Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8431-364/2011 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovams R. G., S. G. dėl paskolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas tinkamai neišsiaiškino bylos esmės, posėdžio metu atsisakė išklausyti paaiškinimų dėl paskolos raštelio surašymo aplinkybių, nevertino tarp šalių susiklosčiusių pirkimo-pardavimo santykių. Po prekių perdavimo šalys susitarė, kad atsiskaitys dalimis, tačiau ne iki datos numatytos paskolos raštelyje. Ieškovas klaidingai nurodė, kad paskolą suteikė namo remontui, nors to neįrodė jokiais įrodymais. Teismas visiškai nevertino liudytojų parodymų dėl paskolos raštelio pasirašymo aplinkybių. Teismas neįvertino, kad tarp šalių yra susiklosčiusi jungtinė veikla, prekių pirkimo – pardavimo santykiai. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovas jokiais įrodymais, neskaitant žodinių paaiškinimų, neįrodė, kad pinigų pagal paskolos raštelį nėra gavęs, kad jie buvo panaudoti bendram verslui. Teismas turėjo nustatyti tikruosius šalių ketinimus, o jų negalint nustatyti, sutartį turėjo aiškinti atsižvelgiant į bet kurių kitų protingų žmonių vertinimą. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad ieškovas kreipėsi į teismą tik atsakovui kreipusis į policijos komisariatą dėl ieškovo negrąžinamų pinigų. Faktą, kad atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu, gali patvirtini ieškovo parduotuvės darbuotojai. Pažymėjo, kad ieškovas, perdavęs apeliantui prekes, neišrašė prekių perdavimo-priėmimo akto, o gavęs pinigus – nesutiko pasirašyti ant paskolos raštelio. Apeliantas nurodo, kad įrodyti pinigų sumokėjimą neturi jokių kitų įrodymų – tik liudytojus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paskolos raštelis buvo surašytas už dėvėtas prekes, todėl neatitiko įstatymo reikalavimų, nes jame nebuvo patvirtintas paskolos dalykas ir paskolos perdavimo gavėjui faktas. Teismas, aiškindamas paskolos raštelio turinį, nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, neatsižvelgė į tikrąją šalių valią, t. y. kad atsakovas paskolos raštelį parašė ieškovui perdavus prekes su sąlyga atsiskaityti ateityje. Be to, teismas netyrė netiesioginių įrodymų ir neatsižvelgė į įrodymų visetą. Visi su apeliaciniu skundu pateikiami nauji įrodymai gauti ir/ar sudaryti po skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, todėl jie turi būti prijungti prie bylos ir įvertinti apeliacinės instancijos teismo. Šie dokumentai nepažeidžia proceso koncentracijos principo, nes patvirtina esmines bylos aplinkybes ir turi reikšmės sprendžiant bylą

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino 2010-04-12 paskolos sutarties turinį, todėl neteisingai kvalifikavo šalių tarpusavio santykius kaip paskolos, kai apelianto manymu šalis siejo jungtinės veiklos ar pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Kolegija su šiais argumentais nesutinka.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas. Tai reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Ieškovas paskolos sutarties sudarymo faktą grindžia rašytine paskolos sutartimi (b.l. 6). Esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo bei kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas pirmiausia įvertino ieškovo pateiktos sutarties tekstą, kurioje aiškiai nurodytos būtent paskolos sutarties, o ne jungtinės veiklos ar pirkimo-pardavimo sutarčių esminės sąlygos.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateiktą paskolos sutarties sampratą, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinio teismo išaiškinta, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, pripažįstama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. Lebrikas v. B. Vilas, bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. Uspaskich v. D. Ramanauskienė, bylos Nr. 3K-3-107/2011). Atsakovas teisme paaiškino, kad paskolos raštelį pats pasirašė (b.l. 71). Jame nurodė, kad R. G. pinigus gavo bei skolą grąžins 2010 m. gegužės 1 d., todėl pagal šias sutarties sąvokas pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pateiktoji sutartis yra paskolos sutartis (CK 6.193, 6.870 straipsniai). Tuo tarpu apelianto nurodomos jungtinės veiklos sutarties esminiai požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. D. turgus „ Marmantas“, bylos Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008; kt.). Tik konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos. Nagrinėjamu atveju pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė. Rašytinėje paskolos sutartyje nėra nei vieno jungtinės veiklos sutarties požymio, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nekonstatavęs jungtinės veiklos teisinių santykių. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nurodyta jokių aplinkybių dėl kooperavimosi bendram tikslui siekti ir t.t.

