- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-08
- Bylos Nr.
- e2A-920-555/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11629-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- BTA Insurance Company SE
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1448-920/2016 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui antstoliui R. B. dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims: BTA Insurance Company SE, veikiančiai per BTA Insurance Company SE filialą Lietuvoje, uždarajai akcinei bendrovei „Amžinasis ratas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
2013 m. lapkričio 18 d. ieškovė priėmusi sprendimą išieškoti 4 071,11 Eur mokestinę nepriemoką iš UAB „Amžinasis ratas“, išieškojimą perdavė antstoliui R. B.. Antstolis 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo, grąžino ieškovei vykdomąjį dokumentą su išieškojimo negalimumo aktu. Ieškovei 2015 m. vasario 2 d. atlikus UAB „Amžinasis ratas“ operatyvų patikrinimą, nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. į įmonės kasą įplaukė 92 768,24 Eur, o išlaidos per tą laikotarpį sudarė 92 838,65 Eur, iš jų 16 865,56 Eur išmokėta darbo užmokesčio, 67 941,37 Eur atsiskaityta su tiekėjais. Ieškovė, pakartotinai patikrinusi UAB „Amžinasis ratas“ vykdomas operacijas, nustatė, kad įvertinus bendrovės prievolių duomenis pagal 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-84533, likutinė mokestinė nepriemoka sudarė 1 458,79 Eur mokesčių bei 50,08 Eur mokesčių delspinigių. Ieškovė įrodinėjo, kad buvo imtasi ne visų priemonių, siekiant kuo greičiau įvykdyti sprendimą, t. y. bendrovės kasa nebuvo areštuota ir iš jose esančių lėšų nebuvo išieškoma, o skolininkei buvo sudaryta galimybė nevaržomai disponuoti jai priklausančiu turtu, todėl pagal sprendimą neišieškota suma laikytina ieškovės patirta žala, kuri susidarė dėl antstolio R. B. neveikimo bei pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė iš antstolio R. B. priteisti 1 508,87 Eur žalos atlyginimą bei priteisti 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, atsakovo antstolio R. B. ir trečiojo asmens BTA Insurance Company SE, veikiančio per BTA Insurance Company SE filialą Lietuvoje naudai iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad antstolių atsakomybė už neigiamus turtinius padarinius, kilusius dėl įstatymų pažeidimo, vykdant profesinę veiklą, yra deliktinė, todėl ieškovė turi įrodyti CK 6.246-6.249 straipsniuose nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų visumą. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad atsakovas ėmėsi ne visų priemonių, kad būtų kuo greičiau įvykdytas sprendimas, nes nebuvo areštuota įmonės kasa ir iš jose esančių lėšų nebuvo išieškoma, o skolininkei buvo sudaryta galimybė nevaržomai disponuoti jai priklausančiu turtu. Teismas nurodė, kad iš atsakovui prieinamų viešojo registro duomenų nebuvo galima nuspėti, kad UAB „Amžinasis ratas“ gali vykdyti kepyklėlių ar panašaus pobūdžio veiklą, be to, jame nebuvo nurodyti ir kepyklėlių adresai, kuriuos ieškovei savo 2015 m. vasario 23 d. paaiškinime pateikė pačios bendrovės direktorius D. D. ir, kuriuose galimai buvo laikoma kasa ir kasos knyga. Nors apie antstolio reikalavimą pateikti informaciją apie turimą turtą, pinigines lėšas ir kt. UAB „Amžinasis ratas“ buvo žinoma, tačiau bendrovė antstoliui nieko nepateikė, todėl teismas laikė pagrįstomis antstolio nurodytas aplinkybes apie susidariusį įspūdį, jog bendrovė veiklos nevykdo. UAB „Amžinasis ratas“ nebuvo paskelbtas bankrotas ar kitaip apribotos jos teisės, todėl antstolis neturėjo teisinio pagrindo areštuoti kasos ir neleisti mokėti darbuotojams darbo užmokesčio ar atsiskaityti su tiekėjais. Byloje neįrodytas antstolio neteisėtų veiksmų faktas. Teismas sprendė, kad pati ieškovė turėjo pareigą bendradarbiauti su atsakovu, aktyviai domėtis vykdymo eiga, be to, nepasinaudojo galimybe pakartotinai teikti vykdomąjį dokumentą vykdyti antstoliui, taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Ieškovė neįrodė antstolio veiksmuose esant CK 6.246-6.249 straipsniuose nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė VMI prie LR FM prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sprendime formaliai nurodyti antstolio atlikti vykdymo veiksmai, kadangi realiai egzistuojantis turtas (piniginės lėšos kasoje) nebuvo areštuotos, vykdomojoje byloje taip pat nėra duomenų apie reikalavimą pateikti kasos knygą, o areštuota transporto priemonė – priekaba, nerealizuota. Atsakovas tris kartus išsiuntęs reikalavimą pateikti duomenis apie turimą turtą nesiėmė jokių veiksmų nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., nesikreipė dėl baudos skyrimo asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimų. Antstolis pagal ieškovės pareikalavimą taip pat nepateikė ir jokios informacijos apie vykdymo eigą. Tiek teisinės, tiek faktinės aplinkybės patvirtina atsakovo neteisėtą neveikimą. CPK nuostatos nenumato apribojimų areštuojant juridinio asmens turtą bei iš jo išieškant. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad veiklos sritis besąlygiškai sudaro pagrindą spręsti, kad bendrovė neatlieka atsiskaitymų grynaisiais pinigais, t. y. vien tik bendrovės veiklos sritis nėra pagrindinis svertas lemiantis kasos buvimą ar nebuvimą. Bendrovei bankroto byla buvo iškelta tik 2016 m. balandžio 22 d., todėl antstolis privalėjo taikyti areštą visam bendrovės turtui. Bendrovės kasa realiai egzistavo antstoliui vykdant išieškojimą, t. y. nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., o antstolio neveikimas laikytinas netinkamu pareigų atlikimu. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl ieškovės teisės pateikti vykdomąjį dokumentą pakartotiniam vykdymui ar pasinaudojimas CPK nustatytomis teisėmis negali būti pagrindas sumažinti žalos atlyginimo dydį arba atleisti nuo atsakomybės. Asmuo negali patirti neigiamų padarinių dėl to, kad dispozityviai pasirinko neatlikti veiksmų, kurie pagal CPK nuostatas leidžiami, bet išieškotojui nėra privalomi. Atsakovas (antstolis), neveikdamas pagal teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, nevykdė jam nustatytų pareigų (neteisėtas neveikimas) – laiku neareštavo skolininko turto, kurio neliko, todėl nėra į ką nukreipti išieškojimą (priežastinis ryšys ir žala), todėl yra sąlygų visetas kilti atsakovo civilinei atsakomybei. Atsakovas antstolis R. B. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Antstoliui nebuvo žinoma, kad skolininkė vykdo veiklą ir gali turėti kasoje lėšų, tuo tarpu vadovaujantis CPK 675 straipsniu areštuojant turtą, jis turi būti aprašomas, t. y. lėšos įmonės kasoje turi būti identifikuojamos, tačiau vykdomojoje byloje tą padaryti nebuvo galimybės. Vykdymo veiksmai atliekami griežtai laikantis CPK normų, reglamentuojančių vykdymą bei sprendimo vykdymo instrukcijos normų ir negali būti laikomi formaliais veiksmais. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš skolininkės buvo pareikalauti duomenys apie lėšas, esančias ne sąskaitose. Ieškovė yra trečios eilės išieškotoja, todėl antstolis negalėjo realizuoti transporto priemonės – priekabos, kadangi tokia galimybė nėra numatyta sprendimų vykdymo instrukcijoje. UAB „Amžinasis ratas“ nurodyta veikla yra statybinė, nesusijusi su prekių pirkimo pardavimo sektoriumi, kur gali dominuoti atsiskaitymai grynaisiais pinigais, kadangi statybos sektoriuje paprastai vykdomi atsiskaitymai per juridinių asmenų sąskaitas. Ieškovė neįrodė žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp antstolio veiksmų ir tariamos žalos. Antstoliui nežinant kur yra kasa, ar yra kasoje grynųjų pinigų net ir formaliai surašius turto arešto aktą ir jį įregistravus turto areštų registre, nesant galimybės paskirti šių lėšų saugotojo, išieškomos sumos nebūtų buvę galima išieškoti. Trečiasis asmuo BTA Insurance Company SE, veikiantis per BTA Insurance Company SE filialą Lietuvoje, atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad nėra įrodyti antstolio neteisėti veiksmai ir kitos civilinės deliktinės atsakomybės kilimui būtinos sąlygos, paneigta antstolio kaltės prezumpcija – antstolis atliko visus veiksmus, kiek objektyviai leido susiklosčiusios aplinkybės, kad ieškovės reikalavimas iš skolininkės būtų įvykdytas. Taip pat neįrodytas ir priežastinis ryšys tarp antstolio tariamo neveikimo ir kilusios žalos, kadangi ieškovės nurodomą žalą pirmiausiai sąlygojo skolininkės elgesys bei pačios ieškovės nerūpestingumas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas ginčas pagal ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką dėl antstolio, kurio veikla reglamentuojama teisės aktais, civilinės atsakomybės. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą (ieškinio dalykas), pateikdama argumentus ir juos patvirtinančius duomenis (ieškinio pagrindas), kad žala kilo dėl atsakovo (antstolio) nerūpestingai atliekamų pareigų, kai šis neapribojo skolininkės UAB „Amžinasis ratas“ kasoje esančių piniginių lėšų disponavimo. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad sprendžiant ginčus dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai.Būtinosios deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, skolininko veiksmų bei žalos priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246–6.249 straipsniai).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė vykdydama mokestinės nepriemokos iš UAB „Amžinasis ratas“ išieškojimą, 2013 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-84533 išieškoti 4 071,11 eurų mokestinę nepriemoką iš turto ir perdavė šį sprendimą vykdyti atsakovui. Antstolis, gavęs vykdomąjį dokumentą, jį priėmė ir vykdė priverstinius vykdymo veiksmus. Antstolis 2014 m. lapkričio 7 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo, grąžino vykdomąjį dokumentą su išieškojimo negalimumo aktu, kuriame nurodė, kad piniginių lėšų bankuose, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto priklausančio trečiajam asmeniui (skolininkei) nerasta, kito bendrovei priklausančio turto ir pajamų, iš kurių būtų galima vykdyti išieškojimą taip pat nerasta. Ieškovė 2015 m. vasario 2 d. atlikusi UAB „Amžinasis ratas“ operatyvų patikrinimą, nustatė, kad per laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. į įmonės kasą įplaukė 92 768,24 Eur, o išlaidos per tą laikotarpį sudarė 92 838,65 Eur, iš jų 16 865,56 Eur išmokėta darbo užmokesčio, 67 941,37 Eur atsiskaityta su tiekėjais. Ieškovė, pakartotinai patikrinusi UAB „Amžinasis ratas“ vykdomas operacijas, nustatė, kad įvertinus bendrovės prievolių duomenis pagal 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320–84533, likutinė mokestinė nepriemoka sudaro 1 458,79 Eur mokesčių bei 50,08 Eur mokesčių delspinigių.Ieškovės teigimu, atsakovas vykdymo procese neteisėtai neapribojo UAB „Amžinasis ratas“ kasoje apskaitomų lėšų, dėl ko buvo prarasta galimybė išsiieškoti skolą iš skolininkės.Sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš viešojo registro duomenų atsakovas negalėjo nustatyti, kad skolininkė vykdo įstatuose nenumatytą veiklą kitoje nei įmonės buveinė vietoje ir taikyti apribojimus lėšoms, esančioms įmonės kasoje, teismo vertinimu, antstolis ėmėsi visų įmanomų priemonių surasti įmonės turtą ir taikyti jam apribojimus.Minėta, kad antstoliui, kaip valstybės įgaliotam asmeniui, vykdančiam savo profesinę veiklą, keliami griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei paprastai. Išieškotojas, pateikdamas antstoliui vykdomąjį dokumentą vykdyti, turi pagrįstą lūkestį, kad, antstoliui vykdant jam suteiktus įgaliojimus, išieškotojo reikalavimas (visas ar tam tikra dalis) bus patenkintas išieškant iš skolininko turto. Byloje nustatyta, kad pradėjus išieškojimo iš skolininkės veiksmus, antstolis areštavo skolininkės vardu registruotą transporto priemonę, teikė užklausas į valstybės viešuosius registrus, pritaikė turto areštą skolininkės banko sąskaitoms, reikalavo iš skolininkės vadovo informacijos apie įmonės turtą, veiklos vykdymo vietą, gautinas lėšas ir kt. Apeliantė (išieškotoja) apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismo įvardinti chronologiški antstolio veiksmai yra formalūs, nes atsakovas ir nenustatęs įmonės veiklos vietos galėjo ir privalėjo areštuoti skolininkės pinigines lėšas, esančias kasoje. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki bankroto procedūrų inicijavimo nebuvo pagrindo taikyti apribojimus lėšoms, esančioms įmonės kasoje.Pagal CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą principą įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Siekiant kuo efektyviau ir sparčiau įvykdyti vykdomuosius dokumentus, vykdymo procese antstoliui suteikta teisė priverstinai apriboti nuosavybės teises į skolininko turtą, (CPK 675 straipsnis), išieškojimą nukreipti į skolininko pinigų sumas ar kitokį turtą, esantį pas trečiuosius asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų (CPK 688 straipsnio 1 dalis).Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 straipsnis). Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip suvaržyti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti. Dėl to antstoliui išieškant iš skolininko turto ar turtinių teisių ir jas areštavus, skolininkas netenka teisės valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotu turtu ar turtinėmis teisėmis.Teisėjų kolegija pažymi, kad priverstinio vykdymo priemones reglamentuoja CPK 624 straipsnis, kuriame nurodyta, kad pirmiausia išieškojimas vykdomas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių. CPK 662 straipsnio l dalyje nustatyta, kad išieškotojas, laikydamasis CPK 664, 665 straipsnių nustatytos eilės, iki priverstinio vykdymo pradžios gali raštu nurodyti, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoma pirmiausia. CPK 662 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu išieškotojas iki priverstinio vykdymo pradžios nenurodė, iš kokio turto išieškoti, antstolis laikydamasis CPK 664, 665 straipsnių nustatytos tvarkos, pats nustato, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoti.Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad antstolis apribojimus taikė tik skolininkės transporto priemonei, ginčas byloje, kad į šį skolininkės turtą išieškojimas nubuvo nukreiptas, nekyla, antstolis pripažįsta, kad nesuradus tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo turto, kitam skolininkės turtui apribojimai taikyti nebuvo.Teisėjų kolegijos vertinimu, antstolis, nesuradęs kito skolininkei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, privalėjo suvokti, kad areštuoto skolininkės turto nepakanka patenkinti kreditorių reikalavimmas, todėl yra pagrindas spręsti, kad netaikydamas esančių ir būsiančių piniginių lėšų arešto skolininkės kasoje, antstolis neatliko įstatyme numatytų reikalavimų savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Byloje nustatyta aplinkybė, jog antstoliui nebuvo žinoma apie faktiškai skolininkės vykdomos veiklos vietą, ar, kad skolininkė nebendradarbiavo su antstoliu, nesudaro pagrindo išvadai, kad antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti. Įstatyme įtvirtinta galimybė taikyti apribojimus skolininko turtui net ir neturint išsamių skolininko turto duomenų ar skolininkui nedalyvaujant (CPK 678 straipsnio 4, 5 dalys). Nesant galimybės areštuoti kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą ar jo dalį ir taikius apribojimus esančioms ar būsimoms piniginėms lėšoms skolininkės kasoje, nepažeidžiant skolininkės teisių bei teisėtų interesų galimai būtų galimybė užtikrinti išieškotojo interesus. Minėta, kad ieškovės 2015 m. vasario 2 d. atlikto UAB „Amžinasis ratas“ operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. į įmonės kasą įplaukė 92 768,24 Eur, o išlaidos per tą laikotarpį sudarė 92 838,65 Eur, iš jų 16 865,56 Eur išmokėta darbo užmokesčio, 67 941,37 Eur atsiskaityta su tiekėjais. Šios byloje nustatytos aplinkybės įgalina spręsti, kad skolininkė ir be transporto priemonės turėjo kito turto, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo ir sprendžia, kad, buvus neužtikrintam apeliantės reikalavimui pakankama apimtimi mažesnio likvidumo turtu apskritai (ką iš esmės patvirtina reali vykdymo proceso eiga) ir buvus galimybei šį reikalavimą bent iš dalies užtikrinti didesnio likvidumo turtu-piniginėmis lėšomis, esančiomis kasoje, t. y. veikiant nepakankamai efektyviai, nors veikti efektyviau galimybė iš esmės egzistavo, atsakovo veikla (neveikimas) nelaikytina atitinkančia asmeniui, juo labiau, profesionalui keliamus apdairumo ir rūpestingumo pareigos vykdymo standartus, kas suponuoja išvadą apie atliktų veiksmų vertinimą kaip neteisėtų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog nebuvus neteisėtų atsakovo veiksmų ir taikant apribojimus skolininkės lėšoms, esančioms kasoje, antstolis būtų galėjęs nukreipti išieškojimą į šias lėšas ir skolininkės mokėtinas sumas paskirstyti išieškotojams pagal vykdomuosius dokumentus. Kadangi netaikius šioms lėšoms apribojimų, galimybė nukreipti išieškojimą išnyko ir dėl to skolininkės lėšos negalėjo būti panaudotos vykdant išieškojimą apeliantei, yra pagrindas konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos priežastinį ryšį. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.Šioje byloje prašomą priteisti žalą – 1 508,87 Eur – apeliantė kildina iš antstolio neveikimo (apribojimų netaikymo skolininkės lėšoms, esančioms kredito įstaigoje), dėl kurios (neveikimo) apeliantė prarado galimybę nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą. Atsakovas nesutinka, kad jo veiksmais (neveikimu) ieškovei buvo padaryta žalos, pažymėdamas, jog ieškovė neįrodė realios žalos. Pareiga įrodyti patirtos žalos dydį tenka jos atlyginimą priteisti prašančiam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos pobūdis aiškinamas ir jos dydis nustatomas atsižvelgiant į konkrečios situacijos vykdymo procese aplinkybes. Sprendžiant šioje byloje dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad išieškojimas iš skolininkės turto buvo vykdomas ne pagal