- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-11
- Bylos Nr.
- eI-4603-643/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03739-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Ernestas Spruogis, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Išlaidų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Ernesto Spruogio ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos skundą pareiškėjui D. V. dėl sprendimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) atstovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 3R-273(AG-229/05-2014) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. V. skundą dėl Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 17R-4106 (toliau – ir Ginčijamas sprendimas) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas skunde nurodė, kad vykdydama VAGK 2014 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 3R-113(AG-86/02-2014), Komisija pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą bei 2014 m. balandžio 29 d. raštu papildomai pateiktus pagrindžiamuosius dokumentus. 2014 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 17R-4106 Komisija nutarė, kad D. V. pateikti dokumentai neįrodo, kad jis, 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymui (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), dėjo protingai intensyvias pastangas, siekdamas susigrąžinti 2013 m. sausio 4 d. sumokėtą 32 000 Lt dydžio avansą ar bent jo dalį. Vadovaudamasi Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 (toliau – ir Aprašas), 4 ir 20 punktais, Komisija priėmė sprendimą nekompensuoti D. V. dalies išlaidų, t. y. 32 000 Lt. Pareiškėjas dėl Komisijos sprendimo pateikė skundą VAGK, kuri 2014 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 3R-273(AG-229/05-2014) panaikinto Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 17R-4106 ir įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. V. 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą Nr. 1 dalyje dėl išlaidų (sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo) kompensavimo. Atsakovo nuomone VAGK sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas nesutinka, kad Komisijos sprendimas nepagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Priimdama 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. I7R-4106 ir nuspręsdama nekompensuoti pareiškėjui 32 000 Lt dydžio išlaidų dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, Komisija nesirėmė aplinkybe, kad pareiškėjas dėl avanso negrąžinimo nesikreipė į teismą. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 29 d. raštu Komisijai paaiškino, kad „2013 m. gegužės 6 d. saulės elektrinės pardavėjas grąžinti avansą atsisakė, esant susiklosčiusiai situacijai kreiptis į teismą dėl avanso grąžinimo nebuvo teisinio pagrindo“. Pareiškėjas, VAGK skųsdamas Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 17R-4106 ir prašydamas panaikinti šį sprendimą, nepateikė objektyvių įrodymų, kodėl minėtu Komisijos sprendimu 32 000 Lt dydžio nekompensuotinomis pripažintos išlaidos, turėtų būti kompensuotos, nenurodė VAĮ 8 straipsnyje nurodytų individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų pažeidimų, bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Komisija 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 17R-4106 priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, nagrinėjant komisijų, turinčių diskrecijos teisę priimti tam tikrus viešojo administravimo sprendimus, veiklą, VAGK neturėtų atlikti to tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriimi tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. VAGK veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. VAGK turėjo įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 17R-4106 yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų išsamiu vertinimu, išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimą reglamentuojančių teisės aktų normomis. Sprendime aiškiai išdėstyti priimto Komisijos sprendimo motyvai, o VAGK nurodyti sprendimo argumentai nepagrįsti.
Pareiškėjas D. V. atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodo, kad sąlygų, atlikti darbus už sutarties avansą, nesudarė Energetikos ministerija, kuri leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavė, o tuo pačiu ir galimybę kreiptis į AB Lesto dėl elektrinės prijungimo prie elektros tinklų sąlygų išdavimo (bei jas gavus faktiškai tęsti elektrinės planavimo darbus) sudarė tik 2013 m. vasario 4 d., t. y. vėluodama 2 mėnesius ir 12 dienų. Leidimą išdavus esant iš esmės pakeistoms teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms elektros energijos supirkimo tarifą, toliau vystyti elektrinės projektą buvo nuostolinga. Komisija neatsižvelgė, kad VAGK priimdama pirmąjį, t. y. 2014 m. kovo 21 d. sprendimą, konstatavo, kad Aprašu numatyta kompensuoti išlaidas ne tik už realiai įgytą materialųjį turtą – prekes (darbus), bet ir avansinius mokėjimus, pareiškėjų sumokėtus iki 2013 m. vasario 1 d., skirtus pagal atitinkamą sutartį planuotoms įsigyti prekėms (paslaugoms), ir negrąžintus pareiškėjams. Taip pat konstatavo, kad Aprašo 5.4.3 punkte nėra nustatyta pareiga pareiškėjams įrodyti, jog realiai prekės (paslaugos) buvo įsigytos, todėl atsakovas neturi pagrindo nekompensuoti avansinių mokėjimų, kurie buvo negrąžinti, remiantis tuo, jog nėra įrodyta, kad prekės (paslaugos) pagal sutartį buvo realiai įgytos. VAGK 2014 m. kovo 21 d. sprendimo, kuriuo Komisija buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, Komisija neskundė, todėl jo argumentai aktualūs ir jais turėtų būti remiamasi ir šioje byloje. Atsakovas pripažįsta, jog aplinkybe, kad pareiškėjas dėl avanso negrąžinimo nesikreipė į teismą, remtis nėra pagrindo, tačiau ja vis dėlto rėmėsi. VAGK pagrįstai nustatė, kad atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią situaciją, kurią nulėmė vėlavimas išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą bei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) pakeitimai, nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas veikė nesąžiningai. VAGK pagrįstai sutiko ir su pareiškėjo argumentais, jog elektrinės įrengimo darbų organizatoriui atsisakius geranoriškai grąžinti sumokėtą avansą ir jam kreipusis į teismą, ginčą teisme išsprendus ne jo naudai, pareiškėjas būtų praleidęs Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl išlaidų kompensavimo pateikti. VAGK 2014 m. liepos 21 d. sprendime išanalizavo visus byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino, tad VAGK 2014 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 3R-273(AG-229/05-2014 yra teisėtas.
