Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo R. K. ir išteisintojo A. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 154 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o R. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. buvo kaltintas tuo, kad jis 2014 m. lapkričio 5 d. internetiniame portale www.lrytas.lt paskelbtame straipsnyje „Kriminalinių knygų autoriui – banditų smūgiai“ apie R. K. pateikė tikrovės neatitinkančius teiginius, kuriais jis buvo apšmeižtas padaręs labai sunkų nusikaltimą, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą juo, pažemino jo garbę ir orumą, tokiu būdu jį apšmeižė – „Nužudžius (duomenys neskelbtini) šulo tarną, R. K. kartu su kitais bendrininkais tempė lavoną prie duobės ir užkasė“, „Šiandien buvę įtakingi anų laikų Kauno mafijozai neatmeta versijos, kad tarp sprogdintojų galėjęs būti ir R. K.“, paragrafe „Seka brolio pėdomis“ teigiama „Paaiškėjo, kad skandalingai pagarsėjęs P. K., kuris buvo nuteistas už tai, jog sieros rūgštimi apliejo jį atstūmusios mylimosios E. V. veidą – tikras „Klišiaus“ brolis“, „Lietuvos mafiją demaskuojančių knygų autorius D. D. iš buvusio nusikalstamo pasaulio atstovų susilaukė jau antrojo smūgio - ... su (duomenys neskelbtini) grupuote sietas R. K. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir pareikalavo, kad kuo greičiau iš visų šalies knygynų būtų pašalintos dvi pirmosios D. D. knygos“, „Yra duomenų, kad to paprašyti galėjo H. D. artimieji“, „R. K. nuo senų laikų buvo šalia (duomenys neskelbtini) lyderių, tačiau jam nuolat pavykdavo išvengti įtarimų“.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžiu A. L. pagal BK 154 str. 2 d. išteisino, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Išteisintasis A. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendį pakeisti ir priteisti turėtas proceso išlaidas advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šis skundas paduodamas tik dalyje dėl proceso išlaidų priteisimo. Nors pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas A. L. gynėjo advokato padėjėjo Kęstučio Petrausko prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo ir jį pagrindžiantys dokumentai, tačiau teismas šio klausimo nesprendė, nors pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 307 str. 6 d. 3 p. turėjo tai padaryti.

