Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintauto Koriagino, sekretoriaujant Rasai Juronienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Vyteniui Gubavičiui, atsakovui S. M., atsakovės A. D. atstovei advokatei Jurgitai Spaičienei, teismo posėdyje civilinę bylą pagal ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-554-364/2012 pagal R. S. ieškinį atsakovams S. M., A. D., Kauno miesto 2-ojo notaro biuro notarei Z. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Nepasisakyta dėl CK 1.86 straipsnio 1 dalies normų, kuriomis apeliantė grindė savo reikalavimą dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu.

Netinkamai taikytos CPK 197 straipsnio 2 dalies normos, nes įgaliojimas, kuris yra ginčo dalykas, prilygintas pats save patvirtinančiam įrodymui.

Nevertinti atsakovo paaiškinimai, kuriais jis pripažino, kad įgaliojimas buvo išduotas prievolių užtikrinimo tikslu – „Išduoti pinigai pagal įgaliojimą... Įgaliojimas duotas parduoti butą ir susigrąžinti pinigus... Už įgaliojimą duoti pinigai ... raštelio nėra, tik įgaliojimas...“. Dėl to turėjo būti taikomos CPK 182 straipsnio 5 punkto, 187 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Nenurodžius argumentų, kodėl nevertinti šie atsakovo paaiškinimai, pažeisti CPK 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimai. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad apeliantė išdavė įgaliojimą, siekdama užtikrinti savo prievoles atsakovui, o ne parduoti butą. Šalys nesutarė tik dėl įgaliojimu užtikrintos prievolės dydžio – atsakovas teigė, kad 2002 m. spalio 17 d. apeliantei papildomai paskolino 30 000 Lt, apeliantė nurodė 9 000 Lt sumą pagal 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartį. Ši aplinkybė yra esminė konstatuoti įgaliojimą esant apsimestiniu sandoriu pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Neatsižvelgta, kad aplinkybės, jog apeliantė iki pavedimo įvykdymo įgaliojimo nepanaikino, jokių apribojimų dėl įgaliojimo vykdymo nepateikė, įgaliojimą išdavė maksimaliam dešimties metų terminui, įgaliojimu suteikė atsakovui visas teises parduoti butą jai išvykus iš Lietuvos, išdavusi įgaliojimą ieškovė išvyko iš Lietuvos, todėl negalėjo pati atlikti buto pardavimo veiksmų, savaime nedaro galiojančiu 2002 m. spalio 17 d. įgaliojimo, nes jame nurodyta valia neatitiko tikrosios apeliantės valios.

Įgaliojimo galiojančiu taip pat nedaro teismo nustatyta, įrodymais nepagrįsta aplinkybė, kad apeliantė inicijavo įgaliojimo išdavimą. Apeliantė pripažįsta, kad, išduodama įgaliojimą atsakovui, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, tačiau jos turtinė padėtis tuo metu buvo labai prasta, vienintelis atsakovas skolino jai pinigus, todėl ji buvo nuo jo ekonomiškai priklausoma ir tai sąlygojo, kad ji, 2002 m. spalio 17 d. skolindamasi iš atsakovo 9 000 Lt, besąlygiškai pakluso jo reikalavimui dėl įgaliojimo parduoti butą išdavimo.

Aplinkybė, kad apeliantė neatšaukė įgaliojimo, taip pat nedaro šio įgaliojimo ne apsimestiniu sandoriu. 2007–2008 m. tarp šalių kilo teisminis ginčas dėl atsakovo apeliantei paskolintų pinigų grąžinimo. Šalys 2008 m. sausio 24 d. pasirašė taikos sutartį, kurią patvirtino Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 7 d. nutartimi. Šia taikos sutartimi šalys susitarė, kad pagal visas paskolos sutartis apeliantė grąžins atsakovui 18 000 Lt (iš kurių pagal 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartį gražins 7 000 Lt). Apeliantė pateikė įrodymus, kad grąžino atsakovui taikos sutartimi aptartą sumą. Apeliantė, turėdama subjektyvų klaidingą įsitikinimą, jog jos atsakovui išduotas įgaliojimas yra jos prievolių užtikrinimo priemonė, taip galvojo ir po 2008 m. sausio 24 d. taikos sutarties sudarymo, todėl neatšaukė išduoto įgaliojimo iki nebus atsakovui grąžinta taikos sutartyje nurodyta paskolos suma, o, grąžinusi atsakovui paskolą, pamiršo apie įgaliojimo egzistavimą.

