Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Š. ir atsakovo A. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovui A. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių bei atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovei R. Š. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių, tretieji asmenys – AB SEB bankas, „Swedbank“, AB, Lindorff Oy filialas, institucijos teikiančios išvadas byloje – Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius, Kauno rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus (b.l. 29, t.5; kvitai, čekiai ir kiti mokėjimo dokumentai, susiję su šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymu).

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo - tenkintinas iš dalies.

CPK 320 straipsnio nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniuose skunduose išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar viešojo intereso pažeidimų nenustatė, todėl nagrinėja bylą apeliacinių skundų ribose.

Dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinių kaltei

Ieškovė vienu iš apeliacinio skundo argumentų ginčija teismo išvadą dėl jos (ieškovės) ir atsakovo abipusės kaltės, nutraukiant santuoką, nustatymo. Apeliantė tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl santuokos iširimo kaltas tik atsakovas, kuris iš esmės pažeidė savo sutuoktinio pareigas. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog šalių nesantaika prasidėjo 2008 m., nes dar 2007 m. ieškovė pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį, kuriame nurodė, kad atsakovas nuslėpė nuo šeimos turtą (gyvenamąjį namą), jį fiktyviai registravo savo tėvų vardu, o vėliau šio turto atžvilgiu įformino ir hipoteką. Šios aplinkybės nustatytos ir įtvirtintos įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartyje bei, ieškovės nuomone, įrodo atsakovo nesąžiningumą. Be to atsakovas 2007 m. išėjo iš šeimos namų ir neteikia pakankamo išlaikymo šeimai. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinio lojalumo prievolę ieškovei.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad abi šalys nesugebėjo taikiai išspręsti turtinių ir kitų klausimų, dėl ko kildavo barniai, nesugebėjo išsaugoti šiltų santykių, nes jiems abiems trūko supratimo ir tolerancijos, ilgai gyvenant santuokoje pasikeitė abiejų požiūris į šeimos vertybes, jie pasikeitė patys kaip asmenybės, kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t.y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo ir nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį (šeimyninį) gyvenimą, sudarė pakankamą bei pagrįstą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-580/2004, taip pat 2004-05-26 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-331/2004 ir kt. suformavo vieningą praktiką, aiškinant ir taikant materialinės teisės normas santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės bylose. Šiose nutartyse pažymėta, kad CK 3.60 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant santuoka gali būti nutraukiama dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

Abi šalys apeliaciniais skundais skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje nuspręsta priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui L. Š. po 700 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaiko pilnametystės. Ieškovė šioje dalyje prašo padidinti priteistą iš atsakovo išlaikymo sumą iki 1 593,63 Lt kas mėnesį, atsakovas atvirkščiai – prašo priteistą išlaikymo sumą sumažinti iki 400 Lt. Ieškovė savo prašymą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos ji nurodė ieškinyje, papildomai pateikdama jos išlaidas, skiriamas nepilnamečio vaiko išlaikymui, patvirtinančius įrodymus. Atsakovas reikalavimą sumažinti priteistą išlaikymą grindžia tuo, kad jo turtinė padėtis neleidžia teikti tokio dydžio išlaikymo, be to jis padeda finansiškai ir šalių pilnamečiam sūnui. Teisėjų kolegija abiejų apeliantų skundus šioje dalyje atmeta kaip nepagrįstus.

CK 3.192 straipsnis reglamentuoja tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Vertinant konkrečioje byloje nurodytas faktines aplinkybes, reikia ne tik laikytis teisės normose, reglamentuojančiose vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas, išdėstytų reikalavimų, bet ir vadovautis kitais civiliniame kodekse įtvirtintais principais, tarp kurių ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t.y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008). Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-596/2009; kt.).

