- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-136-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00747-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Andrutė Kalinauskienė, Jūra Marija Strumskienė
- Atsakovas
- SB „Žalesa“
- Ieškovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 2.5.16.8Žemės nuoma
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės SB „Žalesa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1813-647/2014 pagal ieškovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei SB „Žalesa“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės SB „Žalesa“ 32 454,25 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio, 1 752,53 Lt delspinigių ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad sodininkų bendrijos „Žalesa“ narių bendras privatizuotos žemės sklypų plotas yra 22,0092 ha, valstybinės žemės plotas – 7,6384 ha. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, atsakovė už 7,6384 ha valstybinės žemės plotą privalo mokėti mokesčius. Už 2009 metus atsakovei paskaičiuotas 9 111 Lt valstybinės žemės nuomos mokestis, už 2010 metus – 9 069 Lt mokestis, už 2011 metus – 7 542 Lt mokestis, už 2012 metus – 6 732,25 Lt mokestis. Iš viso už 2009 – 2012 metų laikotarpį susidarė 32 454,25 Lt žemės nuomos mokesčio nepriemoka.
Atsakovė SB „Žalesa“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su juo nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, o bendras bendrijos privatizuotos žemės plotas yra tik 22,0092 ha, todėl, anot atsakovo, likęs 7,6384 ha valstybinės žemės plotas nėra naudojamas atsakovo. Pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl valstybinės žemės apmokestinimo jos naudojimo nesudarius nuomos sutarties atvejais, teisinę reikšmę turi faktinis žemės naudojimas, todėl ieškovė turėjo įrodyti, kad nurodytu 7,6384 ha plotu naudojasi vien atsakovas. Atsakovo teigimu, kad iš 7,6384 ha bendro naudojimo žemės atsakovas negalėjo faktiškai naudotis žeme, kurią užėmė kitiems asmenims priklausantys: aukštos įtampos elektros tinklų oro linija ir jos apsaugos zona (2,2960 ha), vietinės reikšmės viešieji keliai (4,1371 ha) ir 1,2251 ha valstybinio miško žemė. Todėl, anot atsakovo, ieškovė už šią žemės dalį nepagrįstai jam priskaičiavo mokesčius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 32 454,25 Lt nuomos mokesčio, 1 752,53 Lt delspinigių ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1981 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 23 nuspręsta paskirstyti Pikeliškių kolūkio (91,7 ha) ir Gulbinų paukštininkystės tarybinio ūkio (11,7 ha) sklypus kolektyviniams sodams steigti, iš jų Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklai apie 28,40 ha (310) sklypelių. 1981 m. vasario 25 d. buvo išduotas Žemės naudojimo teisės aktas Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos Sodininkų bendrijai „Žalesa“; sutinkamai su nubrėžtuoju planu ir raudonųjų linijų nužymėjimu natūroje aktu paskirta Vilniaus rajone, Pikeliškių kol. – 283 569 m² žemės nuolatiniam naudojimui. Ieškovo pateiktame plane (prie minėto 1981-01-23 Vykdomojo Komiteto sprendimo Nr. 23) taip pat nurodyta, kad planas rengtas Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos darbuotojų sodininkų bendrijai; į plane raudona linija apibrėžtą plotą patenka miškas, taip pat 10 kW ir 100 kw elektros tinklų linija; plane nurodytas bendras plotas – 288 398 m² (matyti taisymą). Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl Sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų pavirtinimo“ 3.1 punktu miestų ir rajonų valdyboms buvo pavesta sodininkų bendrijų valdybų teikimu iki 1991 m. gruodžio 1 d. įregistruoti esamų sodininkų bendrijų (pagal jų teritorinę priklausomybę) įstatus, kartu nurodant, kad to nepadariusios sodininkų bendrijos bus laikomos savavališkai besinaudojančiomis žeme. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 420 p pagal LRV 1991 m. gegužės 21 d. nutarimą Nr. 205 nuspręsta perregistruoti sodininkų bendrijas ir jų įstatus, tame tarpe „Žalesa“, esančią (duomenys neskelbtini) (317 sklypelių; 28,4 ha plote). Sodininkų bendrijos laikinuosiuose pavyzdiniuose įstatuose nurodyta, jog piliečiai 1991 m. lapkričio 12 d. įvykusio steigiamojo susirinkimo nutarimu vienijasi į sodininkų bendriją „Žalesa“ 284 ha (taip dokumente) bendrojo ploto žemės sklype, suteiktame bendrijai neterminuotam naudojimui (nurodyta data – 1991 m.), adresu (duomenys neskelbtini) (ranka padarytas įrašas – (duomenys neskelbtini) su 317 žemės sklypelių, vidutiniškai po 6000 kv. m. Taigi administraciniais aktais atsakovei buvo skirtas 28,4 ha dydžio žemės sklypas. Iš byloje esančio SB „Žalesa“ plano, kuris patvirtintas sodininkų bendrijos antspaudu, žemės ploto eksplikacijoje nurodytas bendras plotas – 296 476 m² (iš jų dirbama žemė – 220 092, bendro naudojimo žemė: keliai – 41 171; miškas – 12 253; nenaudojama apsauginė zona – 22 960. Taigi, pagal minėtą planą, faktiškai naudojamas SB „Žalesa“ žemės sklypo plotas – 296 476 m². Įvertinus SB „Žalesa“ plane esančius duomenis, jog privatizuotos žemės sklypų (dirbamos žemės) plotas yra 22,0092 ha, nustatyta, kad valstybinės žemės dalis sodininkų bendrijos teritorijoje yra 7,6384 ha.
Teismas nurodė, kad, remiantis Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Teismas pažymėjo, kad atsakovui žemė panaudai nebuvo suteikta, todėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties, kai žemės nuomos mokestis nemokamas, nebelieka. Be to, teisės normos nenumato išimčių nemokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio už bendrijai nustatyta tvarka paskirtoje teritorijoje esantį mišką, kelius (gatves) ar kitais objektais užimtą plotą, o mėgėjų sodo teritorijoje esančios bendrojo naudojimo žemės apmokestinimas žemės nuomos mokesčiu panaikintas tik 2012 m. liepos 13 d. įsigaliojusia Sodininkų bendrijos įstatymo redakcija. Šis įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo iki įstatymo priėmimo nesumokėtų mokesčių. Atsakovė teigdama, kad pagal teismų praktiką valstybinės žemės nuomos mokestis turi būti skaičiuojamas nuo faktiškai naudojamo ploto, konkrečių teismo sprendimų (nutarčių) nenurodė. Be to, teismas pažymėjo, kad faktinis naudojamo sklypo plotas nustatomas pagal sklypo suteikimo dokumentus arba vėliau patikslintą teritorijų planavimo dokumentą. Miškas, vidiniai keliai bei elektros tinklų linija į SB „Žalesa“ teritoriją buvo įtraukta nuo pat sklypo suteikimo. Atsakovė duomenų, kad yra parengtas bei nustatyta tvarka patvirtintas bendrijos teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nurodytas kitoks naudojamos valstybinės žemės sklypo plotas, nepateikė. Taip pat atsakovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jos vidaus keliai yra perduoti savivaldybei ar kad savivaldybė nepagrįstai jų neperima.
