Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-28 · Administracinė byla Nr. I-1217-764/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-28
Bylos Nr.
I-1217-764/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
M. Z.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1217-764/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04214-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 28 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. Z. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2017 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-224(7-183/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-299 bei perduoti skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Pateiktame skunde nurodoma, kad Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pareiškėjui buvo atimta objektyvi galimybė dalyvauti posėdyje, būti išklausytam ir pateikti papildomus paaiškinimus dėl atsakovės atsiliepimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškina, jog jo skundo nagrinėjimo posėdis Mokestinių ginčų komisijoje vyko 2017 m. rugsėjo 26 d., bet pašto siunta su pranešimu apie posėdį pareiškėjui buvo išsiųsta 2017 m. rugsėjo 14 d., ji nebuvo skubi, todėl pašto skyriuje buvo saugoma vieną mėnesį ir pareiškėjui įteikta 2017 m. spalio 2 d., t. y. įvykus paskirtam posėdžiui. Pareiškėjas pažymi, jog nebuvo informuotas jokiu kitu būdu, t. y. elektroninėmis ar kitomis operatyviomis priemonėmis, todėl iš jo buvo atimta teisė būti išklausytam ir apribota teisė apginti pažeistus interesus.

Atsiliepimas

Skunde taip pat akcentuojama, jog iš pareiškėjo buvo atimta teisė susipažinti su atsakovės atsiliepimu į skundą, apie jį Mokestinių ginčų komisija neinformavo ir nesuteikė galimybės pateikti rašytinius paaiškinimus, todėl pareiškėjas mano, kad šios aplinkybės galėjo įtakoti neteisingo sprendimo priėmimą.

Šalies argumentai

Pateiktu skundu nesutinkama su paskirta bauda ir delspinigiais. Pareiškėjas nurodo, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai sumažino baudą iki 30 proc., nes ją turėjo visai panaikinti dėl pareiškėjo kaltės nebuvimo. Tuo pačiu pareiškėjas nesutinka, kad yra pagrindas pripažinti, jog jis nebendradarbiauja su mokesčių administratoriumi ir nurodo, jog „Mano VMI“ paskiros neturėjimas ir pašto darbuotojo atliekamos klaidos negali būti laikoma pareiškėjo nebendradarbiavimu. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl delspinigių, nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija netinamai interpretavo teisės aktų nuostatas ir jie negali būti skaičiuojami daugiau nei už 180 dienų, todėl delspinigiai nepagrįstai buvo apskaičiuoti už visą sustabdymo laikotarpį. Pareiškėjas akcentuoja, jog delspinigiai yra neproporcingai dideli, nes jie beveik nesiskiria nuo privalomos sumokėti mokesčių sumos ir atlieka ne prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, o nubaudimą.

Skunde taip pat nesutinkama su tuo, jog privalomai sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokai nepagrįstai buvo netaikytas Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnis, pagal kurį išieškomai PSD įmokai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo būti pritaikytas 5 metų senaties terminas, nes teisė išieškoti PSD įmoką atsirado nuo 2010 m. vasario 1 d., todėl būtent nuo šios dienos turėjo būti skaičiuojamas PSD įmokų išieškojimo senaties terminas.

Pareiškėjas, pasisakydamas dėl gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM) apmokestintų pajamų ir išlaidų, nurodo, jog visus paaiškinimus yra pateikęs atsakovei ir pažymi, jog turtą įsigydavo iš turimų lėšų asmeniniams poreikiams ar kitų asmenų asmeniniu prašymu, todėl jokios komercinės naudos iš prekių perleidimo sandorių negaudavo. Skunde taip pat teigiama, jog atsakovė nepagrįstai reikalauja 7 – 12 metų senumo vartojimo tikslais įsigytų prekių pirkimo dokumentų, tam, kad būtų įrodytos patirtos išlaidos, tačiau pareiškėjas mano, jog fiziniam asmeniui, toks prašymas pateikti tokio senumo dokumentus laikytinas pertekliniu. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas prašo skundą tenkinti, o skundžiamus sprendimus panaikinti.

