Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Aloyzas Kruopys neviešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo perduotino asmens G. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kurioje nutarta G. S. perduoti Norvegijos Karalystei pagal Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos – Oslo prokuratūros 2020 m. gegužės 8 d. išduotą arešto orderį baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas Norvegijos Karalystės kompetentingos teisminės institucijos – Oslo prokuratūros 2020 m. gegužės 8 d. išduotas arešto orderis dėl Lietuvos Respublikos piliečio G. S. perdavimo Norvegijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui dėl nusikalstamų veikų, nustatytų Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 162 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies 1 punkte, 317 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

2. Oslo prokuratūros 2020 m. gegužės 8 d. išduoto arešto orderio ,,e“ punkte ir iš Norvegijos Karalystės SIRENE nacionalinio skyriaus pateiktoje medžiagoje nurodyta, kad G. S. įtariamas nusikalstamų veikų padarymu, o būtent:

2.1. kad G. S. 2009 m. kovo 23 d. laikė 55 kg metamfetamino bute, adresu (duomenys neskelbtini), tai yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 162 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies 1 punkte;

2.2. taip pat, kad G. S. 2009 m. kovo 24 d. laikė 109 000 Norvegijos kronų (apie 13 500 eurų) bute, adresu (duomenys neskelbtini). Šie pinigai buvo gauti nusikalstamu būdu iš prekybos narkotikais, tai yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 317 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

2.3. Norvegijos Karalystės kompetentinga institucija – Oslo prokuratūros prokurorė arešto orderį išdavė vadovaudamasi 2006 m. birželio 28 d. Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarimu dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos (toliau – Susitarimas). Ši Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, ratifikuota 2008 m. gegužės 8 d. įstatymu Nr. X-1526. Arešto orderis išduotas dėl Susitarimo 3 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų: neteisėtos prekybos narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis bei nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimu. Oslo prokuratūros 2020 m. gegužės 8 d. išduotame arešto orderyje nurodyta, kad maksimali laisvės atėmimo bausmė už šiuos nusikaltimus Norvegijos Karalystėje nustatyta atitinkamai iki 15 metų ir iki 6 metų. Arešto orderio ,,f“ dalyje nurodyta, kad senaties terminai yra atitinkamai 25 metai ir 10 metų. Senaties terminas sustoja, jeigu įtariamajam pateikiami oficialūs kaltinimai. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad G. S. byloje senaties terminas sustojo tuomet, kai 2010 m. kovo 10 d. jam buvo pateikti oficialūs kaltinimai. Senaties termino sustabdymą patvirtino priemonės, kurių ėmėsi policija ir prokuratūra. Tarp šių priemonių buvo 2011 m. kovo 25 d. raštas Lietuvos institucijoms, kuriame buvo prašoma apklausti G. S.. Tačiau asmuo nebuvo apklaustas. Po to, kas trejus metus buvo atnaujinamas perspėjimas dėl G. S. arešto, vėliausias atnaujinimas atliktas 2019 m. gegužės mėn.

II. Skundo argumentai

8. Pareiškimų dėl nušalinimo skundą nagrinėjančiam teisėjui nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Perduotino asmens G. S. skundas atmetamas.

9. 2006 m. birželio 2 d. buvo pasirašytas Susitarimas tarp Europos Sąjungos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės įsigaliojo 2019 m. lapkričio 1 d. Lietuvos Respublika Susitarimą su pareiškimais ratifikavo 2008 m. gegužės 8 d. Šiuo susitarimu siekiama pagerinti Europos sąjungos valstybių narių ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, nes dabartiniai šių susitariančiųjų šalių santykiai, reikalauja glaudaus bendradarbiavimo kovojant su nusikalstamumu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2020 m. balandžio 2 d. didžiosios kolegijos sprendimas I.N. (C-897/19 PPU). Susitarimo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pagal šį Susitarimą išduodamas arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė, kad kita valstybė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia perduotino asmens dėmesį į tai, kad šiuo atveju buvo išduotas ne Europos arešto orderis, o arešto orderis pagal Susitarimo nuostatas. Priešingai nei skunde teigė perduotinas asmuo, aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta bylos medžiaga bei skundu, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kuria nutarė Lietuvos Respublikos pilietį G. S. perduoti Norvegijos Karalystei pagal Oslo prokuratūros 2020 m. gegužės 8 d. išduotą arešto orderį baudžiamajam persekiojimui vykdyti, tinkamai aiškino ir pagrįstai taikė Susitarimo nuostatas.

