Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės,

dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistojo L. M. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo L. M. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, skirta bausmė sumažinta trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 1 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžiu patenkintas civilinis ieškinys ir iš L. M. priteistas 926,44 Eur dydžio žalos atlyginimas Kauno teritorinei ligoninių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 3 d. apie 15 val. 30 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare - motina V. J. M. metu, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau penkių smūgių nukentėjusiajai į galvos, veido sritį bei kitas kūno vietas, kuo padarė nukentėjusiajai galvos, veido, krūtinės dešinės pusės ir dešinės plaštakos sumušimus, trauminį minkštųjų audinių patinimą galvos plaukuotosios dalies dešinėje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kraujosruvas abiejų akių vokų ir obuolių junginėse, dešiniojo skruostikaulio ir dešinio viršutinio žandikaulio išorinės, viršutinės bei užpakalinės sienelių lūžius, poodines kraujosruvas krūtinės dešinėje, dešinės pusės 7, 8, 9, šonkaulių lūžius, dešinės plaštakos minkštųjų audinių patinimą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė šeimos nario – motinos V. J. M. sveikatą.Nuteistasis L. M. skundžia šį Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį, prašo sumažinti bausmę arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir skirti griežčiausius laisvės apribojimus.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas skundą palaikė ir prašė tenkinti taikant BK 75 straipsnio nuostatas, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo L. M. apeliacinis skundas yra tenkintinas.Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).Nuteistajam L. M. nuosprendžiu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis prašo sumažinti (sutrumpinti) arba švelninti jam paskirtą bausmę, netaikyti realaus laisvės atėmimo, o paskirti griežčiausius apribojimus. Nuteistojo gynėjas prašė L. M. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundą nagrinėja būtent jo ribose.

Dėl skirto laisvės atėmimo bausmės termino sutrumpinimo

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Taigi, baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemonę – bausmę, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, apylinkės teismas paskyrė bausmę sankcijos ribose – 2 metus laisvės atėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas paskirta bausmė L. M. sumažinta trečdaliu, t.y. skirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurią skirta atlikti pataisos namuose. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu L. M. pripažintas kaltu už vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą. Nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas laikoma jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi. Įvertinus visas aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, nuosprendžiu paskirta bausmė yra švelnesnė nei nusikalstamos veikos sankcijos vidurkis, be to pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, ji sumažinta trečdaliu, todėl ją dar labiau švelninti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija nuo 2015 m. kovo 24 d.) asmeniui ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytos trys laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygos: 1) tyčinio nusikaltimo sunkumo laipsnis; 2) paskirtos bausmės trukmė; 3) pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. BK 138 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, paskirta bausmė leidžia taikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Apylinkės teismas nesprendė klausimo dėl galimybės L. M. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Nuosprendyje teismas tik akcentavo, kad L. M., praeityje teistas už smurtą prieš tą patį asmenį, turi neišnykusių teistumų už tyčinių nusikaltimų padarymą, teisiamas ketvirtą kartą, išvadų nepadarė, yra recidyvistas, baustas administracine tvarka, psichikos sveikatos centro priežiūroje dėl psichikos ir priklausomybės ligų nėra įrašytas, tad be realios laisvės atėmimo bausmės nebus pasiekti bausmės paskyrimo tikslai. Vis tik apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuosprendyje išdėstytais motyvais, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant L. M. realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors anksčiau L. M. ir teistas – jam nebuvo taikoma reali laisvės atėmimo bausmė, o buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės paskiriant įpareigojimus arba paskirtas laisvės apribojimas taip pat taikant tam tikrus įpareigojimus. Byloje duomenų, kad paskirtų įpareigojimų L. M. būtų nevykdęs – nėra. Atsižvelgiant į tai bei paties nuteistojo prašymą netaikyti realaus laisvės atėmimo o paskirti griežčiausius įpareigojimus, teisėjų kolegija mano, kad L. M. taikytinas BK 75 straipsnis, bausmės vykdymas atidedamas skiriant įpareigojimus, kurie, atsižvelgiant į jo asmenybę, nusikalstamų veikų pobūdį, užkardytų jo galimas tolimesnes nusikalstamas veikas bei dėl kurių nevykdymo jis visgi gali būti pasiųstas bausmę atlikti pataisos namuose. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. lapkričio 16 d. pažyma Nr. NTP-7-12371 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog advokatas Valerijus Karpovas teikia antrinę teisinę pagalbą L. M.. Pažymoje nurodyta, kad advokato užmokestis sudaro 8,69 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti valstybės naudai. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą, L. M. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo jo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais

nusprendė:

Nuteistojo L. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 8, 10 punktais, L. M. nuosprendžiu paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba mokytis, 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme – netenkinti.