Šalies argumentai

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjo skundu nesutinka ir nurodo, kad mokesčių mokėtojas, apskundęs mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą, turėjo domėtis bylos nagrinėjimo komisijoje eiga, o atsiliepimas Mokestinių ginčų komisijai į pareiškėjo skundą nebuvo pateiktas, todėl argumentai dėl teisės būti išklausytam atmestini.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodoma, kad į banką pervestų pinigų neapmokestinimo GPM pagrįstumą turi pagrįsti pats pareiškėjas pakankamais įrodymais, o vykdomo mokestinio patikrinimo metu turi bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir teikti visus reikiamus dokumentus. Atsakovė pažymi, kad su pareiškėju buvo bandoma susisiekti nuolatos skambinant telefonu, išsiunčiant dokumentus elektroniniu paštu, viešai paskelbiant mokesčių administratoriaus internetinėje sistemoje ir siunčiant dokumentus paštu pareiškėjo deklaruotos vietos adresu, todėl laikytina, jog visi dokumentai jam buvo įteikti tinkamai, o pareiškėjui neįvykdžius mokesčių administratoriaus nurodymų, pagrįstai pripažinta, jog jis nebendradarbiauja.

Atsakovė pažymi, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog iš vykdytos individualios veiklos pareiškėjas gavo apmokestinamųjų pajamų, tačiau neturėjo individualios veiklos liudijimo, neteikė mokesčių deklaracijų, nemokėjo GPM ir papildomų duomenų bei paaiškinimų mokesčių administratoriui dėl nustatytų aplinkybių nepateikė ir nebendradarbiavo.

Atsiliepime išdėstytais argumentais atsakovė nesutinka su skundo argumentais dėl senaties taikymo ir nurodo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, mokestis apskaičiuojamas ir perskaičiuojamas gali būti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo pavedimo atlikti patikrinimą išrašymo dienos. Atsiliepime pažymima, jog pareiškėjo skunde nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnis, reglamentuoja mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, tačiau pareiškėjo atžvilgiu priverstinis išieškojimas nebuvo pradėtas, todėl ir minėtas straipsnis netaikytinas.

