Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Virginijos Liudvinavičienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Dariaus Malecko apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016-04-08 nuosprendžio, kuriuo M. B. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

D. M. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014-10-12, apie 23.15 val. būdamas adresu (duomenys neskelbtini), prie D. M. priklausančio nuosavo namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia priėjo prie lauke stovėjusio mažamečio A. M., sugriebęs jį už pečių papurtė ir sudavė kumščiu vieną kartą jam į kairę veido pusę, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Apeliacinius skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras prašo panaikinti 2016-04-08 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir nuteisti jį 9 mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos (rajono) ribų, neišeiti iš namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Prie šios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis ir 65 straipsniu, pridėti 2014-08-11 Trakų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą 15 MGL dydžio baudą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroras iš esmės nesutinka su nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui A. M..

Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia Apeliantas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmos instancijos teismas padarė byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas bei priėmė teisėtą nuosprendį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

M. B. pateiktas kaltinimas dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui A. M.. M. B. kaltės nepripažino, neneigė buvęs įvykio metu pas M. kieme, kur buvo barniai, triukšmas, tačiau vaiko jis nematė. Kaltinimas grindžiamas tik vienos liudytojos, mažamečio sesers, A. M. parodymais. Dėl to, teismo vertinimu, reikalinga liudytojos parodymų gilesnė analizė. Iš pirminio, byloje esančio dokumento, tyrėjos, kuri buvo nuvykusi į įvykio vietą, gauto pranešimo matyti, kad tą pačią dieną buvo bendrauta su berniuko mama D. M., kuri buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir jai stovint lauke kartu su dukra A. M. ir sūnumi A. M., į jų kiemą atvyko du automobiliai, iš jų išlipo apie 17 jai nepažįstamų jaunuolių ir reikalavo, kad į lauką išeitų jos vyras. Vienas iš jaunuolių sugriebė jos mažametį sūnų A. M. už pečių ir jį stipriai papurtė ir vieną kartą ranka sudavė jam į kairę veido pusę. A. M. patvirtino tai ką sakė mama, bei nurodė, kad jaunuolio, kuris sudavė jos broliui, ji nepažįsta (t. 1, b. l. 7). 2014 m. spalio 13 d. liudytojos apklausos protokole nurodyta, kad A. M. teigė, kad vienas iš jaunuolių griebė jos brolį, stipriai papurtė, šviesus jaunuolis buvo su pilkos spalvos maike sudavė jos broliui vieną kartą į veidą. Mama D. M. stovėjo šalia, ją jaunuolis stumdė, grasino, kad sumuš (t. 1, b. l. 11). Praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio A. M. nurodė, kad galėtų jaunuolį, kuris sudavė jos broliui atpažinti. Jis buvo nelabai tamsių, tai yra apyšviesių plaukų, pailgo veido ir vilkėjo maikę trumpomis rankovėmis. „Jei gerai prisimenu“, tas pats jaunuolis, kuris sumušė mano broliuką šaukė, jog turi policijoje giminaitį, kuris viską sutvarkys ir jiems nieko nebus (t. 1, b. l. 12). Vėliau, sausio 13 d, (o taip pat ir 2015 m. kovo 20 d.) apklausiama A. M. vis dar nieko neužsiminė apie tai, kad brolį sumušęs asmuo, save įvardijo kaip M. B., kurio draugės tėvas yra policininkas (uošvis pareigūnas S. B.), pasakodama apie R. G., V. S. veiksmus (t. 1, b. l. 13-14). 2015 m. sausio 19 d. A. M. atpažįsta M. B., kaip asmenį sumušusį jos broliuką gyvai iš veido bruožų (t. 1, b. l. 33-35). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad liudytojos A. M. parodymai apie konkretų asmenį, sudavusį jos broliui kelia pagrįstų abejonių.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, pirmosios instancijos teismas liudytojos A. M. parodymus laikydamas nepatikimais neatsižvelgė liudytojos amžių įvykio metu (16 metų), dėl ko galėjo būti jos parodymai nenuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, kuomet kaltinimas grindžiamas vienintelio liudytojo paaiškinimais ir kurių nepatvirtina iš esmės jokie kiti byloje esantys duomenys, tokio liudytojo parodymams turi būti keliami itin aukšti reikalavimai t. y. turi būti logiški, nuoseklūs, nekeliantys abejonių.Aplinkybė, kurios liudytoja A. M. ikiteisminio tyrimo pradžioje visai nenurodė – asmens, kuris sudavė broliui ir prisistatė M. B. yra labai svarbi. Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja teisinosi, kad pastarosios aplinkybės nenurodė dėl patirto šoko. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme liudytoja teigė, kad nemoka paaiškinti, kodėl nepasakė iš pradžių M. B. pavardės. Sutiktina, su prokuroro argumentu, kad liudytoja A. M. neturi pagrindo apkalbėti M. B., tačiau galimai liudytoja galėjo sąžiningai klysti. Pažymėtina, kad pradžioje vaiko sumušimu buvo kaltinamas V. S. (t.1, b. l. 161). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo motina D. M. teigė, kad jai įvykio metu buvo suduota, sudavė V. S.. Atkreipiant dėmesį į nepilnamečio A. M. parodymus (t. 1, b. l. 51-53) matyti, kad berniukas nurodo, jog vėliau „pylė“ mamai (iš konteksto galima suprasti, kad tas pats asmuo). Prisiminus pirminių liudytojos A. M. parodymų 2014-10-13 (t. 1, b. l. 11) turinį, darytina išvada, kad galimai tas pats jaunuolis sudavė vaikui ir stumdė mamą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. M. nurodė, kad V. S. buvo pareikšti įtarimai ir jis buvo apkaltintas dėl to, kad jis buvo kartu su M. B.. Ji neapkaltino S., jis su ja prasilenkė, jai S. ir B. atrodė panašūs. Šioje byloje sunku logiškai paaiškinti aplinkybę, kad mažamečio motina, kuri detaliai pasakojo įvykio aplinkybes ir įvykio metu stovėjo greta mažamečio, kaip nurodė liudytoja A. M., „viskas įvyko motinos akyse“ negalėjo atpažinti asmens, sudavusio jos sūnui. Apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad lauke degė šviesa, bet neįsidėmėjo veido, nežino, ar M. B. sumušė jos vaiką.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje turi būti pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, vertinant ne atskirus įrodymus, bet įrodymų visetą. Įvertinęs surinktų duomenų visetą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad M. B. įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2016-04-08 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.