Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su 2015 m. rugsėjo 15 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme I. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. sausio 9 d. iki 2016 m. sausio 10 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteista už tai, kad 2016 m. sausio 9 d., apie 18.15 – 18.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sudavė antenos kabeliu mažamečiui A. Z. 5 smūgius į nugarą ir į ranką, ir vieną kartą spyrė į galvą, tuo padarydama mažamečiui nukentėjusiajam A. Z. odos nubrozdinimus kairiojo kaktos gumburo projekcijoje, kairiojo žasto priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu I. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 26 d. (turėtų būti 2016 m. birželio 27 d.) nuosprendį kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir priimti jos atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai įvertino įrodymus ir tai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl jos pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Nuteistosios teigimu, įvykio dieną, jai susiruošus išeiti iš buto, nukentėjusysis puolė ją stumdydamas, vadindamas invalide. Susistumdymo metu ji gal ir galėjo netyčia suduoti nukentėjusiajam alkūne nuo jo besigindama, tačiau nukentėjusiojo nemušė ir nespardė. Susistumdymo metu nukentėjusysis buvo paėmęs peilį, jai spyrė apie keturis kartus į nugarą. Atkreipia dėmesį, jog policijos pareigūnas V. L., apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad jos (I. M.) plaštaka buvo sužalota, sužalojimas panašus į įpjovimą peiliu. Liudytoja O. P. parodė, kad I. M. virtuvėje nuo rankos plovė kraują, kraujavo jos plaštaka. Šalia ji matė peilį. Jai I. M. pasakė, kad tuo peiliu buvo sužalota, kad susipešė su nukentėjusiuoju dėl laido. Apeliantės įsitikinimu, tokie liudytojų parodymai duoda pagrindą manyti, kad nukentėjusiuoju pripažintas A. Z. tikrai peiliu galėjo ją sužaloti, ji nuo pastarojo tik gynėsi. Nurodo, kad A. Z., nors jam tik 12 metų, yra už ją daug stambesnis (sveria apie 80 kilogramų) ir fiziškai stipresnis.

Pasak I. M., teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvadoje nurodytais A. Z. padarytais sužalojimais, tačiau neanalizavo tos aplinkybės, kad nukentėjusysis pats sau galėjo pasidaryti kai kurias sužalojimų žymes, tuo siekdamas ją (I. M.) apkalbėti. Pažymi, kad kiti teisme kaip liudytojai apklausti asmenys nurodė nematę konflikto ir A. Z. sumušimo momento. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad byloje surinkti įrodymai neduoda pagrindo teigti, kad jos (I. M.) nusikalstama veika yra visiškai ir neabejotinai įrodyta. Kartu akcentuoja, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji I. M. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistosios I. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. M. prašo panaikinti jai priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jos atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai įvertino įrodymus ir tai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl jos pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Pažymima, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi joje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nors apeliaciniame skunde nuteistoji neigia padariusi nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteista skundžiamu nuosprendžiu, jos kaltė įrodyta nukentėjusiojo A. Z., liudytojų V. Z., V. L. parodymais, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. Z. parodymų, jie yra nuoseklūs, visų apklausų metu nukentėjusysis iš esmės analogiškai nurodė įvykio aplinkybes. