Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-07-09 · Administracinė byla Nr. P-662-67-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-09
Bylos Nr.
P-662-67-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-033184-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Viršus“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P662-67/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-033184-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. liepos 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viršus“ prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A525-1996/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viršus“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui 344-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Viršus“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1?6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. A63-989-(52546)(3.2.1-EM4) (toliau – ir Administracijos Sprendimas);

2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. rugsėjo 14 d. (skunde nurodė 2012 m. rugsėjo 24 d., tačiau tai laikytina technine klaida dėl neįskaitomos skundžiamo sprendimo datos (b. l. 23)) rašto Nr. A63-796-(40472)-(3.2.1-EM4) dalį, kurioje UAB „Viršus“ įpareigotas nuo 2012 m. spalio 19 d. sustabdyti automobilių stovėjimo aikštelės eksploataciją (toliau – ir Departamento Sprendimas).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu (I t., b. l. 191A?198) pareiškėjo UAB „Viršus“ skundą atmetė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Viršus“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 3?11), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Taip pat pateiktas prašymas priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi (II t., b. l. 58-70) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-1928 patvirtintų Statinių naudojimo priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.6 punktas numato, jog priežiūros vykdytojas apie numatomą statinio techninės priežiūros patikrinimą iš anksto registruotu laišku, faksu, elektroniniu paštu praneša statinio naudotojui. Ginčo dėl to, jog trečiasis suinteresuotas asmuo 344-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – ir Bendrija) apie numatomą statinio techninės priežiūros patikrinimą buvo iš anksto tinkamai informuota, nėra. Vertinant, ar apie tai turėjo būti pranešta pareiškėjui, pažymėta, kad įrašas apie pareiškėjo nuosavybės teisę į ant požeminių garažų esantį kontrolės postą, automobilių stovėjimo aikštelę ir tvorą Nekilnojamojo turto registre galioja tik nuo 2013 m. sausio 29 d., įregistravimo pagrindas – 2013 m. sausio 15 d. deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą. Taigi vykdant statinio techninės priežiūros patikrinimą, apžiūrą, surašant statinio patikrinimo aktą ir priimant skundžiamus sprendimus, pareiškėjas dar nebuvo automobilių stovėjimo aikštelės savininku, pati aikštelė nebuvo suformuota ir įregistruota. Kol aptartas įrašas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, atsakovas negalėjo vertinti, kad pareiškėjas yra ginčo statinio savininkas (bendrasavininkis), todėl atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjo informuoti apie numatomą atlikti apžiūrą, kviesti joje dalyvauti ir prašyti pateikti ar priimti jo pateikiamus dokumentus.

Pareiškėjo argumentai, jog jo nuosavybės ir naudotojo teisę į automobilių stovėjimo aikštelę patvirtino 1995 m. rugpjūčio 10 d. tarp pareiškėjo ir Bendrijos sudaryta jungtinės veiklos sutartis (Sutarties 2 d. 3, 4 p.) bei įsiteisėję teismų sprendimai (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2660-129/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1840-611/2012), atmesti kaip nepagrįsti. Jungtinės veiklos sutarties II dalies 4 punkte nurodyta, kad aikštelės inventorizaciją ir teisinę registraciją Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“ savo vardu atlieka UAB „Viršus“. Taigi, kol teisinė registracija nebuvo atlikta dėl paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio, minėtos sutarties pagrindu pareiškėjas negalėjo veikti kaip savininkas prieš trečiuosius asmenis. O tai, kad tos pačios sutarties 3 punkte nustatyta, jog aikštelę eksploatuoja UAB „Viršus“, atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus argumentus, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo neįformavus apie vykdomą apžiūrą, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjo nurodyta civilinė byla (joje priimtas sprendimas ir nutartis) nagrinėjamo atveju negali būti laikoma prejudicine, nes joje dalyvavo ne tie patys asmenys kaip šioje administracinėje byloje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.).