Privatus kaltintojas R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. išteisinamąjį nuosprendį ir A. L. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, patenkinti civilinį ieškinį bei priteisti bylos nagrinėjimo metu turėtas proceso išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino melagingą žinių paskleidimą, kaltininko tyčią bei pažeidė esmines BK ir BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 str. nuostatas, kurios nurodo, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju, byla buvo nagrinėjama pagal privataus kaltintojo skundą, kuris iš esmės yra tokią pačią reikšmę turintis dokumentas kaip ir kaltinamasis aktas. Tokiu būdu, bylos nagrinėjimo teisme ribos privataus kaltinimo bylose apibrėžiamos privataus kaltinimo skunde išdėstytomis nusikalstamomis veikomis. Pateiktame patikslintame privataus kaltinimo skunde R. K. Vilniaus miesto apylinkės teismui konkrečiai nurodė teiginius, kuriuose, jo įsitikinimu, yra tikrovės neatitinkanti informacija, o jos paskleidimas per visuomenės informavimo priemones sudarė nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d., sudėtį. Teismas turėjo nagrinėti kiekvieną iš pateiktų A. L. parašytų teiginių, siekiant patikrinti, ar tokių duomenų paskleidimas yra nusikalstama veika, numatyta BK 154 str. 2 d., ir ar A. L. yra tas asmuo, kuris šią nusikalstamą veiką padarė. Tuo tarpu, Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl privataus kaltinimo skunde nurodytų teiginių: 1) „Kriminalinių knygų autoriui - banditų smūgiai“; 2) „Lietuvos mafiją demaskuojančių knygų autorius D. D. iš buvusių nusikalstamo pasaulio atstovų susilaukė jau antrojo smūgio“; 3) ,,su (duomenys neskelbtini) grupuote sietas R. K.“; 4) „Yra duomenų kad to paprašyti galėjo H. D. artimieji“; 5) „Šiandien buvę įtakingi anų laikų Kauno mafijozai neatmeta versijos, kad tarp sprogdintojų galėjęs būti ir R. K.“ ir taip pažeidė BPK 225 str. ir 305 str. nuostatas.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. L. straipsnyje teigiama, kad asmenys, siejami su nusikalstamų veikų padarymu, nepagrįstai kaltina šmeižtu jų nusikalstamus veiksmus knygose aprašiusį žurnalistą ir siekia pasipelnyti, reikalaudami neturtinės žalos atlyginimo. Straipsnio pavadinime esantis žodis „banditai“ yra tiesiogiai nukreiptas į D. D. kaltinimus šmeižtu pateikusius asmenis - H. D. ir R. K.. Žodis „banditas“ yra būdvardis, kuriuo apibūdinamas itin neigiamomis savybėmis, brutalumu, žiaurumu pasižymintis žmogus. Tuo tarpu, R. K. atžvilgiu nėra priimta jokių apkaltinamųjų nuosprendžių, kuriais būtų konstatuota jo kaltė padarius kokias nors nusikalstamas veikas, straipsnyje nėra pateikta jokių neginčijamų faktų, galinčių neigiamai charakterizuoti privataus kaltintojo asmenybę. Pavadindamas R. K. banditu ir prilygindamas jį H. D., A. L. suprato, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią bei garbę ir orumą žeminančią informaciją.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad A. L. R. K. tiesiogiai įvardino buvusiu nusikalstamo pasaulio atstovu, t. y. teigė, kad privatus kaltintojas darė nusikalstamas veikas. R. K. nėra teistas, nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų, niekada nepriklausė jokiai neteisėta veikla užsiimančiai grupei, niekada nebuvo (duomenys neskelbtini) organizuotos grupės nariu, nepažįsta nei šios grupės narių, nei paties H. D., nei jo šeimos narių ar giminaičių. A. L. privalėjo pateikti svarius įrodymus, pagrindžiančius savo teiginius, tačiau to nepadarė. Jis suprato, kad teiginiai neatitinka tikrovės, kad nėra duomenų, jog R. K. buvo organizuotos grupės nariu (nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu tokie duomenys nustatyti nebuvo) bei buvo pažįstamas su H. D. artimaisiais, suprato, kad šiais teiginiais žemina jo garbę ir orumą ir norėjo taip veikti - parašyti šį teiginį straipsnyje, kuris bus išplatintas visuomenės informavimo priemonėje.