- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-24
- Bylos Nr.
- 2-307-223/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-06276-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Mėlinauskienė
- Ieškovas
- E. B.
- Atsakovas
- A. L.
- Advokatai
- Darius Staškevičius, Petras Pagareckas
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl naudojimosi tvarkos bendrąja daline nuosavybe nustatymo pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui A. L. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovės atstovai ieškinį palaiko ir prašo nustatyti naudojimosi tvarką nekilnojamuoju turtu: ieškovei E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) paskirti naudotis 16,76 kv. m. ploto gyvenamuoju kambariu, kadastriniuose matavimuose pažymėtu Nr.29-6, esančiu bute, kurio UN (duomenys neskelbtini); atsakovui A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) paskirti naudotis 13,89 kv. m. ploto gyvenamuoju kambariu, kadastriniuose matavimuose pažymėtu Nr.29-2, esančiu bute, kurio UN (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); pagalbines patalpas: 6,36 kv. m. ploto koridorių, pažymėtą Nr.29-1, 9,24 kv. m. virtuvę, pažymėtą Nr.29-3, 2,08 kv. m. ploto vonią, pažymėtą Nr.29-4, 0,98 kv. m. ploto tualetą, pažymėtą Nr.29-5 , 8,09 kv. m. ploto rūsio patalpas, pažymėtas Nr.R-29, esančias nurodytame bute, palikti bendrai naudotis ieškovei E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovui A. L., a. k. (duomenys neskelbtini)
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai paaiškino, kad ieškinį palaiko jame nurodytais motyvais ir argumentais. Papildomai nurodė, kad ieškovė ir atsakovas yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai. Butas jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį. Po buto įsigijimo 2014 metais ieškovė trumpą laiką gyveno minėtame bute, o maždaug nuo 2014 metų pabaigos bute nebegyvena, gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini). Naudotis butu ieškovė negali, nes neturi raktų. Butu naudojasi atsakovas, kuris ten gyvena kai grįžta iš (duomenys neskelbtini). Kuriame konkrečiai kambaryje gyveno ieškovė, kai dar galėjo naudotis butu, nurodyti negali. Nors ieškovė ginčo bute ir negyvena, bet yra persiuntusi atsakovui į sąskaitą pinigines lėšas, kad jis sumokėtų mokesčius už butą. Ieškovei naudojimui skirtinas didesnis kambarys, nes ji turi nepilnametę dukterį G. L., gim. (duomenys neskelbtini). Ieškinį patenkinus bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai priteistinos iš atsakovo. Ieškovės procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu buvo tinkamas, jokios įstatyminės normos neįpareigoja ieškovės ieškoti atsakovo ir teikti jam pasiūlymus dėl naudojimosi tvarkos butu nustatymo. Tuo labiau, kad ieškovei nėra žinoma atsakovo tiksli gyvenamoji vieta.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas su ieškiniu sutinka pilnai ir prašo jį tenkinti. Ginčo tarp šalių dėl naudojimosi tvarkos butu nustatymo tarp šalių net ir nebuvo. Ieškovė ir atsakovas gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), butu nesinaudoja. Tik iš pradžių kurį laiką po ginčo buto įsigijimo ieškovė trumpai gyveno minėtame bute. Raktus nuo buto ieškovė turi iki šiol ir gali butu naudotis, atsakovas tam netrukdo. Ieškovė turėjo realią galimybę taikiai susitarti dėl buto naudojimo tvarkos nustatymo su atsakovu nesikreipiant į teismą, kadangi jai yra žinoma atsakovo gyvenamoji ir darbo vietos. Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu atsisakė sudaryti taikos sutartį, todėl teismas turėtų įvertinti ieškovės elgesį ir nepriteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas pilnai. Priimtinas sprendimas su sutrumpintais motyvais ( CPK 268 straipsnio 5 dalis).
Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį valdo 2-jų kambarių butą su rūsiu UN (duomenys neskelbtini), esantį ( b. l. 13). Šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas butas susideda iš dviejų gyvenamųjų kambarių: 29-2 , kurio plotas 13,89 kv. m., ir 29-6, kurio plotas 16,76 kv. m., virtuvės 29-3, koridoriaus 29-1, vonios 29-4, tualeto 29-5 ir rūsio R-29 ( b. l. 16-17). Ieškovė ir atsakovas turi nepilnametę dukrą G. L., gim. (duomenys neskelbtini) ( b. l. 11).
Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai.
Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 straipsnyje. Jo 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.
Naudojimosi tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes naudojimosi teise, t. y. teise pritaikius daikto naudingąsias savybes gauti jo duodamą naudą, pasireiškia nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas. Be to, tik tokiu būdu apskritai įmanomas daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, naudojimas. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.
