Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, nerengiant teismo posėdžio, išnagrinėjęs nuteistojo N. K. (toliau – N. K.) gynėjos advokatės R. K. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria buvo pripažintas Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis ir nutarta jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. K. Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo § 257, § 258 pažeidimus, baudžiamojo įstatymo § 257, § 258, § 49 pažeidimus bei baudžiamojo įstatymo § 257, pažeidimą, jo atžvilgiu paskiriant 4 (ketverių) metų kalėjimo bausmę. Suėmime N. K. laikomas 629 dienas (412 dienas iki teismo ir 217 dienų po teismo).

Skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad N. K. šiuo metu už gerą elgesį Norvegijos Karalystės pataisos namuose yra perkeltas į atvirąją koloniją, kurioje mokosi dažytojo amato, dirba. Jam suteikiamos galimybės mokytis įvairių kalbų, užtikrinamos visos sąlygos socialinėje aplinkoje bendrauti su savo šeima, sutuoktine bei mažamečiu vaiku. Jie gali kiekvieną dieną bendrauti telefonu, jiems organizuojami pasimatymai, kurių metu šeima yra apgyvendinama apartamentuose, šeimai net leidžiama išeiti už įkalinimo įstaigos ribų. Nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad šios sąlygos gali būti užtikrinamos N. K. atliekant bausmę ir Lietuvos Respublikoje, tačiau tokia galimybė galima tik atliekant bausmę atvirojoje kolonijoje, bet ne pataisos namuose, kaip buvo nuspręsta skundžiama apylinkės teismo nutartimi. Tik atvirojoje kolonijoje yra suteikiamos tokios socialinės reabilitacijos sąlygos, kokias šiuo metu turi nuteistasis Norvegijos Karalystėje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju likusios bausmės dalį jam atliekant Lietuvos Respublikoje, N. K. ne tik prarastų galimybę socializuotis ir integruotis į visuomenę socialioje aplinkoje, bet jam būtų smarkiai apribotas ir artimas bendravimas su šeima, ypač su mažamečiais vaikais, kuriems yra būtinas nuolatinio ryšio palaikymas su tėčiu.

Visiškai nesuprantamas, nuteistojo gynėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvas, jog nuteistojo sutuoktinė, siekdama įrodyti savo ketinimus gyventi Norvegijos Karalystėje, turėjo pateikti duomenis, kad dalyvauja pokalbiuose dėl darbo Norvegijos Karalystėje. Akivaizdu, kad susiklosčius tokiai situacijai, kuomet sutuoktinė nežino, ar nuteistasis bus perkeltas atlikti likusią bausmės dalį Lietuvos Respublikoje, negali kraustytis į Norvegijos Karalystę. Jei nuosprendžio vykdymas vis tik būtų pripažintas, o sutuoktinė jau būtų persikrausčiusi gyventi svetur, pastaroji visiškai prarastų galimybę bendrauti su sutuoktiniu. Bloga sutuoktinės finansinė padėtis rodo faktą, kad pripažinus nuosprendžio vykdymą Lietuvos Respublikoje, sutuoktinė prarastų galimybę kraustytis gyventi į Norvegijos Karalystę ir finansiškai užtikrinti savo vaikų būtinųjų poreikių patenkinimą. Sutuoktinė būtų priversta ir toliau gyventi nevisavertį gyvenimą, kadangi Lietuvoje negauna net minimalaus darbo užmokesčio.

Skundu pabrėžiama, kad apylinkės teismo akcentuojamos BVK 140 str. numatytos įvairios skatinimo priemonės, kurios užtikrina N. K. tas pačias socialinės reabilitacijos sąlygas, nagrinėjamu atveju nuteistojo atžvilgiu taikomos negali būti. N. K. gynėjos teigimu, teisė į šiame straipsnyje nurodytas skatinimo priemones, tarp jų ir teisę būti perkeltam į atvirą koloniją tęsti bausmės atlikimo, nuteistasis įgyja tik už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones, stropų darbą ir gerus mokymosi rezultatus. Tuo tarpu nuteistojo elgesys laikotarpiu, kai jis atliko laisvės atėmimo bausmę Norvegijos Karalystėje - Kauno apylinkės teismo buvo visiškai nevertintas. Iš ko seka, kad N. K., visų pirma turės užsitarnauti nepriekaištingo elgesio reputaciją, kurią įvertintų pataisos namų direktorius, ir tik tada įgis teisę į aukščiau minėtas skatinamąsias priemones. Pabrėžiama, kad būtent už nepriekaištingą elgesį Norvegijos Karalystės pataisos namuose, N. K. jau yra perkeltas į atvirą koloniją, kurioje yra pradėtas intensyvus nuteistojo socialinės integracijos į visuomenę procesas. Dėl šios priežasties visiškai nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu ir faktinėmis aplinkybėmis remiantis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistajam atliekant likusią bausmės atlikimo dalį Lietuvos Respublikos pataisos namuose, kuriuose yra žymiai griežtesnės ir asocialesnės įkalinimo sąlygos nei atviroje kolonijoje, nuteistajam bus užtikrintos netgi geresnės socialinės reabilitacijos sąlygos, nei kad N. K. turi dabar.

