Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Nijolė Bražiūnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-54-168/2011

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, nuteistajam A. L., gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui, nukentėjusiajam I. G., nukentėjusiojo atstovui advokatui Vytautui Sketeriui, ekspertui N. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl 2010 m. spalio 29 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal LR BK 135 str. 1 d., BK 284 str. 1 d. ir nuteistas: pagal LR BK 135 str.1 d. - laisvės atėmimu penkeriems metams ir trims mėnesiams; pagal LR BK 284 str.1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas penkeriems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2010-03-02 Rokiškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 10 MGL dydžio bauda ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams ir 10 MGL, t.y. 1300Lt bauda.

Aprašomoji dalis

Nustato:

I. G. sunkų sveikatos sutrikdymą sąlygojo būtent dešinės smilkininės skilties sumušimas. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pripažindamas A. L. kaltu dėl I. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo, apeliantui inkriminavo ir kitus nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus. Specialisto išvada konstatuota ir tai jis patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad medicininėje dokumentacijoje esančių duomenų nepakanka, kad būtų galima nustatyti I. G. suduotų smūgių skaičių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. L. inkriminuoti ne mažiau kaip 6 smūgiai į galvą, dešinį žastą, dešinį dilbį ir dešinę blauzdą, kuriais padaryti galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimas, dešinio viršutinio žandikaulio lūžis, poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimai pasmakrėje ir dešinėje blauzdoje. Nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą, kad nustatytus sužalojimus padarė būtent A. L. ir kuo remiantis padaryta išvada, kad A. L. I. G. sužalojo smogdamas jam rankomis ir kojomis. Ši aplinkybė teisme net nebuvo nustatinėjama. Apeliacinės instancijos teisme to taip pat nepavyko nustatyti. Taigi, kolegijos nuomone, šie nuosprendyje nurodyti veikos objektyviosios pusės požymiai iš esmės neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. specialisto išvadai ir specialisto paaiškinimams bei nepatvirtinti kitais patikimais įrodymais.

