Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Valdas Vitunskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs H. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo H. K. ir A. Č. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. K. 2014 m. birželio 11 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2014-06-07, 17 val. 30 min. prie namo adresu (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje išplūdo A. Č. necenzūriniais žodžiais, tuo pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, t.y. padarė administracinės teisės pažeidimą numatytą LR Administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – LR ATPK) 174 straipsnyje.

H. K. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad H. K. ir R. M. parodymams prieštaravo A. Č. ir jo sutuoktinė A. Č. bei jų nepilnametis sūnus A. Č., nurodydami kitas aplinkybes, t.y. kad H. K. išplūdo A. Č. necenzūriniais žodžiais, o A. Č. nebuvo išėjęs į gatvę, tačiau minėtų asmenų parodymai tarpusavyje vienas kitam prieštaraujantys.

Toliau skunde H. K. cituoja paaiškinimuose ir teismo posėdžio metu duotus parodymus, t.y. cituoja administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.9.-5423-358/2014, 1 t. b.l. 4., taip pat 2014-07-22 teismo posėdžio metu parodymus dėl sūnaus A. Č. buvimo vietos (1 t. b.l. 32,33). Taip pat apeliantas nurodo, kad A. Č. raštu paaiškinime ir pareiškime nurodė, jog visą konfliktą girdėjo ir matė žmona A. Č. bei nepilnametis sūnus A. Č. (1 t. b.l. 3) ir A. Č. teisme nurodė, jog nelipo per tvorą ir jo sūnus iš namuko viską matė. Skunde teigia, kad byloje yra nuotrauka, kuri daryta 2014-06-12 17:56:13 val., kurioje matyti gėlynas, namo kampas ir namukas (pavėsinė) (1 t. b.l. 31-32; 2 t. b.l. 10).

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad A. Č. paaiškinimo ir pareiškimo turiniai yra vienodi, kad tyrėja D. K. 2014-06-10 padarė A. Č. pareiškimo kopiją, kurią pats A. Č. turėjo laiko ir galėjo parodyti žmonai A. Č. ir sūnui A. Č. tuo metu, kai buvo apklausiamas H. K. ir R. M.. Kita vertus, pats A. Č. teisme nurodė, jog tai, ar pareiškimo kopiją rodė žmonai A. Č. ir sūnui A. Č. yra ne H. K. reikalas. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad sūnus A. Č. davė raštišką paaiškinimą dalyvaujant jo motinai A. Č., po A. Č. duoto raštiško paaiškinimo. Todėl apeliantas daro išvadą, kad apie aplinkybes, kuriose įtariamas jo tėvas A. Č. ir H. K. pažeidimu, A. Č. negalėjo girdėti ir matyti, o tik sužinoti iš tėvų. Be to, paneigti esamas aplinkybes, pats tėvas A. Č. prieštaravo, jog jo sūnus liudytų teisme (1 t. b.l. 3-5, 33; 2 t. b.l. 21). Taigi H. K. daro išvadą, jog A. Č. rašytinis paaiškinimas vertintinas kritiškai, kaip siekimu patvirtinti tokias aplinkybes, kurias nurodė jo tėvai - A. Č. ir A. Č..

Toliau apeliaciniame skunde H. K. cituoja, A. Č. paaiškinime ir pareiškime nurodytas aplinkybes (1 t. b.l. 3; b.l. 21), taip pat cituoja A. Č. teisme pirmame posėdyje nurodytas aplinkybes (1 t. b.l. 16) ir antrame posėdyje nurodytas aplinkybes ( 1 t. b.l. 31, 34).

Toliau apeliantas pažodžiui cituoja A. Č. raštu nurodytas aplinkybes, kurios yra byloje (1 t. b.l. 32) ir pažodžiui cituoja R. M. 2014-06-09 elektroninį laišką H. K. (2 t. b.l. 7-8). Taip pat H. K. skunde pažodžiui pacituoja byloje esantį R. M. paaiškinimą (1 t. b.l. 6) ir teismo posėdžio metu duotus parodymus (1 t. b.l. 33-34). Rašydamas skundą H. K. cituoja savo raštu ir teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus (1 t. b.l. 29-34; 2 t. b.l. 3-8, 11).

