Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-314-280/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiekštelis“ ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl žalos įmonei ir jos kreditoriams atlyginimo įmonės likvidatoriui išėmus iš nemokios įmonės kasos grynuosius pinigus ir jų panaudojimo nepagrindus tinkamais dokumentais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Bylos proceso eiga buvo itin šališka apelianto atžvilgiu. Teismas neatliko nieko, kad nustatytų tikrąją tiesą, atmetė šalių prašymus dėl taikos sutarties ir dėl buhalterinių duomenų gavimo iš ieškovo apie buvusius kreditorius (jų duomenis, adresus, kad būtų galima įtraukti į bylą), išreiškė savo išankstinę poziciją, kad tokie įrodymai nepaneigs apelianto kaltės ir padarytos žalos, tačiau teisėjas nebuvo nušalintas. Apeliantas negali pateikti teismui jokių įmonės dokumentų, nes jais nedisponuoja. Visa įmonės buhalterija yra tiriama FNTT, todėl apeliantas negali tinkamai gintis šioje byloje.Vokiškuose dokumentuose įvardinti asmenys buvo įmonei pardavę savo transporto priemones, bet įmonė su jais nebuvo atsiskaičiusi. Šie asmenys buvo įmonės kreditoriai ir apeliantas, paėmęs pinigus iš įmonės kasos, su jais atsiskaitė, tačiau netinkamai surašė dokumentus, kurių formos nesuprato. Ieškovo kritikuojami kvitai yra įskaityti kaip išlaidų dokumentai ir įmonės apskaita yra pateikta valstybinėms institucijoms kaip sudaryta tinkamai. Ieškovas neginčijo sandorių, kurių pagrindu išmokėti pinigai.Būtina naikinti sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes ieškovas, teikdamas tokį reikalavimą, turėjo visus kvituose įvardintus asmenis įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis - teismo sprendimas tiesiogiai įtakos apelianto ir jų santykius, nes jei kvitai buvo išrašyti netinkamai, apeliantas turės regreso teisę išreikalauti iš minėtų asmenų visus jiems sumokėtus pinigus.

Teisėjos nušalinimo klausimas byloje buvo išspręstas ir negali būti apeliacijos dalyku. Byla iškelta 2011 m. birželio 1 d., teismas buvo sudaręs šalims galimybę ginčą baigti taikiai. Apeliantas turėjo galimybę susipažinti su visais ieškovui perduotais dokumentais, tačiau to nedarė, nes žinojo, kad jokių dokumentų apie tariamus kreditorius, įrašytus vokiškuose kvituose, pats ieškovo administratoriui neperdavė. Apeliantas neįrodė ieškovo pinigų išleidimo teisėtumo. Vokiški kvitai rodo, kad pinigus gavo apeliantas, jie pasirašyti tik apelianto, be juose nurodytų asmenų parašų. Kvitą visada privalo pasirašyti asmuo, kuris pinigus gavo. Apeliantas niekam negalėjo išmokėti pinigų, nepaimdamas parašo. Neaišku, kas ir kur šiuos kvitus surašė, to negalėjo nurodyti ir apeliantas. Kvituose nenurodyti nei asmenų kodai, nei adresai, nei asmenybę patvirtinantys duomenys, nenurodyta net už ką ir pagal kokį sandorį apeliantas kažkam sumokėjo pinigus. Visi kvitai išrašyti ta pačia ranka, nors, anot apelianto, juos išrašė skirtingi asmenys. Tokie kvitai neatitinka buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Ieškovas neginčija sandorių, nes apie apelianto nurodomų sandorių sudarymą neturi duomenų. Buhalterinių dokumentų nekeitimas, deklaracijų ir buhalterinės apskaitos netikslinimas jokios reikšmės ieškinio pagrįstumui neturi. Ne ieškovas turėjo pareigą ieškoti kvituose nurodytų asmenų ir klausti, ar šie asmenys pinigus iš apelianto gavo, o apelianto pareiga įrodyti ieškovo pinigų išleidimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas įtraukimo į bylą naujų trečiųjų asmenų nesprendžia. Apeliantas pats triplike buvo nurodęs, kad kreipsis į Vokietiją dėl galimybės nustatyti vokiškuose kvituose nurodytų asmenų gyvenamąsias vietas, tačiau savo prašymo atsisakė. Iš ieškovui perduotų dokumentų neįmanoma nustatyti vokiškuose kvituose nurodytų asmenų, jie nėra ir nebuvo ieškovo kreditoriais. Apeliantas neperdavė ir sandorių, pagal kuriuos vokiškuose kvituose išvardinti asmenys būtų ieškovui pardavę transporto priemones.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nustatyta (byloje nėra ginčo), kad apeliantas, būdamas ieškovo likvidatoriumi, 2009 sausio - kovo mėnesių laikotarpiu paėmė ir sau išmokėjo grynais 218 880 Lt (b. l. 12, 18-19). Ieškovas byloje pareiškė ieškinį apeliantui dėl likviduojamos įmonės pinigų 216 252,16 Lt sumai panaudojimo be teisinio pagrindo, nes apelianto pateiktų dokumentų pagrindu lėšų nurašyti negalima. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus patenkino - sprendė, kad apeliantas neteisėtai ir nepagrįstai sau išmokėjęs 216 252,16 Lt iš likviduojamos UAB „Šiekštelis“ kasos padarė įmonei žalą, kurią privalo atlyginti. Apeliantas su šiuo sprendimu nesutinka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apelianto civilinės atsakomybės

Apelianto civilinė atsakomybė kildinama iš jo kaip įmonės likvidatoriaus neteisėtų veiksmų už likviduojamai įmonei padarytą žalą. Likvidatorius turi juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas (CK 2.110 straipsnio 2 dalis), todėl jam yra taikoma ir CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta atsakomybė. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Šios nuostatos dėl bendrovės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą, teikia pagrindą konstatuoti, kad likvidatorius kaip ir bendrovės vadovas turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama (likviduojama) įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus ir užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos (nuostolių).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bylose, kuriose reiškiamas reikalavimas bendrovės vadovui atlyginti įmonei padarytą žalą, iš CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas turi įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. Todėl apeliantas turėtų įrodyti likviduojamos įmonės pinigų panaudojimo įmonės interesais faktą. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkelia teismui ir ieškovui.

Minėta, apeliantas neginčija nustatytų aplinkybių, kad jis iš likviduojamos įmonės kasos grynais pinigais išsiėmė ginčo sumą, t.y. 216 252,16 Lt. Tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nepateikė jų panaudojimo bendrovės interesais pagrindžiančių dokumentų. Apeliantas teigia, pinigus panaudojęs atsiskaitymams su įmonės kreditoriais - Vokietijoje gyvenančiais asmenimis, kuriems UAB „Šiekštelis“ buvo skolinga už jų dar 2008 metais įmonei parduotus automobilius. Šias nurodomas aplinkybes apeliantas grindžia vokiečių kalba surašytais išlaidų kvitais 53 450 EUR (184 552,16 Lt) sumai (b. l. 30-37).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog atsiskaitymo už gautas materialines vertybes faktą turi įrodyti asmuo, kuris šia aplinkybe remiasi (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2007). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismui pateikti vokiški kvitai nepateisina ieškovo pinigų panaudojimo įmonės interesais. Visų pirma dėl to, kad jie neatitinka apskaitos dokumentams keliamų reikalavimų. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas laisvos formos apskaitos dokumentas, nustatantis ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Privalomi apskaitos dokumento rekvizitai numatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje. Pagal Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 5 punktą, jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį fiziniam asmeniui, kuris nėra to ūkio subjekto darbuotojas, nurodomas šio fizinio asmens vardas, pavardė, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta. Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma. Nagrinėjamu atveju kvituose apeliantas nurodomas kaip pinigų gavėjas, o ne mokėtojas ir šiuos duomenis yra patvirtinęs savo parašu. Apelianto pateikti vokiečių kalba surašyti kvitai patvirtinti tik apelianto parašais, juose nurodytų asmenų parašų apskritai nėra. Antra, net ir nepaisant paminėtų trūkumų, nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog iš įmonės paimti pinigai apskritai būtų panaudoti įmonės interesais. Kvituose nėra nurodoma ūkinė operacija arba ūkinio įvykio turinys, todėl nėra aišku už ką, pagal kokį sandorį apeliantas kvituose nurodomiems asmenims privalėjo mokėti ir sumokėjo pinigus. Iš kvitų matyti, kad pinigai buvo perduoti 2009 m. vasario-kovo mėnesiais užsieniečiams didelėmis sumomis, tačiau iš apelianto paaiškinimų nėra aišku, kas šiuos kvitus surašė ir kur yra jų perdavimo vieta. Kaip matyti iš ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytų paaiškinimų, įmonėje nėra jokių automobilių įsigijimo dokumentų, pardavėjų asmens duomenų ar kitų dokumentų, pagrindžiančių, jog šie asmenys buvo ieškovo kreditoriai. Pats apeliantas taip pat nenurodė jokių konkrečių dokumentų, kurie galėtų patvirtinti jo nurodomas aplinkybes, priešingai, iš jo gynybos pozicijos galima spręsti, kad jis net nežino, ar tokio pobūdžio dokumentai apskritai egzistuoja. Nors apeliantas tvirtina, kad įmonės apskaitos dokumentais nedisponuoja, tačiau jis kaip buvęs įmonės likvidatorius turėjo būti susipažinęs su įmonės finansinės apskaitos dokumentais, kuriuos turėjo pareigą tvarkyti ir perduoti įmonės administratoriui. Teisėjų kolegijos nuomone, apskritai itin menkai tikėtina, kad užsienio fiziniai asmenys būtų perleidę automobilius ieškovui ne tik negaudami pinigų jų perleidimo metu, bet dar ir be jokios sutarties, kurios pagrindu galėtų užsitikrinti galimybę reikalauti pinigų bent jau vėliau. Nesant jokių duomenų apie likviduojamos įmonės įsipareigojimus kreditoriams, su kuriais neva apeliantas atsiskaitė, niekuo nepagrįstas tampa ir jo paaiškinimas, kad vokiškuose kvituose jis yra per klaidą nurodomas pinigų gavėju. Juolab, kad kvitai yra išrašyti per porą mėnesių, skirtingiems asmenims, todėl apeliantas, būdamas atidus ir rūpestingas, negalėjo nematyti ir neištaisyti klaidos dokumente, kuriuo fiksuojamas atsiskaitymas pinigais. Todėl vien tik aplinkybė, kad kvite nurodomi trečiųjų asmenų vardai ir pavardės, nesant jokių kitų apelianto paaiškinimus pagrindžiančių duomenų, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad apeliantas nepateikė pinigų panaudojimą bendrovės interesais pagrindžiančių įrodymų.

Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, kad nebuvo atskleista bylos esmė, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, jam neįrodžius pinigų panaudojimo įmonės interesais fakto, turi atsakyti už įmonei padarytą žalą.

Dėl teismo šališkumo

Apelianto teiginiai, susiję su nagrinėjamos bylos proceso ir teisėjos šališkumu, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantas nagrinėjamos bylos proceso ir teisėjos šališkumą iš esmės grindžia procesinių veiksmų ir sprendimų priėmimu. Apelianto manymu, bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka, nes atmetė šalių prašymus sudaryti taikos sutartį, nesuteikė jam galimybės susipažinti su ieškovo dokumentais ir jų pagrindu pasidaryti kreditorių sąrašą, nurodydama, kad šie duomenys tiesiogiai neįrodys, jog apeliantas nepadarė žalos. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu turėjo pakankamai laiko ir galimybių tiek taikos sutarties sudarymui, tiek ir papildomų įrodymų pateikimui. Nagrinėjama byla iškelta 2011 m. birželio 1 d., pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, 2011 m. spalio 10 d. byla buvo sustabdyta būtent dėl Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1083-198/2011, kurioje nagrinėtas kreditorių susirinkimo nutarimas, susijęs su taikos sutarties sudarymo klausimu. Taigi, teismas buvo sudaręs galimybes šalims tartis taikiai. Apeliantas taip pat nepateikė ir jokių konkrečių duomenų ar įrodymų dėl galimo teisėjos suinteresuotumo baigtimi šioje civilinėje byloje, grįsdamas teisėjos šališkumą iš esmės teisėjos atsisakymu tenkinti jo procesinius prašymus bylos nagrinėjimo metu. Aplinkybė, kad teismo priimtas procesinis sprendimas netenkina šalies, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėtą sprendimą priėmęs teisėjas yra šališkas. Be to, bylos nagrinėjimo metu apelianto pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo šiuo pagrindu jau yra išspręstas, nenustatant aplinkybių, liudijančių teisėjos nešališkumą, ir nekonstatuojant pagrindų, lemiančių jos nušalinimą. Taigi, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl teisėjos šališkumo nėra nauji, jie buvo įvertinti tam kompetenciją turinčio teismo skyriaus pirmininko ir pripažinti nepagrįstais.

Byloje dalyvaujantys asmenys, negalėdami patys gauti reikalingų įrodymų, tai gali padaryti raštu (procesiniuose dokumentuose ar paruošiamųjų dokumentų forma) arba žodžiu teismo posėdyje prašydami teismo išreikalauti atitinkamą rašytinį įrodymą. Šiuo atveju apeliantas turėjo galimybes susipažinti su visais ieškovui perduotais dokumentais, nes ieškovas tam neprieštaravo, tačiau byloje nėra jokių duomenų rodančių, kad jis tą bent jau bandė daryti (b. l. 78). Minėta, kad apeliantas buvo įmonės likvidatorius, todėl turėjo būti ne tik susipažinęs su visais įmonės dokumentais ir apskaita, kartu buvo ir atsakingas už tvarkingą, įstatymų reikalavimus atitinkantį jų tvarkymą ir išsaugojimą bendrovėje (CK 2.82 straipsnio 3 dalis, 2.110 straipsnio 2 dalis). Tačiau kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareikšto apelianto prašymo dėl papildomų įrodymų (inter alia kreditorių sąrašo 2009 m. sausio 1 d.), jis tiksliai net negali nurodyti su kokiais konkrečiai ieškovui perduotais dokumentais jis prašo sudaryti jam galimybes susipažinti ir net nežino, ar tokio pobūdžio dokumentai ir/ar duomenys apskritai egzistuoja, tuo tarpu ieškovas nurodo, kad jokių dokumentų apie kreditorius, įrašytus vokiškuose kvituose, pats apeliantas neperdavė (b. l. 78).

Todėl išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus dėl šališko teismo. Juo labiau, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo priimtas skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl prašymo įtraukti į bylą trečiuosius asmenis

Šalių motyvuotu prašymu tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali būti įtraukti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Apeliantas skundu prašė įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis visus ieškovo pateiktuose kvituose įvardintus asmenis apeliacinės instancijos teisme, kas civilinio proceso teisės normų nėra leidžiama. Be to, trečiųjų asmenų įstojimas ar įtraukimas į bylą susijęs su procesiniu jų suinteresuotumu bylos baigtimi, nuo kurios gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese arba gali būti kitaip pakeista jų teisinė padėtis. Nagrinėjamu atveju apeliantas ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prašęs įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis kvituose nurodytus asmenis nepateikė jokių juos identifikuojančių duomenų (gyvenamosios vietos, darbovietės adresus). Kaip matyti iš bylos duomenų, nei apeliantas, nei ieškovas tokių duomenų ir neturi, todėl realus jų dalyvavimas byloje faktiškai net nėra ir įmanomas. Taip pat nėra aišku, koks yra jų procesinis interesas šioje byloje ir kaip tai gali įtakoti jų materialiąsias teises ir pareigas ar jų teisinę padėtį. Apelianto argumentas, kad jis turės regreso teisę išreikalauti iš minėtų asmenų visus jiems sumokėtus pinigus, nepagrįstas bylos duomenimis, nes kvituose pinigų gavėju nurodytas pats apeliantas ir šie duomenys nėra nuginčyti arba kokiu nors būdu paneigti. Tuo tarpu apelianto nurodoma aplinkybė, kad šie asmenys galėtų patvirtinti kvituose nurodomų pinigų gavimą, nesudaro pagrindo traukti juos į nagrinėjamą bylą trečiaisiais asmenimis, todėl ir pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti šį apelianto prašymą. Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad buvo sprendžiama dėl trečiųjų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kas galėtų būti pagrindu sprendimo naikinimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra bankrutuojanti įmonė. Atsakovas už paduodamą apeliacinį skundą sumokėjo 500 Lt dydžio žyminio mokesčio dalį, prašydamas nuo likusios dalies mokėjimo jį atleisti (b. l. 92-93). Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi šį apelianto prašymą patenkino (b. l. 100). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl apelianto prašymo pagal CPK 83 straipsnio 3 dalies nuostatas patenkinimo, nes nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atsakovas yra atleistas pagal įstatymą. Kadangi apeliantas tokio mokesčio neturėjo mokėti apskritai, sumokėtas mokestis jam grąžintinas (CPK 87 straipsnio 5 dalis).

Ieškovas prašė priteisti apelianto ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė teismui jokių šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiančių duomenų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti apeliantui V. K. 2012 m. gegužės 10 d. sumokėtą (operacijos archyvo kodas: 2012051000861527) 500 Lt (penkių šimtų litų) žyminį mokestį.