Atsakovė sutinka su pareiškėjo argumentu, jog delspinigių suma laikytina nemaža, tačiau mano, jog pats pareiškėjas savo nebendradarbiavimu, neveikimu ir neatlikimu teisės aktuose nustatytų pareigų, prisidėjo prie ilgo patikrinimo trukmės bei paskaičiuotų delspinigių dydžio, o kilus mokestiniam ginčui ir sustabdžius priverstinį mokesčių išieškojimą, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jei mokesčio mokėtojo skundas atmetamas. Mokesčių administratorius taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl paskirtos baudos ir nurodo, jog skiriant sankciją turi būti imamas baudos vidurkis, kuris atsižvelgiant į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes mažintinas arba didintinas. Atsakovė, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas teismui 2018 m. gegužės 7 d. pateikė papildomus paaiškinimus į atsakovės pateiktą atsiliepimą, kuriame iš esmės pakartotojo tuos pačius argumentus kaip ir pateiktame skunde, papildomai pažymėjo, jog atsakovė nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisės būti išklausytam pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. S-224(7-183/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-299 teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje pateiktais duomenimis, Valstybinė mokesčių inspekcija atliko pakartotinį pareiškėjo GPM, PSD įmokos, valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD) patikrinimą už 2008–2012 metus ir 2017 m. gegužės 12 d. surašė patikrinimo aklą Nr. (21.60-32)-FR0680-209, kuriame apskaičiavo 1017,43 Eur GPM, 924,76 Eur PSD, 110,71 Eur VSD pagrindinei pensijos daliai, skyrė 55,36 Eur VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai baudą, 84,08 Eur VSD įmokų papildomai pensijos daliai bei skyrė 42,04 Eur VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą. Pareiškėjas pateikė atsakovei 2017 m. birželio 26 d. pastabas, kurias išnagrinėjusi, Valstybinė mokesčių inspekcija 2017 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (21.131.31-5) FR0682-299 dėl patikrinimo akto tvirtinimo iš dalies patvirtino patikrinimo aktą, apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas, nurodydama sumokėti: 1017,43 Eur GPM, 810,68 Eur GPM delspinigius, 508,72 Eur GPM baudą; 674,53 Eur PSD įmokas, 370,94 Eur PSD įmokų delspinigius ir 337,27 Eur PSD įmokų baudą. Pareiškėjui pateikus skundą Mokestinių ginčų komisijai, buvo priimtas skundžiamas 2017 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. S-224(7-183/2017), kuriuo nuspręsta patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-299 nurodymus pareiškėjui sumokėti 1017,43 Eur GPM, 810,68 Eur GPM delspinigius, 674,53 Eur PSD įmokas, 370,94 Eur PSD įmokų delspinigius ir pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-299 nurodymą pareiškėjui sumokėti 305,23 Eur GPM baudą ir 202,36 Eur PSD įmokų baudą ir vietoj nurodytų sumokėti 508,72 Eur GPM baudos bei 337,27 Eur PSD įmokų baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija atliko pakartotinį pareiškėjo GPM, PSD ir VSD patikrinimą už 2008–2012 m. Atsakovė patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. kovo 9 d. iki 2007 m. lapkričio 22 d. dirbo UAB „Evp International“, o nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. UAB „N Technologijos“. Tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo įsiregistravęs pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju bei nebuvo įregistravęs individualios veiklos, nors laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 16 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. buvo įsigijęs verslo liudijimą (veiklos pavadinimas – papildomas mokymas). Mokesčių mokėtojas tikrinamuoju laikotarpiu metinių gyventojų pajamų mokesčio bei metinių pajamų mokesčio deklaracijų neteikė.

Valstybinė mokesčių inspekcija nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu fiziniai asmenys – L. Š., K. Š., O. V. (J.), A. B., S. S., I. Z., E. Č. ir A. G. į pareiškėjo sąskaitą pervedė 16 600 Lt. Pareiškėjas 2016 m. vasario 12 d. skunde nurodė, kad nuo 2005 m. spalio mėn. iki 2008 m. sausio mėn. internetu asmeniniam naudojimui įsigijo automobilių detalių ir 2008 m. internete patalpino skelbimą, pagal kurį automobilių detalės buvo parduotos minėtiems fiziniams asmenims. Tačiau mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad pagal L. Š., K. Š., O. V. (J.), A. B., S. S., I. Z., E. Č. bei A. G. pateiktus paaiškinimus, minėtos lėšos (16 600 Lt) buvo pervestos už bakalauro ir magistro darbų rašymą, metodinę medžiagą bei konsultacijas, rengiant rašto darbus. Atsižvelgus į tai, skundžiamame sprendime buvo pripažinta, jog nors pareiškėjas neturėjo individualią veiklą patvirtinančių dokumentų, tačiau pagal atliktų veiksmų požymius, pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kuri buvo nevienkartinė ir iš kurios pareiškėjas gavo pastovias apmokestinamasias pajamas. Tačiau atsakovė pripažino, jog veiklai vykdyti mokesčių mokėtojas patyrė 15 000 Lt išlaidų, todėl buvo laikoma, jog pareiškėjas gavo 3 400 Lt apmokestinamųjų pajamų.