Pirmosios instancijos teismas nurodytą nepilnamečio vaiko išlaikymui būtiną sumą paskirstė tarp abiejų tėvų lygiomis dalimis, nustatęs, jog kiekvienas iš tėvų turi daug vertingo turto, ieškovė gauna apie 2100 Lt darbo užmokestį kas mėnesį, o atsakovas, nors ir gauna po 450 Lt darbo užmokesčio per mėnesį, tačiau jis turi santaupų, yra verslus ir neturi sveikatos problemų, todėl gali uždirbti žymiai daugiau ir mokėti nepilnamečiam sūnui išlaikymą po 700 Lt kas mėnesį. Ieškovė šias pirmosios instancijos teismo konstatuotas faktines aplinkybes nurodo ir savo apeliaciniame skunde, prašydama nepilnamečiam vaikui skirtą išlaikymą padidinti iki 1 593,63 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, tačiau teisėjų kolegija ieškovės prašymo netenkina, kadangi naujų aplinkybių, kodėl priteista išlaikymo suma turėtų būti padidinta, apeliantė nenurodė ir nepagrindė, o jau minėtos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos, priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat netenkina ir atsakovo apeliacinio skundo prašymo – teismo priteistą išlaikymo sumą sumažinti iki 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad atsakovas yra darbingas, įmonės direktorius, neturintis sveikatos problemų, vidutinio amžiaus vyras, turintis pakankamai daug nekilnojamojo ir kito turto, akcijų ir pajamų. Todėl, nors byloje objektyviais rašytiniais įrodymais ir patvirtinta, kad atsakovo gaunamas darbo užmokestis yra 450 Lt kas mėnesį, tačiau tai nereiškia, jog ieškovės dalis nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje turėtų būti didesnė, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas faktines aplinkybes. Atsakovas nepateikė duomenų, kad negalėtų papildomai ar daugiau dirbti, kad jam nepavyksta rasti geriau apmokamo darbo, gauti daugiau darbo pajamų dėl sveikatos būklės ar yra kitokių rimtų priežasčių, dėl kurių jis negalėtų per mėnesį uždirbti daugiau nei 450 Lt ir negalėtų teikti 700 Lt išlaikymo sūnui. Tuo tarpu ieškovė, nors ir gauna didesnį darbo užmokestį, tačiau jai tenka kitos vaiko išlaikymo išlaidos (pvz., vaiko aprūpinimas gyvenamuoju plotu, to ploto išlaikymo išlaidos ir pan.). Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog, sprendžiant išlaikymo dydžio priteisimo klausimą, yra būtina atsižvelgti į tai, pas kurį iš tėvų lieka gyventi nepilnametis vaikas, nes tokiu būdu jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-243/20010). Taigi nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, jog ieškovei, be tiesioginių finansinių išlaidų, skiriamų vaikui, tenka pareiga kasdien rūpintis maisto gaminimu, buitimi, gydymu ir kitu vaiko aptarnavimu, kuriam panaudojami ieškovės laiko ir sveikatos resursai. Todėl nėra jokio pagrįsto pagrindo mažinti iš atsakovo priteistą išlaikymo sumą.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino aplinkybės, jog šioje byloje teismas buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones ir iš jo (atsakovo) priteisė laikiną išlaikymą sūnui, kurį jis vykdo, todėl skundžiamu sprendimu nepagrįstai priteisė išlaikymą po 700 Lt nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta ir pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatomas ne pastovus teiktinas išlaikymas, o tik laikinas, t.y. iki kol bus priimtas teismo sprendimas, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės. Išsprendęs šalių ginčą, pirmosios instancijos teismas nustato pastovaus teiktino išlaikymo dydį, kuris gali nesutapti su laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu nustatytu išlaikymo dydžiu, t.y. gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek mažesnis už laikinai priteistą išlaikymą dydis. Nustačius, jog šalių nepilnamečiam vaikui teiktina išlaikymo suma yra per maža vaiko būtiniems poreikiams tenkinti, pirmosios instancijos teismas priteisė tokią išlaikymo sumą, kurią pripažino pagrįsta ir būtina.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė iš atsakovo sūnaus L. Š. laikinam išlaikymui 400 Lt periodinių išmokų kas mėnesį nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Išnagrinėjęs šalių ginčą iš esmės skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nuo 2009 m. rugpjūčio 10 d. iki sūnaus pilnametystės priteisė 700 Lt išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Tai reiškia, jog vykdymo procese iš atsakovo laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu išieškota arba jo geranoriškai sumokėta priteisto laikino išlaikymo suma bus įskaityta į teismo sprendimu priteistą sumą, t.y. bet kokiu atveju, įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimui, išieškoma iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymui suma bus ne didesnė nei 700 Lt kas mėnesį, indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 str.).

Dėl sutuoktinių turto padalijimo

Įstatyme nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, be kitų privalomai spręstinų klausimų, turi išspręsti ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniai Š. bendru susitarimu turto nepasidalijo, todėl šiuo klausimu turėjo priimti sprendimą šalių santuokos nutraukimo bylą nagrinėjęs teismas, kas ir buvo padaryta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK trečiosios knygos III dalies VIII skyriaus normos (CK 3.116-3.129 str.). Su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo iš dalies nesutinka abi šalys, apeliaciniuose skunduose prašydamos teismo sprendimą pakeisti: ieškovė nurodo, kad teismas, dalindamas sutuoktinių įgytą turtą, privalėjo nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti jai vieną iš butų, esančių (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini); atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam iš ieškovės 66 950 Lt kompensacijos už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį.

