Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės, Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Mitkaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-4283-774/2011 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei A. M., tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl nuosavybės teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad ieškovas 2003 m. rugsėjo 30 d. teismo sprendimu yra įpareigotas per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal atestuotos projektavimo įmonės UAB „Kauno komprojektas" 2003 m. balandžio mėn. statinio dalies nugriovimo projektą, (duomenys neskelbtini) nugriauti priestato 3al/p dalį, kuria užmūrytas atsakovės kambario 1-6/10,09 kv. m. langas. Teismo sprendimas šiuo metu nėra įvykdytas, tačiau iš esmės pasikeitė aplinkybės, kadangi 2009 m. vasario 19 d. atsakovei priklausančiose patalpose įvyko gaisras, dėl ko apdegė dalis ieškovui priklausančių patalpų. Po įvykusio gaisro ginčo priestato dalis yra būtina ieškovui gyventi, tačiau atsakovė gaisro padarinių nelikviduoja, apdegusios namo dalies neremontuoja, dėl ko kyla grėsmė dėl likusios namo dalies išsaugojimo. Šiuo metu atsakovė savo namo dalyje negyvena, savavališkai pasistačiusi mobilų namelį, dėl kurio įteisinimo yra užvesta civilinė byla. Šiuo metu ieškovo pastatytas priestatas atsakovės teisių nepažeidžia. Pasikeitus Statybos įstatymo nuostatoms (28 straipsnis), jam suteikta įstatyminė teisė įteisinti savavališkai pastatytą priestatą, tačiau to padaryti ieškovas negali be atsakovės sutikimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas iš esmės neišnagrinėjo ieškinio argumentų. Nuo 2003 metų iš esmės yra pasikeitusi faktinė padėtis, gaisro pasėkoje nudegė gyvenamojo namo dalis, dalis gyvenamojo namo stogo, apdegė mansardoje įrengtas ieškovui priklausantis kambarys, todėl jis negali dėl atsakovės kaltės naudotis jam priklausančia pastato dalimi. Po įvykusio gaisro atsakovė A. M. jai priklausančios gyvenamojo dalies neremontuoja, šia gyvenamojo namo dalimi nesinaudoja, nors po gaisro praėjo jau beveik du metai, o bendrame sklype savavališkai pasistatė namelį. Teismas nepasisakė ir nevertino byloje esančių įrodymų, kurie patvirtino šias aplinkybes.Teismas nevertino visų byloje surinktų įrodymų. Teismas nevertino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, pažymos apie kilusį gaisrą, atsakovei A. M. savavališkos statybos surašymo akto, todėl nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo (2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2007, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010). Be to, teismo argumentas, kad ieškovas nepateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštiško sutikimo dėl kitų statinių yra visiškai nepagrįstas, kadangi tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.Teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas, spręsdamas, jog šalių ginčas dalyje dėl antrojo ieškinio reikalavimo yra išspręstas kitoje civilinėje byloje (Nr. 2-2602-528/2003), priėmė nepagrįstą sprendimą, kadangi nepasisakė dėl Statybos įstatymo 28 straipsnio taikymo. Minėtas straipsnis suteikia įstatyminę teisę įteisinti pastatytą priestatą, nežiūrint to, kad yra priimtas sprendimas, kadangi statybos įstatymo pakeitimai nenumato draudimo pradėti įteisinimo procedūros tais atvejais, kai yra priimtas sprendimas pašalinti savavališkos statybos padarinius.Dėl sąlyginio reikalavimo. Pati ieškinio reikalavimo formuluotė nerodo, kad reikalavimas yra sąlyginis. Todėl teismo argumentas apie tai, kad jis negali tenkinti sąlyginio reikalavimo, prieštarauja lingvistinei reikalavimo prasmei, nes lietuvių kalboje sąlyginiai sakiniai prasideda žodžiais „jeigu".

6. Dėl nukrypimo nuo formuojamos teismų praktikos. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais tokio pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio mėn. 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004 pažymėjo, kad „pripažįstant bendraturčio teisės į statybą pažeidimą, pasireiškiantį bendraturčių nesutikimu su statyba tam tikromis sąlygomis, bendraturčių atsisakymo, motyvuojamo neigiamai pasikeisiančiomis jų gyvenimo ir veiklos sąlygomis, pagrįstumą reikia vertinti Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies (šiuo metu galiojanti redakcija) bei kitų teisės aktų ir žmogaus teisės į šeimos aplinką išsaugojimo." Teismas nesiaiškino neigiamų savavališkos statybos pasekmių atsakovei, neatsižvelgė į pasikeitusią situaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama ir tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu tiek materialinės, tiek procesinės teisės normų aiškinimu ir taikymu.