Taigi, teismai praktikoje išaiškino naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo bendrąsias taisykles, taikytinus nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijus, kurie yra tokie:
1) teisėtumo kriterijus, kuris nustato, kad šalys negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Teisėtumo reikalavimas būtų pažeistas ir tada, jei šalys nusistatytų tokią naudojimosi bendru daiktu tvarką, kurios įgyvendinimas pažeis trečiųjų asmenų teises;
2) adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį naudojimosi tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Taigi, bendroji taisyklė nustatant naudojimosi daiktu tvarką – paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja. Tarp nustatytos naudojimosi tvarkos ir dalių bendrosios nuosavybės teisėje egzistuojantis adekvatumas leidžia užtikrinti, kad savininko teisės bus įgyvendintos realiai ir tinkama apimtimi.
3) socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus. Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Dėl to pateikiamuose naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektuose turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą. Siūlomoje naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos. Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti.
Žemesnės instancijos teismas
4) naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus. Teismo praktika rodo, kad naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo bylose ekonominiams argumentams teikiamas reikšmingas dėmesys, t. y. stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą. Tai grindžiama tuo, kad bylos šalių valia dažnai nesutampa, ir teismui belieka remtis objektyviais kriterijais.
5) faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Teisinio reguliavimo apibrėžtumo, pagrįstų lūkesčių ir kiti civilinės teisės principai (CK 1.2, 1.5, kiti straipsniai) bei nuosavybės teisės (kaip daiktinės teisės) prigimtis lemia civilinių teisinių santykių stabilumo siekį. Bendrosios nuosavybės santykiuose šio tikslo siekiama įvairiomis priemonėmis (pavyzdžiui, pirmenybės teise pirkti parduodamas dalis, reikalavimu dalykinius klausimus spręsti bendru sutarimu ir kita). Tačiau vienas iš svarbesnių civilinių santykių stabilumo nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tvarką garantų – teismų praktikoje nusistovėjęs reikalavimas atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius .
Taigi, įvertinus nagrinėjamos bylos ieškinyje siūlomą naudojimosi ginčo butu tvarkos sąlygas , darytina išvada, kad ji yra aiški, suprantama ir atitinka jau nurodytus kriterijus, t. y. ieškovės ir atsakovo naudojimuisi skirtos gyvenamosios patalpos (kambariai) praktiškai atitinka jų turimas nuosavybės dalis (po ½) . Tai yra izoliuotos gyvenamosios patalpos- kambariai, kurias šalys galėtų naudoti nesudarydamos trukdžių vienas kitam. Nors ieškovei naudojimui ir tenka didesnio ploto gyvenamasis kambarys (daugiau 2,87 kv. m.), tačiau tai nėra žymus nukrypimas nuo bendrasavininkų turimų buto nuosavybės idealiųjų dalių. Kitų gyvenamųjų kambarių bute nėra, todėl, nustatant naudojimosi butu tvarką, bet kokiu atveju neišvengiamai vienam ar kitam bendrasavininkiui atitektų didesnis kambarys. Kaip matyti iš liudytojos J. G. paaiškinimų atsakovas, atvykęs į Lietuvą, naudojasi būtent mažesniuoju kambariu, yra padaręs jame remontą. Be to, atsakovas sutinka su tokia naudojimosi tvarka ir prieštaravimų dėl to nereiškia. Pažymėtina, kad ieškovė augina nepilnametę dukrą G. L., gim. (duomenys neskelbtini), kuri yra ir atsakovo dukra, tačiau neatmestina ir ta galimybė, kad, esant būtinybei, ieškovė turėtų gyventi kambaryje kartu su dukra, todėl didesnio kambario paskyrimas ieškovės naudojimui atitinka teisingumo ir protingumo principus. Kitos ginčo buto patalpos: koridorius, virtuvė, tualetas, vonia ir rūsys paliktinos bendram naudojimui, nes tai lemia jų dislokacijos vieta ir funkcijos, galimybės paskirti jas kurio nors vieno bendrasavininkio asmeniniam naudojimui, nėra.
Taigi, ieškinys tenkintinas pilnai.
Patenkinus ieškinį pilnai, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nustatytos CPK 93 straipsnyje. Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas - pralaimėjusi šalis atlygina šias išlaidas laimėjusiai šaliai ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendžia teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai sumokėjus pinigus dėl bylos sprendimo teisme. Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora. Spręsdamas dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui pagal CPK 88 straipsnį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ). Kartu kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus . Be to, galimybės prisiteisti už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą turėtas išlaidas nebuvimas laikytinas teisę į atstovavimą ribojančia priemone.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė įrodymus, kad už advokato padėjėjo teisines paslaugas buvo sumokėta 400 Eur ( b. l. 6). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose numatytų dydžių, yra realios, pagrįstos rašytiniais įrodymais, todėl priteistinos iš atsakovo. Be to, ieškovė sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį ir 0,60 Eur komisinį mokestį (b. l. 5), kurios taip pat laikytinos būtinomis ieškovės išlaidomis ir priteistinos iš atsakovo ieškovės naudai.