CK 3.118 straipsnyje numatyta, jog dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas, t.y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ar kito asmeninis turtas, sutuoktinių bendros ar asmeninės skolos. Spręsdamas šiuos klausimus teismas turi vadovautis CK 3.87-3.91 straipsnių nuostatomis. Bylos duomenys tvirtina, jog tarp šalių nėra ginčo, kad į bendrą dalintino turto balansą įtrauktinas šis turtas: butas, esantis (duomenys neskelbtini), 191 000 Lt vertės; butas, esantis (duomenys neskelbtini)., 188 000 Lt vertės; butas, esantis (duomenys neskelbtini) 31 000 Lt vertės; negyvenamoji patalpa – garažas, esantis (duomenys neskelbtini), 10 000 Lt vertės; ½ dalis negyvenamosios patalpos – gamybinių patalpų, (duomenys neskelbtini), 59 000 Lt vertės; gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), 645 000 Lt vertės; a/m Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 10 000 Lt vertės; priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 100 Lt vertės; UAB „Langenta“ 420 vnt. akcijų 42 000 Lt vertės. Pirmosios instancijos teismas šį turtą pripažino bendrąja jungtine nuosavybe ir padalino jį natūra tarp sutuoktinių lygiomis dalimis – po ½ dalį kiekvienam (CK 3.117 str. 1 d.). Ieškovė su tokia teismo išvada nesutinka, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas, dalijant sutuoktinių turtą, turėjo nukrypti nuo lygių dalių principo ir skirti jai didesnę šio turto dalį, atsižvelgiant į tai, kad jai priskirtas gyvenamasis namas stovi atsakovo tėvams priklausančioje žemėje ir dėl to jo vertė yra mažesnė bei apsunkinta teisė disponuoti namu, taip pat į tai, jog atsakovas netinkamai vykdo įstatyminę pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką (nors ir teikia priteistą išlaikymą, tačiau nereguliariai), o šalių nepilnametis sūnus liko gyventi su ja. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais. Tokie atvejai įtvirtinti CK 3.123 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą šio straipsnio taikymo praktiką, yra nurodęs, kad CK 3.123 straipsnyje pateikiamas kriterijų sąrašas, leidžiantis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nėra baigtinis. Teismas gali pripažinti svarbiais ir kitus kriterijus, priklausomai nuo byloje konstatuotų teisiškai reikšmingų faktų. Pripažindamas nurodytus kriterijus svarbiais ir nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, teismas turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba dėl aplinkybių visumos būtų pagrįsta teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK1.5 str. 1 d.). Taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalį, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias nelygias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-251/2006; 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-479/2009; kt.). Taigi, vien tik faktas, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su vienu iš sutuoktinių, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Be to kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-301/2007; 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-479/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimu sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantis turtas buvo padalytas laikantis lygių dalių principo, nenustačius pagrindų nuo jo nukrypti. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurias ji mano esant pagrindu nukrypti nuo lygių dalių principo, t.y. kad ieškovei priteistas gyvenamasis namas pastatytas ant kitiems asmenims (atsakovo tėvams) nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo bei kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta (šalių susitarimu) paskirta su apeliante, pirmosios instancijos teismo jau įvertintos ir pripažintos nepakankamomis tam, kad nukrypti nuo lygių dalių principo. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, kadangi apeliantės nurodytos aplinkybės nėra nustatytos įstatyme, taip pat nėra pakankamos ir pagal teismų praktiką.