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. Z. parodė, kad 2016 m. sausio 9 d., jo mamos draugė, pas juos laikinai gyvenusi I. M., kuri tuo metu buvo neblaivi, už tai, kad jis pasakė nežinantis, kur yra keptuvės laidas, antenos kabeliu pradėjo jį mušti, sudavė per rankas. Tuomet jis I. M. vieną kartą įspyrė į koją ir pastaroji atsitrenkė į rašomąjį stalą bei spintą. Pamatė, kad I. M. iš delno pradėjo bėgti kraujas. I. M. puolė prie jo ir koja vieną kartą spyrė jam į kaltą. Tuo metu jis buvo atsigulęs į lovą. Po spyrio jis paskambino numeriu 112 ir paprašė pagalbos. Dėl I. M. suduotų smūgių antenos kabeliu per rankas ir spyrio į galvą jis patyrė fizinį skausmą. Kaktoje atsiradęs paraudimas jam išnyko labai greitai, maždaug per 5 minutes, o paraudimas ant kairės rankos liko. Į medikus jis dėl šio įvykio nesikreipė (21–22 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusysis A. Z. parodė, kad po to, kai I. M. sudavė jam laidu į ranką ir nugarą (iš viso laidu sudavė 5 kartus), jis atsigulęs paskambino policijai telefonu 112 ir norėjo keltis, tačiau tuomet I. M. spyrė koja jam į kaktą. Tuomet jis išėjęs į koridorių dar kartą paskambino policijai. Kai jis I. M. pastūmė, jai iš rankos pradėjo bėgti kraujas. Paaiškino, kad jis prie spintos durų buvo prikalęs vinių. Taip pat nurodė, kad po smūgio jam rankos neskaudėjo, tačiau ją keletą minučių graužė, iš tos vietos bėgo kraujas. Kaktoje keletą minučių juto nedidelį skausmą, tačiau galva nesvaigo. Į teisėjo klausimą atsakė, kad jis peiliu I. M. nesužalojo, pastaroji „apie peilį išsigalvojo“ (29–30 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti minėtais parodymais kolegija neturi pagrindo. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą V. Z. teisiamajame posėdyje nurodė mačiusi, kad jos sūnaus ranka buvo nubrozdinta, „ant rankos buvo du dryžiai“ (149 b. l.). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu V. Z. be kita ko nurodė, kad ant kairės jos sūnaus rankos buvo likęs rausvas dryžis, matėsi, kad suduota kabeliu. Sužalojimas nežymus, A. Z. toliau lanko mokyklą, pamokų nepraleido. Ji pati paraudimo sūnaus kaktoje nepastebėjo, jai sūnus sakė, kad paraudimas labai greitai išnyko (32–33 b. l.). Tai, kad atvykus pagal pranešimą į įvykio vietą ant A. Z. rankos buvo kraujosruvos, nurodė ir kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas V. L. Teisiamajame posėdyje jis paaiškino, kad ant vaiko rankos viršutinės dalies buvo žymės, atitinkančios ant grindų besimėčiusį kabelį. Berniukas jam sakė, kad I. M. sudavė televizijos kabeliu per ranką, jis atrodė išsigandęs (36–37, 149–150 b. l.). Tai, kad ant A. Z. kairės rankos matėsi kraujosruvos, užfiksuota ir V. L. tarnybiniame pranešime (54 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. Z. nustatyti odos nubrozdinimai kaktos gumburo projekcijoje, kairiojo žasto priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, abiejų plaštakų nugariniame paviršiuje. A. Z. nustatyti sužalojimai nėra būdingi griuvimui, jie padaryti prieš 3–5 paras iki apžiūros (įvykis – 2016 m. sausio 9 d., o apžiūra – 2016 m. sausio 14 d.), mažiausiai keturių trauminių poveikių metu (18 b. l.). Kompaktinio disko su dviem garso įrašais apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad jis dėl neteisėtų I. M. veiksmų du kartus skambino pagalbos telefonu 112, sakė, kad jam reikalinga policijos pagalba, nes mamos draugė jį sumušė, spyrė koja į galvą (49–53 b. l.).