Advokatės teigimu, jeigu N. K. nagrinėjamu atveju būtų visą jam paskirtos bausmės laiką atlikęs Lietuvos Respublikoje, jis jau būtų turėjęs teisę kreiptis į lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją su prašymu lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos, kadangi iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad nuteistasis Norvegijos Karalystės kalinimo įstaigoje yra vertinamas kaip nepriekaištingo elgesio (už gerą elgesį perkeltas iš pataisos namų į atvirą koloniją), taip pat jau yra pradėjęs vykdyti individualų socialinės reabilitacijos planą. Minėti faktai taip pat patvirtina, kad N. K. šiai dienai atitinka visus Norvegijos Karalystėje taikytinus pagrindus paleisti nuteistąjį prieš terminą atlikus 2/3 numatytos bausmės, t. y. vos už mažiau nei 8 mėnesių. Tuo tarpu pripažinus nuosprendžio vykdymą Lietuvos Respublikoje, N. K. net neturėtų teisės kreiptis į lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją su prašymu lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos, kadangi neatitinka BVK 157 str. 1 d, įtvirtintų sąlygų vien dėl to, kad pastarojo elgesys ir įvykdytas socialinės reabilitacijos planas bausmės atlikimo Norvegijos Karalystės pataisos įstaigoje metu nėra vertinamas.

Skundu pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė vertinti N. K. nesutikimą dėl nuosprendžio ir liudijimo perdavimo vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti. Kaip pažymėjo nuteistas, per teismą jis yra pasakęs žmogaus vardą (Darius), kuris nebuvo areštuotas, tačiau dėl informacijos atskleidimo gali siekti susidoroti su nuteistuoju fiziškai. Pabrėžtina, kad asmuo, vardu Darius, yra lietuvis ir turi kontaktų visose įkalinimo įstaigose, dėl ko nuteistojo gyvybei yra kilęs pavojus. Kaip žinia, Lietuvos pataisos įstaigose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, kuriose gali būti net iki 20 asmenų. Grūstis sąlygoja dažnus nuteistųjų tarpusavio konfliktus, muštynes, grupuočių susidarymą ir netgi žmogžudystes, dėl ko kalinių saugumas nėra užtikrinamas. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad asmuo vardu Darius turi kontaktų bene visose įkalinimo įstaigose, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nuteistajam kalėti Lietuvos pataisos įstaigoje nebūtų saugu ir pastarojo gyvybei grėstų realus pavojus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. K. gynėjos advokatės R. K. skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta skundo nagrinėjimo medžiaga, įvertinęs nuteistojo gynėjos skundo bei skundžiamos nutarties motyvus, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant užsienio valstybės teismo priimto nuosprendžio pripažinimo klausimą. Apygardos teismo nuomone, apylinkės teismo nutartis yra pakankamai motyvuota, joje įvertintos visos užsienio valstybės teismo nuosprendžio pripažinimui reikšmingos aplinkybės, kurias teismą įpareigoja įvertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimas dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Susitarimas), o skunde išdėstyti nuteistojo gynėjos motyvai apylinkės teismo išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Nagrinėjamu atveju pagal Susitarimą Norvegijos Karalystė, kaip nuosprendį priėmusi valstybė, yra išduodančioji šalis (1 str. 1 d. c) p.), o Lietuvos Respublika, kaip valstybė, kuriai perduodamas nuosprendis siekiant, kad jis būtų pripažintas ir vykdomas jos teritorijoje, yra vykdančioji šalis (1 str. 1 d. d) p.). Susitarimo 7 str. 1 d. numatyta, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka, ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 straipsnyje nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų.