Kaip jau minėta, faktas, jog nepilnamečio šalių sūnaus Luko gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove (vienu iš sutuoktinių), savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Netgi, jeigu atsakovas netinkamai vykdo savo pareigą mokėti išlaikymą nepilnamečiam sūnui, tai taip pat negali būti pripažinta pagrindu nukrypti nuo lygių dalių principo, kadangi ši pareiga yra siejama su vaiko ir tėvo santykiais ir gali būti reikšminga nustatant išlaikymo ar išlaikymo įsiskolinimo dydį, o santuokoje įgyto turto dalybų klausimas sprendžiamas tarp sutuoktinių ir šiuo atveju reikšmingomis yra įstatyme nustatytos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, o ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta CK 3.123 straipsnyje nurodytų ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Siekiant sutuoktiniams paskirti tiksliai tiek turto, kokia yra kiekvieno sutuoktinio bendro turto dalis (CK 3.123 str. 1 d.), sudarius sutuoktinių bendro turto balansą (CK 3.118 str.), turi būti nustatyta sutuoktinių bendro turto vertė. Nustatant dalijamo bendro sutuoktinių turto vertę vadovaujamasi CK 3.119 straipsniu, įtvirtinančiu, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Aiškindamas aptariamas teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o, jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes, tik įsiteisėjus teismo sprendimui, pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-415/2008; kt.). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010). Dalijamo turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, be to šalys gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-12/2008; 2009-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-222/2009; kt.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių dalintino nekilnojamojo turto vertes, vadovavosi eksperto V. Š. ekspertizės akto duomenimis, nes ši ekspertizė buvo atlikta vėliau. Su tokiu teismo vertinimu atsakovas sutiko visiškai, tam pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Tuo tarpu ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo ir eksperto V. Š. nustatyta gyvenamojo namo vertė neatitinka tikrosios vertės, nors kitų objektų, įvertintų tuo pačiu aktu, vertės iš esmės neginčija. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip neįrodytus, nes savo teiginiui pagrįsti ieškovė nepateikia jokių įrodymų, nenurodo ir kokia, jos nuomone, yra tikroji gyvenamojo namo vertė. Vadovautis šio turto verte, nustatyta kitame ekspertizės akte, būtų nelogiška ir neteisinga, nes ekspertizė atlikta ir šis aktas surašytas žymiai anksčiau. Be to, nustatant gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vertę ieškovės nurodyta aplinkybė, kad namas yra ne ant namo savininkui priklausančios žemės, buvo žinoma, ką patvirtina nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto Nr. R-13-01 medžiagoje esantys duomenys.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), faktinė vertė yra didesnė nei nurodyta eksperto V. Š. akte, nes aplinkybė, kad šie butai yra faktiškai didesnio ploto negu inventorizuota, nėra pagrįsta objektyviais įrodymais. Tuo tarpu byloje esantys objektyvūs duomenys apie minimų butų plotus yra pagrįsti oficialiais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, kurie turi didesnę įrodomąją galią ir yra teisingi, kol įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti (CPK 197 str. 2 d.). Dėl to teisėjų kolegija kaip neįrodytus ir nepagrįstus iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų šalina argumentus, jog butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), faktinė vertė yra didesnė nei nurodyta eksperto akte.

Sudaręs dalijamo turto balansą (CK 3.118 str.), nustatęs turto vertę (CK 3.119 str.) ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK3.117, 3.123 str.), teismas turi pasirinkti turto dalijimo būdą ir paskirstyti dalijamą turtą abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-05 nutartis civilinėje byloje bylos Nr.3K-3-256/2006). Spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, teismas turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o, kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias faktines aplinkybes, pats parinkti santuokinio turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2006), prioritetą skirdamas turto padalijimo natūra principui, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Tačiau teismo parinktas turto padalijimo būdas neabejotinai turėtų išspręsti tarp šalių kilusius ginčus dėl turto, atkurti šalių teisinę taiką bei užkirsti kelią šalių ginčams ateityje.

Nagrinėjamoje byloje bendras sutuoktinių turtas buvo dalijamas natūra (CK 3.127 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju reikšmingais pripažįstami atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad buvo pažeista sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija (CK 3.117 str. 1 d.) sutuoktiniams paskirstant turtą natūra (CK 3.127 str. 3 d.), nes, kaip jau buvo aptarta aukščiau, konkrečiu atveju nebuvo pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad visą sutuoktinių įgytą turtą dalija lygiomis dalimis, po ½ dalį kiekvienam (CK 3.117 str. 1 d.), sudarė sutuoktinių bendro turto balansą (CK 3.118 str.), ieškovei priteisė turto už 655 000 Lt, atsakovui – už 521 000 Lt (bendra viso dalintino turto vertė yra 1 176 100 Lt). Tokį turto padalijimą pirmosios instancijos teismas pripažino atitinkančiu lygias sutuoktinių dalis bendrame turte, nors faktiškai, prieštaraudamas pats sau, pritaikė turto nelygių dalių principą. Dėl to teisėjų kolegija šioje dalyje apskųstąjį teismo sprendimą pakeičia ir iš ieškovės atsakovo naudai priteisia kompensaciją, už jai tenkančią didesnę santuokinio turto dalį, taip pat atmeta ieškovės apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jai vieną iš butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kadangi, patenkinus prašymą, tokiu būdu ieškovei tenkančio turto dalis vertine išraiška dar labiau padidėtų.

