė teisingą ir bylos medžiagą atitinkančią išvadą, kad būtina sąlyga, be kurios nebūtų įvykęs eismo įvykis ir J. V. nebūtų patyręs sužalojimų, nuo kurių jis vėliau ligoninėje mirė, buvo E. G. veiksmai, vairuojant automobilį „Citroen C3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. ji, vairuodama automobilį, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdama sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų perėjoje įėjusį pėsčiąjį, laiku nesulėtino greičio ir nesustabdė automobilio prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, taip sukeldama pavojų kitiems eismo dalyviams, ir partrenkė jos važiavimo kryptimi ėjusį pėsčiąjį J. V., dėl ko įvyko eismo įvykis, nuo kurio metu patirtų sužalojimų pėsčiasis vėliau ligoninėje mirė.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, išvadą, kad E. G. važiavo ne tik nesilaikydama saugaus greičio, bet ir viršydama leistiną 50 km/h mieste greitį, apylinkės teismas padarė remdamasis ne tik specialistų pateiktomis išvadomis, kad artėjančio prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos E. G. vairuojamo automobilio greitis buvo apie 58 km/h, liudytojo J. Š. parodymais, kuris tvirtino matęs, kaip Pilėnų gatve dideliu greičiu pravažiavo automobilis, po to išgirdo automobilio stabdžių cypimo garsą ir žmonių pasakymą, kad dar nematė, „jog taip žmogus skristų“, bet ir pačios nuteistosios teisme duotais paaiškinimais, kad ji, artėdama prie pėsčiųjų perėjos, matė stovintį vyriškį (J. V.), tačiau prieš ją važiavęs mikroautobusiukas užstojo jai vaizdą, ir važiuodama jam iš paskos, greičio nesumažino tiek, kad jis būtų saugus priartėjus prie perėjos, jog išėjus pėsčiajam ji suspėtų sustabdyti automobilį. Pirmosios instancijos teisme nuteistoji E. G. taip pat tvirtino, kad pėsčiasis nesiruošė eiti per perėją, nes stovėjo nugara į jos vairuojamą automobilį, ir tik jai priartėjus prie pėsčiųjų perėjos, jis (pėsčiasis) staiga įgriuvo į gatvę tiesiai ant jos automobilio, todėl realiai sustabdyti automobilio ji jau nebeturėjo galimybės. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, išanalizavęs šią nuteistosios E. G. versiją kitų byloje esančių įrodymų kontekste, teisingai nustatė, kad ji yra nepagrįsta ir jokiais bylos duomenimis neparemta, todėl ją pagrįstai vertino kaip nuteistosios pasirinktą gynybos būdą.