Įvertinęs išdėstytus argumentus, teisės aktų normas, teismas padarė išvadą, kad atsakovė turi pareigą sumokėti valstybinės žemės mokestį už naudojamą 7,6384 ha valstybinės žemės plotą (2009-2012 m.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė SB „Žalesa“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies normą bei nepagrįstai sprendė, kad atsakovei administraciniais aktais buvo perduotas 28,4 ha žemės sklypas. Remiantis minėta įstatymo norma, šioje byloje svarbu nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu (administraciniu aktu) atsakovės naudojimuisi buvo suteikta žemė. Priešingai nei sprendė teismas, Vykdomojo komiteto 1981 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 23 žemės sklypas (28,4 ha) buvo perduotas ne atsakovei (ši buvo įkurta tik 1991 m. lapkričio 12 d.), bet Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklai. Atsakovė niekada nebuvo pastarosios teisių perėmėja, o panašus pavadinimas nėra tapatus teisine prasme. Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos SB „Žalesa“ tebuvo vienas iš juridinio asmens Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos padalinių, neturintis jokio savarankiško teisinio statuso, tuo tarpu 1991 metais buvo įsteigtas visiškai naujas juridinis asmuo – SB „Žalesa“. Taigi tik nuo 1991 m. lapkričio 12 d. atsakovei galėjo būti priskirtas koks nors žemės sklypas. Kitu teismo nurodytu administraciniu aktu – LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 420 – tebuvo įregistruoti naujai sukurto juridinio asmens įstatai, bet ne nuspręsta naujai sukurtam juridiniam asmeniui suteikti teisę naudotis žemės sklypu. Tam, kad būtų laikoma, jog atsakovei buvo priskirtas 28,4 ha žemės sklypas, ieškovė, remiantis LR Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimo Nr. 205 2.6. punktu, turėjo įrodyti, kad miesto (rajono) valdybos sprendimu bendrijai buvo perduota žemė; žemėtvarkos tarnyba turėjo vietoje pažymėti bendrijos sodo ribas; turėjo būti įvykdytos miesto (rajono) valdybos sprendime nurodytos žemės perdavimo sąlygos; dalyvaujant suinteresuotoms šalims turėjo būti surašytas žemės perdavimo aktas; bendrijai turėjo būti išduotas valstybinis žemės naudojimo aktas. 1981 m. žemės sklypo perdavimas Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklai negali būti prilygintas žemės sklypo perdavimui pagal tik po dešimtmečio (1991 m. gegužės 21 d.) priimtą LR Vyriausybės nutarimą ir dar kitam juridiniam asmeniui.
2. Kadangi, remiantis Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, atsakovei 28,4 ha žemės sklypas nebuvo suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka ir jai nebuvo leista žeme naudotis administruojančių institucijų sprendimais, mokesčiai atsakovei turėjo būti skaičiuojami nuo tos žemės sklypo dalies, kuri atsakovės buvo naudojama faktiškai. Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civ. bylos Nr. 3K-3-437/2009, 3K-3-377/2010). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apskaičiuotą plotą sudarė išimtinai atsakovės nenaudota žemė, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo priskaičiuoti už ją valstybinio žemės mokesčio.
3. Jei vis tik būtų laikoma, kad Vykdomojo komiteto 1981 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 23 ir LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 420 atsakovei buvo perduotas 28,4 ha žemės plotas, manytina, kad šis žemės sklypas buvo perduotas neatlygintinai, t. y. pagal panaudą, kadangi nė vienas iš nurodytų dokumentų nenumatė, kad valstybinis žemės sklypas perduodamas už tam tikrą mokestį, t. y. išnuomojamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad po 1991 m. sodininkų bendrija „Žalesa“ tapo nauja sodininkų bendrija ir todėl jai būtina iš naujo suteikti žemės sklypą, sudaryti žemės nuomos sutartį. Teisės aktai nenumato imperatyvo, kad naujos rašytinės žemės nuomos sutarties nesudarymas daro žemės nuomos sutartį negaliojančia. Atsakovė nuomos teise naudojasi valstybinės žemės sklypu ir privalo nustatyta tvarka mokėti nuomos mokestį.
2. Nuo žemės atsakovei suteikimo ir įstatų registracijos praėjo daugiau kaip 20 metų, todėl atsakovė turėjo labai daug laiko apsispręsti, ar jai reikalingas visas žemės plotas, galėjo kreiptis į apskrities viršininko administraciją, vėliau į Nacionalinę žemės tarnybą, prašyti sumažinti žemės ploto dydį, grąžinti valstybei nereikalingą žemę, perduoti bendro naudojimo kelius savivaldybei, tačiau atsakovė žemės negrąžina, iki šiol savo kelių neįteisino, neįregistravo ir savivaldybei neperdavė.
3. Teigdama, kad valstybine žeme naudojasi panaudos teise, atsakovė nenurodo jokių teisės aktų, kurie jai tokią teisę suteikė. Be to, panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip 1 metų terminui, privalo būti rašytinės formos, o nekilnojamojo daikto panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip 1 metų terminui, taip pat turi būti įregistruota viešame registre, jeigu ją norima panaudoti prieš trečiuosius asmenis (CK 6.478, 6.629 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sodininkų bendrijos pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010).