Išanalizavus nuteistojo gynėjos skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, konstatuotina, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindų, numatytų Susitarime, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti E. K. paskirtą bausmę. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, visų pirma pažymėtina, kad Susitarimo 8 str. 1 d. b) p. inter alia įtvirtinta, jog vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jei nesilaikyta 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Tuo tarpu sutinkamai sus Susitarimo 4 straipsnio 1 d. a) p., jeigu nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje ir jeigu šis asmuo davė sutikimą, kaip reikalaujama pagal 6 straipsnį, tai nuosprendis kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta 1 priede, gali būti perduodamas kitai Susitariančiajai Šaliai, kai kita Susitariančioji Šalis yra nuteistojo asmens pilietybės valstybė, kurioje jis gyvena. Šiame kontekste akcentuotina, jog pagal Susitarimo 6 str. 1 d., nepažeidžiant 2 dalies nuostatų, nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą vadovaujantis išduodančiosios valstybės teise. Tačiau, Susitarimo 6 str. 2 d. a) p. numatyta išlyga (išimtis), remiantis kuria, nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje - vieta, su kuria tas asmuo yra susijęs, atsižvelgiant į jo įprastą gyvenamąją vietą ir tokius aspektus, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai (Susitarimo 1 str. 1 d. e) p.).

Esant tokiam teisiniam reguliavimui bei jo kontekste vertinant skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, matyti, jog N. K. yra vykdančiosios valstybės, t. y. Lietuvos Respublikos, pilietis, jo paskutinė deklaruota gyvenamoji vieta, sutinkamai su išrašu apie asmenį, gautu iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, yra (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublika (b. t. 1, b. l. 102). Tuo tarpu duomenų apie deklaruotą N. K. išvykimą į užsienio valstybę (šiuo konkrečiu atveju į Norvegijos Karalystę), patvirtinančių, kad N. K. Lietuvos Respublikoje nebegyvena, nagrinėjamoje skundo medžiagoje nenustatyta, jų nepateikė ir apeliantas. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendyje konstatuotos N. K. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, remiantis kuriomis, N. K. yra Lietuvos pilietis ir gyvena Lietuvoje, šiuo metu yra bedarbis, jokių ryšių su Norvegija neturi, joje buvo tik tam, kad įvykdytų baudžiamuosius veiksmus (b. t. 1, b. l. 90). Tokiu būdu, kaip teisingai skundžiama nutartimi konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal Susitarimo 6 str. 2 d. a) p., N. K., kaip Lietuvos Respublikos piliečio, sutikimas šiuo atveju nebuvo reikalingas, ko pasėkoje, apylinkės teismas, nepaisydamas N. K. išreikšto noro jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti Norvegijos Karalystėje, pagrįstai pripažino Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir sutiko jį vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Abejoti tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo. Nuteistojo gynėjos skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Kauno apylinkės teismas pažeidė užsienio valstybėje priimto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo procedūras, o vien tai, kad nuteistasis nesutinka būti perkeliamas į Lietuvos Respubliką likusios bausmės atlikimui, siekiant kuo komfortabilesnio laisvės atėmimo bausmės vykdymo, nelaikytinas pakankamu pagrindu skundžiamos apylinkės teismo nutarties panaikinimui ir naujo sprendimo priėmimui.

Nors skundu apygardos teismui teigiama, kad perdavus N. K. iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti nebus užtikrinti nuteistojo socialinės reabilitacijos tikslai, tačiau su tokiais argumentais aukštesnysis teismas sutikti negali. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad N. K. sutuoktinė su jų nepilnamečiu vaiku gyvena Lietuvos Respublikoje. Būtent su šia valstybe nuteistojo sutuoktinę J. K. sieja ir darbiniai santykiai, kadangi pagal skundo nagrinėjimui pateiktus duomenis, ji dirba „UAB „S.“ (b. t. 1, b. l. 122). Duomenų, patvirtinančių, jog J. K. iki N. K. sulaikymo Norvegijos Karalystėje ketino vykti pas savo sutuoktinį į Norvegiją, kur ji kartu su šeima planavo įsikurti ir gyventi, skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje nėra. Negana to, pateiktais duomenimis nustatyta, jog N. K. Norvegijoje taip pat nedirbo, o Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad nuteistasis čia atvyko tik savo nusikalstamų veiksmų įgyvendinimui. Tokiu būdu, atsižvelgiant į nuteistojo šeimos gyvenamąją vietą, pritariant skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvams, pagrįstai manytina, jog šiuo atveju N. K. socialinės reabilitacijos tikslas bus efektyviau pasiektas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę atliekant Lietuvos Respublikoje.