Tiesiogiai įvykį matęs kaip liudytojas apklaustas A. V. parodė, jog jis pažinojo J. V., tuo metu buvo namuose, prie lango rūkė ir matė, kaip J. V. nuo alaus baro link Pilėnų gatvėje esančios pėsčiųjų perėjos ėjo normaliu žingsniu, nebėgo, buvo tiesus, nesvirduliavo, su savimi nešėsi maišelį. J. V., priėjęs prie pėsčiųjų perėjos, sustojo ir apsidairęs ramiu žingsniu įžengė į ją. Pasigirdus padangų stabdymo cypimui J. V. atbulomis žengė du žingsnius atgal ir į kairę jo kūno pusę trenkėsi automobilis. Smūgio metu J. V. buvo stovimoje padėtyje. Taigi, kaip matyti iš liudytojo A. V. parodymų, jis nenurodė, jog nukentėjusysis būtų netinkamai vykdęs pėsčiojo pareigas - neleistinoje vietoje ėjęs per gatvę ar staiga, netikėtai į ją išbėgęs arba į ją įgriuvęs, kaip teigė E. G.. Iš minėto liudytojo parodymų kaip tik matyti, kad J. V. gatvę ketino pereiti pėščiųjų perėjoje, o prieš įžengdamas į pėsčiųjų perėją buvo atidus ir atsargus, priėjęs pėsčiųjų perėją sustojo, apsidairė ir tik po kurio laiko įžengė į ją žingsniu. Kolegija neturi pagrindo netikėti ir abejoti šiais liudytojo A. V. parodymais, nes jie viso proceso metu buvo aiškūs, konkretūs ir nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Skundžiamame nuosprendyje taip pat išsamiai aptarta ir motyvuotai paneigta nuteistosios E. G. gynėjo apeliaciniame skunde kartojama versija, jog liudytojas A. V. įvykio iš savo buto lango matyti negalėjo, nes įvykio metu gegužės mėnesį jam vaizdą užstojo sulapoję medžiai. Įvertinęs vietovės vaizdą, fotonuotraukas, darytas pro liudytojo A. V. buto langą (1 t., b. l. 137-141), paties A. V. parodymus, jog tuo metu prieš maždaug metus laiko medžiai buvo nugenėti ir nepakankamai sulapoję, apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog A. V. visiškai galėjo matyti įvykio aplinkybes, kurias, kaip minėta, jis aiškiai ir nuosekliai dėstė ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad liudytojas A. V. pažinojo žuvusįjį, kad jo (liudytojo) asmenybė nėra teigiama, kad jį liudyti pakvietė nukentėjusioji E. V. ir kad liudytojas įvykio vietoje policijos pareigūnams ar kitiems asmenims neprisistatė kaip įvykį matęs asmuo, nors liudytojas A. V. teigia priešingai, kad jis į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė matęs eismo įvykį, tačiau negalėjo nurodyti, ar policijos pareigūnai užsirašė jo anketinius duomenis, kitą dieną bendravo su nukentėjusiąja E. V., kuriai taip pat nurodė matęs įvykį ir kuri užsirašė jo anketinius duomenis, po ko gavo šaukimą atvykti į policiją, ką patvirtino ir nukentėjusioji E. V. bei jos dukra D. Ž., kad kitą dieną joms vaikštant po įvykio vietą prie jų priėjęs vaikinas joms papasakojo, jog rūkydamas pro savo buto langą matė, kaip J. V. ėjo per pėsčiųjų perėją ir buvo partrenktas automobilio, po ko jos užsirašė minėto asmens duomenis, juos nurodė tyrėjui D. P. ir paprašė šį asmenį (liudytoją A. V.) apklausti, šiuo atveju nesudaro pagrindo liudytojo A. V. parodymus vertinti kaip šališkus, juos atmesti ir jais nesivadovauti. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad liudytojas A. V. būtų suinteresuotas duoti klaidinančius parodymus, nurodyti neteisingas įvykio aplinkybes, tokių aplinkybių nenurodė ir pati nuteistoji E. G. ar jos gynėjas, be to, jokie įstatymai nedraudžia patiems nukentėjusiesiems kviesti liudytojus ir prašyti juos apklausti (BPK 28 str.), todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo A. V. parodymus pripažino patikimais nuteistosios kaltę patvirtinančiais įrodymais.

Nors kaip liudytoja apklausta alaus baro barmenė N. K. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau ji parodė, kad iš matymo pažinojo J. V., jis tą dieną buvo alaus bare, tačiau buvo retas baro klientas, alaus bare nesilankydavo kiekvieną dieną, niekada negerdavo tiek, kad nepaeitų, griuvinėtų. Žuvusiojo J. V. žmona E. V. taip pat parodė, kad nors vyras nueidavo į alaus barą, kur išgerdavo alaus ar vyno, tačiau išgėręs elgdavosi gerai, būdavo orientuotas, jo svirdinėjančio, griuvinėjančio nėra mačiusi. Kaip liudytojas apklaustas J. Š. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad pažinojo J. V., tačiau jo griuvinėjančio nėra matęs, priešingai, J. V. kaip tik buvo atsargus, lėtas, jei būdavo išgėręs, neskubėdavo, eidamas į namus gatvę pereidavo ta pačia perėja. Pasak šio liudytojo, jis pažinojo ir šalia alaus baro gyvenantį A. V., kuris jam sakė viską matęs pro savo buto langą. Minėtas liudytojas taip pat parodė, kad praėjus kuriam laikui po įvykio, į alaus barą buvo atėjęs kažkoks vyriškis, kuris ieškojo asmenų, kurie sutiktų paliudyti tikrovės neatitinkančias eismo įvykio aplinkybes. Taigi iš aptartų liudytojų N. K., E. V. ir J. Š. parodymų matyti, kad jie sutampa ne tik tarpusavyje, bet sutampa ir su liudytojo A. V. parodymais, todėl nenustatęs pagrindo abejoti liudytojų N. K., E. V. ir J. Š. parodymais apylinkės teismas pagrįstai jais grindė savo išvadas.

