Vilniaus apygardos teismo nutartis

pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas įrengė garažo stogą ne pagal pateiktus projektinius sprendimus yra nepagrįsta – ieškovas požeminio garažo stogą įrengė, o 1994-12-30 priėmimo naudoti aktu buvo priimtas naudoti požeminis garažas su neeksploatuojamu stogu. Teismas teigdamas, kad ieškovas neva garažo stogą įrengė ne pagal pateiktus projektinius sprendimus, nenurodė konkrečių projektinių sprendinių, kuriuos neva turėjo įgyvendinti ieškovas, todėl tokiu būdu pažeidė CPK 263, 270 str. nuostatas. Ieškovas, atlikdamas garažo stogo įrengimo darbus, vadovavosi projektu Nr. PV-92-07K, kuriam buvo išduotas Statybos leidimas. Šiame suderintame su Vilniaus miesto savivaldybe projekte nebuvo numatyti kokie nors sprendiniai, susiję su eksploatuojamo stogo (automobilių aikštelės) įrengimu. Byloje nėra įrodymų, kad architektūrinės-statybinės dalies korektūra Nr. PV-92-07 K-I buvo suderinta savivaldybėje ir jai išduotas statybos leidimas, ar kad šios korektūros pagrindu patikslintas jau išduotas statybos leidimas. Be to, šioje korektūroje yra pažymėta, kad tai yra darbinis projektas, t.y. negalutinis projekto variantas.Šalys susitarė dėl tokios stogo dangos konstrukcijos įrengimo, kokia ir buvo įrengta, t.y. 4-5 cm asfaltbetonio dangos įrengimo ant garažų stogo ruloninės dangos, todėl teismas nustatydamas sutarties šalių pareigas dėl garažo stogo dangos įrengimo, turėjo remtis Sutarties nuostatomis ir konstatuoti, kad ieškovas, įrengdamas 2 ruberoido sluoksnius sausai ir perdavęs juos atsakovui, tinkamai įvykdė savo pareigas pagal Sutartį.Byloje esanti nesuderinta projekto Nr. PV-92-07 K-I korektūra buvo susijusi ne su garažo stogu, kaip klaidingai nurodė teismas, bet su automobilių stovėjimo aikštelės grindų konstrukcija. Todėl net ir įrodžius, kad šalys, pabaigdamos požeminių garažų stogą ir įrenginėdamos ant jo automobilių stovėjimo aikštelę turėjo vadovautis korektūros NR. PV-92-07 K-I „Automobilių stovėjimo aikštelės grindų ir aptvėrimo konstrukcijos“ brėžinio sprendiniais, pareiga įrengti daugiasluoksnę automobilių stovėjimo aikštelės grindų konstrukciją tektų atsakovui. Teismo išvada, kad atsakovas neva tinkamai vykdė Sutarties II ir III dalyse jam nustatytas pareigas, yra nepagrįsta – už atsakovui perduotos ruloninės dangos priežiūrą yra atsakingas atsakovas. Atliktos ekspertizės patvirtino, kad ruloninė stogo danga praleidžia vandenį, konstrukcijų būklė vertintina kaip avarinė – atsakovas nevykdo savo pareigos ir neremontuoja jai priklausančios prižiūrėti ruloninės dangos. Dėl esminio tarp šalių sudarytos sutarties pažeidimo yra atsakingas atsakovas. Be to, teismo motyvas, jog neva atsakovas pasiūlė savo lėšomis įrengti metalinį stogą virš automobilių stovėjimo aikštelės yra nepagrįstas.Pirmosios instancijos teismas negalėjo patenkinti priešieškinio dėl teisės atlikti teisinę automobilių stovėjimo aikštelės inventorizacijos ir registracijos perkėlimo atsakovui, nes tokia teisė atsakovui ir taip buvo numatyta Sutarties II skyriaus 4 punkte. Be to, byloje nenustatyta ir neįrodyta, kokiu teisiniu pagrindu atsakovui teismo sprendimu buvo perkelta teisė į pripažinimo tinkama naudoti procedūros atlikimą. Teismo sprendimas prieštaringas, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas buvo automobilių aikštelės statytojas ir perkėlė neegzistuojančias teises atsakovui: byloje nėra duomenų, įrodančių, kad ieškovui buvo išduotas papildomas statybos leidimas ar pakoreguotas jau išduotas, nors statinio rekonstrukcijos darbams pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo reikalingas statybos suderintas projektas ir statybos leidimas. Ieškovas, neturėdamas minėtų dokumentų, negalėjo būti statytoju, tuo tarpu statytoju yra atsakovas, nes 1995-07-31 sutartimi su UAB „Grinda“ įsipareigojo gauti statybos leidimą automobilių stovėjimo aikštelei įrengti, vykdė visus aikštelės statybos darbus. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas neturi statytojo teisių ir įstatymų nustatytais būdais negali pripažint automobilių stovėjimo aikštelės tinkama naudoti.Automobilių stovėjimo aikštelė buvo pastatyta be suderinto projekto ir negavus statybos leidimo, todėl minėtas statinys laikytinas savavališka statyba. Atsižvelgiant į tai, teismas negalėjo tenkinti atsakovo prašymo dėl teisių, kurios buvo kildinamos iš neteisėto fakto, perkėlimo.