Teismo posėdžio metu D. V. su Komisijos skundu nesutiko iš esmės atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu. Prašė skundą atmesti, o Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą palikti galioti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo.
Žemesnės instancijos teismas
pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikė prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (reg. Nr. 15R-1782), kuriuo prašė atlyginti: išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu – 2000 Lt; sumokėtą valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą – 100 Lt; sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo – 32 000 Lt.
Pareiškėjas Komisijos 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 17R-3316 apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2014 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 3R-113(AG-86/02-2014) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikinimo Komisijos 2014 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 17R-3316 dalį, kuria nuspręsta nekompensuoti 32 000 Lt išlaidų bei Komisiją įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą (reg. Nr. 15R-1782).
Komisija, 2014 m. gegužės 26 d. vykusiame posėdyje pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą (reg. Nr. 15R-1782) bei 2014 m. balandžio 29 d. raštu (reg. Nr. 15R-5397) papildomai pateiktus pagrindžiamuosius dokumentus.
Komisija 2014 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 17R-4106 priėmė sprendimą nekompensuoti D. V. dalies išlaidų, t. y. 32 000 Lt.
Pareiškėjas Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 17R-4106 apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri priėmė ginčijamą 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 3R-273(AG-229/05-2014): panaikino Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 17R-4106 bei įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dalyje dėl išlaidų (sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo) kompensavimo, priimant teisės aktų reikalavimus atitinkanti sprendimą. VAGK konstatavo, kad Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 17R-4106 yra nepagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl naikintinas.
Pareiškėjas 32 000 Lt išlaidų (sumokėtas ir negražintas avansas) patyrimą grindė: 2013 m. sausio 4 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 130104/1DV (toliau – Sutartis), pasirašyta tarp pareiškėjo (pirkėjas) ir A. B. (pardavėjas); 2013 m. sausio 4 d. Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitu Nr. 13/1; A. B. 2013 m. gegužės 6 d. atsakymu pareiškėjui; A. B. išrašyta 2013 gegužės 6 d. sąskaita faktūra serija ABT Nr. 002.
Iš pareiškėjo pateikto 2013 m. gegužės 6 d. A. B. atsakymo, matyti, kad pardavėjas (A. B.) informuoja pareiškėją apie Sutarties nutraukimą bei praneša, kad avansas, remiantis Sutarties 18 punktu, nebus grąžintas.
Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, jog vadovaujantis Aprašo 4 punktu, pareiškėjo prašomos kompensuoti 32000 Lt dydžio avansinis mokėjimas nekompensuotinas, kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo išlaidų patyrimo grįstumo. Be to, pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų apie dėtas protingai intensyvias pastangas, siekiant susigrąžinti avansą ar bent jo dalį.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija) (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.
Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos – Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.
Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai. Prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.
Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).
Sistemiškai aiškinant aptartas Aprašo nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo, reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties. Toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (2015-01-28 nutartis Nr. eA-157-525/2015; 2015-02-04 nutartis Nr. eA-390-525/2015; 2015-02-04 nutartis Nr. eA-346-525/2015; 2015-05-14 nutartis Nr. eA-1118-525/2015 ir kt.).
Nors pareiškėjas mokėjimą pagal prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 13/1 atliko 2013 m. sausio 4 d., t.y. iki 2013 m. vasario 1 d., ir patirtos išlaidas atitinka išlaidų patyrimo momento kriterijų, tačiau nepagrindė sumokėtos sumos dydžio, o kaip minėta, kompensuojamos tik tos patirtos išlaidos, kurios pripažįstamos pagrįstomis. Komisija kompetentinga vertinti išlaidų pagrįstumą, taigi, reikalavimas pagrįsti išlaidas nelaikytinas pertekline prievole. Akivaizdu, jog asmuo prašantis su elektrinės plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo yra suinteresuotas tokių išlaidų atlyginimu, taigi ir tinkamu jų pagrindimu. Remiantis Aprašo 4 punkto bei 5.4.3 punktais, kad nors avansas civiline prasme yra prievolių užtikrinimo priemonė, tačiau, norint gauti už jo sumokėjimą kompensaciją, avansas privalo būti pagrįstas (t. y. išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo dokumentais).