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog nuteistosios versiją, kad J. V. netikėtai įgriuvo į važiuojamąją kelio dalį, paneigia ir 2013-03-21 Lietuvos teismo ekspertizės centro akto Nr. 11-66(13)/11-825(13) išvada, kurioje nurodyta, jog sprendžiant iš to, kad automobiliui „Citroen C3“ yra sugadinta priekinė dalis ties dešiniu šonu, tikėtina, kad J. V. blauzdikaulių lūžiai buvo padaryti automobiui priekiniu dešiniu kampu, bamperiu, atsitrenkus į abiejų kojų blauzdas, pėsčiajam būnant vertikalioje arba jai artimoje padėtyje. Sprendžiant iš dešinio blauzdikaulio lūžio pobūdžio galima teigti, kad dešinys blauzdikaulis buvo veikiamas išorinės jėgos kryptimi iš kairės į dešinę. Tai leidžia teigti, kad pėsčiasis J. V. į automobilį „Citroen C3“ buvo pasisukęs kairiu šonu ir judėjo į kitą gatvės pusę kryptimi iš dešinės į kairę automobilio „Citroen C3“ atžvilgiu (2 t., b. l. 66-69). Skundžiamame nuosprendyje įvertinta ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota nuteistosios vairuoto automobilio padėtis po eismo įvykio, kuri apylinkės teismui leido spręsti, kad pėsčiasis J. V. automobilio buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje nuėjęs tam tikrą atstumą. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1710/10 bei Lietuvos teismo ekspertizės centro akte Nr. 11-826(13) taip pat nurodyta, kad pėsčiasis J. V. buvo partrenktas tuo metu, kai jis jau buvo įžengęs į pėsčiųjų perėją ir buvo E. G. važiavimo juostos dalyje.

