- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-08
- Bylos Nr.
- e2S-1921-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21834-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Kreditorius
- UAB „Vilkpėdės būstas“
- Skolininkas
- L. S.
- Kategorijos
- 3.4.1.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Vilkpėdės būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Vilkpėdės būstas“ pareiškimą skolininkui L. S. dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorius UAB „Vilkpėdės būstas“ Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko L. S. 354,71 Eur dydžio skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas – 3 Eur žyminio mokesčio, 0,87 Eur už Nekilnojamojo turto registro duomenų paiešką, 0,84 Eur už Gyventojų registro tarnybos išrašą ir 24,20 Eur už UAB „Skolos LT“ suteiktas teisines paslaugas rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-06-25 nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti. Nurodė, kad Įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str. 1 d.). Kitokios juridinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese negali būti priteistos. Be to, išlaidos, kurias kreditorius sumokėjo UAB „Skolos LT“ už teisines paslaugas, negali būti pripažintos kitomis būtinomis, pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis (CPK 88 str. 1 d. 9 p.), nes atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 str. 1 d. 6 p., todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 str. 1 d. 9 p. netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad kreditoriaus pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą bylinėjimosi išlaidų teisinį reguliavimą. Nesant galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų, kreditoriaus pareiškimas nepriimtinas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Vilkpėdės būstas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį. Nurodė, kad pagrindinis kreditoriaus reikalavimas yra prašymas priteisti iš skolininko 354,71 EUR, tuo tarpu kiti reiškiami reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų laikytini išvestiniais. Todėl, kreditoriaus įsitikinimu pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl 354,71 EUR skolos, 3,00 EUR žyminio mokesčio priteisimo, 0,87 EUR už Nekilnojamojo turto registro duomenų vieną paiešką duomenų bazėje ir vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane, 0,84 EUR už Gyventojų registro tarnybos duomenų vieną paiešką duomenų bazėje ir vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane, kadangi kreditoriaus reikalavimai gali būti patenkinami tiek visi, tiek dalis jų, o CPK 435 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareiškimas atsisakytinas priimti, jeigu jis yra visas aiškiai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog apelianto reikalavimas dėl išlaidų už uždarosios akcinės bendrovės „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas – pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą – atlyginimo priteisimo yra aiškiai nepagrįstas, ir todėl atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismo pareiga – patikrinti, įgyvendino ar ne kreditorius procesines kreipimosi į teismą sąlygas (laikėsi teismingumo taisyklių, sumokėjo žyminį mokestį ir kita). Nustačius, jog yra įgyvendintos šios sąlygos, turi būti išduotas teismo įsakymas. Kitais atvejais, kai, sprendžiant pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, nustatoma, jog kreditorius nesilaikė procesinių pareiškimo pateikimo taisyklių, turi būti nustatytas terminas pareiškimo trūkumams šalinti arba apskritai atsisakyta priimti pareiškimą (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nors teismo vaidmuo apsiriboja procesinių taisyklių laikymosi patikrinimu, nereiškia, jog kreditorius gali reikšti bet kokį materialinį reikalavimą ir teismas bet kokio materialinio reikalavimo pagrindu išduos teismo įsakymą. Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Tokiu (aiškiai nepagrįstu) pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto reikalavimą dėl išlaidų už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas atlyginimo priteisimo kvalifikavo aiškiai nepagrįstu reikalavimu. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015), konstatuotina, jog toks reikalavimas negali būti patenkintas, nepriklausomai nuo to, pagal kokias procesines taisykles yra reiškiamas toks reikalavimas, ir nuo bylos baigties. Kitaip tariant, tiesiog nėra įmanomas reikalavimo kompensuoti išlaidas už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas patvirtinimas / patenkinimas.
Apelianto reikalavimas, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino aiškiai nepagrįstu, yra procesinis reikalavimas. Kaip jau buvo nurodyta, pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo egzistuoja tada, kai pareiškimu yra reiškiami aiškiai nepagrįsti materialiniai subjektiniai reikalavimai. Be to, ką pagrįstai nurodo ir apeliantas, Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies. Iš kitos pusės, išdavus teismo įsakymą dėl apelianto materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jo pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, būtų iškreipta paties sumarinio proceso esmė. Šio procesinio instituto paskirtis – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Taip siekiama kuo greitesnio socialinės taikos tarp šalių atkūrimo įmanomai paprasčiausiu būdu. Bylos, išnagrinėtos Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus tvarka, proceso pasibaigimas kitokiu negu teismo įsakymas procesiniu dokumentu ir apeliacijos galimybė (netgi ir procesinių reikalavimų išsprendimo apimtimi) yra nesuderinami su supaprastinto proceso tikslais. Išdavus teismo įsakymą dėl apelianto materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jo pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, pirma, teismas turėtų priimti du procesinius sprendimus (teismo įsakymą dėl reikalavimų dalies ir nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškimo dalį). Antra, atsisakius priimti pareiškimo dalį, kreditorius galėtų pasinaudoti teise į apeliaciją ir pareikšti atskirąjį skundą dėl tokios nutarties (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, galima situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus ir taip vėliau vyktų du lygiagretūs procesai – išieškojimo ir apeliacijos. Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apsiginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises. Apeliantas vieną aiškiai nepagrįstą reikalavimą pareiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.