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusysis I. G. 2010-02-01 vakare, apie 22 val. buvo atėjęs į A. L. butą, kuriame tuo metu buvo A. L., E. K. bei R. P.. Taip pat nustatyta, kad pas A. L. bute buvo triukšmaujama ir dėl triukšmo kaimynė kvietė policijos pareigūnus, kurie buvo atvažiavę du kartus. Iš konstatuotų faktinių bylos aplinkybių taip pat matyti, kad nukentėjusysis I. G. dėl galvos smegenų sumušimo, jam po gydymo išlikus židininio pobūdžio neurologiniams reiškiniams (ataksijai), teismo medicinos specialisto įvertinto sunkiu sveikatos sutrikdymu, buvo surastas 2010-02-02 apie 15. 50 val. be sąmonės gulintis savo namuose. Specialistas N. R. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad nukentėjusysis po tokio sumušimo, būdamas kontūzytas, turėjo netekti sąmonės ir mažai tikėtina, kad jis galėjo vaikščioti, kalbėti. Byloje nėra nustatyta, kur nukentėjusysis I. G. buvo nuo 2010 m. vasario 1 d. 23 val., kuomet liudytojos R. G. teigimu, ji su juo dar kalbėjo telefonu ir jis žadėjo, tuojau grįžti į namus bei jo parodymais, kad apytiksliai tuo metu išėjo iš A. L. namų ir iki jam atsirandant sužalotam namuose. Pats nukentėjusysis to nurodyti negali dėl jam padaryto galvos smegenų sumušimo ir dėl to atsiradusių išliekamųjų reiškinių, t. y. amnezijos. Nuteistasis A. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinęs, kad 2010-02-02 I. G. savo namuose sudavė vieną smūgį būtent į kairę veido pusę, kitų jam inkriminuotų smūgių jis niekada nepripažino. Tačiau tai nepatvirtinta jokiais kitais įrodymais. Teisme nuteistasis pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kad I. G. smūgį į kairę veido pusę sudavė ne 2010-02-02, o žymiai anksčiau. Jau kaip minėta, I. G. sunkų sveikatos sutrikdymą sąlygojo būtent dešinės smilkininės skilties sumušimas, nesant jokių žymių kairioje veido pusėje, todėl abejotina, ar minėtas sužalojimas I. G. buvo padarytas A. L. veiksmais. Nuteistojo A. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai gali būti vertinami kaip įrodymai, tik juos lyginant ir vertinant su kitais faktiniais bylos duomenimis. Vertinant I. G. patirto sužalojimo atsiradimo mechanizmą, objektyviais duomenimis šiuo atveju gali būti laikomi specialisto išvada bei specialisto N. R. apeliacinės instancijos teisme duoti paaiškinimai. Iš specialisto išvados ir specialisto paaiškinimų matyti, kad pakenkimų kairėje galvos pusėje pas nukentėjusįjį nerasta. Kolegija pažymi, jog tai dar nereiškia, kad nukentėjusiajam nebuvo suduotas smūgis, nes ne visais atvejais smūgiu paliekama žymė. Tačiau iš specialisto N. R. paaiškinimų matyti, jog tam, kad nukentėjusiajam susiformuotų kontrasmūgis dešinėje smilkininėje skiltyje, į kairę veido dalį turėjo būti suduotas stiprus smūgis. Iš to darytina išvada, kad po stipraus smūgio nukentėjusiojo kairėje galvos pusėje vis tiktai turėjo likti žymių, kurių šiuo atveju, nebuvo nustatyta. Kadangi dauguma nukentėjusiajam padarytų sužalojimų yra dešinėje kūno pusėje, sužalojimų lokalizacija yra gana plati ir jų kiekis didelis, specialisto manymu, yra maža tikimybė, kad dešinės smilkininės skilties sumušimas galėjo atsirasti nukentėjusiajam sudavus smūgį į kairę galvos sritį. Kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais, todėl juos vertina kaip įrodymus. Taigi esant tokiems konstatuotiems faktiniams bylos duomenims negalima daryti kategoriškos išvados, kad I. G. dešinės smilkininės skilties sumušimas, teismo medicinos specialisto įvertintas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, atsirado būtent nuo A. L. jam (nukentėjusiajam) galimai suduoto smūgio į kairę veido dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ir kitų objektyvių duomenų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, kad būtent A. L. veiksmais I. G. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė, kad būtų matę A. L. mušant I. G., ar sumuštą nukentėjusįjį būtų matę apelianto bute, ar A. L. su I. G. būtų matę kokioje nors kitoje vietoje (laiptinėje, lauke, prie namo ir pan.). Tokių aplinkybių nenurodė ir pats nukentėjusysis. Iš nukentėjusiojo motinos R. G. parodymų matyti, kad ji nežino kas sumušė jos sūnų, I. G. jai nėra sakęs, kad jį sumušė A. L.. Negalima A. L. kaltę pagal LR BK 135 str. 1 d. laikyti įrodyta remiantis vien ta aplinkybe, kad jo bute buvo triukšmas, kad liudytoja S. P. iš A. L. buto girdėjo sklindant garsus, iš kurių jai atrodė, kad bute buvo mušamas žmogus, kadangi tai nepatvirtinta kitais byloje surinktais įrodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, butas, kuriame gyvena A. L. ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtas nebuvo. 2010-02-01 23.43 val. pagal gautą iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų A. L. į savo butą neįsileido. Iš liudytojos S. P. parodymų matyti, kad ji kartu su policijos pareigūnais apie 20 min. stovėjo už A. L. buto durų, tačiau buto durų niekas neatidarė. Po šio policijos pareigūnų vizito ji daugiau pas A. L. bute jokio triukšmo negirdėjo, taip pat negirdėjo, kad kas būtų iš buto išėjęs, lipęs laiptais ar kažką nešęs. Be to, iš paros įvykių suvestinės matyti, kad policijos pareigūnai antrą (paskutinį) kartą pas A. L. į namus atvažiavo pagal 2010-02-01 23.43 val. gautą pranešimą, tuo tarpu liudytoja S. P. tvirtina policijos pareigūnams skambinusi 2010-02-02 apie 01 val. Tokių duomenų policijos pateiktoje pažymoje nėra. Iš nukentėjusiojo I. G. parodymų matyti, jog jis neprisimena, kad jam būnant A. L. namuose, būtų atvažiavę policijos pareigūnai. Pasak nukentėjusiojo, jis iš A. L. namų išėjo apie 23 val., bute jokio triukšmo nebuvo, jie draugiškai kalbėjosi, klausėsi muzikos. Taigi jokie objektyvūs bylos įrodymai patikimai nepatvirtina, kad tuo metu, kai liudytoja S. P. girdėjo iš A. L. buto sklindančius, kaip jai pasirodė, muštynių garsus, buvo mušamas būtent I. G., ir kad I. G. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent A. L. veiksmais, nes kaip parodė liudytoja S. P., ji iš garsų suprato, kad pas A. L. bute tuo metu buvo ne vienas ir ne du, o daugiau žmonių. Liudytojo R. P. į apeliacinės instancijos teismo posėdį pristatytas kompaktinis diskas, kuriame įrašytas filmas „Zero 2“, kurį jis ir nuteistasis A. L. nurodė žiūrėję 2010-02-01 vakare ir kuriame buvo rodomi smurtiniai veiksmai, nei patvirtina, nei paneigia kokią nors aplinkybę dėl nukentėjusiojo I. G. sužalojimo. Taigi nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taip pat atlikus papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, t. y. apklausus nukentėjusįjį I. G., liudytojus R. G., A. L., D. Z., A. A., R. P., E. K., kaip specialistą apklausus teismo medicinos specialisto išvadą pateikusį ekspertą N. R., išsireikalavus iš Panevėžio AVPK Rokiškio r. PK 2010-02-01 – 2010-02-02 paros įvykių suvestinę, nebuvo surinkta įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytu laiku, vietoje ir nurodytu būdu šią nusikalstamą veiką įvykdė A. L..