Skundžiamame nuosprendyje taip pat išsamiai aptarta, kodėl nesivadovaujama ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais ir teisme perskaitytais liudytojo G. P. parodymais bei kodėl teismas liudytojo J. Š. parodymus vertina tik ta apimtimi, ką jis parodė ikiteisminio tyrimo teisėjui, jog nematė, kaip tas žmogus (J. V.) atsidūrė gatvėje. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo J. Š. parodymų, jis tvirtino, kad kartu su G. P. važiavo E. G. iš paskos ir matė, kaip į Pilėnų gatvėje esančią nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ar už jos virsdamas, t. y. greitu žingsniu įžengė pėsčiasis, po ko E. G. pradėjo stabdyti automobilį, tačiau jos vairuojamas automobilis pėsčiąjį partrenkė; nuo smūgio pėsčiasis užkrito ant automobilio, o automobiliui sustojus, nukrito važiuojamoje dalyje tarp sustojusio automobilio ir Pilėnų gatvės dešiniojo šaligatvio; jis (liudytojas) iš karto sustojo įvykio vietoje ir paskambino pagalbos telefonu, bet buvo informuotas, kad apie šį eismo įvykį jiems jau yra žinoma; vėliau sužinojo, kad pirmas medikams paskambino kartu su juo važiavęs G. P.; prieš tai pėsčiojo ant šaligatvio nematė, nes jam vaizdą užstojo priekyje E. G. važiavęs mikroautobusiukas, tarp jų ir E. G. vairuojamo automobilio kitų važiuojančių transporto priemonių nebuvo, šiuos savo parodymus apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją pakeitė ir pripažino, kad nematė, kaip žmogus įvirto į gatvę, o apie tai jam sakė pati E. G.. Taip pat liudytojas J. Š. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu negalėjo nurodyti, ar prieš E. G. vairuojamą automobilį važiavo kitų transporto priemonių, be to, jau tvirtino, kad tarp jų ir E. G. vairuojamo automobilio buvo dar trys automobiliai bei nurodė, kad po įvykio jie su G. P. sustojo prie įsukimo į namo kiemą ir tik po to nuėjo pažiūrėti, kas įvyko, negalėjo tiksliai nurodyti, ar jis skambino pagalbos telefonu ir informavo apie įvykį. Įvertinęs šio liudytojo viso proceso metu duotus parodymus bei juos sugretinęs su kitais bylos įrodymais apylinkės teismas padarė išvadą, kad išskyrus paties J. Š. parodymus, nėra patvirtinta, jog liudytojai J. Š. ir G. P. važiavo nuteistajai E. G. iš paskos, o versiją, jog J. V. staiga įgriuvo į gatvę, yra sugalvota pačios nuteistosios, kurios nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia apylinkės teismo padaryta išvada. Kaip minėta, nei liudytojas A. V., nei liudytojas J. Š. nematė, kad prieš E. G. vairuojamą automobilį ar už jo būtų važiavę kitų transporto priemonių. Kad priekyje jos nebuvo kitų važiuojančių automobilių iš karto po įvykio pirminiame savo paaiškinime nurodė ir pati nuteistoji E. G.. Iš liudytojo A. V. parodymų taip pat matyti, kad jam atskubėjus į įvykio vietą, joje jis rado tik partrenktą ant gatvės gulintį J. V. bei ant bortelio sėdinčią nuteistąją, kuri su kažkuo kalbėjo telefonu. Tuo metu šalia nuteistosios jokių vaikinų nebuvo, jie atvažiavo vėliau. Šie A. V. parodymai sutampa su liudytojo J. Š. parodymais, kuris tvirtino, kad kai nuėjo į įvykio vietą, ten buvo vienas sidabrinės spalvos automobilis, partrenktas žmogus ir mergina, kuri sėdėjo šalikelėje ant bortelio. Tuo metu prie merginos jokių kitų asmenų nebuvo. Gal po 5 min. nuo profesinės mokyklos pusės prie nuteistosios atbėgo apie 25 metų amžiaus vaikinas, kuris nuo nukentėjusiojo (J. V.) kojų nustūmė užvažiavusį nuteistosios automobilį. Kad automobilis buvo užvažiavęs ant pėsčiojo kojų, kas ją labai išgąsdino, nurodė ir pati nuteistoji E. G.. Iš bendrojo pagalbos centro Šiaulių skyriaus pateiktos informacijos matyti, kad apie (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pėsčiųjų perėjoje partrenktą žmogų pirmas pranešimas buvo gautas 2011-05-13 14 val. 37 min. Apie įvykį pranešęs vyriškis neprisistatė, tačiau byloje nustatyta, kad skambinęs vyriškis buvo M. S. (jo teisme apklausti nepavyko). Šiame bendrojo pagalbos centro rašte taip pat nurodyta, jog apie šį įvykį papildomai informavo dar du asmenys – tai 14 val. 38 min. - S. M. ir 14 val. 39 min. - J. Š. (1 t., b. l. 134). Taigi iš bendrojo pagalbos centro pateiktos informacijos matyti, kad J. Š. pagalbos telefonu paskambino tik po dviejų minučių, kai buvo gautas pirmas skambutis apie Pilėnų g. pėsčiųjų perėjoje partrenktą žmogų, kas paneigia J. Š. pirminius parodymus, kad jis iš karto po eismo įvykio sustojo įvykio vietoje ir skambino pagalbos telefonu ir kad pirmas pagalbos telefonu paskambino kartu su juo važiavęs G. P., nes byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog G. P. apskritai būtų skambinęs į pagalbos centrą ir jiems pranešęs apie partrenktą vyriškį (J. V.), ir kartu patvirtina liudytojų A. V. bei J. Š. duotus parodymus, kad iš pradžių įvykio vietoje E. G. buvo viena ir tik vėliau į įvykio vietą atbėgo jos pažįstami jaunuoliai.