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir šiuo metu E. K. atžvilgiu Norvegijos Karalystėje taikomos kalinimo sąlygos, kurios, skundo autorės teigimu, nebus užtikrintos E. K. bausmę atliekant Lietuvos Respublikoje. Atmetant tokius apygardos teismui pateikto skundo argumentus, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nustatyta tvarka nuteistiesiems yra suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai su savo artimaisiais ir kitais asmenimis, taip pat jie turi teisę su jais bendrauti ir telefonu bei laiškų pagalba. Neapsiribojant bendrąja tvarka, pabrėžtina ir tai, kad, sutinkamai su BVK 140 str. nuostatomis, nuteistiesiems yra numatytos ir įvairios skatinimo priemonės už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi, tarp kurių numatyta papildomų pasimatymų suteikimas, trumpalaikės išvykos į namus ir kitos paskatinimo priemonės, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, neabejotinai paneigia nuteistojo nuogąstavimus dėl galimo jo socialinių ryšių su savo sutuoktine ir vaiku susilpnėjimu jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos pataisos namuose. Šiame kontekste atmetant nuteistojo gynėjos skundo argumentus, pažymėtina ir tai, kad Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu E. K. buvo paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant kalėjimo sąlygomis. Ir nors, šiuo metu nuteistasis už gerą elgesį yra perkeltas į atvirąją koloniją, tai nesudaro pakankamo pagrindo keisti minėtu nuosprendžiu nuteistajam nustatytų įkalinimo sąlygų. Juo labiau įvertinus ir tai, kad, sutinkamai su BVK nuostatomis, asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmes pataisos namuose, yra skirstomi į atitinkamo režimo grupes (lengvoji, paprastoji), o bausmę atliekant lengvosios grupės sąlygomis, kaip ir šiuo metu nuteistajam atliekant bausmę Norvegijos Karalystėje, nuteistiesiems gali būti suteikiamos išvykos į namus. Tokiu būdu, abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti E. K. atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės dalį pataisos namuose, teisinio pagrindo nėra. Be to, priešingai nei teigiama skundu apygardos teismui, laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikoje atliekantys nuteistieji turi teisę ir būti įdarbintais pataisos namuose. Tokią teisę jiems garantuoja BVK 125 str. 1 d., remiantis kuria, kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija; pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Apygardos teismui pateikto skundo argumentų kontekste pabrėžtina ir tai, kad BVK 126 str. yra numatyta nuteistųjų teisė užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla, o 148 str. užtikrina ir nuteistųjų profesinio mokymo galimybes, kas skatina nuteistųjų integraciją į visuomenę atlikus laisvės atėmimo bausmę. Šios aplinkybės, vertinant jas kompleksiškai kitų BVK nuostatų plotmėje, leidžia pagrįstai abejoti E. K. gynėjos skundo teiginiais dėl neefektyvaus socialinės reabilitacijos tikslų įgyvendinimo, konstatuojant, kad E. K. taikomos įkalinimo sąlygos nagrinėjamu atveju nelaikytinos prastesnėmis, nei nuteistasis turi šiuo metu.

