- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- e2A-1082-273/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-17150-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Izolda Nėnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“
- Atsakovas
- R. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-1623-528/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3-4), prašydama priteisti iš atsakovo 500 Lt paskolos sumą, 98 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, 4,23 Lt delspinigius, 590,63 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. kovo 29 d. šalys sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 500 Lt dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti 2013 m. gegužės 28 d. bei sumokėti 98 Lt kredito mokestį. Atsakovas 2013 m. gegužės 28 d. sumokėjo 98 Lt kredito mokestį, pratęsdamas kreditą iki 2013 m. birželio 27 d. Tokiu būdu atsakovas dar du kartus prasitęsė kredito grąžinimo terminą iki 2013 m. rugsėjo 5 d., tačiau nustatytu terminu atsakovas savo prievolės neįvykdė, kredito negrąžino ir jo grąžinimo nepratęsė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu už akių (b. l. 25-27) ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovei iš atsakovo 144,81 Eur (500 Lt) paskolą, 28,38 Eur (98 Lt) bendrą vartojimo kredito kainą, 1,23 Eur (4,23 Lt) delspinigius, 86,89 Eur (300 Lt) palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. rugsėjo 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 11,87 Eur (41 Lt) žyminį mokestį; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas, atlikęs formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą bei atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių paskolos sumokėjimą, padarė išvadą, kad, pasitvirtinus ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, iš dalies būtų pagrindas priimti ieškovo prašomą sprendimą. Nurodė, kad sutartu terminu atsakovui negrąžinus gautos iš ieškovės paskolos, negrąžinta 500 Lt paskolos suma, 98 Lt bendra vartojimo kredito kaina ir 4,23 Lt delspinigiai turi būti priteisti ieškovei iš atsakovo. Teismas, atsižvelgęs į nesumokėtos kredito sumos (500 Lt) ir prašomų priteisti palūkanų (590,63 Lt) dydį, laikotarpį, už kurį paskaičiuotos palūkanos, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgęs į jau ieškovės veiklos specifiką ir nuotolinio skolinimo riziką, verslo subjektui nedidelę grąžintinos paskolos sumą, į tai, kad sutartis sudaryta prisijungimo būdu, savo iniciatyva prašomų priteisti palūkanų dydį sumažino iki 300 Lt (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo), pripažindamas, kad toks dydis atitinka abiejų šalių teises bei teisėtus interesus. Teismo nuomone, nors šalys ir susitarė dėl palūkanų dydžio, tačiau atsakovas prisiėmė prievolę atlyginti ieškovei (kreditoriui) aiškiai per dideles palūkanas už paskolintų pinigų naudojimą, kurios viršija negrąžinto kredito sumą. Nurodė, kad ieškovė, daugiau kaip 1 metus nesikreipdama į teismą dėl savo teisių gynimo, iš dalies pati yra kalta dėl jo patiriamų nuostolių. Vartojimo kredito sutartyje nustatytos 198,34 % metinės palūkanos yra pernelyg didelės ir suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą. Vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra tik nežymiai mažesnė nei 200 %, todėl bendra vartojimo kredito kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1dalyje nustatytų reikalavimų. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, proporcingas patenkintų (~76 %) ieškinio reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė (b. l. 30-34) prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą už akių ir priteisti ieškovei jos reikalaujamas sumas iš atsakovo pagal pateiktą ieškinį. Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:
1. Teismas nepateikė jokių skaičiavimų ir argumentų, dėl tokio palūkanų mažinimo dydžio;
2. Teismo argumentai, kad palūkanos yra mažinamos dėl ieškovės veiklos, bei dėl to, kad sutartis yra sudaroma prisijungimo būdu yra niekiniai. Sudarant vartojimo kredito sutartį su atsakovo, remiantis Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsniu ir Lietuvos banko valdybos nutarimo Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatais, Sodros duomenimis ir atsakovo mokumo deklaracija buvo įvertintos atsakovo mokumo galimybės jo prašomai vartojimo kredito sumai;
3. Kredito sutartyje nustatyta 114,37 % metinė palūkanų norma, o ne 198,34 %. Sutartyje kalbama apie palūkanas, kaip mokestį už pinigų skolinimąsi, vadinamas pelno palūkanas. Kreditorius visada turi teisę pelno palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę. Pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais;
4. Atsakovas, pasirašydamas Vartojimo kredito sutartį ir paimdamas kreditą dvejiems mėnesiams, o vėliau kredito grąžinimo terminą pratęsdamas dar tris kartus, suprato ir sutiko su 114,37 % dydžio metinėmis palūkanomis. Sutartyje numatyta 114,37 % metinė kredito grąžinimo norma neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje, numatančiai prezumpciją, jog bendra vartojimo kaina yra nesąžininga, jei vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 %;
5. Pelno palūkanų dydis gali būti mažinamas ne vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, o CK 6.223 ir 6.228 straipsnio nuostatomis, priešingai šaliai pareiškiant ieškinį (priešieškinį) dėl sutarties sąlygos, numatančios pelno palūkanas, pakeitimo. Atsakovas tokio reikalavimo nereiškė, todėl teismas savo iniciatyva neturėjo pagrindo kištis į šalių sutartinius santykius ir modifikuoti sutartį;
6. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos, reglamentuojančios pelno ir kompensuojamų palūkanų priteisimo klausimus.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2013 m. kovo 29 d. ieškovė su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 34352, pagal kurią ieškovė atsakovui įsipareigojo suteikti kreditą, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą. 2013 m. rugpjūčio 6 d. Priede prie 2013 m. kovo 29 d. vartojimo kredito sutarties Nr. 34352 buvo nustatytos specialios sutarties sąlygos: kredito suma – 500 Lt, kredito terminas – 30 dienų, kredito grąžinimo diena – 2013 m. rugsėjo 5 d., metinė palūkanų norma 114,37 %, bendra vartojimo kredito kaina 47 Lt, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma 198,34 %, bendra vartojimo kredito gavėjo kredito davėjui pagal sutartį mokama suma 547 Lt, mokama kredito grąžinimo dieną, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos 0,05 % už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintų sumų. 500 Lt kredito suteikimą ir pinigų pervedimo faktą atsakovui patvirtina pervedimo išrašas 2914556. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas grąžino ieškovei 500 Lt paskolą ir bendrą vartojimo kredito kainą.
Apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovės prašomų priteisti (pelno) mokėjimo palūkanų suma nuo 590,63 Lt sumažinta iki 300 Lt. Dėl kitos teismo sprendimo už akių dalies ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šios teismo sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str.). Ieškovė prašė priteisti 590,63 Lt palūkanas už 377 d. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl 590,63 Lt palūkanų priteisimo sumažino vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, motyvuodamas tuo, kad palūkanos aiškiai per didelės ir suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą, o 198,34 % palūkanų norma neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1dalies nustatytų reikalavimų, ieškovė daugiau kaip 1 metus nesikreipdama į teismą dėl savo teisių gynimo, iš dalies pati yra kalta dėl jo patiriamų nuostolių.
Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y., sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Nagrinėjamu atveju šalys 2013 m. kovo 29 d. vartojimo kredito sutarties Nr. 34352 bendrosios dalies 6 punkte susitarė dėl pelno palūkanų. Sutarties 6.1 punkte numatyta, kad už faktiškai Kredito davėjo Kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą Kredito sumą skaičiuojamos ir Kredito gavėjas privalo mokėti Kredito davėjui Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi Kredito davėjo suteiktais pinigais. Kredito palūkanos skaičiuojamos nuo Kredito išmokėjimo Kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus Kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti Kreditą įvykdymo, t.y. iki dienos (imtinai), kuomet visas Kreditas yra faktiškai sugrąžinamas Kredito davėjui (Sutarties 6.2 p.). Sutarties specialioje dalyje yra nustatyta 114,37 % metinė palūkanų norma. Ieškovė prašė priteisti 590,63 Lt palūkanas už 377 d., kurių dydis apskaičiuojamas tokiu būdu: 500x377/365x114,37%. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalaujamos priteisti palūkanos apskaičiuotos taikant 198,34 % bendros vartojimo kredito kainos metinę normą.
Nagrinėjamu atveju palūkanų dydis ir jų mokėjimo tvarka nustatyti šalių susitarimu, šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl sutiktina su apeliante, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsnius ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje reikalavimai dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar jų atsisakymo pareikšti nebuvo.
Šiuo konkrečiu atveju šalių sudaryta sutartis įvardinta kaip vartojimo kredito sutartis. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Siekiant apsaugoti vartotojo interesus, mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuose įstatymuose. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 % (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). Šalių sudarytos sutarties specialioje dalyje nustatyta 198,34 % bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra mažesnė nei numatyta Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje.
Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą. Pažymėtina, kad atsakovas, 2013 m. kovo 29 d. sudarydamas su ieškove vartojimo kredito sutartį Nr. 34352, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, sutarties sąlygų neginčijo. Atsakovas, žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi bendrais CK nustatytais principais ir nustatė griežtesnius reikalavimus negu Vartojimo kredito įstatymas. Ieškovė laikėsi Lietuvos banko valdybos patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62, pateikė atsakovui užpildyti mokumo deklaraciją ir įvertino, kad atsakovas turi darbą ir gauna pastovų darbo užmokestį. Vartojimo kredito sutarties nuostatos dėl palūkanų dydžio ir mokėjimo termino buvo informatyvios, aiškios ir suprantamos vartotojui.
Remdamasis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės reikalaujamą priteisti pelno (mokėjimo) palūkanų sumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių šioje dalyje pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų 86,89 Eur (300 Lt) sumą iki ieškiniu prašomos priteisti 171,06 Eur (590,63 Lt) sumos (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo, ieškinio reikalavimai patenkinami visiškai, todėl iš atsakovo ieškovei priteistino žyminio mokesčio suma padidintina nuo 11,87 Eur (41 Lt) iki 15,64 Eur (54 Lt) (CPK 93 str. 2 d., 5 d.).
Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteistinas 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą už akių pakeisti.
Priteistą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „LSV Intergroup“ (į. k. 302414832) iš atsakovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šešių eurų 89 ct) (300 Lt) palūkanų sumą padidinti iki 171,06 Eur (vieno šimto septyniasdešimt vieno euro 6 ct) (590,63 Lt), 11,87 Eur (vienuolikos eurų 87 ct) (41,00 Lt) žyminio mokesčio sumą padidinti iki 15,64 Eur (penkiolikos eurų 64 ct) (54,00 Lt).
Kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „LSV Intergroup“ (į. k. 302414832) iš atsakovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15,00 Eur (penkiolikos eurų) už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.