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad straipsnyje nekonkretizuotų „anų laikų Kauno mafijozų“ spėlionės yra pateikiamos kaip informacijos šaltinis, kad R. K. galėjęs būti tarp sprogdintojų. Šis teiginys taip pat neatitinkantis tikrovės bei šmeižiantis, nurodant, kad privatus kaltintojas tariamai padarė labai sunkų nusikaltimą - bandė nužudyti žmogų. Šia prielaida yra viešai suabejojama R. K. nekaltumu. R. K. nėra žinoma, ar yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl bandymo nužudyti jam nežinomą asmenį L. P., jam nėra pareikšti jokie įtarimai, jo atžvilgiu nebuvo atlikti jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai. A. L. suprato, kad šio teiginio tikrumas nėra patvirtintas jokiais objektyviais duomenimis, suprato, kad šiuo teiginiu žemina privataus kaltintojo garbę ir orumą ir norėjo taip veikti - parašyti šį teiginį straipsnyje, kuris bus išplatintas visuomenės informavimo priemonėje.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes bei vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas nepagrįstai vadovavosi A. L. parodymais, kad rašydamas straipsnį, žodžiu „teistas“ jis turėjo omenyje veiksmą, t. y. kad R. K. teisme buvo teisiamas. Tokie jo parodymai laikytini gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės. Pažymima, jog A. L. yra profesionalus žurnalistas, nuolat rašantis straipsnius kriminalinėmis temomis, kurie spausdinami didžiausiuose dienraščiuose ir naujienų portaluose, todėl toks asmuo negalėjo nesuprasti, jog rašydamas teiginį „už žmogžudystę teistas“ pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, kurio apibrėžimas yra pateikiamas teismų praktikoje. R. K. atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, taigi, jo atžvilgiu nebuvo (ir negalėjo būti) priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu, minėtas teiginys skaitytojui suformuoja mintį, kad R. K. buvo teistas už nužudymą, t. y. teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu. Tai neatitinka tikrovės. A. L. suprato, kad teiginio dalis neatitinka tikrovės, kad R. K. niekada neturėjo teistumo, suprato, kad šiuo teiginiu žemina jo garbę ir orumą ir norėjo taip veikti - parašyti šį teiginį straipsnyje, kuris bus išplatintas visuomenės informavimo priemonėje.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog R. K. dalyvavo E. B. nužudyme, o teismo dokumentų citavimas nelaikytinas šmeižimu. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog jokiame teisminiame dokumente nebuvo nurodytas visos apimties A. L. straipsnio teiginys – „nužudžius (duomenys neskelbtini) šulo tarną, R. K. kartu su kitais bendrininkais tempė lavoną prie duobės ir užkasė“. Teismas nepagrįstai vertino tik dalį A. L. teiginio. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 20 d. priėmė nuosprendį, kuriuo R. K. atžvilgiu byla nutraukta suėjus senaties terminui. Nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, asmuo negali būti laikomas kaltu, negali būti teigiama, kad asmuo atliko konkrečius veiksmus. Tuo tarpu, aukščiau paminėtas teiginys vienareikšmiškai leidžia suprasti, kad R. K. tiesioginiais savo veiksmais nužudė žmogų. Šis teiginys neatitinka tikrovės, jo melagingumą įrodo baudžiamosios bylos duomenys. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 20 d. nuosprendyje iš kaltinimo pašalino aplinkybę dėl R. K. tiesioginio dalyvavimo pasmaugiant E. B., byloje nesant įrodymų, kurie besąlygiškai leistų pripažinti, kad jis tiesioginiais veiksmais prisidėjo prie pastarojo nužudymo. Šį nuosprendį Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti. Rašydamas tokius teiginius, žurnalistas privalėjo patikrinti šią informaciją (baudžiamosios bylos medžiaga yra vieša). A. L. suprato, kad teiginys neatitinka tikrovės, nes įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad R. K. tiesioginiais veiksmais nežudė E. B., jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suprato, kad šiuo teiginiu žemina jo garbę ir orumą ir norėjo taip veikti - parašyti šį teiginį straipsnyje, kuris bus išplatintas visuomenės informavimo priemonėje.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog teiginys, kad R. K. buvo šalia (duomenys neskelbtini) lyderių iš esmės atitinka tiesą ir negali būti laikomas neatitinkančiu tikrovės. Teismas šią aplinkybę grindė tuo, jog vienas iš (duomenys neskelbtini) grupuotės lyderių (A. V. L.) yra privataus kaltintojo giminaitis. Pažymima, jog nors A. V. L. ir yra R. K. tolimas giminaitis, tačiau pastarasis jo asmeniškai nėra matęs ir nėra su juo kalbėjęs. Vien faktas, kad A. V. L. yra tolimas giminaitis, nepatvirtina, kad R. K. buvo šalia (duomenys neskelbtini) lyderių. Kita šio teiginio dalis („jam nuolat pavykdavo išvengti įtarimų“) skaitytojui suponuoja mintį, kad privatus kaltintojas, būdamas pastoviu organizuotos grupės nariu, yra padaręs nusikalstamų veikų, kurios liko neatskleistos. Tokiu nepagrįstu teiginiu A. L. sumenkino privataus kaltintojo asmenybę. A. L. suprato, kad teiginys neatitinka tikrovės, kad nėra duomenų, jog R. K. buvo organizuotos grupės nariu, nėra duomenų ir apie jokias kitas jo padarytas nusikalstamas veikas, suprato, kad šiuo teiginiu žemina jo garbę ir orumą ir norėjo taip veikti - parašyti šį teiginį straipsnyje, kuris bus išplatintas visuomenės informavimo priemonėje.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog R. K. nepažįstamo asmens P. K., padariusio sunkų nusikaltimą prieš savo artimą asmenį tokiu niekingu būdu (apipilant veidą sieros rūgštimi), priskyrimas broliu negali būti laikomas įžeidžiančiu, nors faktas ir neatitinka tikrovės. A. L. šį teiginį parašė, siekdamas neigiamai charakterizuoti privatų kaltintoją, kad tariamai keli tos pačios šeimos vaikai turi problemų su teisėsauga. Rašydamas teiginius „Seka brolio pėdomis“ ir kad P. K. yra „tikras brolis“, A. L. suprato, kad šio teiginio tikrumas nėra patvirtintas jokiais objektyviais duomenimis, suprato, kad šiuo teiginiu gali pakirsti pasitikėjimą R. K. ir norėjo taip veikti - parašyti šiuos teiginius straipsnyje, kuris bus išplatintas visuomenės informavimo priemonėje.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad A. L. veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir jam nereikėjo tikrinti informacijos patikimumo. Jis, kaip straipsnio autorius, atsako už savo teiginių autentiškumą, objektyvumą ir turi pareigą patikrinti, ar jo rašomi teiginiai atitinka tikrovę. Vertinant tyčią, atsižvelgtina į tai, kad A. L. daug metų dirba žurnalistu, todėl aptarti teisiniai niuansai jam privalo būti žinomi. Tai, kad suvokdamas straipsnyje aprašytus R. K. šmeižiančius teiginius, jis juos paskelbė internetiniame portale www.lrytas.lt, rodo, kad A. L. norėjo taip veikti, t. y. siekė paskleisti minėtus teiginius ir jais apšmeižti privatų kaltintoją.

Atsikirtimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė privataus kaltintojo apeliacinį skundą atmesti; išteisintasis savo apeliacinį skundą atšaukė.

Privataus kaltintojo apeliacinis skundas atmestinas. Priimtinas A. L. atsisakymas apeliacinio skundo, apeliacinis skundas paliktinas nenagrinėtu ir šioje dalyje teismo procesas nutrauktinas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

BPK 316 str. 1 d. numatyta, kad apeliantas turi teisę apeliacinį skundą atšaukti. Prašymai dėl skundų atšaukimo gali būti paduoti iki teismo pranešimo posėdžių salėje apie nuosprendžio ar nutarties paskelbimo laiką ir vietą (BPK 316 str. 3 d.). Išteisintasis A. L. 2015 m. spalio 13 d. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu pateikė pareiškimą dėl apeliacinio skundo atšaukimo ir patvirtino žinantis tokio veiksmo pasekmes. BPK 316 str. 5 d. nurodyta, kad atšaukus apeliacinį skundą, teismas palieka skundą nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukia. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, išteisintojo A. L. apeliacinis skundas paliktinas nenagrinėtu, o teismo procesas šioje dalyje nutrauktinas.

Iš privataus kaltintojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintojo veiksmuose nėra BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Privatus kaltintojas nurodo, kad tikrovės neatitinkančią informaciją A. L. skleidė tyčia, žinodamas, kad skleidžia melagingą informaciją, suvokė, kad tokios žinios yra žeminančios bei niekinančios R. K. ir galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir siekė tokių pasekmių, todėl jo veiksmuose yra BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Su tokiais apeliaciniame skunde dėstomais argumentais sutikti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, privatus kaltintojas savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančiu įrodymų visetu. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva - įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Ta aplinkybė, kad apeliantas yra kitokios nuomonės negu skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nėra pagrindas aukštesnės instancijos teismui suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Pagal BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas (taip pat – ir per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje) dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – bei norėjo paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-171/2013, 2K-57/2015). Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 p. taip pat nurodoma, kad nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tai reiškia, kad jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aptariamas 2014 m. lapkričio 5 d. internetiniame portale www.lrytas.lt paskelbtas straipsnis „Kriminalinių knygų autoriui – banditų smūgiai“, kurio autorius – A. L.. Šiame straipsnyje R. K. įvardijamas kaip asmuo, sietas su (duomenys neskelbtini) grupuote, dėl to jis apibūdinamas ir kaip nusikalstamo pasaulio atstovas. Nors R. K. apeliaciniame skunde kategoriškai neigia buvęs (duomenys neskelbtini) organizuotos grupės nariu ar pažįstantis bet ką iš šios grupės, baudžiamojoje byloje esantys duomenys paneigia šiuos privataus kaltintojo teiginius.

Sutiktina, kad R. K. nėra teistas – Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla dėl E. B. nužudymo, veikiant organizuotoje grupėje, jo atžvilgiu buvo nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi šis nuosprendis paliktas galioti, kas reiškia, kad šiuo metu jis yra įsiteisėjęs. E. B. nužudymu R. K. buvo kaltinamas kartu su E. A., V. S., V. V. ir R. Z., kurie, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio, buvo siejami su H. D.. Šie asmenys nurodė, kad R. K. pažįsta ir kad jis yra susijęs su E. B. nužudymo aplinkybėmis. Iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendyje užfiksuotų kaltinamųjų parodymų matyti, kad nurodymą nužudyti E. B. davė A. L., taip pat jis pasakė, kad nužudyme turi dalyvauti ir jo giminaitis R. K.. Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, o Lietuvos apeliacinis teismas šią išvadą paliko galioti, kad R. K. padėjo veikos bendrininkams V. S. ir V. V. iškasti duobę, kuri buvo skirta paslėpti po nužudymo E. B., V. S. ir V. V. nužudžius E. B., padėjo jiems nutempti jį prie duobės ir ten įmesti, o po – užkasti tam paruoštoje duobėje.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžiu, kuris Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartimi paliktas galioti, buvo išteisintas D. D., kurį R. K. privataus kaltinimo tvarka taip pat prašė pripažinti kaltu pagal BK 154 str. 2 d. Šioje baudžiamojoje byloje taip pat buvo nagrinėjamos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi nustatytos aplinkybės ir pripažinta, kad žurnalistas pagrįstai jomis vadovavosi. Teisiamųjų posėdžių metu apklausti liudytojai patvirtino, kad R. K. bendrauja su nusikalstamo pasaulio atstovais.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad R. K. praeityje palaikė ryšius su nusikalstamo pasaulio atstovais, o būtent su asmenimis, sietais su H. D.. Šie duomenys gauti iš įsiteisėjusių teismo sprendimų, todėl jais pagrįstai vadovautasi. Be to, pirmosios instancijos teisme R. K. pripažino, kad jį su V. S. ir V. V. siejo verslo reikalai, t. y. pripažino su jais bendravęs, taip pat pripažino ir tai, kad A. L. yra jo giminaitis. Nors apeliantas neigia jį kada nors matęs ar su juo bendravęs, tačiau šie teiginiai vertinami kritiškai, kadangi A. L. nebūtų davęs nurodymo dalyvauti nužudyme asmeniui, su kuriuo jis niekada nėra turėjęs jokių reikalų.

Nors, kaip jau minėta, baudžiamoji byla R. K. atžvilgiu buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, teisminis procesas dėl E. B. nužudymo vyko, jame R. K. buvo pripažintas kaltinamuoju, todėl aptariamame straipsnyje pagrįstai pavartotas žodis „teistas“, nurodantis šį – teisimo – procesą. Pažymėtina, kad A. L., rašydamas „už žmogžudystę teistas“, tame pačiame sakinyje patikslina, kad R. K. yra „nuo baudžiamosios atsakomybės dėl senaties atleistas“, vėliau straipsnyje ne kartą paminėta, kad R. K. dėl šio nusikaltimo nebuvo nuteistas, o buvo tik teisiamas. Tai reiškia, kad A. L., rašydamas žodį „teistas“, neturėjo tikslo nepagrįstai nurodyti R. K. teistumo fakto, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Skirtingai nei teigia apeliantas, straipsnyje parašytas sakinys „nužudžius (duomenys neskelbtini) šulo tarną, R. K. kartu su kitais bendrininkais tempė lavoną prie duobės ir užkasė“, nereiškia, kad R. K. savo veiksmais šį asmenį nužudė. Šis teiginys nurodo, kad pastarasis tempė lavoną prie duobės ir jį užkasė, kaip yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose. Be to, prieš tai esančioje pastraipoje nurodoma, kad „<...> R. K. padėjo žmogžudystės bendrininkams – tuometinėms (duomenys neskelbtini) „torpedoms“ – V. S. ir V. V. iškasti duobę, kuri buvo skirta paslėpti po nužudymo E. B.“. Šis sakinys patikslina, kad R. K. padėjo iškasti duobę, o ne nužudyti E. B..

Taigi, konstatuotina, kad pirminis aptartos informacijos šaltinis yra ne pats autorius – A. L., o įsiteisėję teismo sprendimai. A. L. nereikėjo tikrinti tokios informacijos patikimumo, jis pagrįstai ja vadovavosi.

Kalbant apie 1992 m. bandymą susprogdinti L. P., straipsnyje nurodoma versija, kad tarp sprogdintojų galėjęs būti ir R. K.. Pažymėtina, kad tai yra tik autoriaus keliama prielaida, kuri yra žinoma ir „senas bylas tiriantiems kriminalistams“. Tai reiškia, kad tokia prielaida grindžiama ne tik „įtakingų anų laikų Kauno mafijozų“ pateikiama versija, bet ji yra patvirtinama ir policijos pareigūnų. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. D. taip pat patvirtino, kad apie R. K. galimą dalyvavimą sprogdinime yra nurodę kriminalistai. Iš šios prielaidos kyla ir kitas teiginys, kad „R. K. nuo senų laikų buvo šalia (duomenys neskelbtini) lyderių, tačiau jam nuolat pavykdavo išvengti įtarimų“.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, A. L. straipsnyje nurodydamas, kad P. K. yra tikras R. K. brolis, sąžiningai klydo. Šiuo atveju, straipsnio autorius rėmėsi kitais straipsniais, kuriuose taip pat yra viešinamas šis faktas (b. l. 110, 147, 151), bei žurnalisto D. D. žodžiais. Kad šie asmenys yra broliai, nurodė ir buvusi P. K. mergina, todėl A. L. neturėjo pagrindo šia informacija abejoti.

Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, dalis A. L. straipsnyje naudotos informacijos gauta remiantis patikimais šaltiniais – įsiteisėjusiais teismo sprendimas, kitą turimą informaciją straipsnio autorius suvokė kaip patikimą, nes ji jau buvo viešinta ankstesnėse publikacijose, patvirtinta kitų asmenų, tame tarpe, ir policijos pareigūnų, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdu pažeminti R. K.. Nesant bent vieno BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, negali būti konstatuotas šios veikos padarymo faktas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad išteisintasis A. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžio privataus kaltintojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas prašo priteisti bylos nagrinėjimo metu jo turėtas proceso išlaidas, tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių tokias išlaidas patvirtinančių duomenų, nenurodomas ir jų dydis. Atsižvelgiant į tai, kad šis prašymas yra nepagrįstas, ir į tai, kad A. L. atžvilgiu yra priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris apeliacinės instancijos teismo paliekamas galioti, priteisti R. K. naudai proceso išlaidas nėra pagrindo.

Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., privataus kaltintojo pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Išteisintojo A. L. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu ir teismo procesą šioje dalyje nutraukti.