Vertinant apygardos teismui pateikto skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, sutinkamai su Norvegijos Karalystės Lietuvos Respublikai pateiktame liudijime užfiksuotais duomenimis, N. K. kategoriškai nesutiko su jo perkėlimu į Lietuvos Respubliką jam likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimui, nurodydamas, kad čia jis bus spaudžiamas vykdyti nusikaltimus vieno asmens, kurį jis įvardijo teismo metu ir kuris nebuvo nuteistas, pageidavimu, o šiam atsisakius paklusti, bus baudžiamas fizinėmis bausmėmis (b. t. 1, b. l. 12). Analogiškas aplinkybes jis išdėstė ir savo skunde apygardos teismui, nurodydamas, kad dėl šios priežasties jis baiminasi dėl savo sveikatos bei gyvybės jam paskirtą bausmę atliekant Lietuvos Respublikos pataisos namuose. Tačiau, įvertinus skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, manytina, kad tokie nuteistojo nuogąstavimai yra nepagrįsti ir jie nelaikytini pagrindu atsisakyti pripažinti Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir vykdyti jį Lietuvos Respublikos teritorijoje. Motyvuojant šią išvadą, pažymėtina, kad E. K. tiek Norvegijoje, tiek ir pateikdamas skundą apygardos teismui, nepateikė jokių duomenų apie asmenį, kurio įtakos jis baiminasi Lietuvos Respublikos pataisos namuose, įvardindamas tik jo vardą - „Darius“. Be to, jokie šį asmenį galintys padėti identifikuoti duomenys nebuvo pateikti ir Norvegijos Karalystėje nagrinėjant baudžiamąją bylą E. K. atžvilgiu, kas leidžia pagrįstai manyti, jog, nuteistasis, neidentifikavęs šio asmens baudžiamojo proceso, vykdyto jo atžvilgiu metu, jokios įtakos minėto asmens galimai atsakomybei nesudarė. Šiuo apsektu pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, jog Lietuvoje egzistuojanti teisinė bazė garantuoja bet kurio asmens teisėtų interesų apsaugą, jeigu egzistuoja objektyvių duomenų apie realią grėsmę asmens teisėms ir teisėtiems interesams, pradedant tuo, kad BVK 100 str. numatyta nuteistųjų teisė kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus bei tarnautojus, visuomenines organizacijas ir tarptautines institucijas su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais, o BVK 101 str. - nuteistųjų teisė gauti teisinę pagalbą.

Kaip nepagrįsti atmestini ir skundo teiginiai dėl nagrinėjamu atveju atimamos galimybės E. K. atžvilgiu taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Analizuojant šių motyvų pagrįstumą, pabrėžtina, kad, sutinkamai su BVK 157 str. 1 d., laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, yra pateikę Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. Nagrinėjamu atveju vertinant E. K. galimybes būti lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos, atkreiptinas dėmesys į komentuojamo straipsnio 2 d. 2 p. nuostatas, remiantis kuriomis, nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo, atlikus pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės, įgyja teisę kreiptis dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų. Tokiu būdu, atsižvelgiant į pateiktą BVK teisės normų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymą, analizę, konstatuotina, kad analizuojamu atveju E. K. net ir atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikoje, galimybė jam išeiti į laisvę neatlikus visos jam paskirtos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės, nėra apribota. Šiuo aspektu atkreiptinas nuteistojo dėmesys ir į tai, kad bausmės dalis, kurią jis atliko Norvegijos Karalystėje, bus įskaičiuota į visos jam paskirtos bausmės dalį.

Esant visoms šioms aplinkybėms ir nustatytam teisiniam reguliavimui, teismas mano, kad atsižvelgiant į nuteistojo kalbinius, socialinius ir kitus ryšius su Lietuva, perdavus nuteistąjį atlikti likusią bausmės dalį Lietuvos Respublikoje, neabejotinai bus palengvinta nuteistojo socialinė reabilitacija ir sudarytos galimybės integruotis į visuomenę, kas atitinka Susitarimo 3 straipsnio 1 dalyje numatytą susitarimo tikslą ir neprieštarauja skundžiamoje Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartyje išdėstytoms išvadoms.

Tačiau, įvertinus skundžiamos nutarties rezoliucinę dalį, vis tik manytina, kad apylinkės teismas nepagrįstai nurodė bausmės pradžios skaičiavimo laiką, kadangi, sutinkamai su Norvegijos Karalystės Lietuvos Respublikai pateikto liudijimo duomenimis, E. K. šiuo metu jau atlieka jam paskirtą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę ir jau atliko 676 dienas jam paskirtos bausmės (b. t. 1, b. l. 11). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis keistina, iš jos rezoliucinės dalies pašalinant dalį dėl bausmės pradžios skaičiavimo, tačiau paliekant dalį dėl N. K. paskirtos ir Norvegijos Karalystėje jau atliktos bausmės dalies įskaitymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. K. gynėjos advokatės R. K. skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties rezoliucinėje dalyje išdėstytą N. K. Norvegijos Karalystės Agder apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pradžios skaičiavimo tvarką.

Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį paliekant nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.