Apylinkės teismas pagrįstai atmetė nuteistosios versija, kad jai matomumą užstojo priekyje važiavęs mikroautobusiukas, nes ją paneigia liudytojo A. V. parodymai, kad įvykio metu matė tik vieną automobilį ir nematė, jog prieš tą automobilį būtų važiavęs koks nors kitas automobilis. Nuteistosios vairuojamo automobilio priekyje ar jo gale važiuojančių kitų automobilių nematė ir liudytojas J. Š.. Be to, kaip jau minėta, ir pati nuteistoji E. G. iš karto po įvykio savo pirminiame duotame paaiškinime apie jokį kitą jos priekyje važiavusį automobilį, kuris neva jai užstojo matomumą, nenurodė, priešingai, tvirtino, kad priekyje jos kitų automobilių nebuvo (1 t., b. l. 75), kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ši vėliau atsiradusi versija yra sugalvota pačios nuteistosios E. G., siekiant išvengti atsakomybės, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir panašiai (pvz., kasacinė nutartis 2K-416/2010). Toks pasiteisinimas neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų ir nešalina vairuotojo kaltės. Tokios praktikos laikomasi ir iki šiol.

Taigi vertinant nuteistosios E. G. paaiškinimus akivaizdu, kad ji artėdama prie pėsčiųjų perėjos matė ties ja stovintį vyriškį (J. V.), todėl darytina išvada, kad pėsčiojo ėjimas per pėsčiųjų perėją jai negalėjo būti netikėtas – nuteistoji turėjo suvokti, kad asmuo bet kuriuo metu gali įžengti į kelio važiuojamąją dalį norėdamas nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje pereiti gatvę. KET 37 p. nustatyta, kaip vairuotojas privalo elgtis artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos. Vairuotoja E. G., artėdama prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalėjo būti labai atidi - sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jos važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Apie pėsčiųjų buvimą ar nebuvimą pėsčiųjų perėjoje vairuotojas sprendžia atidžiai stebėdamas kelią. Todėl matydama, kad prie pėsčiųjų perėjos stovi žmogus, E. G. turėjo numatyti, kad jos kelyje gali atsirasti kliūtis, todėl privalėjo vadovautis KET 37 p. numatytais reikalavimais. Be abejonės, visiems eismo dalyviams (vairuotojui, pėsčiajam, keleiviui) keliami vienodi reikalavimai laikytis atitinkamų KET. Tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė yra teikiama pėstiesiems. Todėl, vykdydamas KET 37 p. reikalavimus, vairuotojas matydamas, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidus ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę, taip pat turi įvertinti ir atsižvelgti į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai yra blogas matomumas (KET 133 p.). Taigi, akivaizdu, jog saugus greitis ne visada tapatus leistinam. Remdamasi byloje esančiais ir pirmiau aptartais įrodymais kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju E. G. nepaisė šių KET reikalavimų, vairuodama automobilį nebuvo atidi ir nesielgė atsargiai ir tai lėmė, jog ji neįvertino savo važiavimo greičio, neįsitikino, kad nekelia pavojaus kitiems eismo dalyviams, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir matydama prie jos stovintį pėsčiąjį, laiku nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėščiųjų perėja“, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir partrenkė ja ėjusį pėsčiąjį J. V.. Taigi darytina išvada, jog pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi buvo nuteistosios E. G. KET 28, 37 ir 133 p. reikalavimų pažeidimai, dėl ko įvyko eismo įvykis, sukėlęs skaudžias, negrįžtamas pasekmes – pėsčiojo žūtį. Nuteistosios manymas, kad pėstysis J. V. neis per gatvę, nepateisina jos padarytų KET pažeidimų ir nešalina jos atsakomybės.

