Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėjas Arvydas DaugėlaTeisėja Nijolė Šimkienė Baudž. byla Nr. 1A-541-458/2014 Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00223-2014-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.; 1.1.1.8.11. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUtartis

2014 m. liepos 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo A. B. sulaikymo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2014-03-25 iki 2014-03-27.

Kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – nuspręsta nekeisti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 25 d. vakare, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2014-03-25 20.22 val. jam nustatytas 2,98 promilės girtumas), asmeninio konflikto metu vartojo smurtą prieš savo sugyventinę A. D., gim. (duomenys neskelbtini), kuriai tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į kairį skruostą, du kartus keliu sudavė į pilvą ir suėmęs rankomis spaudė kaklą, taip pastarajai sukeldamas fizinį skausmą.

Nuteistojo A. B. gynėja advokatė A. Matiukienė prašo nuteistojo A. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal teismų praktiką teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam A. B. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis A. B. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau ne kartą teistas už analogiško pobūdžio, tik skirtingos apimties nusikaltimų žmogaus sveikatai padarymą, tyčinį nesunkų nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui. Tokiu savo elgesiu A. B. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas, už naują nusikaltimą skirdamas jam griežčiausią BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Paskirdamas nuteistajam A. B. už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, Šilutės rajono apylinkės teismas tokį savo sprendimą nuosprendyje pakankamai išsamiai argumentavo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas A. B. už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (BK 11 straipsnio 3 dalis), nuteistojo A. B. kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat į tai, kad A. B. smurtą prieš nukentėjusiąją pavartojo nepilnamečių vaikų akivaizdoje, kartu teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiosios elgesį bei į tai, kad A. B. jos atsiprašė. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto A. B. asmenybę, t. y. kad jis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau ne kartą buvo teistas, iš jų ne pirmą kartą už analogiškas, tik skirtingos apimties nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, be to, ne kartą baustas administracine tvarka už pažeidimus esant neblaiviam. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį A. B. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tik A. B. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą – bus užtikrintas bausmės paskirties įgyvendinimas. A. B. parinkęs tinkamą bausmės rūšį, teismas, nustatydamas jos dydį, taip pat nepažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimų, skirdamas už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, ir šią bausmę, pritaikęs 64¹ straipsnio nuostatas, sumažino vienu trečdaliu, paskirdamas už minėtos nusikalstamos veikos padarymą aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, šią aplinkybę teismas pripažino A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę apeliantui.

Nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentai, kad jis atsiprašė nukentėjusiosios ir ši jam atleido bei prašė teismo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, taip pat neduoda pagrindo skirti švelnesnę bausmę apeliantui. Pažymėtina, kad A. B. smurtą prieš sugyventinę A. D. vartoja ne pirmą kartą, tai patvirtina ne tik kaip liudytojų ikiteisminio tyrimo metu apklaustų nuteistojo A. B. ir nukentėjusiosios A. D. dukrų D. ir A. B. parodymai, kad tėvas labai dažnai skriaudžia mamą (b. l. 16–17, 18–19), bet ir byloje esantys duomenys apie tai, kad A. B. už analogiško nusikaltimo padarymą, t. y. dėl smurto prieš tą pačią nukentėjusiąją A. D. pavartojimą anksčiau buvo teistas net du kartus, t. y. Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) galutine subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo nukentėjusiosios A. D. sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą (b. l. 62–65), bei to paties teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams dėl nukentėjusiosios A. D. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir jai sukelto fizinio skausmo (b. l. 66–67). Šie duomenys rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, akivaizdu, kad anksčiau A. B. už analogiškų nusikaltimų padarymą paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės nesulaikė jo nuo naujų analogiškų nusikaltimų žmogaus sveikatai padarymo ir savo tikslų nepasiekė. Visa tai pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. B. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, nes šiuo atveju akivaizdu, kad tik realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės bus užtikrintas bausmės paskirties įgyvendinimas.

Apelianto versijos, kad pati nukentėjusioji pirma trenkė jam su sidro buteliu, nepatvirtina jokie bylos duomenys, priešingai – pats A. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad konflikto priežastis buvo alkoholis, bei nurodė, kad įvykio aplinkybių jis neatsimena dėl girtumo, tačiau pripažino, kad būdamas girtas galėjo sumušti sugyventinę, nes taip atsitinka nebe pirmą kartą, ir už tai jis jau yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę, to, kad pati nukentėjusioji pirma jį puolė, nenurodė. Nukentėjusioji A. D. nurodė, kad A. B. ją sumušė be jokios priežasties. Netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, tuo labiau, kad pats A. B. neginčija teismo pripažintas įrodytomis jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes ir savo kaltės dėl sugyventinės sumušimo neneigia. Kolegija apelianto versiją, kad nukentėjusioji pirma jam trenkė, vertina kaip pastarojo siekį sušvelninti atsakomybę, nes tokios aplinkybės byloje nenustatytos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. B., kaip recidyvistui, už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirta mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes A. B. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus.

Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes A. B. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam A. B. gali būti pasiekti skiriant švelnesnę bausmę, šioje byloje nenustatė. Nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl bausmės parinkimo pagrįstumu. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.