Telšių apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „V. i.“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Ž. P.“ dėl prievolės tinkamo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas.

Ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Preliminarus sprendimas naikintinas ir ieškinys atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos apmokėti UAB „S.“ išrašytas sąskaitas: 2016 m. sausio 2 d. sąskaitą SPR0007580 ir 2015 m. rugsėjo 8 d. sąskaitą SPR0007137. Byloje nustatyta, kad UAB „S.“ ir atsakovę siejo ilgalaikiai paslaugų teikimo santykiai. Iš 2013-2019 m. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto matyti, kad atsakovė nuolat pirko iš UAB „S.“ prekes ir paslaugas, susijusias su aviabilietų, kelionių paieškomis, viešbučių rezervacijomis. UAB „S.“ išrašė atsakovei sąskaitas SPR0007137 ir SPR0007580, kurios į tarpusavio suderinimo aktą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. įtrauktos kaip neapmokėtos. Nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. atsakovė daugiau paslaugų neįsigijo. Pagal 2020 m. balandžio 27 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį ieškovė įgijo reikalavimo teises į atsakovę. Ieškovė 2020 m. balandžio 27 d. pranešimu informavo atsakovę apie kreditoriaus pasikeitimą ir paragino susimokėti susidariusią skolą.

Dėl atsakovės prievolės apmokėti 2016 m. sausio 2 d. sąskaitą SPR0007580

Ieškovė nurodė, kad paslaugos teikėjas tinkamai įvykdė įsipareigojimus, t. y. užsakė aviabilietus maršrutu (duomenys neskelbtini), atliko viešbučio rezervaciją atsakovei, todėl atsakovė įgijo prievolę sumokėti už suteiktas paslaugas pagal pateiktą sąskaitą SPR0007580 – 651,88 Eur. Atsakovė, ginčydama šį ieškinio reikalavimą, nurodo, jog už minėtas paslaugas yra sumokėjusi pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. sąskaitą SPR0007142, todėl nėra skolinga ieškovei. Ieškovė nesutikdama su atsakove nurodė, kad atsakovei laiku neapmokėjus 2015 m. rugsėjo 9 d. sąskaitos SPR0007142, 2016 m. sausio 2 d. perrašė neapmokėtą sąskaitą, naujai išrašyta sąskaita SPR0007580 pateikta atsakovės buhalterei, kuri patvirtino elektroniniu paštu apie jos gavimą, pretenzijų nepareiškė.

Iš atsakovės pateiktos 2015 m. rugsėjo 9 d. sąskaitos SPR0007142 matyti, kad sąskaita išrašyta 651,88 Eur sumai už aviabilietų užsakymą maršrutu (duomenys neskelbtini) ir atliktą viešbučio rezervaciją data 2015 m. rugsėjo 8-9 d., nurodytas sąskaitą apmokėjimo terminas iki 2015 m. rugsėjo 21 d. Iš pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovė 2015 m. rugsėjo 21 d. ieškovei pervedė 938,46 Eur sumą, nurodant, kad yra apmokamos dvi sąskaitos, tarp jų ir sąskaita SPR0007142 (pavedime nurodoma: už a/bil.(duomenys neskelbtini), viešb. pasl. 2015 09 08 – 09 09). Šie atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad ji už pradinio kreditoriaus UAB „S.“ teiktas paslaugas pagal pateiktą sąskaitą SPR0007142 yra atsiskaičiusi šioje sąskaitoje nurodytu terminu iki 2015 m. rugsėjo 21 d. Tai, jog apmokėta sąskaita SPR0007142 dubliuojasi ir yra tapati sąskaitai SPR0007580, kurią šiuo ieškiniu prašoma apmokėti, patvirtina pačios ieškovės pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu tarp UAB „S.“ direktorės J. K. ir atsakovės buhalterės Z. B.. Būtent 2016 m. lapkričio 4 d. elektroniniame laiške pradinio kreditoriaus atstovė nurodo, kad „mūsų sąskaita 2016 01 02 SPR7580 ? 2015 09 09 sąskaitai SPR7142, nes senoji buhalterė nebuvo sutvarkiusi“. Vien tai, kad atsakovė nepateikė iš savo pusės suderinimo akto, nereiškė pretenzijų dėl ieškovės siųstų suderinimo aktų, nereiškia, kad atsakovė pripažino 2016 m. sausio 2 d. sąskaitos SPR0007580 perrašymo ir neapmokėjimo faktą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra tinkamai atsiskaičiusi už suteiktas paslaugas pagal sąskaitą SPR0007142, kuri yra tapati 2016 m. sausio 2 d. sąskaitai SPR0007580, ieškovės reikalavimas dėl 651,88 Eur sumos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl atsakovės prievolės apmokėti 2015 m. rugsėjo 8 d. sąskaitą SPR0007137