Kaip nepagrįstas atmetamas nuteistosios E. G. apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas nevertino ekspertų išvados, kurioje konstatuota, jog grėsmė eismo saugumui jos vairuojamam automobiliui „Citroen C3“ iškilo, kuomet pėsčiasis J. V. įžengė į kelio važiuojamąją dalį; buvusioje kelio eismo situacijoje J. V. veiksmai - judėdamas į kitą gatvės pusę sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė neišvengiamą kliūtį jam iš kairės pusės artėjusiam automobiliui „Citroen C3“, - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu ir buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas jame išsamiai aptarė, kodėl nesiremia šia išvada ir pagrįstai nurodė, kad ekspertai įvertino eismo įvykio technines aplinkybes ir davė išvadą techniniu požiūriu, tuo tarpu priežastinio ryšio nustatymas yra teismo kompetencija. Įvertinęs eismo sitauciją, kad įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, kur KET numato itin griežtas sąlygas vairuotojui, įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę ir sekti situaciją kelyje, elgtis taip ir pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad dėl susidariusių aplinkybių – pėsčiojo išėjimo į gatvę, jį (greitį) būtų galima sulėtinti, o prireikus ir sustoti, kad praleisti į pėsčiųjų perėją išėjusį pėsčiąjį, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio bei kilusių padarinių priežastis yra vairuotojos E. G., pėsčiųjų perėjoje nepraleidusios pėsčiojo, padaryti KET reikalavimų pažeidimai.

Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip pat nurodo, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į specialistų autotechnikų padarytas išvadas, kad nuteistoji pėsčiojo partrenkimo nebūtų turėjusi galimybės išvengti net jeigu ir būtų važiavusi leistinu mieste važiuoti greičiu – 50 km/h, nes stabdymui reikalingas atstumas buvo didesnis nei tas, kuriame nuo pėsčiojo partrenkimo vietos buvo automobilis, kuomet pėsčiasis įžengė į gatvę, todėl, pasak apeliantų, tokio abstraktaus reikalavimo artėjant prie pėsčiųjų perėjos – važiuoti ypatingai atsargiai, nesilaikymas negali būti pagrindas apkaltinti E. G. dėl kilusių neigiamų padarinių, jei jie atsirado dėl kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų. Kolegija pažymi, kad nors pėsčiasis J. V. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis būtų nesilaikęs KET. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog J. V. kelio važiuojamąją dalį kirto leistinoje vietoje – pėsčiųjų perėjoje, o prieš įžengdamas į ją ėmėsi visų atsargumo priemonių (sustojo, apsidairė, į ją įžengė žingsniu, o ne staiga įbėgo ar įgriuvo, kaip teigė E. G.). Byloje taip pat nustatyta, kad pėsčiasis J. V. E. G. automobilio buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje nuėjęs tam tikrą atstumą. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-826(13) konstatuota, jog E. G., važiuodama didžiausiu leistinu 50 km/h ir apskaičiuotu 58 km/h greičiu, turėjo objektyvią galimybę pamatyti į kelio važiuojamąją dalį įžengiantį pėsčiąjį J. V.. Taigi pirmiau aptartos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistoji, vairavusi padidinto pavojaus šaltinį mieste, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėdama būti itin atidi ir sutelkti ypatingą dėmesį į situaciją kelyje, turėdama objektyvią galimybę pamatyti į kelio važiuojamąją dalį įžengiantį pėsčiąjį ir atitinkamai į tai reaguoti, nebuvo tiek dėmesinga ir atsargi, kiek to reikalauja KET. Todėl akivaizdu, kad nuteistosios E. G. KET pažeidžiantys veiksmai buvo kilusių padarinių sąlyga ir šių padarinių priežastis, eismo saugumo taisykles pažeidžiantys nuteistosios veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais (pėsčiojo žūtimi). Ta aplinkybė, jog J. V. buvo nustatytas girtumas, šiuo atveju nešalina nuteistosios atsakomybės ir nepaneigia to fakto, kad pagrindine priežastimi eismo įvykiui kilti buvo E. G. veiksmai, vairuojant automobilį. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos proceso metu gautų ir teismo posėdžio metu įvertintų įrodymų visuma sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį E. G. kaltę pažeidus kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko žuvo žmogus, todėl nuteistąją išteisinti, kaip prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra jokio pagrindo.

