Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį – 3 metams;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 13 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 11 punktus išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį bei išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. K., abu turėdami išankstinį susitarimą apiplėšti B. P., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2006 m. balandžio 2 d., apie 23 val., pro neužrakintas duris įėję į B. P. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), tokiu būdu įsibrovę į patalpą, pavartojo fizinį smurtą prieš B. P. – V. J. užmetus antklodę B. P. ant galvos ir sudavus jam vieną smūgį kumščiu į galvą, taip atėmus galimybę priešintis, reikalavo iš B. P. pinigų, po to V. J. dar sudavus nukentėjusiajam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip septyniolika smūgių į įvairias kūno vietas, padarant dvi kraujosruvas krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje, daugybinius abipusius šonkaulių lūžius, kraujosruvą kaklo kairiame šoniniame paviršiuje ir skydinės kremzlės didžiojo rago kairėje pusėje, skydinės kremzlės lūžimą, dvi muštines žaizdas kairio momens srityje su aplinkine kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose, keturias kraujosruvas veide, odos nubrozdinimus nosies gale ir smakre, muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, kraujosruvas abiejų akių vokuose, paviršinę muštinę žaizdą apatinės lūpos raudonyje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos dešinėje pusėje su aplinkine kraujosruva gleivinėje, paviršinę žaizdą su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje dešinėje pusėje, kraujosruvas abiejų ausų kaušeliuose, muštinę žaizdą dešinės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje bei dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, nukentėjusiajam B. P. bandant atsikelti nuo grindų ir A. K. pastūmus jį koja bei sudavus vieną smūgį ranka į petį, abu pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam priklausantį turtą – pinigus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nerado pinigų.

Be to, V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apiplėšti, t. y. iš savanaudiškų paskatų, tyčia nužudė kitą žmogų, o būtent: 2006 m. balandžio 2 d., apie 23 val., kartu su A. K. įėjo pro neužrakintas duris į B. P. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), užmetė nukentėjusiajam B. P. ant galvos antklodę bei sudavė jam vieną smūgį kumščiu į galvą, taip atimdamas galimybę priešintis, ir reikalavo iš B. P. atiduoti pinigus, po to, siekdamas užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą, sudavė jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip septyniolika smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas dvi kraujosruvas krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje, daugybinius abipusius šonkaulių lūžius, kraujosruvą kaklo kairiame šoniniame paviršiuje ir skydinės kremzlės didžiojo rago kairėje pusėje, skydinės kremzlės lūžimą, dvi muštines žaizdas kairio momens srityje su aplinkine kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose, keturias kraujosruvas veide, odos nubrozdinimus nosies gale ir smakre, muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, kraujosruvas abiejų akių vokuose, paviršinę muštinę žaizdą apatinės lūpos raudonyje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos dešinėje pusėje su aplinkine kraujosruva gleivinėje, paviršinę žaizdą su aplinkine kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje dešinėje pusėje, kraujosruvas abiejų ausų kaušeliuose, muštinę žaizdą dešinės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje bei dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje. Krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs kraujosruvomis krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje, ir daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai sunkiai sutrikdė B. P. sveikatą, tai komplikavosi trauminiu šoku, nuo to B. P. mirė.

V. J. išteisintas dėl pasikėsinimo itin žiauriai, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, nužudyti bejėgiškos būklės I. K., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ta nuosprendžio dalis neskundžiama.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. J. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau suklydo dėl V. J. nusikalstamų veiksmų apimties ir netinkamai subendrino paskirtas bausmes.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl V. J. kaltės

Nuteistasis V. J. neigia kartu su bendrininku A. K. pasikėsinęs apiplėšti B. P. bei jį nužudęs ir laikosi versijos, pagal kurią tai padarė vienas A. K. .

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą tokią apelianto gynybinę versiją, nes ją paneigia byloje esantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. J. ne kartą keitė parodymus. Tai daro juos nepatikimus, nes keitimo motyvai (gelbėdamas bendrininką prisiėmė kaltę dėl B. P. nužudymo) neįtikinami.

V. J. parodymų turinys, jų keitimas išsamiai aptartas skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas skirtingu metu duotų apelianto parodymų nekartoja, o pamini tik jų esmę.