Skundo autorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. Č. iš pradžių raštu nurodė, kad kai jis H. K. pasakė, jog negalima privačios valdos bei jo žmonos fotografuoti, o teisme nurodė, kad jis buvo prie namuko (pavėsinės), ir kai išgirdo žmonos pasakymą, kad negalima fotografuoti, jis tik tada atbėgo prie žmonos ir pradėjo H. K. klausti. Tačiau skunde atkreipia dėmesį, kad A. Č. raštu ir žodžiu teisme nurodė, jog namo kieme pasilenkusi tvarkė gėlyną ir išgirdo kaip jos vyras A. Č. sako „ką tu darai, negalima privačios valdos fotografuoti".

Skundo autorius atkreipia dėmesį į tai, kad įvykis įvyko šeštadienį, 2014-06-07 apie 17:30, apie kurį tą pačią dieną į policiją kreipėsi telefonu ir raštu H. K., o A. Č. kreipėsi tik antradienį, 2014-06-10, kai sužinojo, jog dėl įvykio jo atžvilgiu yra parašytas pareiškimas. Be to, apeliantas skunde pastebi ir tai, kad R. M. ir H. K. nurodė, jog 2014-06-10 tyrėjos D. K. kabinete A. Č. siūlė H. K. atsiimti pareiškimą, priešingu atveju, jis parašys pareiškimą.

Taigi, šiuo atveju, skundo autoriui nekyla jokių abejonių, kad A. Č. buvo po pirmo incidento išėjęs į gatvę ir pribėgęs prie R. M. ir H. K. toliau koneveikti ir grasinti H. K., jo ranką suėmus, po įvykio iškart H. K. kvietėsi policiją. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nors A. Č. nurodo, jog jos vyras nebuvo išėjęs į gatvę, tačiau atsižvelgiant į jos duotų parodymų prieštaravimą duotiems vyro A. Č. parodymams ir H. K. bei R. M. duotiems prieštaravimas, į prisidėjimą, jog sūnus meluotų tyrėjai, lojalumą savo vyrui, skundo autorius daro išvadą, kad ji meluoja - vyras iš tikro buvo gatvėje.

Taip pat apeliantas skunde pasisako, jog į teismą nebuvo atvykusi, nors buvo teismo kviesta, tyrėja D. K., kuri turėjo paaiškinti apie bylos tyrimą, kodėl nėra nustatytos aplinkybės - neapklausti J. D. gatvės gyventojai, kokiomis aplinkybėmis davė rašytinius paaiškinimus A. Č. ir A. Č..

H. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo esmė yra nubaustojo H. K. subjektyvus faktinių aplinkybių išdėstymas bei įrodymų vertinimas.