Vertinant pareiškėjo nurodomus Taisyklių 9.1?9.2 punktų pažeidimus tuo aspektu, kad atsakovas rėmėsi tik Bendrijos pateikta V. E. išvada ir neatsižvelgė į firmos „Tyrimai ir projektai“ išvadą, pažymėta, jog vien iš patikrinimo akte aprašytos garažo pastato konstrukcijų ir inžinerinių sistemų būklės, atsakovas galėjo spręsti, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais (pavyzdžiui, tiek garažuose, tiek antžeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje automobilius statančių) būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, turtui ar aplinkai. Bendrijos pateikta V. E. specialisto išvada vertinta tik kaip papildomas, atsakovo išvadas patvirtinantis dokumentas, kuris buvo vertintas ir į kurį atsižvelgta priimant skundžiamus sprendimus. Tai patvirtina ir paties Departamento Sprendimo turinys, t. y. nurodoma, kad Bendrija pateikė eksperto išvadą, tačiau nėra duomenų, kad skundžiamas sprendimas priimtas tik jos pagrindu, be to, tiek pareiškėjui, tiek Bendrijai suformuoti įpareigojimai nėra tokie patys, kaip siūloma eksperto išvadose. Atsakant į pareiškėjo argumentus, kad priimant skundžiamus sprendimus atsakovas vadovavosi specialisto, neturinčio teisės ir kvalifikacijos atlikti statinio dalies konstrukcijos (stogo perdengimo plokščių) ekspertizę, išvadomis, be ankščiau išdėstytų argumentų, pažymėta, kad V. E. turi teisę eiti statinio projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas; statiniai: gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai. Atsakovui pateiktos specialisto išvados objektas buvo požeminiai garažai (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., susietas su firmos „Tyrimai ir projektai“ atliktu ekspertizės aktu Nr. 11-72. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į išvados objektą, laikytina, jog išvada duota tokią išvadą galinčio teikti specialisto.

Antra, ankščiau išdėstyti argumentai dėl to, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dar nebuvo automobilių stovėjimo aikštelės savininku, patvirtina, kad atsakovas neturėjo pareigos prašyti jo pateikti ar vertinti jo pateiktos firmos „Tyrimai ir projektai“ išvados. Be to, net ir tuo atveju, jei tokia išvada pareiškėjo būtų buvusi pateikta ir priimta, tai atsakovo savaime neįpareigotų ja vadovautis. Tai taip pat turėtų būti vertinama kaip dar vienas įrodymas, tačiau ne vienareikšmiškai nulemiantis priimtą sprendimą dėl pastato įvertinimo. Vien patikrinimo akte aprašyta pastato būklė laikytina pakankamu pagrindu spręsti apie pastato galimai keliamą pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, aplinkai. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekis apsaugoti šias ypatingai saugomas vertybes, jų prioritetas kitų vertybių (ūkinės veiklos nepertraukiamumo) atžvilgiu lemia, kad esant tokiai pastato būklei atsakovo priimtas sprendimas vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat teigia, kad sprendimas įpareigoti pareiškėją sustabdyti automobilių stovėjimo aikštelės eksploataciją yra akivaizdžiai perteklinis, neproporcingas ir pažeidžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, sukelia prielaidas pareiškėjo turtinei žalai atsirasti ar net bankrotui. Teismas nurodė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad administracinių aktų neteisėtumo aspektų nenustatė. Tai, kad tam tikram laikotarpiui nutraukus pareiškėjo veiklą, bus tvarkomos pastato konstrukcijos, leis užtikrinti, kad ateityje tiek Bendrijos, tiek pareiškėjo turtas bus saugus, nesukels pavojaus žmonių sveikatai ir gyvybei, o tai atitinkamai leis išvengti galimai dar didesnių išlaidų ar bankroto ateityje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentu, kad priimant sprendimą dėl įpareigojimo sustabdyti automobilių stovėjimo aikštelės naudojimą, turėjo būti uždraustas ir naudojimasis garažais. Teisėjų kolegijos nuomone, tai leistų užtikrinti, kad ginčo pastatas nesukels pavojaus ar žalos žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai. Tai neleidžia vertinti Departamento Sprendimo ar Administracijos Sprendimo kaip neteisėtų, tačiau atsakovas turėtų vertinti, ar įpareigojimas stabdyti stovėjimo aikštelės naudojimą yra pakankamas siekiant užtikrini saugų pastato naudojimą, žmonių sveikatą ir gyvybę, aplinkos apsaugą, ir nustačius galimas grėsmes, įpareigoti laikinai sustabdyti ir požeminių garažų naudojimą.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog nebuvo surašytas statinio pripažinimo avariniu aktas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad statinys nebuvo pripažintas avarinės būklės, patikrinimo akte nurodyta tik tai, kad pastato perdangų plokštės yra galimai avarinės būklės. Teisės aktai atsakovui nenumato teisės surašyti statinio pripažinimo avariniu aktą ginčo pastatui, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 676 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. D1-1024 redakcija) patvirtintu STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“, toks aktas gali būti surašomas tik savivaldybei ar valstybei nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamam turtui, kuris pagal parengtą eksperto išvadą yra pripažintas avariniu. Nagrinėjamu atveju remtasi Taisyklių nuostatomis, kurių 11.1?11.2 punktai atsakovui suteikė teisę priimti skundžiamą Departamento Sprendimą su įpareigojimais pareiškėjui ir Bendrijai tais atvejais, kai statinys nepripažįstamas avariniu, tačiau paaiškėja, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nenustačius skundžiamų sprendimų neteisėtumo pagrindų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas objektyviai įvertino ginčo aplinkybes ir tinkamai taikė teisės aktus.