Neatsižvelgta, kad minėtoje civilinėje byloje Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartyje nurodė, kad atsakovas prašo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones su tikslu parduoti ieškovės butą ir susigrąžinti paskolą. Tai patvirtina, jog ginčijamas įgaliojimas atsakovui buvo išduotas prievolių užtikrinimo tikslu, todėl yra tariamas sandoris pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalies normas.

Nepagrįstai 2002 m. spalio 17 d. įgaliojimas prilygintas pavedimo sutarčiai pagal CK 6.756 straipsnį. Su atsakovu nebuvo sudaryta pavedimo sutartis dėl kokių nors teisinių veiksmų atlikimo apeliantės vardu ir jos sąskaita. Atsakovo atstovės aiškinimas, kad, įvykdžius tariamą sandorį, jis nebegali būti kvalifikuojamas tariamu sandoriu, galėtų būti taikomas dvišaliams sandoriams. Apeliantės atsakovui išduotas įgaliojimas yra vienašalis sandoris, kuriam atsakovo atstovės nurodytos sandorio įvykdymo taisyklės negali būti taikomos, nes apeliantė CK 1.79 straipsnyje nustatyta tvarka nepatvirtino ginčijamo įgaliojimo pagrindu sudarytos 2011 m. lapkričio 4 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties.

Nepagrįstai remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003, 2005 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005, 2005 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005 pateiktu CK 1.86 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Šios bylos yra visiškai kitokio pobūdžio, t. y. jose buvo keliami klausimai dėl dvišalių dovanojimo sutarčių ir įrodymų vertinimo, kvalifikuojant šias sutartis kaip apsimestinį sandorį.

Kaip išvestinį atmetant ieškinio reikalavimą dėl 2011 m. lapkričio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nepagrįstai pasisakyta dėl atsakovės A. D. (buto pirkėjos) sąžiningumo. Šie argumentai būtų aktualūs, jei būtų patenkintas ieškinio reikalavimas dėl 2002 m. spalio 17 d. įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu.

Pažeidžiant CPK 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus, nepasisakyta dėl įrodymų, kuriais apeliantė įrodinėjo atsakovės nesąžiningumą, nenurodyti argumentai, kodėl atmesti šie įrodymai. 2012 m. kovo 6 d. teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad, įsigyjant butą, jai buvo žinoma apie įgaliojimo išdavimo tikslą. Dėl to ji turėjo žinoti, kad įgaliojimas negali tarnauti kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir yra negaliojantis (CK 1.6 str.). Nevertinti atsakovės parodymai, kad ji įsigijo butą, neturėdama galimybės jo apžiūrėti, nežinodama, ar jame kas nors gyvena, ar ji galės nevaržomai juo naudotis. Sudarydama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, atsakovė turėjo būti pakankamai atidi ir rūpestinga bei pareikalauti iš atsakovo įrodymų, kad atsakovas šį turtą parduoda už kainą ir sąlygas, suderintas su apeliante, kaip buvo nurodyta įgaliojime. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė veikė nesąžiningai, neprotingai ir savo rizika, todėl jai negali būti taikomos CK 4.96, 6.153 straipsniuose įtvirtintos garantijos.

Neatsižvelgta, kad turto įvertinimo ataskaita patvirtina, jog pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną (2011 m. lapkričio 4 d.) buto ir dalies ūkinio pastato vertė buvo 141 600 Lt, o atsakovė šį turtą nupirko už 41 000 Lt. Vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtinta priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija, atsakovės nesąžiningumas preziumuotinas, nes pirkėjo įsipareigojimas sumokėti 41 000 Lt neproporcingas pardavėjo atstovo priešpriešiniam įsipareigojimui už tai perduoti 141 600 Lt vertės turtą.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė sutarčių aiškinimo taisykles, teisingai nustatė ginčo sandorio ydingumo pobūdį ir jį kvalifikavo bei nusprendė dėl šio sandorio pagrindu sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties teisėtumo.