Ieškovas A. B. prašė teismo pripažinti jo teisę įteisinti savavališką statybą – gauti priestato, plane pažymėto 3al/p, pastatyto prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybą leidžiantį dokumentą be gyvenamojo namo bendraturčio (atsakovės A. M.) sutikimo. Taigi byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės įteisinti savavališką statybą be bendraturčio sutikimo.

Bylos duomenimis, šalys yra gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ieškovui nuosavybės teise priklauso 423/1000, atsakovei 577/1000 dalys pastatų. Ieškovas, neturėdamas statybą leidžiančių dokumentų, be atsakovės sutikimo, prie gyvenamojo namo pasistatė priestatą 3al/p. Priestato savavališkos statybos faktas nustatytas įsiteisėjusiais teismų 1994 m. balandžio 13 d., 2002 m. birželio 27 d. ir 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimais civilinėse bylose Nr. 2-2267/94-23; Nr. 2-822/2002; Nr. 2-2602/2003. Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-822/2002 nustatyta bendraturčių gyvenamojo namo naudojimosi patalpomis tvarka, kuriuo atsakovei, be kitų patalpų, naudojimuisi paskirta ir gyvenamoji patalpa, plane pažymėta 1-6/10,09 kv.m. Šiose bylose nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad savavališkai A. B. pastatytas priestatas užstojo A. M. langą (buvo užmūrytas priestato sienos dalimi). Teismai, išnagrinėję šalių priešpriešinius reikalavimus, nusprendė atmesti A. B. reikalavimą pripažinti nepagrįstu atsakovės atsisakymą duoti sutikimą įteisinti savavališką priestato 3al/p statybą (2002-06-27 sprendimas) ir tenkinti A. M. reikalavimą, įpareigojant A. B. nugriauti priestato dalį, kuria užmūrytas kambario 1-6/10,09 kv.m. langas, per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal UAB „Kauno komprojektas" 2003 m. balandžio mėn. statinio dalies nugriovimo projektą (2003-09-30 d. sprendimas).

Ieškovo reikalavimas šioje byloje iš esmės grindžiamas dviem pagrindais: pirma, naujai nustatyta aplinkybe, jog po 2003 m. rugsėjo 30 d. teismo sprendimo apdegė šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, dėl ko ieškovas negali gyventi jam priklausančiose patalpose; antra, įsigaliojo Statybos įstatymo pataisos (28 straipsnis), leidžiančios

įteisinti ieškovo priestato savavališką statybą, nepriklausomai nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo nugriauti šio statinio dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnyje nustatyta, kad bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įgyvendinimo, ar jam įsigaliojus. Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą, tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Be šių taisyklių laikymosi, bendraturtis privalo turėti kito bendraturčio sutikimą padidinti bendrą daiktą (CK 4.77 str.). Bendraturčiams nesusitarus, nepriklausomai nuo nesutarimo priežasčių, daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarka gali būti nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne bendraturčio siekiamą įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistųjų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2012; kt.). Priestato statyba Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies prasme yra namo rekonstrukcija, todėl jai keliami griežtesni reikalavimai. Vienas iš tokių reikalavimų - statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Tokia sąlyga pagal įstatymą pripažįstama ir patalpų, skirtų žmonėms gyventi, dirbti ar verstis kita veikla, natūralaus apšvietimo pagal higienos ir darbo vietų įrengimo reikalavimus išsaugojimas (Statybos įstatymo 6 str. 4 d. 4 p.). Nagrinėjamoje byloje nustatytos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės, t.y. priestato statyba yra savavališka, be atsakovės sutikimo priestatu užstatytas jai priklausančios patalpos 1-6 ( t.l, b.l. 31. 33) langas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovo pasiūlymas pakeisti savo lėšomis atsakovei A. M. priklausančios patalpos 1-6/10,09 kv. m. langą vientisu stiklu yra nepagrįstas tokią statybą leidžiančia projektine dokumentacija ir kitais įrodymais, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovo pasiūlymas neprieštarauja paminėtoms Statybos įstatymo 6 straipsnio nuostatoms. Taigi vien paminėtų aplinkybių pagrindu teismas turėjo pagrįstą pagrindą spręsti, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir neįrodytas.