Atsakovė patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas į banko sąskaitas per 2008 – 2012 m. iš fizinių ir juridinių asmenų gavo 24 808,73 Lt. Siekiant nustatyti pareiškėjo turto įsigijimo išlaidas, mokesčių mokėtojui buvo surašytas 2017 m. sausio 13 d. mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (21.75-32)FR0706-643. Pareiškėjas minėto nurodymo nevykdė, su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo ir nepateikė 2005 – 2010 m. „Paypal“ elektroninių mokėjimų atsiskaitymo sistemos sąskaitų išrašus, bet jų nedetalizavo, nepateikė prekių įsigijimą patvirtinančių dokumentų, iš kurių matytųsi, kokios piniginių lėšų sumos, kada bei už kokias prekes ar paslaugas buvo sumokėtos. Patikrinimo metu konstatuota, jog pareiškėjo 2008 – 2012 m. gautos kito turto pardavimo pajamos sudarė 24 808,73 Lt, t. y. 2008 m. mokesčių mokėtojas gavo 9 755 Lt, 2009 m. – 80 Lt, 2010 m. – 1 280 Lt, 2011 m. – 12 293,73 Lt ir 2012 m. – 1 400 Lt pajamų ir turto įsigijimo išlaidų nepatyrė.

Atsakovė, skundžiamame sprendime taip pat nurodė, kad į pareeiškėjo banko sąskaitą pinigines lėšas pervedė N. A. (N. A.), R. B. ir D. M.. D. M. į pareiškėjo sąskaitą 2008 m. sausio 23 d. pervedė 1 800 Lt, tačiau dėl papildomų paaiškinimų su ja mokesčių administratoriui susisiekti nepavyko.

R. B. į pareiškėjo sąskaitą 2008 m. sausio 31 d. pervedė 1 800 Lt ir atsakovei paaiškino, kad 2008 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete ir turėjo automobilį „Peugeot 107“, tačiau automobilio detalių iš pareiškėjo neįsigijo, todėl buvo konstatuota, jog D. M. ir R. B. vardu atlikti mokėjimo pavedimai į pareiškėjo sąskaitą banke buvo kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos. Pareiškėjas 2008 m. iš viso gavo 3 600 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų.

N. A. į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą 2009 m. birželio 11 d. mokėjimo pavedimu pervedė 12 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, jog tai privatus apmokėjimas, o paaiškinimuose mokesčių administratoriui buvo nurodyta, kad mokėjimas atliktas už skaitmeninius ženklus, tačiau mokesčių mokėtojas su atsakove nebendradarbiavo ir detalesnių paaiškinimų ar papildomų įrodymų nepateikė, todėl tokios pajamos buvo pripažintos kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog individuali veikla, tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius (1 punktas); savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla (2 punktas); savarankiška sporto veikla (3 punktas); savarankiška atlikėjo veikla (4 punktas). Atsižvelgus į minėtą nuostatą, matyti, kad siekiant pripažinti, jog buvo vykdoma individuali veikla, turėtų būti atliekama viena iš įstatyme įtvirtintų veiklų ir iš jos turėtų būti gaunamos nuolatinės, t. y. neviekartinio pobūdžio pajamos. Pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai teikė paaiškinimus, kad internetu fiziniams asmenims pardavė automobilio detales, tačiau remiantis byloje pateiktais fizinių asmenų paaiškinimais, darytina išvada, kad pareiškėjui buvo pervedamos piniginės sumos už bakalauro ir magistro darbų rašymą, metodinę medžiagą bei konsultacijas, rengiant rašto darbus. Piniginių lėšų pervedimas buvo ne vienkartinis, o tendencingas ir tęsėsi laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2008 m. Pareiškėjas jokių kitų objektyvių duomenų, kurie pagrįstų trečiųjų asmenų išdėstytus paaiškinimus nepateikė, todėl laikytina, jog atsakovė skundžiamame sprendime pagrįstai pripažino, jog mokslinių darbų atlikimo pagrindu pervestos lėšos laikytinos apmokestinamosiomis GPM pajamomis, gautomis iš individualios veiklos.