Kauno apylinkės teismas nepažeidė ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, o išvadas padarė remdamasis išsamia bylos duomenų analize. Padarytos išvados neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT nutarimas Nr. N556-1022/2012).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas H. K. padarius administracinį teisės pažeidimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde H. K. labai plačiai analizuoja, atkartoja ir pažodžiui cituoja byloje surinktą medžiagą (administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus ir kt.), itin išsamiai aprašo faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos įstatymo nustatyta tvarka renkant įrodymus Kauno AVPK Centro policijos komisariate bei perdavus bylą apylinkės teismui nagrinėti ir priimti nutarimą. ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjas aiškiai apibrėžia apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje nagrinėjimo ribas ir nurodo, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, įvertino įrodymus ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Apeliaciniame skunde nėra jokių reikšmingų argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog H. K. padarė ATPK 174 straipsnyje numatytą administracinės teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo posėdyje nepagrįstai buvo neapklausti liudytojais nepilnametis A. Č. sūnus A. Č. ir tyrėja D. K.. LR ATPK 256 straipsnis nustato, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl H. K. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo asmens veikoje bei jo kaltės padarius šį pažeidimą. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad nepilnametis A. Č. teikė paaiškinimus Kauno AVPK Centro policijos komisariate (1 t. b.l. 5) ir apylinkės teismas priimdamas nutarimą šiuos jo parodymus vertino. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. Č. meluotų ar kitokiu būdu siektų apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, t.y. H. K., priešingai jo paaiškinimas patvirtina A. Č. ir A. Č. posėdžio metu ir pirminiuose paaiškinimuose nurodytas įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkta pakankamai įrodymų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti, ir nebuvo objektyvaus pagrindo pakartotinai kviesti į teismo posėdį tyrėją D. K.. Administracinėn atsakomybės traukiamo asmens A. Č. ir liudytojos A. Č. parodymai apie faktines įvykio aplinkybes iš esmės panašūs, posėdžio metu duoti paaiškinimai sutampa su pirminiuose paaiškinimuose raštu duotais parodymais yra aiškūs ir nuoseklūs. Apeliaciniame skunde cituojamų parodymų komentarai yra iš A. Č. ir A. Č. paaiškinimų konteksto išimtos, subjektyvia apelianto nuomone pagrįstos išvados, kurios teismo įsitikinimu, yra tų pačių faktinių aplinkybių apelianto pateikta interpretacija. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, kad H. K. vartojo necenzūrinius žodžius A. Č. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini objektyviais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, gali kelti įvairias versijas. Naujos versijos pateikimas yra įstatymo leidžiama administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens gynybos priemonė, todėl kiekvienu atveju nauja pozicija turi būti kruopščiai, be išankstinio skeptiško nusistatymo, patikrinta ir įvertinta (2012-08-24 LVAT nutartis byloje Nr. N575-642/2012). Tai, kad bylos baigtimi suinteresuoto asmens (H. K.) versija nesutampa su kito asmens (A. Č.), kuris taip pat suinteresuotas bylos baigtimi, versija, nesudaro pagrindo teigti, jog byloje yra aplinkybių, šalinančių H. K. administracinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą liudytojų parodymus vertino kritiškai, kadangi šie asmenys yra susiję su administracinėn atsakomybės traukiamais asmenimis, ir byloje nenustatyta bei apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių ir reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu liudytojo R. M. parodymai turėtų būti vertinami nekritiškai, kaip objektyvūs. Be to, tiek A. Č. ir A. Č., tiek R. M. sąsajos su minėtais asmenimis konstatuotinos iš byloje esančių įrodymų visumos.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas bylos įrodymus įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis ATPK nuostatomis (ATPK 257 straipsnis), o savo išvadas, išdėstytas nutarime, pagrindė pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina pagrindu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal LR ATPK 174 straipsnį H. K. atžvilgiu nutraukti.

Apeliacinės instancijos teismas, skundo teiginį, kad būtent H. K. dėl įvykio kreipėsi į policiją pirmas, taip pat teiginį, kad A. Č. neskundė apylinkės teismo 2014-09-30 nutarimo, laiko neturinčiais jokios įrodomosios reikšmės H. K. kaltei, dėl inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, paneigti.

Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad iš A. Č. ir H. K. paaiškinimų, liudytojų parodymų neginčijamai nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, kad asmenys viešoje vietoje kilusį konfliktą aiškinosi nepriimtinu elgesiu. Todėl jie abu pagrįstai nubausti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą įvertino visas kilusias abejones ir neaiškumus bei motyvuotai dėl jų pasisakė. Apygardos teismas konstatuoja, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apylinkės teismo nutarimas pripažinti kaltu H. K. padarius pažeidimą numatytą ATPK 174 straipsnyje yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pakankamais įrodymais, visos kilusios abejonės ir neaiškumai tinkamai pašalinti, todėl keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą nepakeistą ir H. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.