Visos abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisiamojo asmens kaltę privalo įrodyti valstybinį kaltinimą palaikanti institucija, be to, kaltė turi būti įrodoma neginčijamai (kasacinės nutartys Nr. 2K-592/2004, 2K-7-544/2005). Apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą, daugiau jokių prašymų dėl papildomų įrodymų surinkimo pareikšta nebuvo.

Kolegija, įvertinusi kiekvieną iš įrodymų atskirai bei jų visetą konstatuoja, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių A. L. atliktus I. G. atžvilgiu nusikalstamus BK 135 str. 1 d. dispozicijoje nurodytus veiksmus, t. y. kad būtent jis, suduodamas smūgius I. G., padarė galvos smegenų sumušimą, teismo medicinos specialisto įvertintą kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, išnaudojus visas galimybes abejonių nepavyko pašalinti, todėl A. L. išteisintinas neįrodžius, jog jis padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 1 d.

Kadangi A. L. išteisintinas dėl jam pareikšto kaltinimo - I. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo, Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys 3968,92 Lt už nukentėjusiojo I. G. gydymą stacionare atmestinas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo jam skirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau kolegija konstatuoja, jog nuteistajam A. L. skundžiamu nuosprendžiu už viešosios tvarkos pažeidimą paskirtos bausmės švelninti nėra pagrindo. Skirdamas A. L. bausmę už LR BK 284 str. 1 d. numatytos veikos padarymą, apylinkės teismas atsižvelgė į BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus. Teismas atsižvelgė į padarytą nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo stadiją – A. L. padarė tyčinį, nesunkų, baigtą, su smurto pavartojimu susijusį nusikaltimą, kad nėra pripažinta apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra pripažinta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad A. L. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Nors apeliantas skunde ir nurodo, kad dėl viešosios tvarkos pažeidimo kaltę pripažįsta ir gailisi, tačiau nėra pagrindo apelianto tik apeliaciniame skunde išreikšto prisipažinimo ir gailėjimosi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami 3 reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku ir prisipažinimo išsamumas (Aukščiausiojo teismo nutartys 2K-6/2006, 2K-276/2006, 2K-201/2007, 2K-469/2007). Iš bylos medžiagos matyti, kad A. L. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepripažino viešoje vietoje užpuolęs ir sumušęs V. S.. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis A. L. dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusiojo V. S. būtų atsiprašęs. Jokių išsamių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Kolegija mano, kad vien tik apeliaciniame skunde nurodomu formaliu prisipažinimu, kurį sąlygojo ne apelianto laisva valia, o byloje surinkti pakankami jo kaltės įrodymai, nuteistasis A. L. tik siekia sušvelninti savo atsakomybę. Taigi atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti A. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs LR BK 284 str. 1 d. dispozicijoje numatytą nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Skirdamas bausmę teismas įvertino ir tai, kad A. L. teisiamas antrą kartą, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, viešosios tvarkos pažeidimą A. L. padarė praėjus vos 27 dienoms po to, kai Rokiškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoji įsakymu jis buvo pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą LR BK 259 str. 2 d. Taigi aptartos aplinkybės, jo nusikalstamas antivisuomeniškas, įžūlus elgesys akivaizdžiai rodo, kad A. L. iš savo poelgių nėra padaręs pakankamų išvadų. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliantui paskyrė vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra nežymiai didesnė už LR BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį. Įvertinusi nuteistojo asmenybę bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad A. L. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka apelianto asmenybės bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina. Skundžiamu nuosprendžiu už LR BK 284 str. 1 d. padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė tinkamai subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta teisinga, todėl subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad A. L. mokosi (duomenys neskelbtini) mokyklos pirmame kurse, kad nori įgyti specialybę, gauti darbą, vertinant kartu su visuma išdėstytų aplinkybių nesudaro pagrindo jam švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą teisingą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Nusprendžia:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria A. L. pripažintas kaltu pagal LR BK 135 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. L. pagal LR BK 135 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant I. G. sunkų sveikatos sutrikdymą (BPK 303 str. 5 d. 2 p.)

A. L. pagal LR BK 284 str. 1 d. paskirtą vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2d. , 65 str. 2 d. subendrinti su 2010-03-02 Rokiškio rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal LR BK 259 str. 2 d. paskirta 10 MGL dydžio (1300 Lt) bauda ir paskirti galutinę subendrintą vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 10 MGL dydžio (1300 Lt) baudą.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl 3968,92 Lt už nukentėjusiojo I. G. gydymą stacionare atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.