Dėl įgaliojimo teisinio kvalifikavimo

Apeliacine tvarka peržiūrimu sprendimu teismas, vadovaudamasis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, ginčo įgaliojimą laikė didesnę oficialią galią turinčiu įrodymu, konstatavo, kad įgaliojimas nėra tariamas sandoris, nes juo ieškovė atsakovui suteikė absoliučiai visas teises parduoti butą, jai išvykus iš Lietuvos. Tuo pačiu sprendė, kad įgaliojimas kaip tariamas sandoris pagal teisės teoriją negali būti panaudotas prieš sąžiningą atsakovę A. D., jo pagrindu įgijusią buto nuosavybės teisę.

Sutiktina su apeliante, kad šios išvados vienai kitai prieštarauja, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka juo konstatuotų turinčių reikšmės bylai aplinkybių, t.y. sprendimas nėra pagrįstas, kaip to reikalauja CPK 263 straipsnis.

Dėl įgaliojimu suteiktų pavedimų turinio ginčo tarp šalių nėra, jis atitinka įstatymo nustatytos formos reikalavimus, tačiau teismas, spręsdamas apie įgaliojimu išreikšto šalių susitarimo pobūdį ir tikslą, nesivadovavo tikraisiais abiejų šalių pripažintais ketinimais, kurių jos siekė įgaliojimo parduoti ieškovės butą suteikimu atsakovui, šios sutarties esme ir sudarymo aplinkybėmis, kaip tai numato sutarčių aiškinimą reglamentuojančio CK 6.193 straipsnio 1,2 dalių nuostatos. Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien analizuoti kalbinę rašytinės sutarties teksto reikšmę. Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Sandorio rūšį apsprendžia ne jo pavadinimas, bet turinys, šalių vidinė valia, kuri neretai paaiškėja remiantis faktinių bylos aplinkybių tyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-438/2002 pagal ieškovo likviduojamos akcinės bendrovės “Komercijos ir kredito bankas” ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarąjai akcinei bendrovei “Kaišiadorių autotransportas” ir likviduojamai uždarąjai akcinei bendrovei “Auto-Ager” dėl paskolos ir palūkanų priteisimo, įkeitimo sutarties pripažinimo galiojančia ir sprendimo vykdymo nukreipimo į įkeistą turtą bei atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės “Kaišiadorių autotransportas” priešieškinį ieškovui likviduojamai akcinei bendrovei “Komercijos ir kredito bankas” dėl kredito ir turto įkeitimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis).

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas pripažino ieškovės teiginį, kad įgaliojimas buvo išduotas užtikrinti ieškovės skolinių įsipareigojimų įvykdymą atsakovui (t 1 b.l. 193-194). Paaiškino, kad su ieškove yra seniai pažįstamas, juos siejo nuolatiniai paskoliniai santykiai, kurių įvykdymo užtikrinimui butas buvo įkeistas 2000 m. balandžio 13 d. hipotekos lakštu (įkeitimas išregistruotas 2007 m. rugpjūčio 24 d. teismo nutartimi) ir ginčo įgaliojimu.

Pirmosios instancijos teismas šių pripažinimų nevertino, todėl nepagrįstai netaikė CPK 182 straipsnio 5 punkto nuostatos dėl atleidimo nuo įrodinėjimo aplinkybės, kurią pripažįsta kita šalis.

Apeliacinės instancijos teismas yra įsitikinęs, kad tokį pripažinimą pagal CPK 187 straipsnį galima laikyti nustatytu, nes analogiškas aplinkybes atsakovas patvirtino ikiteisminio tyrimo byloje, kuri buvo pradėta pagal ieškovės pareiškimą dėl neteisėto buto pardavimo.