Atsakovo atstovas prašo nukrypti nuo jau minėto bendro bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo ir bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo ieškovės naudai nepriteisti.
Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jei ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Kad konstatuoti, jog šalis piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (CPK 95straipsnis), būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.
Atsakovo atstovas nurodė, kad ieškovei nebuvo trukdoma naudotis bendrąja daline nuosavybe valdomu butu, ji turėjo buto raktus ir turėjo realią galimybę patekti į butą. Taigi, atsakovo atstovo teigimu, ginčo dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo nebuvo, todėl, atsakovo atstovo manymu, ieškovė galėjo susisiekti su atsakovu iki bylos iškėlimo teisme ir ginčas būtų išspręstas taikiai be bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės atstovai nepripažino atsakovo atstovo nurodytų aplinkybių ir paaiškino, kad ieškovė neturėjo galimybės susisiekti su atsakovu, nes jai nežinoma atsakovo gyvenamoji ir darbo vietos bei telefono numeris.
Jokių pakankamų įrodymų, patvirtinančių ieškovės ar atsakovo nurodytas versijas - byloje nėra.
Kaip jau minėta, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas žymiai didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai. Todėl šalies sugaištas dėl bylinėjimosi laikas, su tuo susiję nepatogumai ir teisinis neapibrėžtumas nelaikytini aplinkybėmis, kurios atsirado dėl kitos šalies nesąžiningo procesinio elgesio. Teisė į teisminę gynybą, jos prieinamumą garantuojama pagrindiniuose įstatymuose, todėl ši asmens įgyvendinama teisė gali būti laikoma piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise naudojamasi akivaizdžiai ne pagal jos paskirtį. Ieškovė, reikšdama ieškinį teisme, pasinaudojo savo konstitucine teise į teisminę gynybą, kaip ir CK 1.137 straipsnyje įtvirtintos asmens galimybės savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, pasirinkti savo teisių gynimo būdą.
Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovė procesines teises įgyvendino tokiu būdu, kuriuo nebuvo prieštaraujama procesinės teisės paskirčiai, nebuvo suvaržomos atsakovo turimos teisės ir teisėti interesai, pažeidžiamas viešasis interesas. Byloje nenustatyta, kad atsakovas bylinėjimosi išlaidas turėjo išimtinai dėl nesąžiningo ir neteisėto ieškovės veikimo, šiai piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, todėl ieškovės elgesys negali būti pripažįstamas nesąžiningu bei netinkamu, negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo bendro bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo. Taigi, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pilna apimtimi priteistinos iš atsakovo, taip pat iš atsakovo valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ( CPK 88 , 92, 93 , 96 , 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 259-260, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti pilnai.
Nustatyti naudojimosi tvarką butu UN (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini): ieškovei E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) paskirti naudotis 16,76 kv. m. ploto gyvenamuoju kambariu, kadastriniuose matavimuose pažymėtu Nr.29-6, esančiu bute, kurio UN (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); atsakovui A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) paskirti naudotis 13,89 kv. m. ploto gyvenamuoju kambariu, kadastriniuose matavimuose pažymėtu Nr.29-2, esančiu bute, kurio UN (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); pagalbines patalpas: 6,36 kv. m. ploto koridorių, pažymėtą Nr.29-1, 9,24 kv. m. virtuvę, pažymėtą Nr.29-3, 2,08 kv. m. ploto vonią, pažymėtą Nr.29-4, 0,98 kv. m. ploto tualetą, pažymėtą Nr.29-5 , 8,09 kv. m. ploto rūsio patalpas, pažymėtas Nr.R-29, esančias nurodytame bute, palikti bendrai naudotis E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. L., a. k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš atsakovo A. L. , a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 100 Eur ( vieną šimtą eurų) žyminio mokesčio, 0,60 Eur( 0 eurų 60 ct) komisinio mokesčio ir 400 Eur ( keturis šimtus eurų) advokato padėjėjo atstovavimo išlaidų, viso: 500,60 Eur ( penkis šimtus eurų 60 ct).
Priteisti iš atsakovo A. L. , a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 7,60 Eur (septynis eurus 60 ct) išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įm. k. 188659752, atsisk. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.