10. Analogiškai kaip ir asmenų ekstradicijos pagal tarptautinę sutartį arba asmens perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei pagal išduotą Europos arešto orderį atveju, taip ir priimant sprendimą dėl asmens perdavimo pagal Susitarimą išduotą arešto orderį, teismas privalo patikrinti, ar laikytasi arešto orderio turiniui ir formai keliamų reikalavimų, ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti ar gali būti neperduodamas arešto orderį išdavusiai valstybei, šiuo atveju Norvegijos Karalystei. Asmens perdavimo kitai valstybei sąlygos ir tvarka bei pagrindai, kuriais remiantis asmuo turi būti ar gali būti neperduodamas prašančiajai valstybei, yra nurodyti ne tik tarptautiniuose teisės aktuose ir susitarimuose, bet ir BK 9 straipsnyje, BPK 71, 73 straipsniuose.

10.1. Visos pirmiau nurodytos aplinkybės turi būti patikrinamos kiekvienu atveju, kai kreipiamasi dėl asmens perdavimo kitai valstybei. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Norvegijos Karalystės kompetentingos teisminės institucijos išduotame arešto orderyje būtų esminių trūkumų dėl jo turinio ir formos. Aukštesniojo teismo vertinimu, arešto orderyje nurodyta informacija atitinka Susitarimo 11 straipsnyje arešto orderio turiniui keliamus esminius reikalavimus. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį dėl Lietuvos Respublikos piliečio G. S. perdavimo Norvegijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui pagal Oslo prokuratūros 2020 m. gegužės 8 d. išduotą arešto orderį už šiame orderyje nurodytas nusikalstamas veikas, nepažeidė tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl asmens perdavimo užsienio valstybei baudžiamajam persekiojimui vykdyti. Apygardos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra imperatyvių ir diskrecinių arešto orderio nevykdymo pagrindų nustatytų Susitarimo 4 ir 5 straipsniuose bei BK ir BPK normose, kurie neleistų G. S. perduoti Norvegijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui.

11. G. S. prašoma perduoti Norvegijos Karalystei siekiant vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą dėl nusikalstamų veikų, už kurias atsakomybė įtvirtinta Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 162 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1 punkte, 317 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Arešto orderyje nurodyta, kad už šiuos nusikaltimus Norvegijos Karalystėje nustatytos atitinkamai iki 15 metų ir iki 6 metų laisvės atėmimo bausmės. Susitarimo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad Norvegija ir Islandija bei Europos Sąjunga bet kurios iš savo valstybių narių vardu gali pateikti deklaraciją, kad remiantis abipusiškumo principu dvigubo baudžiamumo sąlyga, nurodyta Susitarimo 2 dalyje, netaikoma esant toliau nurodytoms sąlygoms. Už šias nusikalstamas veikas, jei išduodančiojoje valstybėje už jas baudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – ne mažiau kaip treji metai, ir laikantis jų apibrėžimo išduodančiosios valstybės teisėje, taikomas perdavimas pagal arešto orderį atsižvelgiant į šio Susitarimo reikalavimus ir netikrinant veikos dvigubo baudžiamumo. Susitarime įtvirtintos išimtys dėl dvigubo baudžiamumo netikrinimo taikytinos ir šioms veikoms – „neteisėta prekyba narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis“ ir „nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimas“. Aukštesnysis teismas pažymi, jog minėtame Susitarimo straipsnyje veikos, dėl kurių nereikia tikrinti baudžiamumo, išvardytos abstrakčiai, jų turinys neatskleistas. 2008 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarimo dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos ratifikavimo 2 straipsnyje dėl Lietuvos pareiškimų nurodyta, kad dvigubo baudžiamumo sąlyga, nurodyta Susitarimo 3 straipsnio 2 dalyje, netaikoma esant Susitarimo 3 straipsnio 4 dalyje nurodytoms sąlygoms. Lietuva pateikė deklaraciją ir atsisakė dvigubo baudžiamumo tikrinimo reikalavimo sąraše įtvirtintų veikų atžvilgiu. Tai reiškia, kad nereikia tikrinti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme už inkriminuojamas veikas įtvirtinta atsakomybė. Iš arešto orderyje ir papildomai pateiktoje bylos medžiagoje nurodytų veikų faktinių aplinkybių aprašymo ir jų pobūdžio matyti, kad Norvegijos Karalystė iš esmės abi G. S. inkriminuojamas veikas sieja su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis – narkotinių medžiagų laikymas ir pinigų iš prekybos narkotinėmis medžiagomis gavimas (laikymas), o tai atitinka Susitarimo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas apibrėžia ne prašyme perduoti asmenį nurodomas baudžiamojo įstatymo straipsnis, jo dalis ar punktas, o veiksmai (ar neveikimas), už kuriuos yra prašoma perduoti asmenį baudžiamajai atsakomybei pritaikyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, Nr. 2K-151-697/2020). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju dvigubo baudžiamumo sąlyga netaikoma.