apelianto motyvai, jog jis neturėjo vadovautis statybos projekto korektūra bei tai, jog statybos leidimas buvo išduotas tik požeminių garažų statybai yra nepagrįstas ir nelogiškas. Atlikus statybos projekto korektūrą Nr. PV-92-07 K-I, projekto savininkas nepasikeitė – savininku liko statytojas, t.y. apeliantas. Net jei atlikti statybos darbai neatitiktų statybos leidimų, tokiu atveju atsakomybė už neteisėtas statybas nebūtų perkelta atsakovui. Be to, požeminio garažo tarp Justiniškių gatvės ir Šiaurės apvažiuojamosios magistralės gen. Planas PV92-07 GP patvirtina, kad vadovaujantis apeliantui išduotu statybos leidimu galima buvo statyti požeminį garažą tiek su eksploatuojamu, tiek su neeksploatuojamu garažu. Byloje pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad apeliantas visus reikalingus suderinimus bei leidimus statyti požeminį garažą su eksploatuojamu stogu pagal statybos projekto PV-92-07 korektūrą NR. PV-92-07 K-I buvo gavęs.Tai, kad 1994-12-30 Vilniaus miesto mero 1994-09-12 potvarkiu Nr. 568 sudarytos komisijos akte, priimant naudoti požeminį garažą, nurodytas tik bituminės mastikos dangos trūkumas, nepatvirtina, jog apeliantas statė požeminius garažus su neeksploatuojamu stogu ar ne pagal projekto korektūrą. Statybos projekto korektūra yra neatskiriama projekto dalis, todėl ją suderinus su atitinkamomis institucijomis (kas ir buvo padaryta), apeliantas privalėjo ja vadovautis.Atliktos ekspertizės patvirtino, kad garažai įrengti ne pagal projektinius sprendinius.Nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog projekte PV 92-07 buvo numatyta požeminių garažų stogą įrengti be hidroizoliacinės dangos ar ne pagal tokius pačius projektinius sprendinius (išskyrus asfaltbetonio dangos padengimas). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas dar iki atsakovo steigimo buvo parengęs ir suderinęs požeminio garažo statybos su automobilių saugojimo aikštele projektą Nr. PV 92-07 (korektūra Nr. PV-92-07 K-I), gavęs reikalus leidimus ir sutikimus.Atsakovas tik finansavo automobilių stovėjimo aikštelės įrengimą, statytojo teisių neturėjo. Be to, apeliaciniame skunde nepateikta jokių argumentų dėl kokios priežasties ir kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis atsakovas turėtų būti atsakingas už hidroizoliacinės dangos įrengimą bei ruloninės dangos priežiūrą.Atsakomybė dėl netinkamai atliktų statybos darbų tenka statytojui, t.y. ieškovui. Jis valdė visą projektinę dokumentaciją, dėl to atsakovui negalėjo būti žinoma apie stogo statybos projektinius reikalavimus bei esamus trūkumus.Ruloninės dangos pakeitimas neatlikus darbų, numatytų pagal statybos projektą Nr. PV 92-07 ir korektūrą Nr.PV-92-07 K-I, neišspręstų vandens patekimo į garažus problemos.Atsakovas, de jure nesantis statytoju (užsakovu) neturi teisės kreiptis į viešojo administravimo subjektą dėl automobilių stovėjimo aikštelės pripažinimo tinkamu naudoti bei vėliau įregistruoti nuosavybės teises, ką patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Apeliantas vengė bendradarbiauti, neorganizavo baigto statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūros, tuo tarpu atsakovas patenkino esminius apelianto interesus, kylančius iš Sutarties, mokėjo mokesčius, apeliantas Sutarties galiojimo metu gavo tai, ko tikėjosi ar galėjo pagrįstai tikėtis. Be to, byloje yra pateikti dokumentai apie nuolatinius atsakovo siūlymus savo lėšomis įrengti stogą ir tokiu būdu apsaugoti garažų stogą nuo vandens patekimo, atsakovas atliko asfaltbetonio dangos remonto darbus – net nebūdamas atsakingas už ne pagal projektinius sprendinius pastatą požeminių garažų stogą ėmėsi veiksmų užkirsti kelią apelianto žalos atsiradimui, siekė bendradarbiauti ir kooperuotis.Atsakovas nepažeidė Sutarties, neatliko kitokių veiksmų, sąlygojančių esminį sutarties pažeidimą, todėl nėra pagrindo nutraukti Sutartį. Jei Sutartis ir būtų nutraukta, nepavyktų išvengti tolimesnių statybos darbų trūkumų daromų padarinių, atsakovas patirtų didelę finansinę žalą, o tai prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