vieną vykdomąjį dokumentą, pagal byloje pateiktus vykdomųjų dokumentų duomenis nustatyta, kad išieškotinos iš skolininkės skolos dydis buvo 15 176,67 Eur, o turto apimtis, kuriam nebuvo taikyti apribojimai, sudarė 75 831,18 Eur. Akivaizdu, jog taikius apribojimus skolininkės lėšoms, esančioms kasoje, jų būtų pakakę išieškojimams pagal visus vykdomuosius dokumentus. Atsižvelgiant į tai yra pagrindas išvadai, kad priėmus sprendimą apriboti skolininkės lėšas ir nukreipus į jas išieškojimą, ieškovės reikalavimas būtų patenkintinas visa apimtimi, todėl įvertinus vykdymo metu skolininkės sumokėtas mokestines įmokas ieškovės nurodyta neišieškota suma 1 508,87 Eur, gali būti vertinama kaip apeliantės patirta žala.Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad iš jo priteistino žalos atlyginimo dydis mažintinas arba žalos atlyginimas nepriteistinas dėl ieškovės kaltės. Byloje nenustatyta, kad ieškovė neįvykdė kokių nors jai vykdymo procese nustatytų pareigų. Ta aplinkybė, kad ieškovė nepasinaudojo suteikta jai teise pačiai atlikti priverstinio vykdymo veiksmus, nepripažintina pagrindu sumažinti žalos atlyginimo dydį arba atleisti skolininką nuo atsakomybės – asmuo negali patirti neigiamų padarinių dėl to, kad dispozityviai pasirinko neatlikti veiksmų, kurie pagal įstatymų leidžiami, tačiau išieškotojui nėra privalomi atlikti. Atsakovas neveikdamas, neareštuodamas pakankamai skolininkės turto, sudarė galimybes skolininkei disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis kasoje ir nepanaudoti šių lėšų atsiskaitymui su išieškotoja. Praradus pagrįstą galimybę nukreipti išieškojimą į šį turtą, išieškotojai padaryta žala. Šią žalą su antstolio neveikimu sieja tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ryšio tarp žalos ir ieškovės neveikimo nebuvimo. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad galimybės nukreipti išieškojimą į kitą skolininkei priklausantį turtą nėra, teisėjų kolegija, nepaisant to, kad vykdymo procesas nebuvo pasibaigęs, neturi pagrindo manyti, kad apeliantė iš skolininkės kito areštuoto turto turi galimybę atgauti visą priteistą sumą ar, kad esant dar ir kitiems kreditoriams, skolininkė yra pajėgi įvykdyti teismo sprendimą ir ateityje. Pažymėtina, kad skolininkės negalėjimą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus patvirtina ir bankroto bylos iškėlimas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas daryti išvadą apie žalos atsiradimą apeliantei. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste pastebėtina, kad būtent atsakovas turėtų paneigti kaltės prezumpciją (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu, kaip minėta, jo dėstyti argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, šios prezumpcijos nepaneigia. Todėl pirmiau paminėtų aplinkybių viseto vertinimas teikia pagrindą pripažinti įrodytomis atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, dėl ko skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkintinas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Be to, ieškovė pareikštu teismui ieškiniu taip pat prašė priteisti 5 procentus dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Dėl nurodytų priežasčių, tenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos (1 508,87 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2015 m. liepos 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą – padidinus apeliantei priteistinos turtinės žalos dydį, perskirstytinas pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą – ieškinį tenkinus visiškai, apeliantė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Byloje nėra pateikta įrodymų apie ieškovės tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų priteisimo nepasisako. Ieškinį tenkinus, iš atsakovo valstybei priteistina 68,00 Eur žyminio mokesčio (už patikslinto ieškinio ir apeliacinio skundo teikimą teismui) nuo kurio mokėjimo ieškovė yra atleista vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktu (CPK 96 straipsnis).Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.
Iš atsakovo R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, naudai priteisti 1 508,87 Eur žalos atlyginimo, penkių procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (1 508,87 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. liepos 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš atsakovo R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 68,00 Eur žyminio mokesčio (nurodytą sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.