Akistatos metu ieškovė nurodė, jog 2002 m. spalio 17 d. skolinosi iš atsakovo apie 4000 Lt, kaip šios skolos grąžinimo garantą surašė jam galiojimą parduoti butą (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad 4000 Lt skolos grąžinimo garantas buvo hipoteka, o įgaliojimu parduoti butą ieškovė garantavo 30 000 Lt paskolos, suteiktos jai įgaliojimo pasirašymo dieną, grąžinimą. Po to ieškovė teigė, jog hipoteka buvo garantuotas 10 000 Lt skolos grąžinimas, atsakovas su tuo nesutiko, tačiau jo parodymai akistatos metu vienareikšmiškai patvirtina 2002 m. spalio 17d. gautų įgalinimų paskirtį – paskolos grąžinimo garantavimą nekilnojamuoju turtu, t.y. susitarimą, kad butą atsakovas galės parduoti tuo atveju, jei ieškovė neįvykdys savo skolinių įsipareigojimų (ikiteisminio tyrimo bylos Nr.20-2-00544-11 t. 1 29-30 lapai). Atsakovė buto pirkėja A. D. apklausos baudžiamojoje byloje metu nurodė, kad S. M. paaiškino, jog butas parduodamas už skolas (t. 1 b.l. 39-40). Be to, analogišką faktinę įgaliojimo paskirtį - įgaliojimo surašymo dieną gautos 30 000 Lt paskolos grąžinimo užtikrinimą - atsakovas patvirtino ir teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme, teigdamas, kad, ieškovei sugrąžinus skolą pagal teismo 2008 m. vasario 7 d. patvirtintą taikos sutartį, butą pardavė todėl, kad ieškovė sugrąžino ne visas skolas, nes ieškovei skolinęs pinigus pastoviai. Atmestinas atsakovo teiginys, kad įgaliojimu butas jam faktiškai buvo parduotas – įgaliojimas nėra įstatymo reikalaujamos formos pirkimo pardavimo sutartis (CK 6.393 straipsnis).

Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė ieškiniu pavedimo sandorį neteisingai kvalifikavo kaip tariamą, sudarytą tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Nurodyti jo šalių ketinimai ir tikroji įgaliotojos valia patvirtina, kad pavedimu parduoti butą abi šalys pridengė ieškovės prievolės grąžinti atsakovo suteiktos paskolos įvykdymo užtikrinimą, t.y. įgaliojimas yra apsimestinis sandoris, kurį šalys sudarė vietoje įstatymų nustatyta tvarka neįformintos buto įkeitimo sutarties paskolos prievolės įvykdymui užtikrinti (CK 6.70 straipsnio 1dalis).

CK 1.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, nustačius sandorio apsimestinumą, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Remiantis abiejų šalių tvirtinimu apie atsakovo teisę parduoti butą, jei ieškovė negrąžintų atsakovui skolos, darytina išvada, kad buto pardavimas 2011 m. lapkričio 4 d. sutartimi atitiktų ieškovės valią ir atsakovui suteiktus įgalinimus tuo atveju, jei savo skolinių įsipareigojimų atsakovui ji nebūtų įvykdžiusi.

Apie skolinių įsipareigojimų dydį spręstina iš įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu konstatuotų aplinkybių (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Civilinėje byloje nr.2-540-638/2008 tarp tų pačių šalių dėl skolos grąžinimo, kurioje S. M. buvo pateikęs R. S. ieškinį dėl 38278 Lt skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, 2008 m. vasario 7 d. nutartimi Kauno m. apylinkės teismas patvirtino taikos sutartį, pagal kurią „1.ieškovas S. M. iš dalies atsisako savo ieškinių reikalavimų, pareikštų atsakovei R. S. dėl 3000 Lt paskolos priteisimo pagal 2001-10-24 sutartį (sutarties data taisyta į 2002-02-24), 2000 Lt paskolos ir 1638 Lt delspinigių priteisimo pagal 2002-10-17 sutartį, 10000 Lt paskolos ir 3640 Lt delspinigių priteisimo pagal 2004-11-12 sutartį, iš viso dalyje dėl 20278 Lt (dvidešimties tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt aštuonių litų) priteisimo, taip pat dėl 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo bendros 38278 Lt ieškininių reikalavimų sumos, priteisimo už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė R. S. pripažįsta ieškovo S. M. jai pareikštus ieškininius reikalavimus dalyje dėl 2000 Lt paskolos priteisimo pagal 2000-04-12 sutartį, 4000 Lt paskolos priteisimo pagal 2000-10-03 sutartį, 2000 Lt paskolos priteisimo pagal 2000-11-14 sutartį, 3000 Lt paskolos priteisimo pagal 2001-07-10 sutartį, 7000 Lt paskolos priteisimo pagal 2002-10-17 sutartį, iš viso dalyje dėl 18000 Lt (aštuoniolikos tūkstančių litų) priteisimo, kas šalių susitarimu sudaro 5230 Eur, kuriuos įsipareigoja sumokėti ieškovui S. M. iki 2008-03-31 (du tūkstančiai aštuntųjų metų kovo mėnesio trisdešimt pirmosios dienos), šią pinigų sumą pervesdama į jo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB Vilniaus banke. 2.Ieškovas S. M. pareiškia, kad jokių kitų paskolos sutarčių ar pakvitavimų, pagal kuriuos atsakovė R. S. negrąžino jam paskolų ar neįvykdė iš to kylančių prievolių, nėra“.