Pradžioje neigęs bet kokį ryšį su padarytais nusikaltimais (t. 1, b. l. 32-33), vėliau V. J. parodė girtaujant su B. P. kilus asmeninį konfliktą, kurio metu pastarajam ranka ir koja sudavė keletą smūgių į galvą bei krūtinę (t. 1, b. l. 35-37). Tokius parodymus apeliantas patvirtino, juos tikrinant įvykio vietoje (t. 1, b. l. 39-40). Tačiau nepraėjus nė dviem mėnesiams, kitos apklausos metu, V. J. jau paneigė ankstesnius parodymus dėl savo veiksmų, išdėstęs naują versiją, kad B. P. nužudė A. K. (t. 1, b. l. 48-49). Šios versijos, įvairiai varijuodamas, apeliantas laikėsi ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 70, 51-53, 55-56, 117-121, 60-61) bei pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 42-43).

Nuteistasis A. K. pradžioje taip pat neigė buvęs B. P. namuose (t. 1, b. l. 98-99, 70, 101), tačiau vėliau apie įvykį davė išsamius parodymus, kurių gana nuosekliai laikėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 105-106, 107-109, 110-116, 117-121, 125-127, 129-130), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 39-42).

Abipusis savo kaltės neigimas pirmųjų apklausų metu rodo buvus nuteistųjų susitarimą neprisipažinti, t. y. bandymą nuslėpti nusikaltimą, kuris jiems abiem buvo gerai žinomas. Vėliau nuteistųjų pasirinktos gynybos pozicijos išsiskyrė: paaiškėjus, kad B. P. name rasta A. K. kraujo, V. J. visą kaltę vertė pastarajam, o A. K. papasakojo įvykio aplinkybes, atskleisdamas kaltininkų susitarimo turinį ir kiekvieno iš jų vaidmenį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, remiasi nuteistojo A. K. pakankamai išsamiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai bei pirmosios instancijos teisme.

Šie parodymai aiškiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti įtariamųjų parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau, remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jie gali būti perskaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti. Pirmosios instancijos teismas taip ir padarė. Tai leido teismui spręsti, kiek patikimi yra kaltininkų parodymai bei kiek jais galima remtis, nustatinėjant tikrąsias nusikaltimų padarymo aplinkybes. Dėl to teismas pagrįstai rėmėsi ta V. J. parodymų dalimi, kuri atitiko įrodymų visetą.

Abiejų instancijų teismai neturėjo pagrindo abejoti V. J. parodymais, kad jis vartojo smurtą prieš B. P., nes tai objektyviai patvirtina kiti įrodymų šaltiniai: jau minėti nuteistojo A. K. parodymai, specialisto išvados Nr. M 1035/06 (01) duomenys (t. 2, b. l. 59-64).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tą V. J. parodymų dalį, kurioje jis neigė tikrąjį ėjimo pas B. P. tikslą – plėšimą, sumažino vartoto smurto apimtį arba jį visai neigė, pateikė savo versiją dėl A. K. veiksmų, kadangi byloje esantys įrodymai šių parodymų nepatvirtina.

V. J. kaltę pasikėsinus apiplėšti B. P. netiesiogiai įrodo liudytojo I. K. parodymai, iš kurių matyti, jog nuteistasis pirmiausia pasiūlė liudytojui dalyvauti vykdant plėšimą. Šiam atsisakius, po kurio laiko V. J. įkalbėjo prisidėti A. K., nors šis sutiko ne iš karto.

Apelianto versija, kad B. P. apiplėšimą inicijavo ir pasikėsino padaryti nusikaltimą vienas A. K., yra neįtikinama, nepagrįsta bylos duomenimis, todėl atmetama.

A. K. gyveno nuo B. P. gana toli, jo namuose nėra buvęs, su juo asmeniškai nebendravo, jį pažinojo tik iš matymo. Apeliantas pats parodė nematęs šių asmenų tarpusavyje bendraujant. Taigi A. K. nebuvo priežasties iš V. J. namų eiti pas B. P. pasikalbėti ir juo labiau – motyvo jį apiplėšti, nežinant pastarojo turtinės padėties.