Skunde pareiškėjas teigia, kad jokios komercinės veiklos nevykdė ir turtą įsigydavo iš asmeninių lėšų arba kitų asmenų prašymu, o mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti 7 – 12 m. senumo dokumentus laikytinas pertekliniu, tačiau su pareiškėjo argumentais nesutiktina. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsniu mokesčių mokėtojas privalo: bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (2 punktas) ir pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (8 punktas). Remiantis byloje pateiktais duomenimis, pareiškėjas su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo, teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdė ir neatsakė į atsakovės siųstus nurodymus pateikti visus dokumentus, patvirtinančius gautų pajamų kilmę, todėl laikytina, jog pareiškėjas neįrodė, jog gautos pajamos su turto pardavimu yra ne komercinio pobūdžio, o įvertinus mokesčių mokėtojo pareigą pagrįsti gaunamų pajamų kilmę, laikytina, jog atsakovės nurodymas pateikti 7 – 12 m. senumo dokumentus nelaikytinas pertekliniu. Norint pripažinti pareiškėjo gautas pajamas neapmokestinamoms GPM pajamoms, turėtų būti pateikti pakankami ir neabejotini įrodymai, patvirtinantys, kad tai nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamos pajamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog pareiga pagrįsti minėtas aplinkybes tenka būtent mokesčių mokėtojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1601/2012; 2016 m. rugpjūčio 2 d nutartis administracinėje byloje A-2626-575/2016, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017). Teismas taip pat pažymi, jog pareiga turėti visus dokumentus, pagrindžiančius gautų pajamų šaltinį, yra susijusi su Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsniu ir 5 straipsnio 1 dalimi, pagal kuriuos pareiga deklaruoti pajamas ir mokėti GPM pirmiausiai atsiranda gyventojui, gavusiam pajamų, todėl pareiškėjas, teikdamas, kad jo gautos pajamos yra neapmokestinamos, turėjo pareigą pateikti visus dokumentus, pagrindžiančius tokius argumentus, tačiau nei mokesčių administratoriui vykdomo patikrinimo metu, nei teismui pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, todėl laikytina, jog atsakovė pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę.

Pareiškėjas mano, kad nepagrįstai buvo atsisakyta taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnį, pagal kurį išieškomai PSD įmokai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo būti pritaikytas 5 metų senaties terminas, nes teisė išieškoti PSD įmoką atsirado nuo 2010 m. vasario 1 d., todėl būtent nuo šios dienos turėjo būti skaičiuojamas PSD įmokų išieškojimo senaties terminas, tačiau teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Mokesčių administratorius nurodo, kad 2013 m. gruodžio 31 d. buvo išduotas pavedimas Nr. 83-208 tikrinti pareiškėją, t. y. pirminio patikrinimo metu PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimas buvo atliekamas tik nuo 2015 m. kovo 10 d., pagal 2015 m. kovo 10 d. pavedimo tikrinti priedą Nr. (4.65)FR0773-700. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, matyti, kad terminas nuo kurio skaičiuojamas 5 metų senaties terminas, pripažįstamas pavedimo atlikti patikrinimą išrašymo data, o senaties terminų skaičiavimo tvarkai taikytinos Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-575/2018).

Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 ir 2 dalimis, mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį, jog Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnis nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, nes atsakovei skundžiamu sprendimu apskaičiavus mokestinę prievolę, o pareiškėjui ją apskundus ikiteismine ir teismine tvarka, mokesčių išieškojimas dėl paduoto skundo buvo sustabdytas ir mokestinė prievolė nebuvo pradėta išieškoti privertinai, todėl tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek mokesčių administratorius pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas ir senaties terminą pradėjo skaičiuoti nuo pavedimo atlikti patikrinimą dienos. Atsižvelgus į tai, jog pavedimas atlikti PSD įmokų mokėjimo patikrinimą buvo išduotas 2015 m., o pagal minėtą nuostatą mokestis apskaičiuojamas arba perskaičiuojamas ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, laikytina, kad mokesčių administratorius galėjo mokestį apskaičiuoti už einamus 2015 m. ir 2014 m., 2013 m., 2012 m., 2011 m. bei 2010 m.