Nurodomoje byloje 2008 m. balandžio 2 d. ieškovas S. M. pateikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nes atsakovė su juo neatsiskaitė. Duomenų apie vykdomojo dokumento pasiėmimą ir pateikimą antstoliui byloje nėra. 2011 m. rugsėjo 22 d. S. M. padavė prašymą dėl arešto butui panaikinimo. 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartyje teismas nurodė, kad ieškovas S. M. prašo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones - areštą butui, kadangi skolos išieškojimui šį butą pagal įgaliojimą ketina parduoti, ir panaikino 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugą. Ši nutartis atsakovei R. S. nebuvo įteikta (b.l. 81).

Iš mokėjimo pavedimų matyti, kad, nors ir ne taikos sutartyje nurodytu terminu, R. S. 2008 m. lapkričio 7 d. – 2011 m. gegužės 23 d. laikotarpiu dalimis pervedė S. M. 5750 EUR (19837,5 Lt). Atsakovas pripažino pinigus gavęs, tačiau butą nurodo pardavęs kitų ieškovės skolų susigrąžinimui. Šis argumentas atmestinas, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostata dėl atleidimo nuo įrodinėjimo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Atsakovas nepateikė įrodymų apie jokias kitas ieškovės skolas, o jo argumentas dėl įgaliojimo prilyginimo buto pirkimo pardavimo sutarčiai, kartu patvirtinančiai 30 000 Lt paskolą, yra niekinis.

Nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad, atsakovui butą pardavus po pusės metų nuo paskutinio mokėjimo, kuriuo ieškovė įvykdė savo skolines prievoles atsakovui, jis viršijo įgaliojimu suteiktus įgalinimus. Atsakovo atstovauta ieškovė pirkimo pardavimo sandorio nepatvirtino. Apie jį sužinojusi, iš karto kreipėsi į prokuratūrą ir į teismą, todėl ginčo pirkimo pardavimo sandoris negalioja, vadovaujantis CK 1.92 straipsniu.

Dėl įgijėjos nesąžiningumo

CK 1.87 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovės pareigą nuginčyti pirkėjos A. D. sąžiningumo prezumpciją, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su sprendimo išvada apie nebuvimą jokių faktinių duomenų, patvirtinančių atsakovės A. D. nesąžiningumą.

Formuodamas teismų praktiką, sprendžiant dėl turto įgijėjo sąžiningumo vertinimo analogiškos kategorijos civilinėse byloje, kasacinis teismas akcentuoja, kad teismas turi įvertinti, ar įgijėjo elgesys, įsigyjant vertingą daiktą, yra adekvatus situacijai. Pasisakydamas dėl ginčo dalyko įgijėjo sąžiningumo, teismas privalo visapusiškai ištirti nustatytas faktines aplinkybes ir konkretaus asmens elgesį įvertinti, atsižvelgiant į bonus pater familias elgesio standartą (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1167/2003 pagal ieškovės M.V. ieškinį atsakovams M.N., V.N., tretiesiems asmenims O.G., T.U., Vilniaus miesto 21 notarų biurui, Vilniaus miesto 5 notarų biurui dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis).

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų apie sandorio objektą ir sutartyje nurodytos perkamo parduodamo buto kainos matyti, kad pagal 2011 m. spalio 20 d. VĮ Registrų centro įkainavimą buto rinkos vertė yra 60 000 Lt, ūkinio pastato dalies – 2950 Lt, atsakovas už jį prašė 45 000 Lt, turtas atsakovės A. D. įgytas už 41 000 Lt, bylos nagrinėjimo metu atlikto turto įvertinimo perkant nebuvo, todėl pirminiai turto vertės įrodymai patikimai nepatvirtina didelės kainos disproporcijos, rodančios įgijėjos nesąžiningumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pastarąją aplinkybė įrodo kiti duomenys.

Būsto draudimo liudijimas AB Lietuvos draudimas patvirtina, kad 2011 m. sausio 13 d. – 2012 m. sausio 12 d. laikotarpiu butas buvo apdraustas 118 000 Lt suma (t. 1 b.l. 20).