Apeliantas siekė įrodyti, kad vietoje pinigų jis iš ieškovo gavo padėvėtus rūbus, kuriuos pardavęs turėjo atsiskaityti su ieškovu pinigais, todėl tarp šalių yra susiklostę pirkimo-pardavimo santykiai. Sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad atsakovas gavo pinigus, o ne daiktus. Civiliniame procese galiojant rungimosi principui, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje bylos P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939 ,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., Radviliškio rajono notarų biuro notarė D. V., Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB ,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009). Taigi, pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką būtent atsakovui teko pareiga įrodyti savo atsikirtimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad pagal paskolos raštelį jis gavo padėvėtus rūbus, kad tuo buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Kolegija sprendžia, kad atsakovas atsikirtimų šiuo aspektu neįrodė. Be savo paaiškinimo teisme, apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pagal paskolos sutartį prekes gavo UAB „Domiroma“, kurios jis yra direktorius. Apeliantas prie apeliacinio skundo pridėjo 2010-04-12 Krovinio gabenimo važtaraštį Nr. 274 dėl dėvėtų drabužių ir avalynės pervežimo prekių gavėjui UAB „Domirona“. Prekių siuntėju nurodytas R. K., tačiau jo parašo šiame dokumente nėra. Kolegija neturi pagrindo šį naują įrodymą priimti ir vertinti, kadangi jis galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui (CPK 314 straipsnis). Be to, nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas tarp fizinių asmenų, todėl apelianto nurodytoji bendrovė ir ieškovo tarpusavio santykiai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Kolegija pažymi, kad atsakovui per nustatytą terminą pareiškus prieštaravimus ir teismui juos priėmus, prasideda antrasis dokumentinio proceso etapas, kuriame įrodinėjimo priemonės neribojamos (CPK 430 straipsnis). Šiame bylos nagrinėjimo etape tiek ieškovas, tiek atsakovas gali teikti visas CPK 177 straipsnio leidžiamas įrodinėjimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009). Taigi antrajame dokumentinio proceso etape byla nagrinėjama iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, numatytas CPK XIV skyriuje, išskyrus ieškovui taikomą žyminio mokesčio lengvatą (CPK 430 str. 1 d.). Atsakovas reikalavimo nuginčyti paskolos sutartį nei šioje byloje nei atskiroje nepareiškė, todėl paskolos sutartis yra galiojanti. Be to, atsakovas nurodė, kad pagal šią sutartį yra visiškai atsiskaitęs, todėl šį atsikirtimą turėjo įrodyti. Ieškovas, pateikdamas paskolos sutarties originalą nurodė, kad atsakovas nėra grąžinęs 17 000 Lt paskolos. Pagal pirmiau nurodytą praktiką, ieškovas neturi įrodinėti aplinkybių, kurias jis pripažįsta, t.y., kad likusią paskolos sumą atsakovas yra grąžinęs. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. (dabartinė pavardė – P.) v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Atsakovas rašytiniais įrodymais turėjo įrodyti, kad paskolą grąžino (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.65 straipsnis). CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė rašytinės formos dokumento, kuris patvirtintų skolos grąžinimą - pinigų perdavimą ieškovui, todėl teismas turėjo motyvuotai išspręsti įrodymų leistinumo klausimą, t. y. nustatyti, ar yra įstatymo pripažinti pagrindai leisti atsakovui remtis liudytojų parodymais. Teismas nutarė apklausti visas atsakovo prašomas apklausti liudytojas, tačiau nemotyvavo, kodėl taiko aptartą įrodymų leistinumo išimtį, o po to sprendime jų parodymais nesirėmė, kadangi šios liudytojos yra susiję pavaldumo santykiais su atsakovu. Liudytoja V. B. parodė, kad jai nežinoma, kokie santykiai siejo šalis, tačiau ji perduodavo ieškovui pinigus, kuriuos palikdavo jai atsakovas. Per visą laiką ši liudytoja nurodė galėjusi perduoti 14 000 Lt – 15 000 Lt. Kitos liudytojos G. S. ir V. P. nepaliudijo pinigų perdavimo ieškovui faktų. Atsakovas neprašė pirmosios instancijos teismo apklausti jo liudytojus, kuriuos nurodė apeliaciniame skunde, todėl toks jo prašymas yra susijęs su draudimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kai juos galima buvo pateikti anksčiau nesilaikymu, todėl apeliacinės instancijos teismas tokio prašymo tenkinti neturėjo pagrindo (CPK 314 straipsnis). Kolegija pažymi, kad atsakovas nepareiškė pastabų dėl protokolo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad jam nebuvo suteikta teisė pasisakyti dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių ar buvo atsisakyta apklausti jo liudytojus yra nepagrįsti. Vienok kolegija sprendžia, kad šioje byloje nebuvo sąlygų, numatytų CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, todėl nebuvo pagrindo papildomai apklausti apelianto prašomus liudytojus ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visų įrodymų visumą, nesant rašytinių įrodymų apie skolos grąžinimą bei esant paskolos raštelio originalui pas ieškovą, pagrįstai prioritetą teikė pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio ir sprendė, kad atsakovas prievolės grąžinti likusią 17 000 Lt skolą ieškovui neįvykdė (CPK 185 straipsnis).

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, kurios priteistinos iš atsakovo (CPK 98 straipsnis). Kolegija neturi pagrindo tenkinti ieškovo prašymo ir skirti atsakovui 3000 Lt baudą, kai net nėra nurodytas tokio prašymo pagrindas (CPK 95 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto R. G. ieškovui R. K. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.