Tačiau tokį motyvą – neleistinomis priemonėmis praturtėti – turėjo V. J., nes, pasak jo paties, dažnai bendravo su B. P., bent kartą per savaitę su juo gerdavo alkoholinius gėrimus, žinojo pastarąjį turint pinigų, kadangi iš banko jis parsiveždavo po 200-300 litų, o paskutinį kartą pasiimti pinigų važiavo prieš 1-2 savaites.

Apelianto kaltei pagrįsti svarbūs nusikaltimo bendrininko A. K. parodymai, jog įėjęs į namus V. J. reikalavo iš B. P. pasakyti, kur pinigai.

Plėšimo versiją patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys bei situacijos nuotraukos (t. 1, b. l. 5-8, 15, 18). Iš jų matyti, kad viename kambaryje visas knygų spintos turinys išverstas ant grindų, ir tai neabejotinai rodo pastangas surasti pinigus ar kitas vertybes, o kitame kambaryje – miegamajame – ant grindų durelėmis į viršų guli parverstas uždarytas seifas ir šalia jo virtuvinis peilis, rodantis, jog seifo nepavyko atidaryti.

Beje, iš aptariamų įrodymų šaltinių turinio nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros metu seifo raktas nerastas. Ši aplinkybė ir peilis prie seifo paneigia apelianto teiginį, jog jam nereikėjo eiti plėšti, nes žinojo, kur B. P. laiko seifo raktą – kambaryje ant sienos.

Apelianto kaltę įrodo ir jo elgesys po nusikaltimo. Ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant gynėjui V. J. parodė, kad drabužius, kuriais buvo apsirengęs eidamas pas B. P., išskalbė, o batus išmetė į šiukšlyną (t. 1, b. l. 35-37).

Toks elgesys nesuprantamas ir nemotyvuotas, jei apeliantas į B. P. namus būtų nuėjęs tik pažiūrėti, ką ten veikia A. K. Tačiau jis įgauna kitą prasmę ir patvirtina V. J. kaltę remiantis jo paties parodymais, jog drabužiai buvo kruvini. Teisėjų kolegija šią aplinkybę vertina kaip sąmoningą nusikaltimo pėdsakų slėpimą.

Nuteistojo V. J. parodymai, kuriais jis parodė mušęs (tiesa, neturėdamas tikslo apiplėšti) B. P. į veidą, krūtinę (t. 1, b. l. 35-37) ir kurių vėliau atsisakė (t. 1, b. l. 51-53; t. 3, b. l. 42-43) paaiškinęs, kad viską išgalvojo, be to, įvykio aplinkybes jam papasakojo kiti žmonės, todėl parodymų patikrinimo vietoje metu jis žinojo bei parodė detales (pvz., jog nugriuvo knygų spinta), sutapo su jau minėtos specialisto išvados Nr. M 1035/06 (01) duomenimis dėl B. P. sužalojimų lokalizacijos ir aptartais įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis. Tokio aplinkybių sutapimo (teisingai papasakoti įvykio aplinkybes nedalyvavus įvykyje) teisėjų kolegija nelaiko atsitiktiniu. Priešingu atveju toks atsitiktinumas būtų neįtikinamas.

Neįtikinama apelianto teisme nurodyta aplinkybė, kad įvykio laiką jam pasakė tyrėjas ir liepė laikytis būtinosios ginties versijos, nes tokiu atveju bus švelnesnė bausmė. Šių apelianto teiginių teisme nepatvirtino kaip liudytojai apklausti tyrėjai T. I. bei I. K. (I. K.).

Neįtikinami V. J. parodymai, pagrindžiantys jo versiją, jog išgirdęs triukšmą B. P. name jis net kelis kartus ėjo žiūrėti, kas ten vyksta, tačiau, pamatęs A. K. ir sumuštą bei dar mušamą B. P., ramiai vėl išeidavo pas sugyventinę arba namo.

Dėl skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstytų motyvų V. J. veika dėl pasikėsinimo apiplėšti B. P. teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, kadangi buvo įsibrauta į pastarojo namą, tačiau nusikaltimas nebaigtas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, nes nerado pinigų.

Teismas teisingai nustatė, kad aptariamą nusikaltimą V. J. pasikėsino padaryti kartu su A. K., vieną kartą sudavusiu nukentėjusiajam ranka į petį ir jį pastūmusiu koja, stovėjusiu prie lango bei saugojusiu aplinką tuo metu, kai V. J. intensyviai vartojo smurtą prieš B. P., reikalavo pasakyti, kur pinigai, ir pats aktyviai jų ieškojo. Taigi darant plėšimą juos jungė bendras sumanymas neteisėtai praturtėti.