2012 m. vasario mėn. UAB „Reacon“ atlikto įvertinimo metu nustatyta, kad 2011 m. lapkričio mėn. buto (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, jį apžiūrėjus ir pritaikius lyginamąjį pardavimo kainų vertinimo metodą pagal vertintojų duomenų bazėje esančią analogiškų butų panašiose Kauno miesto vietovėse (verčių zonoje 15.7) informaciją, yra 141 600 Lt. Nustatyta, kad įvertintas dviejų kambarių butas yra 1934 m. pastatyto, 1967 m. rekonstruoto plytinio namo pirmajame aukšte, 2009-2011 metais suremontuotas, sudėti stiklo paketo langai, įrengtas vietinis centrinis šildymas gamtinėmis dujomis, įrengta kombinuota šildymo sistema, dujiniu katilu ruošiamas ir šiltas vanduo, pilnai atnaujintos vandentiekio ir elektros sistemos, buto vidaus apdaila. Namo fasadas, priklausantis vertinamam butui, naujai tinkuotas, dažytas, dengtas dekoratyviniu mūru, kiemas išklotas betono trinkelėmis.

Ikiteisminio tyrimo byloje ir civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovė A. D. paaiškino, kad parduodamu butu pagal skelbimą ant pašto dėžutės susidomėjo dėl geros jo dislokacijos vietos, patogaus susisiekimo. Nuvykus apžiūrėti, pardavėjos atstovas pagal įgaliojimą paaiškino, kad butas parduodamas už skolas. Namą apžiūrėjo tik iš išorės, į butą jų neįleido, matė, kad buto išorinė dalis yra gražiai sutvarkyta, sudėti langai. Buvo informuota, kad bute gyvena pardavėjos dukra, kuri ateityje galbūt norės jį atpirkti, įgaliotinis klausė, ar A. D. sutiktų butą parduoti, sakė, kad butas suremontuotas. Atsakovė A. D. patvirtino, kad butą nusprendė įsigyti, susigundžiusi gera jo kaina.

Įvertinus tai, kad turinti aukštąjį pedagoginį išsilavinimą pirkėja pripažino suvokusi siūlomos kainos gėrį, pačios gyvenimo netoliese faktą, kuris patvirtina, jog jai turėjo būti žinomos vietovės būstų rinkos kainos bei aplinkybė, jog 2011 metais VĮ Registrų centras apskaičiuota būstų rinkos vertė faktiškai būdavo mažesnė už realią, žinojimą, kad butas suremontuotas, t.y. neatitinkantis jai parodytoje inventorizacinėje bylutėje užfiksuotų duomenų, teisėjų kolegija sprendžia, kad buto įsigijimo metu atsakovė A. D. žinojo šį turtą įsigyjanti už žymiai mažesnę kainą, nei reali jo vertė. Pažymėtina, kad atsakovai nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių, jog turto vertintojai, apart VĮ Registrų centro 2011 metų įkainavimo, būtų nustatę mažesnę nei 141 600 Lt šio turto kainą.

Nurodomą pirkėjos suvokimą vertinant kartu su faktais, jog ji, žinodama, kad bute gyvena savininkės dukra, o įgaliotinis neturi buto raktų, net nesistengė buto apžiūrėti, susitikti su gyventoja, sužinoti, kodėl butas parduodamas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, ketinimus dėl buto atpirkimo, tačiau notariškai tvirtintinoje sutartyje pasirašė, jog pardavėjas per atstovą pareiškia, kad parduodamame bute negyvena asmenys, kurie pagal įstatymus ir sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa, pasikeitus jos savininkui, kad nėra paslėptų daikto trūkumų, kad pirkėja apžiūrėjo perkamus daiktus ir neturi pretenzijų dėl jų būklės, bei kad pardavėjas per atstovą įsipareigoja išsikelti iš parduodamo buto iki 2011 m. lapkričio 19 d., laikytina, kad buto pirkėja A. D. nesielgė pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, CK 1.5 straipsnio 1,2 dalyse nustatytus civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, tokiu būdu nesielgdama sąžiningai nei ikisutartiniuose buto įsigijimo santykiuose, nei sudarydama pirkimo pardavimo sutartį.