Ieškovė nurodė, kad paslaugos teikėjas tinkamai įvykdė įsipareigojimus, t. y. užsakė kelionės traukiniu bilietus maršrutu (duomenys neskelbtini), todėl atsakovė privalo sumokėti už suteiktas paslaugas 196,48 Eur pagal sąskaitą SPR0007137. Atsakovė, ginčydama šį ieškinio reikalavimą, nurodo, jog minėtos paslaugos neužsakė, nėra jos gavusi, todėl neprivalo už ją sumokėti. Taip pat nurodė, kad minėtos sąskaitos negavo ir ji nebuvo apskaityta buhalterijoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-15/2008). PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis Nr. 3K-3-55/2012).

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis Nr. 3K-3-316/2010).

Ieškovė savo reikalavimą dėl 196,48 Eur skolos grindžia 2015 m. rugsėjo 8 d. sąskaita SPR0007137 ir tuo, jog ši sąskaita buvo įtraukta į UAB „S.“ paruoštus skolų suderinimo aktus, pretenzijų dėl jos nebuvo gauta, tačiau sąskaita neapmokėta. Ieškovės įsitikinimu, į bylą pateikti įrodymai yra pakankami konstatuoti paslaugų suteikimo atsakovei faktą ir iš to kilusią pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Su tokia ieškovės pozicija teismas neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį, PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. Sistemiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009).

Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį paslaugų ar prekių pateikimą. Tačiau PVM sąskaita faktūra pati savaime negali patvirtinti paslaugų suteikimo/perdavimo fakto. Analizuojant PVM sąskaitos faktūros reikšmę reikia turėti omenyje, kad šis dokumentas, visų pirma yra priemonė tinkamai mokėti mokesčius valstybei. Sutartiniuose prievoliniuose santykiuose, kylančiuose įvairių sutarčių pagrindu, PVM sąskaitos faktūros vertintinos kaip dokumentai, kuriais kreditorius įformina mokėjimo pagal sutartines prievoles reikalavimus. Bet kokiu atveju vien išrašytos PVM sąskaitos faktūros nepakanka, kad kreditorius turėtų galutinę ir neginčijamą teisę reikalauti tam tikrų pinigų sumų iš skolininko. Kilus ginčui teisme dėl prekių (paslaugų) pagal konkrečias sąskaitas faktūras neperdavimo pirkėjui, pardavėjas turi pareigą pateikti teismui dokumentus, galinčius patvirtinti perdavimo faktą (krovinio gabenimo važtaraščius, čekius, priėmimo-perdavimo kvitus ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Pareiga leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti prekių perdavimo faktą ir jo realumą tenka pardavėjui, taigi, nagrinėjamu atveju, tokia pareiga tenka ieškovei, perėmusiai reikalavimą iš pradinio kreditoriaus UAB „S.“ (CK 6.101 straipsnis).