Tačiau byloje nėra duomenų, jog abu kaltininkai buvo susitarę prieš B. P. pavartoti intensyvų smurtą, galintį kelti rimtą pavojų jo sveikatai ar net gyvybei. Bendrininko A. K. tyčia dalyvauti vykdant plėšimą neapėmė jo tyčios nužudyti B. P. Dėl to teismas pastarąjį nusikaltimą teisingai įvertino kaip vykdytojo, t. y. V. J., ekscesą.

Toks vertinimas, pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis, atitinka BK 26 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkto 7 dalies nuostatas.

Minėtos specialisto išvados Nr. M 1035/06 (01) duomenys įrodo, kad B. P. mirė nuo krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje, daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais, tai komplikavosi trauminiu šoku. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais.

Šiuos sužalojimus, sukėlusius B. P. mirtį, V. J. padarė plėšimo metu, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei jau aptartą BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį.

Toks nusikalstamos veikos kvalifikavimas atitinka minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 20 punkto 5 dalies išaiškinimą.

Tiesa, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl dviejų nusikalstamų veikų sutapties formos, kuri yra labai svarbi, tinkamai parenkant už padarytas veikas paskirtų bausmių subendrinimo būdą. Šioje byloje teismas neteisingai nustatė veikų sutapties formą, todėl klaidingai subendrino paskirtas bausmes. Dėl to teisėjų kolegija pasisakys, analizuodama bausmių subendrinimą.

Dėl V. J. nusikalstamų veiksmų apimties sumažinimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog be kitų sužalojimų V. B. P. padarė poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje.

Toks sužalojimas iš tiesų nurodytas jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 1035/06 (01), jis atsispindi priede prie specialisto išvados (t. 2, b. l. 66). Tačiau pirmosios instancijos teisme apklausta teismo medicinos ekspertė R. A. paaiškino (t. 3, b. l. 48), kad sužalojimas dešinės alkūnės nugariniame paviršiuje galėjo atsirasti griūvant.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Dėl to laikoma, kad apeliantas tokio sužalojimo nepadarė, ir jo fizinio smurto apimtis sumažinama vienu trauminiu poveikiu.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog V. J., veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino padaryti plėšimą, o netiesiogine tyčia nužudė B. P. . Pirmasis nusikaltimas priskiriamas prie sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis), o antrasis – prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis).

Teismas įvertino kaltininko asmenybę: jis anksčiau keturis kartus teistas, tačiau teistumas išnykęs (t. 2, b. l. 135-136); nusikaltimų padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų už alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose (t. 2, b. l. 155); blogai charakterizuojamas (t. 2, b. l. 159).

Teismas pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pripažino atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad pasikėsino apiplėšti B. P. bendrininkų grupe su A. K., o abi veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai).

Antra vertus, teismas atsižvelgė, jog plėšimas nebuvo baigtas.

Išdėstyti motyvai nulėmė, kad V. J. už pasikėsinimą apiplėšti B. P. paskirta trumpesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė, o už jo nužudymą – ilgesnė nei vidutinės trukmės bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. J. paskirtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Tačiau teismas padarė klaidą, subendrindamas bausmes.

Teismas nemotyvavo, kodėl bausmėms subendrinti taikė dalinio jų sudėjimo būdą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė V. J. padarytų nusikalstamų veikų sutapties formą ir tai nulėmė neteisingą bausmių subendrinimą.

Reikia pripažinti, kad baudžiamajame įstatyme neatskleistos idealiosios ir realiosios nusikalstamų veikų sutapties sąvokos, ir tai sudaro kai kurių sunkumų. Teismų praktikoje pripažįstama, jog idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose; realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau savarankiškų nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-92/2005, 2K-493/2005, 2K-131/2007 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nuteistasis V. J. plėšimo metu pavartojo gana intensyvų fizinį smurtą, kurio padarinys – B. P. mirtis. Pagal teismų praktiką tokiomis aplinkybėmis padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį.

Dėl to už kiekvieną veiką atskirai paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos, taikant bausmių apėmimo būdą.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę V. J. paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.