Pažymėtina, kad, jei pirkėja būtų domėjusis perkamu daiktu įprastai praktikoje naudojamu būdu, t.y. apžiūrėdama butą, prieš jį perkant, o ne 2011 m. lapkričio pabaigoje, iš savininkės dukters būtų sužinojusi ir apie nesąžiningą pardavimą, ir apie neketinimą išsikelti.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja esant galimybę, panaikinus įgaliojimus viršijusio atstovo atliktų veiksmų pagrindu sudarytą buto pirkimo pardavimo sandorį, taikyti natūrinę restituciją (CK 6.146 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nevertino ginčo kvalifikavimui reikšmingų įrodymų, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų neatitinkantį sprendimą (CPK 263 straipsnis). Jis panaikintinas, priimtinas naujas ieškinį tenkinantis sprendimas (CPK 329 straipsnio 1dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, jas ieškovei priteisiant iš atsakovo A. M. (CPK 93 straipsnio 1dalis). Atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalies suteikiamą galimybę nukrypti nuo šios straipsnio 1,2,ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, bei įvertinus, kad bylinėjimosi išlaidas atsakovė A. D. patyrė dėl tiesioginės atsakovo S. M. kaltės, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos irgi priteistinos iš šio atsakovo. Tokios praktikos laikymąsi akcentuoja kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010 pagal ieškovo likviduojamos 595-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos ieškinį atsakovui P. A. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo P. A. priešieškinį ieškovui likviduojamai 595-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai dėl sutarties ir buhalterinio dokumento pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys V. B., akcinė bendrovė „Lithun“, uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų gotika“).

Ieškovės pagrįstos bylinėjimosi išlaidos: 1230 Lt žyminio mokesčio, paduodant ieškinį ir 1373 Lt už apeliacinį skundą, 160 Lt už vertino paslaugas, 700 Lt –už turto vertinimo paslaugas, advokato pagalbos išlaidos, surašant ieškinį, apeliacinį skundą ir atstovaujant – 1500 Lt, 1000 Lt, 1000 Lt; 1171,46 Lt kelionės išlaidų, jos dalyvavimą teismo posėdyje pripažinus būtinu, iš viso – 8134,46 Lt ( t. 1 b.l. 23, 94, 95, 55-58, t. 2 b.l. 85-87, 108, 110). Atsižvelgiant į tai, kad jos iš dalies susidarė dėl to, jog ieškovė nurodė pamiršusi panaikinti 2002 m. atsakovui suteiktą įgaliojimą, t.y. aplaidžiai rūpinusis savo teisėmis, jai iš atsakovo priteistina 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Ieškovei nepriteistinos antstoliui sumokėtos 266 Lt nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo išlaidos, nes jų apmokėjimą nustato vykdymo procesą reglamentuojančios CPK normos.

Atsakovės A. D. turėtos bylinėjimosi išlaidos: 450 Lt už atstovavimą pirmosios instancijos teisme, 250 Lt ir 750 Lt – už atsiliepimo surašymą ir atstovavimą apeliacijoje (t. 1 b.l. 188), iš viso – 1450 Lt.

Ieškovės ir atsakovės turėtos advokatų pagalbos išlaidos atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus dydžius.

Iš atsakovo S. M. valstybei priteistinos 59,76 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme ir 6,05 Lt – apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 straipsnio 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą. Ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius: ieškovės R. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui S. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 2002 m. spalio 17 d. išduotą įgaliojimą dėl buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, patvirtintą Kauno miesto 2-ojo notarų biuro notarės Z. K. (notarinio registro Nr. 13196); 2011 m. lapkričio 4 d. pirkimo pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno miesto 2-ojo notarų biuro notarės Z. K. (notarinio registro Nr. 6354), kuria ieškovė R. S., atstovaujama pagal 2002 m. spalio 17 d. įgaliojimą atsakovo S. M., už 41 000 Lt pardavė atsakovei A. D. (a.k. (duomenys neskelbtini)) butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir 13/100 dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją ir šiuos nekilnojamuosius daiktus grąžinti ieškovės R. S. nuosavybėn. Priteisti iš atsakovo S. M. atsakovei A. D. 41 000 (keturiasdešimt vieną) Lt.

Priteisti iš atsakovo S. M. 5000 (penkis tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei R. S. ir 1450 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt ) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei A. D.

Priteisti iš atsakovo S. M. 55,81 (penkiasdešimt penkis Lt 81 ct) Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Ši suma turi būti įmokėta valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nr (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.