Kolegija, priešingai nei nurodoma E. G. apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajai paskyrė teisingą ir adekvačią jos padarytai nusikalstamai veikai bei asmenybei vienintelę įstatyme numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį (paskyrė trejus metus), bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, paskirdamas šią bausmę nuteistajai E. G. apylinkės teismas atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (nusikalstama veika priskiriama prie neatsargių nusikaltimų), į tai, kad nėra nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertino jos asmenybę (yra neteista, vieną kartą bausta administracine tvarka už KET pažeidimą, nusikaltimo padarymo metu nuobauda galiojo, nėra įrašyta į priklausomybės ligų ir psichoneurologinio kabineto įskaitas, dirba, studijuoja Mykolo Romerio universiteto pirmame kurse neakivaizdiniame skyriuje). Iš šių aplinkybių akivaizdu, jog apylinkės teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir jų nepažeidė. Bausmė tinkamai individualizuota atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, jos neatsargų pobūdį ir pasekmes, taip pat į nuteistąją apibūdinančias aplinkybes, nė vienai iš aplinkybių nesuteikiant išskirtinės, prioritetinės reikšmės. Paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Tuo tarpu iš E. G. apeliacinio skundo matyti, kad nuteistoji sutrumpinti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą prašo iš esmės nurodydama tas pačias aplinkybes, kurios apylinkės teismo jau buvo įvertintos skiriant jai bausmę, todėl dar kartą į jas atsižvelgti kolegija neturi jokio pagrindo. Pritartina ir apylinkės teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajai bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, jog baudžiamasis įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę, parenkant bausmės vykdymo atidėjimo termino trukmę, nustatydamas tik šio termino ribas – nuo 1 iki 3 metų. Teismų praktikoje bausmės vykdymo atidėjimo terminas paprastai priklauso nuo skiriamos bausmės dydžio, padaryto nusikaltimo bei kilusių padarinių sunkumo, galimybės pasiekti bausme įgyvendinamus tikslus. Nagrinėjamoje byloje E. G. yra paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos įvykdyta nusikalstama veika priskiriama prie neatsargių, tačiau dėl jos kilo itin sunkūs, nepataisomi padariniai – nukentėjusiojo mirtis. Nuteistoji anksčiau neteista, dirbanti, mokosi. Todėl atsižvelgus į šias aplinkybes konstatuotina, kad dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas apylinkės teismo buvo parinktas tinkamai, atsižvelgiant ir į formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-247/2013, 2K-302/2012, 2K-467/2011 ir kt.).

Atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą apylinkės teismas įpareigojo E. G. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Apeliaciniu skundu nuteistoji ginčija jai pirmosios instancijos teismo nustatytą įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų, teigdama, kad šis įpareigijimas trukdys jos darbui ir mokslui. BK 75 str. 2 d. nustatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis iš BK 75 str. 2 d. 1-11 p. numatytų įpareigojimų. Kaip minėta, apylinkės teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, nuteistajai paskyrė tik du įpareigojimus, numatytus BK 75 str. 2 d. 5 ir 8 p. Nors nuteistoji nurodo, kad teismo paskirtas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo jai trukdys darbui bei mokslams, kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, kai nuteistajam bausmės vykdymo laikotarpiu paskiriama vienas ar keli baudžiamajame įstatyme numatyti įpareigojimai siekiant kontroliuoti nuteistojo elgesį ir nustatyti, ar nuteistasis savo elgesiu bausmės atidėjimo laikotarpiu sugeba laikytis įstatymų reikalavimų. Be to, šis nuteistajai paskirtas įpareigojimas nėra absoliutus ir išvykimas iš gyvenamosios vietos miesto ribų yra negalimas tik be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo. Esant pagrįstam reikalui išvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų nuteistoji gali kreiptis į bausmės vykdymą prižiūrinčią instituciją, kad gautų leidimą išvykti.