Kaip jau minėta, bendra viso dalintino turto vertė yra 1 176 100 Lt, pirmosios instancijos teismas natūra priteisė ieškovei turto už 655 000 Lt (gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) ir automobilį Mercedez Benz, (duomenys neskelbtini)), atsakovui – už 521 000 Lt (butus, esančius (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą - garažą, esantį (duomenys neskelbtini), 1/2 negyvenamosios patalpos - gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), priekabą, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 420 vnt. UAB „Langenta“ akcijų). Tokiu būdu ieškovei tenka didesnė turto dalis ir iš jos priteistina kompensacija. Nustatant kompensacijos dydį, atsižvelgtina į tai, kad santuokoje įgyti automobiliai Ford Escort, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Ford Fiesta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atsakovo realizuoti už 6570 Lt, ką tvirtina paties atsakovo pateikti duomenys (b.l. 30, t.5), nurodyta suma priteistinos kompensacijos dydis mažintinas. Tokiu būdu iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 60 380 Lt kompensacija už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnyje reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Kadangi iš dalies tenkinti ieškinio ir priešieškinio reikalavimai, šalių patirtos teisinės pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teisme, neatlygintinos. Pirmosios instancijos teismui 2013 m. liepos 31 d. sprendimu atleidus šalis nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, ir konstatavus, kad kiekviena bylos šalis turėtų sumokėti po 3000 Lt žyminio mokesčio už ieškinio ir priešieškinio pateikimą bei įvertinus tai, kad ieškovė byloje sumokėjo 1800 Lt žyminio mokesčio (b.l. 2, 154, t.1), pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliktina nepakeista.

Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas, tai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Ieškovė už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 300 Lt, nors mokėtinas dydis - 4964 Lt. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atidėjo žyminio mokesčio sumokėjimą iki kol byla bus išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija, įvertindama ieškovės materialinę padėtį ir žyminio mokesčio sumokėjimo tikslus, į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, iš ieškovės valstybės naudai priteisia 1500 Lt žyminio mokesčio, o nuo likusios dalies sumokėjimo atleidžia (CPK 83 str. 3 d., 96 str. 7 d.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad ginčijama suma yra 66 950 Lt, tačiau iš jo apeliacinio skundo matyti, kad atsakovas ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ne tik kompensacijos priteisimo, bet ir dėl nepilnamečiui vaikui priteistą išlaikymo dydį, todėl už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis – 2117 Lt. Atsakovas sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atidėjus žyminio mokesčio sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir iš dalies tenkinus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistina 958,50 Lt žyminio mokesčio, o iš ieškovės - 1058,50 Lt valstybės naudai. Atsakovas taip pat sumokėjo Autotransporto priemonių nepriklausomų vertintojų asociacijai „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ 150 Lt už automobilių vertinimą. Kadangi teisėjų kolegija rėmėsi šiais duomenimis nustatydama šalių santuokoje įgyto turto vertę bei iš dalies tenkino atsakovo apeliacinį skundą, tai 75 Lt priteistina iš ieškovės atsakovo naudai.

Valstybė patyrė 83,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, o atsakovo patenkinus iš dalies - iš ieškovės valstybės naudai priteistina 62,81 Lt, iš atsakovo – 20,94 Lt pašto išlaidų. Tokiu būdu iš ieškovės valstybei priteistina 2621,31 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo – 979,44 Lt, taip pat iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 75 Lt už automobilių vertinimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą pakeisti:

Panaikinti sprendimo dalį, kurioje atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, ir šioje dalyje priešieškinį patenkinti - priteisti iš ieškovės R. Š. atsakovui A. Š. 60 380 (šešiasdešimt tūkstančių tris šimtus aštuoniasdešimt) Lt kompensaciją.

Priteisti iš ieškovės R. Š. atsakovui A. Š. 75 (septyniasdešimt penkis) Lt už automobilių vertinimą.

Priteisti iš ieškovės R. Š. valstybei (įmokos kodas 5660) 2621,31 Lt (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt vieną litą 31 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. Š. valstybei naudai (įmokos kodas 5660) 979,44 Lt (devynis šimtus septyniasdešimt devynis litus 44 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.