12. Skunde perduotinas asmuo nurodo, kad jis nepadarė Oslo prokuratūros išduotame arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų. Be to, teigia, kad arešto orderyje nebuvo nurodyta jo kaltę patvirtinančių duomenų.

12.1. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Susitarimo preambulėje nustatyta, kad pasirašydamos Susitarimą valstybės išreiškia abipusį pasitikėjimą susitariančiųjų šalių teisinių sistemų struktūromis ir funkcionavimu bei visų susitariančiųjų šalių gebėjimu užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą. Abipusio pasitikėjimo principas reikalauja, kad kiekviena valstybė būtų užtikrinta, jog išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, prašančioji valstybė laikosi tarptautinės teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių, o valstybių tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principų apribojimai gali būti nustatyti tik išimtinėmis aplinkybėmis. Taigi, apygardos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Norvegijos Karalystės kompetentingų institucijų pateikiamos informacijos patikimumo ir pagrindo buvimo G. S. perduoti Norvegijos Karalystei baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Oslo prokuratūros 2020 m. gegužės 8 d. išduotą arešto orderį už jame nurodytas nusikalstamas veikas. Skundą nagrinėjantis teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą manyti, kad Norvegijos Karalystės teisminės institucijos pateikta konkreti informacija nepatikima, neparemta baudžiamosios bylos duomenimis. Visos G. S. galbūt padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės bus tiriamos nagrinėjant baudžiamąją bylą Norvegijos Karalystėje, nes būtent šios valstybės teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, siekdamos išsiaiškinti galbūt įvykdytų nusikaltimų aplinkybes bei veikas padariusius asmenis. Nors G. S. neigia savo dalyvavimą nusikalstamų veikų daryme, vykdančioji valstybė netikrina perduotino asmens kaltės dėl atitinkamų nusikalstamų veikų buvimo ir veikų kvalifikavimo teisingumo. Šios aplinkybės bus tiriamos ir veikos kvalifikuojamos toliau tęsiant baudžiamąjį procesą Norvegijos Karalystėje.

13. Skunde perduotinas asmuo taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas Norvegijos Karalystėje vyksta nepagrįstai ilgai. Jis visą tą laikotarpį gyveno Lietuvos Respublikoje. Be to, minėtu laikotarpiu Lietuvos Respublikoje buvo sulaikytas, taip pat atlikinėjo jam paskirtą bausmę, tačiau jam nebuvo pranešta apie Norvegijos Karalystėje jo atžvilgiu atliekamą tyrimą.

13.1. Išduotame arešto orderyje ir papildomai pateiktoje medžiagoje nurodyta, kad dėl G. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų senaties terminas yra atitinkamai 25 metai ir 10 metų. Senaties terminas sustoja, jeigu įtariamajam pateikiami oficialūs kaltinimai. G. S. byloje senaties terminas sustojo 2010 m. kovo 10 d. kai jam buvo pareikšti oficialūs kaltinimai. Po to, policija ir prokuratūra minėtame tyrime ėmėsi aktyvių veiksmų, tai yra 2011 m. kovo 25 d. buvo išsiųstas raštas Lietuvos institucijoms, kuriame prašoma apklausti G. S., tačiau jis apklaustas nebuvo. Vėliau kas trejus metus buvo atnaujinamas perspėjimas dėl G. S. sulaikymo. Be to, iš G. S. parodymų matyti, kad jam buvo žinoma apie Norvegijos Karalystėje vykdomą jo paiešką ir dėl nurodytos priežasties jis niekada daugiau nevyko į Norvegijos Karalystę. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad BK 95 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog asmeniui iki minėtame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padarius naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Iš byloje pateikto Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad G. S. Lietuvos Respublikoje buvo nuteistas Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 23 d., už BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymą. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo nutrūko 2016 m. sausio 25 d. G. S. Lietuvos Respublikoje padarius naują nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos ir apygardos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai konstatavo, kad senaties terminas nesibaigė nė dėl vienos G. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos.

14. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją perduotino asmens G. S. skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2 dalimi, teisėjas,

nutaria:

perduotino asmens G. S. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.