II.

Pareiškėjas UAB „Viršus“ 2014 m. vasario 17 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1996/2013 (II t., b. l. 113-118), vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1597-561/2013 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1996/2013 bei iki bus išnagrinėta byla sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. A63-989-(52546)(3.2.1-EM4) „Dėl sprendimo panaikinimo“ dalies, kuria UAB „Viršus“ įpareigota sustabdyti automobilių stovėjimo aikštelės virš garažų pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, eksploataciją, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. A63-796-(40472)-(3.2.1-EM4) dalies dėl automobilių stovėjimo aikštelės eksploatacijos sustabdymo, vykdymą.

Nurodo, kad teismai akivaizdžiai netinkamai taikė materialines teisės normas – Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 88 dalį, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktą, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 6.17, 6.22, 73 punktus, STR 1.02.06:2007 „Teisės eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas įgijimo tvarkos ir teritorijų planavimo specialistų atestavimo tvarkos aprašas“ 1, 1.12, 11, 12 punktus, STR 1.02.06:2012 „Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų ir teritorijų planavimo specialistų kvalifikaciniai reikalavimai, atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“ 1, 1.1, 1.1.12, 15, 15.3, 15.3.3, 19, 23, 24, 25 27 punktus ir tai turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui.

Pažymi, kad, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 88 dalimi, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktu, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 6.17 punktu, statinio dalies ekspertizę gali atlikti tik ekspertizės rangovas – juridinis asmuo, kita užsienio organizacija, turinti Statybos įstatymo nustatyta tvarka suteiktą teisę atlikti projekto ar statinio ekspertizę, o ne fizinis asmuo. V. B. E. yra fizinis asmuo, kuris neturėjo reikiamos kvalifikacijos atlikti požeminio garažo stogo perdangų būklės vertinimo, nes neturi kvalifikacijos atestato statinio dalies ekspertizės vadovo pareigoms eiti ir kvalifikacijos atestato eiti pareigas konstrukcijos darbų srityje. Tai patvirtina VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro 2013 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. 12037 „Dėl V. B. E. kvalifikacijos“, kuriame nurodyta, jog V. B. E. išduotas kvalifikacijos atestatas Nr. 6017 nesuteikia teisės atlikti statinio konstrukcijų dalies ekspertizės ir joks kitas kvalifikacijos atestatas, suteikiantis teisę atlikti statinio konstrukcijų dalies ekspertizę, V. B. E. nėra išduotas (t. II, b. 1. 37). Šis raštas buvo pateiktas apeliacinės instancijos teismui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi yra pridėtas prie bylos. Vadovaujantis STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 73 punktu, ekspertizės vadovu gali būti tik architektas ar statybos inžinierius, turintis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išduotą dokumentą, patvirtinantį teisę eiti šias pareigas, ir gali užsiimti tik ta ekspertizės veikla, kuri atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išduotame dokumente nurodytą ekspertizės rūšį, statinių grupę bei darbo sritį. Vadovaujantis minėto teisės akto 6.22 punktu, statinio dalies ekspertizės (dalinės) vadovas – statybos inžinierius, kuris atlieka statinio dalies (atitinkančios jo teisę eiti šias pareigas pavirtinančiame dokumente nurodytą darbo sritį) ekspertizę, įvertina statinio dalį, parengia ir pasirašo statinio dalies ekspertizės aktą. Vadovaujantis STR 1.02.06:2007 „Teisės eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas įgijimo tvarkos ir teritorijų planavimo specialistų atestavimo tvarkos aprašas“ 1, 1.12, 11, 12 punktais bei vadovaujantis STR 1.02.06:2012 „Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų ir teritorijų planavimo specialistų kvalifikaciniai reikalavimai, atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“ 1, 1.1, 1.1.12, 15, 15.3, 15.3.3, 19, 23, 24, 25 27 punktais, asmuo, pageidaujantis turėti teisę vykdyti statinio dalies konstrukcijų ekspertizę, turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus bei nustatyta tvarka gauti kvalifikacijos atestatą, kuriame būtų nustatyta teisė eiti statinio dalies ekspertizės vadovo pareigas. V. E. šitokio kvalifikacijos atestato nėra įgijęs ir neturi.

Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, jog V. B. E. neturėjo reikiamos kvalifikacijos pateikti kompetentingos išvados dėl garažų pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stogo, ant kurio yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, perdangų plokščių būklės, ir teismai, vertindami V. B. E. išvadą, kaip tinkamą įrodymą, pagrindžiantį garažo stogo plokščių konstrukcijų galimai avarinę būklę, akivaizdžiai pažeidė Statybos įstatymo 2 straipsnio 88 dalį, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktą, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 6.17, 6.22, 73 punktus, STR 1.02.06:2007 „Teisės eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas įgijimo tvarkos ir teritorijų planavimo specialistų atestavimo tvarkos aprašas“ 1, 1.12, 11, 12 punktus, STR 1.02.06:2012 „Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų ir teritorijų planavimo specialistų kvalifikaciniai reikalavimai, atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“ 1, 1.1, 1.1.12, 15, 15.3, 15.3.3, 19, 23, 24, 25 27 punktus.

Taip pat pastebi, jog V. B. E. savo specialisto išvadoje analizavo ir paneigė bendrosios kompetencijos teismo pavedimu parengtą ir kaip tinkamą įrodymą įsiteisėjusiuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose (t. I, b. 1. 9-16, 17-22) įvertintą V. M. įmonės „Tyrimai ir projektai“ parengtą ekspertizės aktą (t. I, b. 1. 27-54), kas tik patvirtina, jog V. B. E. neturėjo reikiamos kvalifikacijos vertinti garažo stogo plokščių konstrukcijų būklę. Bendrosios kompetencijos teismai išnagrinėjo civilinę bylą pagal 344-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ieškinį UAB „Viršus“ dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo ir pagal UAB „Viršus“ priešieškinį Bendrijai dėl statytojo teisių perleidimo, suteikiant teisę atlikti automobilių stovėjimo aikštelės pripažinimo tinkama naudoti procedūrą, ir teisės automobilių stovėjimo aikštelę įregistruoti kaip UAB „Viršus“ nuosavybę. V. M. įmonės „Tyrimai ir projektai“ ekspertizės aktas buvo parengtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties pagrindu. Ekspertizės akte nustatyta, jog garažų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stogo perdangos plokštės turi defektų dėl gaisro požeminiame garaže Nr. 57 bei dėl kritulių patekimo pro ne pagal projektinius sprendinius įrengtą požeminio garažo stogą ties garažo boksais Nr. 104 ir 109, bet neturi galimai avarinės būklės požymių, o automobilių stovėjimo aikštelės eksploatacija yra galima su ekspertizės akte nustatytomis išimtimis. Ekspertizės akte nėra nustatyta, jog automobilių stovėjimo aikštelės eksploatavimas turėtų įtakos garažo komplekso stogo perdangų techninei būklei, todėl laikytina, jog tarp garažų komplekso techninės būklės ir stovėjimo aikštelės eksploatacijos nėra priežastinio ryšio. Pažymi, kad V. M. įmonės „Tyrimai ir projektai“ ekspertizės aktas buvo parengtas 2011 m. liepos 28 d., o V. B. E. savo išvadą pateikė 2011 m. spalio 24 d. Garažo stogo perdengimo plokščių būklė nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. spalio 24 d. negalėjo pakisti.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo (II t., b. l. 145-151) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, jog pareiškimas atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą yra nepagrįstas, deklaratyvus ir nesudarantis pagrindo jo tenkinti. Pareiškėjas neįrodė akivaizdaus materialinės teisės normų pažeidimo, juo labiau jog, vadovaujantis paties pareiškėjo nurodytomis normomis, matyti, kad V. B. E. reikiamą kvalifikaciją turi ir tai buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, t. y. institucijos, išdavusios kvalifikacijos atestatą (tai pats pareiškėjas buvo nurodęs 2013 m. lapkričio 19 d. pareiškime dėl bylos stabdymo, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjusio bylą, nebuvo tenkintas). Tai, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas abejotinos reikšmės VĮ „Statybos produkcijos sertifikavimo centras“ raštas Nr. 12037 „Dėl V. B. E. kvalifikacijos“, neva patvirtinantis, kad V. B. E. neturi kvalifikacijos atlikti dalinės statinio ekspertizės ir kad teismas priėmė nepalankų pareiškėjui sprendimą, nereiškia, jog tai yra akivaizdūs įrodymai, patvirtinantys proceso atnaujinimo būtinumą, ir kad dėl to buvo padaryti materialinės teisės pažeidimai. Šie įrodymai buvo pateikti į bylą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prijungti prie bylos ir priimant galutinį teismo sprendimą tinkamai įvertinti. Negalima laikyti, kad pareiškėjas pateikė akivaizdžių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teismas padarė esminius materialinės teisės normos pažeidimus.