Iš pateikto šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi užsakymo teikimo tvarka ir atsakovė teikė užsakymus raštu, nurodydama kokių konkrečiai paslaugų jai reikia. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad pagal jų vidaus tvarką, užsakymų pateikimo tvarka yra griežta ir užsakymai yra teikiami raštu. Atsakovė neigė, jog teikė užsakymą sąskaitoje SPR0007137 nurodytai paslaugai. Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai traktuotini santykiais dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Paslaugos teikiamos pagal kliento užsakymą (CK 6.716 straipsnio 1 dalis), klientas privalo sumokėti už paslaugas kai visos paslaugos yra suteiktos (CK 6.720 straipsnio 3 dalis). Jeigu paslaugų sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas privalo: 1) kliento reikalavimo pranešinėti jam visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; 2) kliento reikalavimu nedelsdamas pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; 3) nedelsdamas perduoti klientui viską, ką teikdamas paslaugas gavo kliento naudai (CK 6.722 straipsnis).

Ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovė pateikė užsakymą dėl traukinio bilietų maršrutu (duomenys neskelbtini) pirkimo 2015 m. rugsėjo 3-7 dienomis bei, kad atsakovei realiai šios paslaugos buvo suteiktos. Byloje nėra ir paslaugų teikimo ataskaitos, nors atsakovei ginčijant paslaugų teikimo faktą, ieškovės pareiga būtų tokią ataskaitą pateikti (CK 6.722 straipsnio 2 dalis). Tai, jog sąskaita SPR0007137 buvo įtraukta į visus atsakovei siųstus tarpusavio skolų suderinimo aktus nereiškia, jog paslaugos buvo suteiktos ir atsakovė įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti, nes tarpusavio skolų suderinimo aktai nėra pasirašyti atsakovės. Viename iš elektroninių laiškų atsakovės buhalterė Z. B. nurodo, jog skolų likučiai 2015 m. rugsėjo 30 d. datai buvo suderinti, tačiau šis elektroninis laiškas rašytas 2016 m. lapkričio 21 d. ir visiškai neaišku koks skolų suderinimo aktas turimas omenyje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog 2015 m. spalio 22 d. UAB „S.“ atstovė siuntė atsakovės buhalterei informaciją apie neapmokėtas sąskaitas, pridėjo lentelę, kurioje apmokėtos sąskaitos pažymėtos geltonai. Tarp nurodytų sąskaitų kaip neapmokėta nurodyta sąskaita SPR0007137. Į šį laišką atsakovės buhalterė atsako, kad susitikrins duomenis ir apmokės, vėliau atrašo, jog pavedimas yra atliktas. Kadangi atsakovė šios sąskaitos neapmokėjo, laikytina, jog ji būtent su šia sąskaita nesutiko, nes visos kitos lentelėje geltonai nepažymėtos sąskaitos yra apmokėtos. Byloje nėra jokių duomenų, jog po šio atsakovės buhalterės pavedimo, UAB „S.“ būtų teikusi atsakovei pastabas dėl būtent neapmokėtos sąskaitos SPR0007137. Tai, jog pradinės kreditorės buhalterijoje yra netikslumų, kurių negalima pašalinti, patvirtina ir tas faktas, jog pati ieškovė nebeatseka pagal kokią sąskaitą atsakovė esą nesumokėjo 4,53 Eur į kuriuos reikalavimą įgijo, tačiau priteisti iš atsakovės nerašo, bei tai, jog nei į vieną tarpusavio skolų suderinimo aktą nebuvo įtraukta anksčiau minėta sąskaita SPR0007142, kurią atsakovė apmokėjo nustatytu laiku, tačiau vėliau vis tiek buvo perrašyta besidubliuojanti sąskaita ir įtraukta į aktus. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, sprendžia, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovei buvo suteiktos 2015 m. rugsėjo 8 d. sąskaitoje SPR0007137 nurodytos paslaugos. Įvertinus išdėstytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės 196,48 Eur skolą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes dėl atsakovės prievolės apmokėti sąskaitas, reikalavimai dėl 651,88 Eur ir 196,48 Eur sumų priteisimo atmestini, kaip nepagrįsti. Nenustačius aplinkybių, jog atsakovė pažeidė prievolę sumokėti ieškovei skolą pagal sąskaitas, taip pat atmestini ieškinio reikalavimai dėl 314,50 Eur palūkanų, 40 Eur sumos pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą ir 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis). Ieškinį atmetus, iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4336-1117/2020 ir ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.