Skundžiamu nuosprendžiu E. G. kartu su bausme paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – nuteistajai uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams, kurią apeliaciniu skundu nuteistoji ginčija ir prašo panaikinti. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 str.). BK 68 str. nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi vienintelė būtina nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlyga yra tai, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise. Jokių kitų būtinų šios priemonės taikymo sąlygų baudžiamasis įstatymas nenumato. Tačiau nurodyta įstatymo formuluotė reiškia ir tai, kad uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas nėra privalomas: tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro naudodamasis specialia teise, teismas privalo apsvarstyti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir motyvuotai nuspręsti taikyti ją ar ne.

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu E. G. vienerių metų laikotarpiu uždrausta naudotis specialia teise - teise vairuoti transporto priemones. Savo sprendimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo nuteistajai apylinkės teismas motyvavo tuo, kad jos padaryta nusikalstama veika yra susijusi su transporto priemonės vairavimu, kad nusikalstama veika buvo sukeltos skaudžios pasekmės.

Tačiau kolegija pažymi, jog pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. G. nusikalstamą veiką padarė naudodamasi specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, tačiau jos veika padaryta esant neatsargiai kaltės formai, sunkių padarinių nuteistoji sukelti nesiekė, nusikalstamą veiką ji padarė pirmą kartą. KET pažeidimus, dėl kurių kilo baudžiamaje įstatyme numatyti padariniai, E. G. padarė nebūdama apsvaigusi nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistoji sistemingai pažeidinėja KET ar piktnaudžiauja jai suteikta specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Priešingai, iš pažymos apie asmens baustumą matyti, kad iki aptariamo įvykio padarymo nuteistoji tik vieną kartą buvo bausta administracine tvarka už KET pažeidimą, kuris savo pobūdžiu nėra šiurkštus, juo pavojus kitų žmonių saugumui, gyvybei ar sveikatai nebuvo sukeltas (bausta už stovėjimą ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad po aptariamo įvykio praėjo daugiau kaip treji metai (veika buvo padaryta 2011 m. gegužės 13 d.) ir byloje nėra duomenų, jog per visą šitą laikotarpį naudodamasi specialia teise vairuoti kelių transporto priemones nuteistoji būtų padariusi naujų KET pažeidimų. Šios aplinkybės rodo, kad E. G. padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinė ir nuteistosios padaryti KET pažeidimai nėra jos ankstesnio, įstatymams ir visuotinai priimtoms elgesio normoms priešingo elgesio padarinys. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji dirba, studijuoja Mykolo Romerio universiteto neakivaizdiniame skyriuje. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę nagrinėjamu atveju nebūtų proporcinga ir adekvati valstybės baudžiamojo poveikio priemonė siekiant tikslų, numatytų BK 1 str. 1 d. ir 41 str. 2, 4 p. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria E. G. taikyta BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams, keičiama dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 str. 1 p.).

Nukentėjusioji E. V. prašo iš nuteistosios E. G. priteisti jai išlaidas – 600 Lt, kurias ji patyrė naudodamasi teisininko paslaugomis surašant atsikirtimą į apeliacinius skundus. Kolegija konstatuoja, kad šios išlaidos yra pagrįstos, jų dydis atitinka protingumo reikalavimus, todėl ši suma pripažintina proceso išlaidomis ir priteistina iš nuteistosios (BPK 106 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. teisėjų kolegija

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuteistajai E. G. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Priteisti iš E. G. E. V. 600 Lt proceso išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Jolanta RaščiuvienėEligijus Gladutis