Išdėsto, kad V. B. E. atliko statinio-požeminio garažo (duomenys neskelbtini) dalies konstrukcijų tyrimą ir surašė specialisto išvadą, bet ne ekspertizę. Vadinasi, VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro 2013 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. 12037 „Dėl V. B. E. kvalifikacijos“ niekaip nepatvirtina, kad V. B. E. neturi ir niekada neturėjo kvalifikacijos atlikti statinio konstrukcijų dalies specialisto išvadą (šiame rašte yra kalbama apie ekspertizę, bet ne apie specialisto išvadą, be to, šis raštas vertintinas abejotinai, nes kvalifikacijos atestatą V. B. E. išdavusi institucija yra patvirtinusi, kad V. B. E. turi teisę atlikti požeminių garažų konstrukcijų ekspertizę). Aplinkybės, susijusios su V. M. ekspertizės aktu, neturi jokios įtakos sprendžiant šios administracinės bylos atnaujinimo klausimą.

Mano, kad pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys iš esmės patvirtina, jog pareiškėjas šiame prašyme kelia tik įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. iš esmės grindžia prašymą atnaujinti administracinės bylos procesą tuo argumentu, jog teismai nepagrįstai vertino V. B. E. specialisto išvadą kaip tinkamą įrodymą, tokiu būdu neva akivaizdžiai pažeisdami materialinės teisės normas. Pabrėžia, kad šis įrodymas, t. y. VĮ „Statybos produkcijos sertifikavimo centras“ raštas Nr. 12037 „Dėl V. B. E. kvalifikacijos“ buvo prijungtas prie bylos ir teismo tinkamai įvertintas nagrinėjant bylą, todėl šį įrodymą laikyti kaip akivaizdų ir objektyvų įrodymą, kuris patvirtintų esminį materialinės teisės normų pažeidimą ir būtų pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą, visiškai nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniame teisme gautas 2014 m. vasario 17 d. (II t., b. l. 113-118), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1996/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta 2013 m. gruodžio 18 d., taigi įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, jog teismai akivaizdžiai netinkamai taikė materialinės teisės normas – Statybos įstatymo 2 straipsnio 88 dalį, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktą, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 6.17, 6.22, 73 punktus, STR 1.02.06:2007 „Teisės eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas įgijimo tvarkos ir teritorijų planavimo specialistų atestavimo tvarkos aprašas“ 1, 1.12, 11, 12 punktus, STR 1.02.06:2012 „Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų ir teritorijų planavimo specialistų kvalifikaciniai reikalavimai, atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“ 1, 1.1, 1.1.12, 15, 15.3, 15.3.3, 19, 23, 24, 25 27 punktus, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą byloje, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, minėtu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan.

Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 88 dalimi, 29 straipsnio 3 dalies 1 punktu, STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 6.17 punktu, statinio dalies ekspertizę gali atlikti tik ekspertizės rangovas – juridinis asmuo, kita užsienio organizacija, turinti Statybos įstatymo nustatyta tvarka suteiktą teisę atlikti projekto ar statinio ekspertizę, bet ne fizinis asmuo, o V. B. E. yra fizinis asmuo, kuris neturėjo reikiamos kvalifikacijos atlikti požeminio garažo stogo perdangų būklės vertinimo, nes neturi kvalifikacijos atestato statinio dalies ekspertizės vadovo pareigoms eiti ir kvalifikacijos atestato eiti pareigas konstrukcijos darbų srityje.

Bylos duomenys patvirtina, jog V. B. E. atliko statinio-požeminio garažo (duomenys neskelbtini) dalies konstrukcijų tyrimą ir surašė specialisto išvadą, kurią apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, įvertino kaip papildomą, atsakovo išvadas patvirtinantį dokumentą, taigi minėta specialisto išvada byloje buvo remtasi tik kaip papildomu įrodymu ir ji iš esmės nebuvo ginčo dalykas. Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, įvertino pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog atsakovas rėmėsi tik Bendrijos pateikta V. B. E. išvada ir neatsižvelgė į firmos „Tyrimai ir projektai“ išvadą. Taip pat teismas atsakė į pareiškėjo argumentus ir nurodė, jog V. B. E. turi teisę eiti statinio projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas; statiniai: gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai, laikyta, jog išvada duota tokią išvadą galinčio teikti specialisto. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prie bylos buvo prijungtas VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centras raštas Nr. 12037 „Dėl V. B. E. kvalifikacijos“ (II t., b. l. 37), taigi bylą nagrinėjęs teismas turėjo galimybę jį tinkamai įvertinti ir tai nėra naujas dokumentas.

Nors pareiškėjas ir nurodo, jog bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialinės teisės normas, visgi jis nepateikia, kokiu būdu materialinės teisės normos buvo netinkamai pritaikytos ir nedetalizuoja, kaip būtent pasireiškė netinkamas materialinių teisės normų taikymas. Pareiškėjo nurodytos teisės normos yra susijusios su statinio dalies ekspertizės aktu ir ekspertui keliamais reikalavimais, tačiau administracinėje byloje Nr. A525-1996/2013 V. B. E. surašė specialisto išvadą, kuria, kaip jau minėta, byloje buvo remtasi tik kaip papildomu įrodymu ir ji iš esmės nebuvo ginčo dalykas. Be to, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties, pareiškėjo nurodomos teisės normos sprendžiant ginčą nebuvo taikytos. Ta aplinkybė, jog, pareiškėjo teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai V. B. E. išvadą vertino kaip tinkamą įrodymą, yra susiję ne su netinkamu materialinės teisės normų pritaikymu, o su byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu pareiškėjo nurodomų teisės normų kontekste. Įvertinus tai, kas išdėstyta, laikytina, jog pareiškėjas neįrodė, jog bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą atnaujinti procesą, vertina, kad pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys, nors ir grindžiamas materialinių teisės normų pažeidimu, iš esmės patvirtina, jog pareiškėjas šiame prašyme kelia įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. neigia aplinkybes, nustatytas šiai administracinei bylai res judicata galią turinčiuose kituose teismų sprendimuose, nesutinka su kitų faktinių aplinkybių teisminiu vertinimu. Iš pateikto pareiškėjo prašymo galima spręsti, jog jis siekia, kad teismas dar kartą ištirtų ir įvertintų faktines bylos aplinkybes bei įrodymus ir priimtų prašymą padavusiam proceso dalyviui palankų sprendimą, tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, iš naujo nevertina pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, iš naujo nenagrinėja bylos iš esmės, tik patikrina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnyje konkrečiai įvardytais pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012). Byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimas nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva, nes įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Pareiškėjo nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindu atnaujinti procesą, nes tai prieštarautų proceso atnaujinimo instituto tikslams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-151/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog, sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl fakto klausimų, t. y. dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto požiūriu, nes jos pareiškėjui buvo žinomos nagrinėjant bylą.

Konstatuotina, jog pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimą, pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos faktinės situacijos vertinimo, o prašyme nurodyti motyvai liudija, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai. Kaip minėta, ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.

Netenkinus pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl ginčo sprendimų atitinkamų dalių vykdymo sustabdymo ar panaikinti pareiškėjo nurodomus teismų sprendimus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A525-1996/2013 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viršus“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1996/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viršus“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui 344-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasAnatolijus BaranovasArūnas Sutkevičius