Pagal tarp pareiškėjo ir A. B. 2013 m. sausio 4 d. pasirašytą sutartį Nr. 130104/1DV A. B. įsipareigojo pagal saulės elektrinės įrengimo sąmatą ant pastato stogo įrengti 30 kW galios saulės elektrinę, o pareiškėjas įsipareigojo sumokėti pardavėjui už elektrinės įrengimą sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais. Sutarties 4 punkte šalys susitarė, kad elektrinės įrengimo kaina yra 193600 Lt (su PVM). Pasirašius sutartį, pareiškėjas įsipareigojo per 5 kalendorines dienas avansu sumokėti pardavėjui 1/6 sutarties 4 punkte nustatytos kainos (Sutarties 6 p.). Tos pačios sutarties 18 punkte numatyta, kad pardavėjui nutraukus sutartį dėl pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, kaip numatyta sutarties 3.2 punkte, avansiniai pirkėjo mokėjimai nėra grąžinami. 2013 m. balandžio 29 d. pareiškėjas kreipėsi raštu į A. B. nurodydamas, kad apsisprendė saulės elektrinės nebepirkti, todėl paprašė sutartį nutraukti ir grąžinti sumokėtą 32000 Lt avansą ar jo dalį. Atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą A. B. 2013 m. gegužės 6 d. rašte nurodė, kad sutartį nutraukia, tačiau avansinio mokėjimo negrąžins remdamasis sutarties 18 punktu.
Nurodytų aplinkybių kontekste vertintina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. B. atliko (ar bent pradėjo atlikinėti) pirkimo-pardavimo sutarties 1 punkte ir sutarties priede Nr. 1 aptartus darbus – saulės elektrinės įrengimą. Nepaisant to, pareiškėjas, negavęs jokių prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo susitarta, tą pačią dieną, t.y. 2013 m. sausio 4 d. sumokėjęs 32000 Lt avansą, jau 2013 m. balandžio 29 d. nurodė pageidaujantis sutartį nutraukti.
CK 1.5 str. nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. CK 6.200 str. nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Laikydamasis šių principų, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis, todėl, veikdamas apdairiai, galėjo nesutikti su rangos sutarties sąlyga minimaliais rangovo nuostoliais laikyti sumokėto avanso sumą. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai sutarties šalys nustato imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, kad iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo-atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, avansas laikomas netesybomis baudos forma, t. y. atlieka ne tik mokėjimo-atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją (LAT 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2011). CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. yra nustatyta skolininko teisė kreiptis į teismą su prašymu pripažinti netesybas neprotingai didelėmis ir dėl to jas mažinti, tačiau pareiškėjas, gavęs pardavėjo atsisakymą grąžinti avansinį mokėjimą, šia teise nepasinaudojo ir nesiėmė priemonių, kad sutarties šalys patirtų kuo mažiau nuostolių, t. y., neveikė, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, siekiantis maksimaliai sumažinti patiriamas išlaidas.
Išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis siekiama atlyginti dalį pagrįstų praradimų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, todėl, teismo vertinimu, šių tikslų iš esmės neatitiktų kompensavimas išlaidų, kurių galėjo būti išvengta veikiant apdairiai, rūpestingai arba jos galėjo būti mažesnės. Pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti, kokia pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta pardavėjo įsipareigojimų dalis buvo įvykdyta iki sutarties nutraukimo ir ar atliktų darbų kaina yra proporcinga pareiškėjo sumokėtam avansui. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas apginti savo teises, ginčijo sutarties sąlygą dėl avansinio mokėjimo įskaitymo į nuostolius ar siekė nustatyti, kokie darbai buvo atlikti, kokią įrangą pardavėjas pirko ir kokia jų kaina, ar domėjosi kitomis A. B. patirtomis išlaidomis ir jų pagrįstumu. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog siekė išvengti ar sumažinti išlaidas (nuostolius), susijusias su pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimu, todėl Komisija pagrįstai, atsisakė kompensuoti avansiniu mokėjimu patirtas išlaidas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, sutiktina su Komisijos Sprendime nurodytais argumentais dėl aptariamų išlaidų pripažinimo nekompensuotinomis – pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų išlaidų pagrįstumą, nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, elgėsi neapdairiai ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus, todėl vadovaujantis Aprašo 4 punktu, šios išlaidos vertintinos nepagrįstomis. Komisija sprendimą priėmė savo kompetencijos ribose, sprendime paaiškino, kodėl pareiškėjo patirtos išlaidos pripažintos nekompensuotinomis (nurodė atsisakymo teisinį pagrindą (Aprašo 4 p.), todėl vertintinas kaip nepagrįstos Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos išvados, kad Komisijos sprendimas nepagrįstas objektyviai nustatytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, t.y. neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis reikalavimų.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remdamasis teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas sprendžia, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrindo jį panaikinti nėra. Atitinkamai tenkintinas Komisijos reikalavimas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 3R-273(AG-229/05-2014), kuriuo Komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 17R-4106 buvo panaikintas ir Komisija įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dalyje dėl išlaidų (sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo) kompensavimo, priimant teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos skundą tenkinti.
Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 3R-273(AG-229/05-2014) panaikinti ir pareiškėjo D. V. skundą dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 17R-4106 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.