Kaip jau minėta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra atmestas ieškovo A. B. reikalavimas pripažinti nepagrįstu atsakovės atsisakymą duoti sutikimą įteisinti savavališką priestato 3al/p statybą ir tenkintas atsakovės A. M. reikalavimas dėl A. B. įpareigojimo nugriauti priestato dalį, kuria užmūrytas kambario 1-6/10,09 kv. m. langas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys arba jų teisių perėmėjai nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 18 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, po teismo sprendimo įsiteisėjimo paaiškėjusios naujos aplinkybės (nagrinėjamu atveju - bendraturčių gyvenamojo namo gaisras, kai statinys faktiškai yra išlikęs ir konstatuoti tik jo apgadinimai (t.l, b.l. 13-21), dėl ko ieškovas negali gyventi jam priklausančiose patalpose ir nepaneigus atsakovės argumentų, jog ji ketina apdegusias patalpas tvarkyti ir jose gyventi, nesudaro pagrindo ieškovui nevykdyti teismo sprendimo arba šiuo pagrindu bandyti įteisinti savavališką statybą. Taigi, teismo sprendimų privaloma galia ieškovui išlieka. Bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, gali būti atnaujinamos pagal tik proceso atnaujinimo taisykles, numatytas CPK XVIII skyriuje, arba ieškovas (skolininkas), kol teismo sprendimo neįvykdytas, gali ginti savo teises vykdymo procese numatytomis priemonėmis.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog nagrinėjamo ginčo atveju teismas nepasisakė dėl Statybos įstatymo 28 straipsnio taikymo ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės. Pažymėtina, kad pats ieškovas savo procesiniame

dokumente (t.l, b.l. 90 str.) neatskleidė paminėtos teisės normos esmės ir apsiribojo formaliu aiškinimu, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalis suteikia jam įstatyminę teisę įforminti savavališką statybą.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23¹ str. pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28(1) straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo (įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d.) 24 straipsnio 4 dalimi įstatymų leidėjas numatė statytojams (užsakovams) galimybę įteisinti savavališką statybą dar iki valstybės institucijai, atliekančiai statybų priežiūrą, pradedant savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą. Šia procedūra statytojas turi teisę pasinaudoti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreipęsis į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo. Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmuo, kuriam pateikti reikalavimai nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, turi teisę parengti projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją savo lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas suteikė teismui, sprendžiančiam klausimus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, diskrecijos teisę, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas sąlygas, suteikti galimybę savavališką statybą atlikusiam statytojui ją įteisinti, tačiau tik tais atvejais, kai statytojas turi objektyvią galimybę gauti statybą leidžiančius dokumentus. Kaip jau nurodyta, nagrinėjamo ginčo atveju yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, įpareigojantis ieškovą nugriauti savavališkai pastatyto priestato dalį, kuria pažeidžiamos atsakovės teisės. Atsakovės teisių pažeidimas ieškovo nurodytomis naujomis aplinkybėmis nėra pašalintas. Taigi, šioje situacijoje Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalies nuostatos negali būti taikomos.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio mėn. 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004), kadangi skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės (paminėtoje kasacinio teismo byloje nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo dalyko). Pažymėtina, kad apelianto nurodomoje kasacinio teismo byloje šis teismas pabrėžė, kad pripažįstant bendraturčio teisės į statybą pažeidimą, pasireiškiantį bendraturčių nesutikimu su statyba tam tikromis sąlygomis, bendraturčių atsisakymo, motyvuojamo neigiamai pasikeisiančiomis jų gyvenimo ir veiklos sąlygomis, pagrįstumą reikia vertinti Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies (šiuo metu galiojanti redakcija) bei kitų teisės aktų ir žmogaus teisės į šeimos aplinką išsaugojimo

požiūriu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas į šį išaiškinimą atsižvelgė ir teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, su tokiu vertinimu sutinka.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatyme numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, teismo sprendimas yra teisėtas, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

nutaria:

palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą nepakeistą. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.