Pareiškėjas mano, kad Mokestinių ginčų komisija netinamai interpretavo teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias delspinigių apskaičiavimą ir teigia, kad jie negali būti skaičiuojami daugiau nei už 180 dienų, todėl atsakovė nepagrįstai apskaičiavo delspinigius už visą sustabdymo laikotarpį.

Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Minėto įstatymo 97 straipsnis nustato delspinigių skaičiavimo pradžią. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, šio Įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo.

Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalimi, delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad pareiškėjas, nesutikęs su patikrinimo ataskaita, pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriai priėmus skundžiamą sprendimą, buvo paduotas skundas Mokestinių ginčų komisijai ir teismui, t. y. pareiškėjas inicijavo mokestinį ginčą, apskundė priimtus sprendimus, todėl mokestinės prievolės išieškojimas sustabdytas pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos ir nurodęs, jog delspinigiai yra skaičiuojami už kiekvieną pradelstą sumokėti mokesčius dieną, todėl prievolė mokėti mokesčius atsiranda kiekvieną dieną ir kiekvieną dieną ji apskaičiuojama naujai taikant tą dieną galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius delspinigių skaičiavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438?1359/2009). Aukščiausiasis teismas taip pat yra išaiškinęs ir 180 dienų taikymo tvarką bei nurodęs, kad šis terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento. Kitaip tariant, šis terminas netaikomas situacijoms, kai delspinigiai apskaičiuojami už bet kokį kitą įstatyme

nustatytą laikotarpį, kai dar nėra atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Teismas teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką momentą, kai yra inicijuotas mokestinis ginčas, sieja su įsiteisėjusio sprendimo momentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438?401/2010).

Įvertinus išdėstytas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, darytina išvada, kad 180 dienų skaičiavimo terminas net nėra prasidėjęs, nes mokestinė prievolė buvo apskaičiuota patikrinimo metu priėmus mokesčių administratoriui sprendimą, kuris teisės aktų nustatyta tvarka buvo apskųstas, t. y. inicijuotas mokestinis ginčas ir nėra priimtas galutinis ir įsiteisėjęs sprendimas. Atsižvelgus į tai, 180 dienų terminas bus pradėtas skaičiuoti nuo dienos, kai bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas dėl mokesčių administratoriaus priimto sprendimo. Tuo pagrindu laikytina, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo delspinigius už kiekvieną pradelstą mokesčio sumokėjimo dieną, atlikto patikrinimo bei išieškojimo sustabdymo laikotarpį. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra nurodęs, kad delspinigių skaičiavimas nepriklauso nuo mokesčių administratoriaus elgesio, t. y. nuo patikrinimo akto surašymo laiko ir pažymėjęs, jog tai priklauso nuo paties mokesčio mokėtojo, nes jis neturi jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turi pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu mokesčių mokėtojas laiku būtų sumokėjęs mokesčius ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-877/2009).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, matyti, jog pareiškėjui buvo siųsti mokesčių administratoriaus nurodymai su prašymu pateikti visus duomenis dėl atliekamo mokestinio patikrinimo bei pateikti papildomus paaiškinimus. Pareiškėjas buvo informuojamas tiek siunčiant nurodymus paštu, tiek susisiekiant elektroniniu paštu ir telefonu, tačiau pats pareiškėjas prašydavo pratęsti paaiškinimų pateikimo terminą ir jų nepateikdavo, taip pat, turėdamas duomenų, jog siunčiami laiškai yra pašte jų neatsiimdavo, todėl laikytina, jog dėl paties pareiškėjo nebendradarbiavimo ir teisės aktų nustatytos pareigos teikti visą su patikrinimu susijusią informaciją ir paaiškinimus, nevykdymą, užsitęsė mokestinio patikrinimo terminas.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su paskirta 30 proc. dydžio bauda ir mano, jog ji per didelė. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d.