LR žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Pasisakydamas dėl šios teisės normos taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šioje normoje įtvirtinta valstybinės žemės naudotojų pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė naudojama panaudos pagrindais, leidžia daryti išvadą, jog valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir už kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę, pavyzdžiui, pasibaigus terminuotos valstybinės žemės nuomos terminui, ji savaime neprasitęsia remiantis šalių konkliudentiniais veiksmais – naudojimosi ir neprieštaravimu tokiam naudojimui, t. y. faktinis naudotojas negali tapti nuomininku, bet tai nepanaikina naudotojo pareigos mokėti mokestį už faktinį naudojimąsi valstybės nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009).
Apeliantė tvirtina, kad, priešingai nei sprendė teismas, 28,4 ha žemės sklypas jai nebuvo suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka ir jai nebuvo leista žeme naudotis administruojančių institucijų sprendimais, todėl mokesčiai apeliantei turėjo būti skaičiuojami nuo tos žemės sklypo dalies, kuri apeliantės buvo naudojama faktiškai.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1981 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 23 nuspręsta paskirstyti Vilniaus miestui skirtus Vilniaus rajono Pikeliškių kolūkio ir Gulbinų paukštininkystės tarybinio ūkio sklypus kolektyviniams sodams steigti, be kita ko, iš Pikeliškių kolūkio Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklai skiriant 28,4 ha (310 sklypelių). Prie sprendimo taip pat parengtas planas, skirtas Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos darbuotojų sodininkų bendrijai, kuriame į apibrėžtą plotą patenka miškas bei elektros tinklų linija. 1981 m. vasario 25 d. Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos sodininkų bendrijai „Žalesa“ išduotas Žemės naudojimo teisės aktas.
LR Vyriausybė 1991 m. gegužės 21 d. priėmė nutarimą Nr. 205 „Dėl Sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų patvirtinimo“, kurio 3.1. punktu miestų ir rajonų valdyboms pavesta sodininkų bendrijų valdybų teikimu iki 1991 m. gruodžio 1 d. įregistruoti esamų sodininkų bendrijų įstatus, kartu nurodant, kad to nepadarius sodininkų bendrijos bus laikomos savavališkai besinaudojančiomis žeme. LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 420 punktu perregistruota sodininkų bendrija „Žalesa“, adresu (duomenys neskelbtini)., 317 sklypelių, 28,4 ha plote, ir jos įstatai. Pastaruosiuose nurodyta, kad piliečiai 1991 m. lapkričio 12 d. įvykusio steigiamojo susirinkimo nutarimu savanoriškai vienijasi į sodininkų bendriją „Žalesa“, turėdami tikslą įsteigti mėgėjišką sodą 284,0 ha bendrojo ploto žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini) (taisymas ranka: (duomenys neskelbtini) su 317 žemės sklypelių. SB „Žalesa“ plane nurodyta, kad bendras sodininkų bendrijos plotas yra 296 486 m², iš jo 53 424 m² bendro naudojimo žemė (41 171 m² keliai, pravažiavimai, veja ir 12 253 m² miško) ir 22 960 m² nenaudojama apsauginė zona.
Įvertinusi minėtus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė ne tik siekė tapti faktine sodininkų bendrijos „Žalesa“ teisių perėmėja, nes buvo įsteigta buvusios sodininkų bendrijos ribose, be to, tuo pačiu pavadinimu, bet ir faktiškai perėmė naudotis pastarajai administraciniais aktais priskirtą žemę, kartu su valstybine kelių, miško ir apsauginės zonos žeme, iš viso 76 384 m² (7,6384 ha) valstybinės žemės. Tokia apeliantės valia – laikyti valstybinę žemę savo teritorijos dalimi – bei faktinis šios žemės priskyrimas savo teritorijai atsispindi minėtame SB „Žalesa“ (apeliantės) plane, kas ir yra pagrindas reikalauti iš apeliantės mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria ieškovės argumentams, kad apeliantė, spręsdama naudojimosi žeme klausimus, galėjo inicijuoti plane užfiksuoto žemės ploto patikslinimą, neįtraukiant, jos teigimu, jai nereikalingos valstybinės žemės į savo teritoriją, perduoti bendro naudojimo kelius savivaldybei, tačiau šių veiksmų iki šiol neatliko, todėl, pagal plano duomenis, ir toliau yra laikoma faktine valstybinės žemės naudotoja, kuriai už naudojimąsi valstybine žeme tenka pareiga mokėti mokestį.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.