Įvertinusi minėtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog I. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, o ne rėmėsi vien tik nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde. Skundo argumento, kad nukentėjusysis pats sau galėjo pasidaryti kai kuriuos sužalojimus, tuo siekdamas I. M. apkalbėti, nepatvirtina jokie bylos duomenys, priešingai, visuma byloje surinktų įrodymų minėtą argumentą paneigia, todėl šis argumentas vertinamas kaip deklaratyvus, nepagrįstas ir atmetamas.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo. Byloje nustatyta, kad būtent I. M. pradėjo konfliktą dėl keptuvės laido ir ji antenos kabeliu pradėjo mušti A. Z. – sudavė jam per rankas, nugarą, o po to spyrė į galvą. Byloje surinkti įrodymai nuteistosios teiginių, kad ji buvo priversta gintis nuo nukentėjusiojo, nes pastarasis buvo paėmęs peilį ir jai sužalojo ranką, nepatvirtina. Nors liudytojas V. L. ir parodė matęs, kad I. M. plaštaka buvo sužalota, sužalojimas panašus į įpjovimą peiliu, o liudytoja O. P. parodė, kad I. M. virtuvėje nuo rankos plovė kraują, kraujavo jos plaštaka, tai neįrodo, kad I. M. peiliu sužalojo A. Z.. Kaip minėta, nukentėjusysis nurodė, kad jis tuomet, kai I. M. pradėjo jį mušti antenos kabeliu, vieną kartą jai įspyrė į koją ir pastaroji atsitrenkė į stalą bei spintą. Paaiškino, kad prie spintos durų jis buvo prikalęs vinių. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą V. Z. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji, išeidama iš namų, vieną peilį buvo palikusi ant stalo, o kitą – ant kriauklės. Taigi neatmetama, kad A. Z. pastūmus I. M., pastaroji galėjo susižaloti pati. Juo labiau, kad ji įvykio metu buvo neblaivi – jai nustatytas 2,05 promilės neblaivumo laipsnis (55 b. l.). Be to, logiška, kad žmogus, kurio sveikatai ar net gyvybei gresia akivaizdus pavojus, visais įmanomais būdais bandys jo išvengti. Tačiau iš bylos matyti, kad dėl A. Z. veiksmų I. M. pagalbos į nieką nesikreipė, iš pastarojo namų nėjo, į policiją neskambino. Priešingai, pagalbos telefonu skambino nukentėjusysis A. Z., o I. M. šį jo pokalbį dargi komentavo, sulaukė atvykusių policijos pareigūnų. Taigi atsižvelgiant į tai, kad viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, o nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pavojingo kėsinimosi nebuvo – A. Z. nepuolė I. M., byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis, kilus konfliktui, būtų pirmas atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus, priešingai, nustatyta, kad būtent I. M., supykusi dėl to, kad A. Z. neatsakė jai į klausią, kur yra elektrinės keptuvės laidas, puolė jį, pati vartojo fizinį smurtą A. Z. atžvilgiu, t. y. jos veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, I. M. versija dėl būtinosios ginties atmetama.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-697/2016). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456-699/2016).

Bausmės skyrimas užbaigia baudžiamosios bylos procesą teisme, o kartu ir įstatyme įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimą. Teismo nuosprendis yra pats svarbiausias teisės aktas kaltinamajam, neretai bausmės dydis svarbus nukentėjusiesiems. Etikos požiūriu bausmė yra vienas iš dorovinio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama koreguoti netinkamą asmens elgesį, todėl tik teisinga bausmė gali atlikti kaltinamojo nubaudimo funkciją, nes bausmės tikslas yra teisingumo siekis. Teismas privalo įvertinti padarytos veikos pavojingumą ir tik remdamasis įstatymo reikalavimais paskirti atitinkamą bausmę. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nors apeliaciniame skunde nuteistoji I. M. jai paskirtos bausmės neginčijo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą sprendžia, kad yra pagrindas pagerinti nuteistosios padėtį taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir atidedant jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kurią galima taikyti tik byloje esant įstatymo nurodytoms laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygoms ir teismui padarius motyvuotą išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai konkrečiam nuteistam asmeniui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atlikti individualų konkrečių bylos aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, teisinį vertinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-577/2014).

I. M. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nors yra teista (58–60, 64–71 b. l.), bausta administracine tvarka (72–75 b. l.), tačiau po paskutinės nusikalstamos veikos padarymo įstatymų nebepažeidė, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra neįgali, turi sveikatos problemų (operuota stuburo disko išvarža, 95–96, 97, 98, 99 b. l.), savo veiksmais nukentėjusiajam A. Z. liekamųjų reiškinių nesukėlė – kaip nurodė nukentėjusysis, kaktoje atsiradęs paraudimas jam išnyko labai greitai, maždaug per 5 minutes, po smūgio jam rankos neskaudėjo, tik keletą minučių ją „graužė“, jis į medikus dėl šio įvykio nesikreipė, o nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą nurodė, kad jos sūnui padarytas sužalojimas buvo nežymus, A. Z. toliau lankė mokyklą, pamokų nepraleido. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija mano, kad bausmės tikslai I. M. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant jai BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 2 metams, bei įpareigojant I. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistosios I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, I. M. paskirtos laisvės atėmimo 1 metams 3 mėnesiams bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant I. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.