Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos antstolės R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-6030-640/2015 pagal R. M. ieškinį atsakovui Lietuvos antstolių rūmams dėl Antstolių garbės teismo sprendimo panaikinimo, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui Lietuvos antstolių rūmams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirojo skundo argumentai: skundžiamą sprendimą Antstolių garbės teismas priėmė kontroliuodamas ir vertindamas jos (apeliantės) – antstolės ir Antstolių rūmų narės, veiklą ir veiksmus, taikė jai nuobaudas, nustatytas Lietuvos antstolių rūmų įstatuose ir Antstolių profesinės etikos kodekse, kurie, apeliantės įsitikinimu, išskirtinai reglamentuoja tik darbinius teisinius antstolių santykius, todėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ji (apeliantė) atleistina nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ji buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nagrinėjant jos 2015 m. balandžio 22 d. skundą Vilniaus apygardos teisme dėl Antstolių garbės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo drausmės byloje Nr. 115/15.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Šioje byloje kilo ginčas dėl antstolio statuso, jo veiklos ir pareigos mokėti žyminį mokestį, apskundus drausminę nuobaudą.

CPK 80 straipsnis reglamentuoja mokėtino žyminio mokesčio dydį, t. y. įstatymo nustatyta pinigų sumą, besikreipiančio į teismą asmens mokėtiną už tam tikrus įstatyme numatytus atliekamus procesinius veiksmus. Be to CPK nustato paminėtos teisės normos išimtis, t. y. tam tikrus atvejus kai asmuo, esant įstatyme aptartoms sąlygoms, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba jo (žyminio mokesčio) mokėjimas atidedamas (CPK 83 str., 84 str.).

Apeliantė, nesutinkant mokėti žyminio mokesčio, remiasi CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kildindama antstolio veiklą iš darbo teisinių santykių. Sutikti su tuo nėra pagrindo. Paminėta teisės norma įvardija dvi subjektų grupes, kurios atleidžiamos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinius. Tokių asmenų kategorijai priskiriami darbuotojai bylose dėl visų reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių ir vartotojai bylose, kylančiose iš vartojimo teisinių santykių.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos teisės normos paskirtis – sudaryti silpnesnei darbo santykių šaliai teisę efektyviai ginti savo pažeistas teises teisme. Lietuvos teisės aktuose, teisės moksle ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. J. K. v. AB „Autrolis“, Nr. 3K-3-176/2011 ir kt.) pripažįstama, kad darbuotojas, lyginant su darbdaviais, yra silpnesnioji darbo santykių šalis, todėl, siekiant palengvinti tokių asmenų teisių įgyvendinimą teismine tvarka ir išlyginti darbuotojų bei darbdavių galimybių įgyvendinti savo teises bei ginti interesus disproporciją, įstatymų leidėjas darbuotojus ginčuose, kildinamuose iš darbo teisinių santykių (dėl darbo ginčų komisijos sprendimų, neteisėto atleidimo iš darbo, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, profesinių sąjungų ar kitų darbuotojų atstovų ir darbdavio dėl įstatymuose ar sutartyje nustatytų pareigų ir prievolių nevykdymo, atlyginimo ir kompensacijos priteisimo ir panašiose bylose), atleidžia nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Antstolis – valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 str. 1 d.). Iš esmės jis (antstolis) verčiasi savarankiška (privačia) įstatymų apibrėžta, valstybės kontroliuojama profesine veikla už atlygį, vykdo viešojo intereso užtikrinimo funkciją (Antstolių įstatymas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-389/2011, Konstitucinio Teismo 2008-01-07 nutarimo 8-9 p.). Antstolių įstatyme įtvirtinta aiški antstolio galimybė darbą dirbti tik savarankiškai, bet ne pagal darbo sutartį. Taip pat apibrėžta skirtinga nei darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, drausminė bei civilinė (materialinė) atsakomybė. Dėl visų šių aptartų kriterijų antstolio nėra pagrindo priskirti prie darbuotojų, kuriems taikytinas silpnesnės šalies statusas, ir kurie patenka į CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto reguliavimo sritį, todėl, ginčydamas drausminę nuobaudą teisme, antstolis turi mokėti žyminį mokestį.

Atleidimą nuo žyminio mokesčio reglamentuojanti teisės norma (CPK 83 str.) yra specialioji teisės norma kitų bylinėjimosi išlaidas ir žyminio mokesčio sumokėjimą reglamentuojančių CPK normų atžvilgiu. Specialiųjų teisės normų nėra pagrindo taikyti pagal analogiją arba aiškinti plečiamai. Aiškinant specialiąją teisės normą, prioritetas teiktinas pažodiniam teisės aiškinimo metodui, t. y. specialiųjų teisės normų aiškinimo rezultatas turėtų būti adekvatus jų žodinei reikšmei. Taigi prioritetas tokiais atvejais turi būti suteikiamas specialiosios teisės normos teksto pažodinei reikšmei. Atitinkamai tokia norma neturi būti taikoma santykiams, kurių teisės normos tekstas neapima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82-916/2015).

Apeliantė, ginčydama teismo nustatytą pareigą mokėti žyminį mokestį, savo teiginį grindžia kitoje byloje priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl analogiško ginčo atleisti ją nuo žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad žemesnės instancijos teismo teisės normų aiškinimas aukštesnės instancijos teismui nėra privalomas. (CPK 4 str.).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio mokėjimą, ir pagrįstai įpareigojo apeliantę sumokėti 41 Eur žyminį mokestį už pareikštą teismui neturtinį reikalavimą (CPK 80 str. 1 d. 5 p.)

Kadangi terminas, per kurį apeliantė turėjo įvykdyti apskųstą teismo nutartį, pasibaigė, nustatomas naujas terminas (CPK 80 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti pareiškėjai antstolei R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) terminą iki 2016 m. vasario 19 d. (įskaitytinai) sumokėti 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio už skundą dėl Antstolių garbės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo panaikinimo ir pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.