Ieškovas ir atsakovas 1995-08-10 sudarė jungtinės veikslo sutartį (I t., b.l.5-8) dėl mokamos lengvųjų automobilių saugojimo aikštelės ant garažų, esančių Medeinos g.16, Vilniuje, priklausančių ieškovo nariams, stogo įrengimo ir eksploatavimo, šios aikštelės, garažų ir jų teritorijos priežiūros, miesto komunalinio ūkio tarnybų teikiamų paslaugų apmokėjimo (sutarties 1 p.). Iš sutarties II d. 1 p. turinio matyti, kad ieškovo visuotinis narių susirinkimas 1995-02-25 nutarimu nutarė įkurti aikštelę ant garažų stogo, tam tikslui atskiri ieškovo nariai įkūrė atsakovą, kuris įsipareigojo savo lėšomis įrengti minėtą aikštelę. Atsakovas pagal minėtą sutartį įsipareigojo atlikti sutarties II dalies 2 p. numatytus darbus. Pagal sutarties III dalies 1 p. atsakovas yra atsakingas už atsakovo įrengtų konstruktyvų ir komunikacijų, dangos priežiūrą ir remontą, taip pat už pagal priėmimo-perdavimo aktus iš ieškovo perimtus stogo ruloninės dangos ir lietaus kanalizacijos tinklų priežiūrą ir remontą.

Tarp šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartis nenustatė sutarties nutraukimo tvarkos, todėl jos nutraukimui turi būti taikomos galiojančio CK nuostatos, įtvirtintos CK 6 knygos LI skyriuje (CK 6.978-6.980 str.). Pagal CK 6.980 str. 1 d. vienas iš jungtinės veiklos partnerių turi teisę savo sudarytą su kitais partneriais sutartį, jeigu (1) kiti partneriai ją iš esmės pažeidžia arba (2) jeigu norintis nutraukti sutartį asmuo dėl svarbių priežasčių nebegali jos vykdyti. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas ieškinį grindžia būtent ta aplinkybe, jog atsakovas iš esmės pažeidė tarp šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį, nes garažo stogas leidžia drėgmę į garažus, o atsakovas netvarko stogo dangos ir dėl to kaltas, kad ieškovo narių garažai drėksta, taip pat tuo, kad ieškovas negavo iš jungtinės veiklos sutarties to, ko tikėjosi. Ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą, t.y. iš esmės bylos nagrinėjimo ribas, nurodo ieškovas ir teismas negali išeiti už ieškinio ribų (CPK 12-13 str., 265 str.). Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl CK 6.980 str. 1 d. 1 p. nurodyto sutarties nutraukimo pagrindo, kuriuo ieškinį grindžia ieškovas, nepasisakydama dėl minėto straipsnio 1 d. 2 p. nurodyto sutarties nutraukimo pagrindo.

Kaip minėta, CK 6.980 str. 1 d. 1 p. nurodytas jungtinės veiklos sutarties nutraukimas pagrindas – kai kiti sutarties partneriai iš esmės pažeidžia sutartį. Sutarties pažeidimo iš esmės sampratos ir sutarties nutraukimo šiuo pagrindu tvarkos minėtas CK straipsnis nenustato, todėl turi būti taikomos CK 6.217 str. įtvirtintos taisyklės dėl esminio sutarties pažeidimo pripažino ir sutarties nutraukimo tvarkos. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į CK 6.217 str. 2 d. nurodytus kriterijus. Taigi, būtent ieškovui kyla pareiga įrodyti, kad atsakovas pažeidė tarp šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį ir šis pažeidimas yra esminis. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė šių aplinkybių.