Žemesnės instancijos teismas

nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, padarė išvadą, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytos baudos vidurkis, o tuomet, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-214/2008). Valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjui skundžiamu sprendimu buvo paskyrusi 50 proc. dydžio baudą, tačiau Mokestinių ginčų komisija priimtu sprendimu nustatė, jog tokia bauda neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų ir panaikino mokesčių administratoriaus sprendimą dalyje, sumažindama paskirtą baudą iki 30 proc. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų lengvinančias aplinkybes ir būtų galima sumažinti paskirtos bylos dydį, bet priešingai, matant, kad visi duomenys tvirtina, jog pareiškėjas nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, mano, jog Mokestinių ginčų komisija teisėtai bei pagrįstai sumažino paskirtą baudą remdamasi minėtais principais ir pagrindo ją sumažinti minimaliai nėra.

Pareiškėjas mano, kad turėtų būti atleistas nuo mokėtinos baudos, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, nuo baudos mokesčių mokėtojas yra atleidžiama tik tuo atveju, kai yra sumokėjęs mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokesčio sumokėjimas nėra savarankiškas atleidimo nuo baudų mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad nustačius Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo. Teismas, atsižvelgęs į minėtas nuostatas bei tai, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog buvo gautos apmokestinamosiosios pajamos, kurių pareiškėjas nedeklaravo ir tai, kad nėra sumokėta įregistruota mokestinė prievolė, daro išvadą, jog pagrindo atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos nėra.

Skunde taip pat teigiama, kad Mokestinių ginčų komisija pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, nes jam siųstas pranešimas neturėjo skubos žymos, todėl jis jį iš pašto atsiėmė ir apie skundo nagrinėjimą sužinojo tik po posėdžio. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 1 dalimi, dokumentai mokesčių mokėtojui įteikiami: tiesiogiai įteikiant, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais, viešai paskelbiant. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, pareiškėjui pranešimas apie posėdį Mokestinių ginčų komisijoje buvo išsiųstas paštu. Teisės aktai nenumato, jog dokumentus privalu siųsti su skubos žyma, o pareiškėjas, turėjęs duomenų apie pašte esantį laišką, taip pat žinodamas, jog yra pateikęs skundą Mokestinių ginčų komisijai, turėjo ne tik pats aktyviai domėtis skundo nagrinėjimo eiga, bet sužinojęs apie gautą laišką jį iškart atsiimti. Teismas, daro išvadą, kad pareiškėjo laiško atsėmimo diena iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios įtakotų veiksmų, o pagrindo konstatuoti, jog Mokestinių ginčų komisija netinkamai informavo pareiškėją nėra. Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimus Nr. 1119, patvirtintų Mokestinių ginčų komisijos nuostatų 27 punktu, jeigu į posėdį neatvyksta ginčo šalys, skundas gali būti nagrinėjamas joms nedalyvaujant. Atsižvelgus į tai, laikytina, kad teisės aktai nenustato privalomo šalių dalyvavimo komisijos posėdyje, o pareiškėjas, būdamas aktyvus ir domėdamasis skundo nagrinėjimo eiga, turėjo pareigą kartu su skundu pateikti visus dokumentus, turinčius įtakos tinkamam bylos išnagrinėjimui ir teisę skundo nagrinėjimo metu teikti papildomus paaiškinimus, todėl skunde išdėstyti argumentai dėl teisės būti išklaustam pažeidimo atmestini.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, neturėdamas individualios veiklos dokumentų, vykdė tęstinę veiklą, rašant bakalauro ir magistrinius darbus bei iš šios veiklos gavo apmokestinamųjų pajamų ir kitų ne su individualios veiklos vykdymu susijusių pajamų ir įregistravo mokestinę prievolę. Teismas konstatuoja, jog atsakovė tinkamai apskaičiavo delspinigių sumą, o Mokestinių ginčų komisija pagrįstai pareiškėjui nustatė 30 proc. dydžio baudą, todėl teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo M. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė